Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-03-27 · Civilinė byla Nr. 2A-674-450/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-27
Bylos Nr.
2A-674-450/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
Atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Ieškovas
R. V.
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-674-450/2012Procesinio sprendimo kategorija: 24.2.; 24.3.; 42.8.; 73.2.1.; 73.2.2.; 121.21.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, prašydama priteisti iš atsakovo 32 500 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ji su atsakovu 2004-08-12 sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, pagal kurią ieškovė buvo apdrausta nuo sužalojimų 10 000 Lt sumai, mirties atveju - 100 000 Lt sumai ir invalidumo rizikos - 50 000 Lt sumai. Galiojant draudimo sutarčiai [2004-08-28] įvyko autoavarija, kurios metu ieškovė buvo sužalota, sunkiai sutrikdyta jos sveikata. Baudžiamojoje byloje kaltu dėl autoįvykio pripažintas D. G. Atsižvelgdamas į ieškovei nustatytą diagnozę, atsakovas ieškovei išmokėjo 2100 Lt draudimo išmoką. Po autoįvykio ieškovės sveikata ėmė sparčiai blogėti, dėl užsitęsusio gydymo neįgalumas pirmą kartą medikų buvo patvirtintas 2005-10-19, ieškovei buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. Apie neįgalumą buvo informuotas atsakovas, tačiau jis atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad ieškovės invalidumas pasireiškė praėjus terminui, numatytam UAB DK „Lindra“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4. punkte. Ieškovė prašė minėtą sutarties nuostatą laikyti siurprizine ir ieškovės atžvilgiu netaikyti. Savo reikalavimą ieškovė grindė aplinkybėmis, kad atsakovas, sudarydamas sutartį netinkamai išaiškino standartines sutarties sąlygas. Be to, draudimo taisyklės ieškovei buvo įteiktos po draudimo poliso pasirašymo. Ieškovės teigimu, jei ji būtų žinojusi apie tokias sutarties sąlygas, ji nebūtų sudariusi tokios sutarties, kuri neatitinka draudimo sutarčiai keliamų tikslų.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškovės reikalavimas pagal nurodytą sutartį papildomai išmokėti 32 500 Lt nepatenka į draudimo apsaugos ribas. Atsakovas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad ji nebuvo tinkamai supažindinta su taisyklių Nr. 009 nuostatomis, nurodydamas, kad draudėja savo parašu patvirtino tiek susipažinimą, tiek aiškų sutikimą su standartinėmis sutarties sąlygomis. Atsakovas prašė atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Paaiškino, kad pirmą kartą ieškovei nustatytas neįgalumas 2005 10 19, o tai reiškia, kad ieškovė, norėdama gauti draudimo išmoką dėl nustatyto neįgalumo, turėjo kreiptis į draudiką ar teismą per vienerius metus nuo neįgalumo nustatymo dienos. Draudikas jau tuo metu reikalavimą išmokėti draudimo išmoką pripažino nepagrįstu 2005 11 18 raštu Nr. 15-13711, todėl apie pažeistą teisę ieškovė turėjo sužinoti gavusi atsakovo pranešimą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu tenkino ieškovės R. V. ieškinį: priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovės naudai 32 500 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme [2008-04-15] iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2975 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, jog ieškovė reikalavo išmokėti jai draudimo išmoką dėl po autoavarijos kilusių pasekmių – jos neįgalumo. Teismas nustatė, kad šalys 2004-08-12 sudarė draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, kuria ieškovės buvo apdraustos ieškovės traumų (draudimo suma 10 000 Lt), invalidumo (draudimo suma 50 000 Lt) ir mirties (draudimo suma 100 000 Lt) rizikos. 2004-08-28 autoįvykio Biržų rajone metu ieškovė buvo sužalota, sunkiai sutrikdyta jos sveikata. Atsakovas šį įvykį ir jo pasekmes pripažino draudiminiu įvykiu ir išmokėjo ieškovei 2 100 Lt draudimo išmoką. Pasireiškus ieškovės neįgalumui, atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, jog nuo draudiminio įvykio iki pasireiškusio neįgalumo praėjo daugiau nei vienerių metų terminas, kuris sutartyje numatytas kaip naikinamasis terminas išmokai gauti. Ieškovė ginčijo tokią sutarties sąlygą kaip netikėtą (siurprizinę), pagal CK 6.186. Byloje nenustatyta, jog atsakovas aiškiai atskleidė visas sutarties sąlygas, be to nurodyta, jog sutartis buvo įteikta tik po jos pasirašymo, taip pat atsižvelgiant į draudėjų interesą pasirašyti kuo daugiau sutarčių yra pagrindas tikėti, kad sutarties sąlygos nebuvo detaliai išdėstytos. Nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ieškovės neįgalumas atsirado vėliau nei metai po autoįvykio. Iš sąvokos „pasireiškimo laikotarpis“ neaišku kokia forma neįgalumas turi pasireikšti. Atsižvelgdamas į tai, kad civilinė byla yra ankstesnės baudžiamosios bylos pasekmė, teismas konstatavo, jog praleistas ieškinio padavimo senaties terminas atnaujinamas, nes tik po baudžiamosios bylos, trukusios ilgiau nei 3 metus, nutarties paskelbimo, ieškovei tapo žinoma, jog kaltu byloje pripažintas asmuo minimaliai galės jai atlyginti patirtus nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apeliacinės instancijos teismą tenkinti apeliacinį skundą, pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą, nustačius praleistą ieškinio senaties terminą, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantas nurodo, jog teismas priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų ieškinio senaties termino atnaujinimo sąlygų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai siejo ieškovės teisę gauti žalos atlyginimą su jos teise gauti draudimo išmoką pagal draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį. Apeliantas nėra kaltinamojo baudžiamojoje byloje civilinę atsakomybė apdraudęs draudikas, todėl ieškovės teisė gauti išmoką nėra susijusi su įvykio kaltininko nustatymu, baudžiamosios bylos nagrinėjimu ar jos baigtimi. Nurodo, jog teismas viršijo savo įgaliojimus byloje, konstatuodamas, jog ieškovei buvo atimta galimybė išsireikalauti bent dalies žalos atlyginimo, nors byloje nubuvo nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, todėl nebuvo rinkti įrodymai ar nukentėjusioji gavo žalos atlyginimą iš kaltinamojo baudžiamojoje byloje ar jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko. Pažymi, jog ieškinio senaties terminui atnaujinti nepakanka vien konstatuoti ligos faktą, o būtina išnagrinėti ir argumentuoti, kokiu būdu ši liga sutrukdė įgyvendinti savo teises laiku. Nurodo, jog ieškovė terminu kai sirgo aktyviai dalyvavo baudžiamojo byloje, taip pat kreipėsi į draudimo kompaniją dėl papildomos draudimo išmokos gavimo. Apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jo išdėstytus argumentus dėl to, jog ieškovė baudžiamojoje byloje (vėliau ir civilinėje) naudojosi advokato teisine pagalba, kuriam puikiai turi būti žinomi santykių kvalifikavimo ir ieškinio senaties pagrindai, todėl ieškovės ieškinio senