Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-28 · Administracinė byla Nr. I-723-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-28
Bylos Nr.
I-723-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03158-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-723-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03158-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 34.1, 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 28 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui J. G. (J. G.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 23 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Paaiškina, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 81 kv. m, todėl neatitiko minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti gyvenamojo ploto. Kamerų plotą mažino baldai. Pažymi, jog Lietuvos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:2010 (toliau - ir Higienos normos HN 76:2010) 60 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją). Kamerose tualetai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirta nuo jų 1,35 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K nėra tinkamai užtikrinamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir visai jų neapšviečia. Apšvietimas buvo per stiprus, nuo jo pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis buvo nepakankamas, jautėsi nemalonus kvapas. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo, vidutinis drėgnumas viršijo 80 proc. Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Dėl minėtų pažeidimų, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, nepatogumais, suprastėjusiu miegu, konfliktais dėl buitinių sąlygų.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2019 m. kovo 14 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).

Nurodo, jog byloje pateikti pareiškėjo judėjimo duomenys patvirtina, ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose įstatymų nustatytus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitiko. Atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Kamerose įrengiamas naktinis ir dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pabrėžia, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose neturi. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurią nuolat pratęsia. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė atliekant bausmę Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. sausio 22 d. ir buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 10–11, 17–18).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Pažymėtina, kad ginčo dėl kalinimo laikotarpio, kamerų ir juose buvusių asmenų skaičiaus tarp šalių ginčo nėra. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 10–11, 17–18) byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatyto minimalaus 3,6 kv. m ploto. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kameros ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nėra spintelių asmeniams daiktams susidėti.

Eksploatavimo taisyklių 14.7 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai, t. y. nenurodė ir nekonkretizavo kurioje kameroje nebuvo spintelių. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas šiuo aspektu nėra nustatytas.

Pareiškėjas skunde pažymi, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją).

Pažymėtina, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K nagrinėjamo ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 34–37). Pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai, t. y. nenurodė ir nekonkretizavo kurioje kameroje buvo graužikai ar kiti buitiniai parazitai. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas šiuo aspektu nėra nustatytas.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai buvo įrengti gyvenamojoje patalpoje ir atskirta nuo jų 1,35 m aukščio sienele.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas kamerose Nr. 116, Nr. 126, Nr. 169, Nr. 180, Nr. 185, Nr. 253 (b. l. 10–11, 17–18). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl J. G. skundo“ (b. l. 20–21) nurodoma, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Įvertinus tai, jog kamera Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. buvo sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Taip pat tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nepaneigtinos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. ir buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 253, kurioje buvo sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis) buvo pažeista iš viso 183 paras.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Lukiškių TI-K nėra tinkamai užtikrinamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai pateko į patalpas ir visai jų neapšviečia. Dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, nuo jo pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą.

Higienos normos HN 134:2015 higienos norma nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos HN 134:2015 15 punktas).

Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešimo „Dėl J. G. skundo” matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kamerose dirbtinė apšvieta ne mažesnė nei 200 lx (b. l. 20–21). Pažymima, jog Higienos normos HN 134:2015 reikalavimuose gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas nėra nustatytas. Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 patikrinimas buvo atliktas tuo metu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, tačiau ne tose kamerose.

Pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai, t. y. nenurodė ir nekonkretizavo kurioje kameroje buvo įrengtas netinkamas kameros apšvietimas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas šiuo aspektu nėra nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo ventiliacijos, jose buvo drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis buvo nepakankamas, jautėsi nemalonus kvapas. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo.

Higienos normos HN 134:2015 nustatyta, jog santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-203/2005; LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su higienos normos reikalavimų pažeidimais – t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas asmuo, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, tenka atsakovei (LVAT 2013 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-176/2013 ir kt.).

Šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas šioje dalyje nekonkretizavo, kada, kaip ir kuriose konkrečiose kamerose pasireiškė galimi pažeidimai. Be to, iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti (b. l. 22–26), kad patikrinimai buvo atliekami kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas. Šiuo metu kamerų Nr. 116, Nr. 126, Nr. 169, Nr. 180, Nr. 185, Nr. 253 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, galimai netinkamos būklės, su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 19). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie Higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Vadinasi, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (šalta, drėgna, pelėsis ir kt.), nėra nustatytas.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina ir iš to, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

Be to, Higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, visi langų rėmai lengvai atidaromi, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Šia aplinkybę patvirtina teismui pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas, kuriame nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kameros vėdinamos per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 20–21). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas dėl vėdinimo į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl ventiliacijos nėra nustatytas, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad reikalavimais, langų angoje įstatomos metalinės grotos, o langų stiklai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Pareiškėjas pažymi, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, nepatogumais, suprastėjusiu miegu, konfliktais dėl buitinių sąlygų kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 8 000 Eur suma. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, teismas nenustatė.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 183 paras, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 200 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška