Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį patenkino, atsakovo UAB „Opulens“ priešieškinį atmetė. Priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Opulens“ ir K. P. 504 917,37 Lt dydžio nuostolių iš turto pardavimo atlyginimą, 4 591,54 Lt papildomas išlaidas, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas, o taip pat po 4 731,50 Lt žyminio mokesčio bei po 14, 47 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo BUAB „Opulens Decor“ 2007 m. rugsėjo 20 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT060737 ir išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT060738, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš trečiojo asmens nurodytų pardavėjų nusipirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį valdyti bei naudoti šiam asmeniui su sąlyga, kad jis sutartyje numatytais terminais sumokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai – 2007 m. rugsėjo 25 d. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias įsigijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 2799-3019-6010, esantį Panevėžio r., Panevėžio m., Kniaudiškių k. 64, ir žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 2701-0021-0301; turtą perdavė valdyti ir naudotis trečiajam asmeniui sutartyse numatytomis sąlygomis ir tvarka. Trečiasis asmuo UAB „Opulens Decor“ įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal grafikus, tačiau nuolat vėluodavo atsiskaityti, todėl įsiskolino.

Ieškovas su atsakove K. P. 2007 m. rugsėjo 20 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT060737/L ir LT060738/L, su atsakovu UAB „Opulens“ – laidavimo sutartis Nr. LT060737/L (2007-09-20), LT060738/L (2007-09-21), pagal kurias atsakovai įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Opulens Decor“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal sutartis Nr. LT060737 ir LT060738.

Trečiajam asmeniui BUAB „Opulens decor“ nevykdant įsipareigojimų, ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo, kad skolininkas sumokėtų susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Grąžinus turtą, pareikalavo, kad atsakovai (laiduotojai) atlygintų nuostolius ir papildomas išlaidas, susijusias su turto gražinimu ir taip pat sumokėtų iki lizingo sutarčių nutraukimo susidariusį įsiskolinimą, iš viso – 555 127, 26 Lt. Atsakovai šių įsipareigojimų neįvykdė.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu pripažinta trečiojo asmuo BUAB „Opulens Decor“ pabaiga dėl bankroto, 2013 m. birželio 10 d. buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro (civilinė byla Nr. B2-137-278/2013).

Teismas sprendė, kad atsakovo UAB „Opulens“ priešieškinis nepagrįstas ir atmestinas, kadangi laidavimo sutarties šalys laisva valia susitarė dėl tinkamo prievolių, kylančių iš lizingo ir išperkamosios sutarties, įvykdymo sąlygos taikymo; susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, buvo išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl atsakovams turėjo būti aišku, kokią atsakomybę jie prisiima, užtikrindami trečiojo asmens prievolę. Be to, šio atsakovo atstovas pripažino 36 809, 31 Lt skolą už nesumokėtus mokėjimus, atsirandančią laidavimo sutarčių pagrindu, ir taip patvirtino priešieškinio nepagrįstumą.

Teismas konstatavo, kad individualus turto vertinimas labiau atitinka tikrąją turto vertę nei masinis, atliktas 2007 m. gegužės 30 d., ginčo turto pardavimo kainą – 405 450 Lt, laikė tinkama ir atitinkančia realią turto vertę. Teismas, nustatęs, kad ieškovo nuostoliai turto pardavimo vertine išraiška sudaro 504 917,37 Lt, priteisė šią sumą iš atsakovų solidariai (CK 6.574 str.). Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo solidariai pareikšti reikalavimai dėl 36 809,31 Lt nesumokėtų mokėjimų ir 4 591,54 Lt papildomų išlaidų priteisimo taip pat yra pagrįsti (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.205 str.).

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str.).

Atsakovė K. P. 2014 m. birželio 5 d. Lietuvos apeliaciniams teismui pateikė prašymą prijungti rašytinius paaiškinimus su priedais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė per CPK nustatytus terminus nepateikė nei apeliacinio skundo dėl ginčijamo sprendimo (CPK 306 str., 307 str.), nei prisidėjo prie kito atsakovas UAB „Opulens“ pateikto apeliacinio skundo (CPK 309 str.), taip pat nepareiškė atsiliepimo į šį skundą (CPK 318 str.), tai yra į teismą nesikreipė, pateikdama įstatyme numatytą procesinį dokumentą (CPK 42 str. 1 d.). Todėl kartu su šiais rašytiniais paaiškinimais nauji rašytiniai įrodymai prie bylos nepridedami, o juose išdėstytos aplinkybės nenagrinėjamos ir nevertinamos (CPK 306 str. 3 d., 314 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigą (CK 6.88 str., 6.89 str.) ir laiduotojo atsakomybę (CK 6.81 str.), nuostolių, susijusių su lizingo sutarties nutraukimu, dydžio nustatymą bei atlyginimo paskirstymą (CK 6.251 str.), taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nekilnojamąjį turtą nupirkti ir perduoti jį valdyti bei naudoti trečiajam asmeniui su sąlyga, jog šis nustatytais terminais mokės sutartines įmokas pagal sutarčių įmokų grafikus iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas turtą nupirko ir perdavė trečiajam asmeniui valdyti ir naudotis, tuo tarpu šis vėlavo mokėti įmokas, dėl ko susitarė 555 127,26 Lt skola. Lizingo sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovas su atsakovu pasirašė 2007 m. rugsėjo 20 d. laidavimo sutartis Nr. LT060737/L it LT060738/L, pagal kurias pastarasis įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis. Laidavimo sutarčių 21 punkte šalys susitarė, kad sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį. Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarčių turinio aiškinimo, lemiančio šių teisinių santykių pabaigą reglamentuojančių teisės normų tinkamą taikymą.

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalies nuostatas laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada baigiasi juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (terminai). CK 6.88 straipsnyje nustatyta terminuoto laidavimo pabaiga, CK 6.89 straipsnyje įtvirtintos neterminuoto laidavimo pabaigos sąlygos. Kaip jau minėta ginčo objektu esančių laidavimo sutarčių 21 punkte nurodyta, jog sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį. Taigi šalių bendru susitarimu tvirtinta sutarties nuostata atspindi laidavimo neterminuotą pobūdį. CK 6.89 str. 1d. numato, jog neterminuotas laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui, tais atvejais, kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo. Pagal minėto sutarčių 21 punkto formuluočių turinį matyti, jog laidavimo galiojimą susitariančios šalys susiejo su užtikrintos prievolės pabaiga. Pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalies prasmę ši sutarties nuostata atitinka kitokio susitarimo buvimą. Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012).

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei skunde tvirtina apeliantas, turėjo pagrindą spręsti, jog tokia sutarties sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4 d., 5 d.).

Ginčo tarp šalių dėl trečiojo asmens prievolių neįvykdymo pagal Lizingo sutartis, kurias laidavo atsakovas, nėra. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad Lizingo sutarčių nutraukimo metu trečiojo asmens įsiskolinimas ieškovui buvo 555 127,26 Lt, ir konstatavęs, jog nutraukus Lizingo sutartis, jomis užtikrinta prievolė nebuvo įvykdyta, t. y. nepasibaigė, teisingai sprendė, kad CK 6.88, 6.89 straipsniuose nustatyti laidavimo pabaigos terminai negali būti taikomi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, konstatuoja, jog teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo UAB „Opulens“ prievolė pagal ginčo laidavimo sutartis nesibaigė (CK 6.88 str. 1 d.).

Spręsdamas dėl atsakovų, kaip laiduotojų, civilinės atsakomybės nuostolių forma (CK 6.245 str. 1 d.), teismas taip pat tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad laidavimo sutartimis atsakovai (laiduotojai) įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei (ieškovui) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, t. y. tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip trečiasis asmuo (Laidavimo sutarčių 1, 3, 4, 11 p.). Konstatavęs, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pagrindinis skolininkas (trečiasis asmuo) neįvykdė prievolės ieškovui lizingo bendrovei, taip pat teisingai sprendė, jog ši įgijo teisę reikalauti, kad laiduotojai (atsakovai) įvykdytų skolininko prievolę, o laiduotojai, taip pat ir apeliantas UAB „Opulens“ – pareigą šią prievolę įvykdyti (CK 6.81 str. 1 d.).

Anot apelianto, nuostolį, susijusį su finansinių paslaugų sandoriais, turėtų pasidalinti nukentėjusios šalys (ieškovas ir atsakovas) arba didesnę nuostolio dalį turėtų prisiimti finansines paslaugas teikiantis subjektas. Pagrįsdamas šiuos argumentus, jis remiasi Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi bei Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo motyvus kaip nepagrįstus, nes, visų pirma, Komercinių bankų įstatymas negalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d., o antra, paminėtos Finansinių įstaigų įstatymo nuostatos nereguliuoja jokių su laiduotojų civiline atsakomybe ar jos apribojimu susijusių klausimų, todėl nagrinėjamai bylai nėra aktualios ir netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-301/2014).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti apelianto motyvų dėl ieškovo reikalautos ir ginčijamu teismo sprendimu priteistos 4 591,54 Lt dydžio papildomų išlaidų sumos. Iš byloje esančių jo procesinių dokumentų turinio (atsiliepimas į ieškinį, priešieškinis, paaiškinimai teismui, užfiksuoti teismo posėdžio protokole) matyti, kad jis neteikė prieštaravimų ieškovo reikalavimui priteisti minimas išlaidas, tokiu būdu apibrėždamas savo atsikirtimų ribas (CPK 42 str. 1 d.). Taigi argumentai skunde, kuriais prieštaraujama teismo sprendimui šiuo klausimu, traktuotini kaip nauji, nenagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija šių apelianto motyvų nenagrinėja (CPK 306 str. 2 d.).

Teismo sprendimo dalis, kuria priteista ieškovui iš atsakovų 5 procentų dydžio metinių palūkanų, yra teisėta ir pagrįsta. Visų pirma, kreditoriaus (ieškovo) teisę į procesines palūkanas nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis. Antra, nors pagrindiniam skolininkui – trečiajam asmeniui UAB „Opulens Decor“, buvo iškelta bankroto byla, tačiau savo prievolių pagal laidavimo sutartį neįvykdę laiduotojai, įskaitant atsakovą UAB „Opulens“, yra tinkami skolininkai šiuo klausimu. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė laiduotojų atsakomybė už tai, kad prievolės neįvykdė geruoju, o jų kreditorius (ieškovas) dėl to turėjo kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes jos skaičiuojamos nuo bylos laiduotojo atžvilgiu iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir kildinamos iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-537/2011).

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl 504 917,37 Lt nuostolio dydžio pagrįstumo, be pagrindo neatsižvelgė į turto vertės pokyčius ir vadovavosi masinio vertinimo metu nustatyta ginčo turto verte, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Nurodo, jog turėjo būti nustatyta turto vertė sandorio sudarymo metu, t. y. 2011 m. rugsėjo 8 d., tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nustatytų nuostolių pagrįstumą (kitokia ginčo turto vertė sandorio sudarymo metu, analogiško ar panašaus turto pardavimo kainos, nekilnojamojo turto įvertinimas ir pan.). Tokie deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir subjektyvūs pamąstymai negali būti laikomi pakankami jo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ir pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu paneigti (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas, tenkintas, o atsakovo priešieškinis atmestas kaip nepagrįstas. Kadangi atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi atidėjo apeliantui žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo priėmimo (3 t., 9, 10 b. l.). Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš jo priteistina atidėta žyminio mokesčio dalis – 8 000 Lt (CPK 84 str., 96 str., 302 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,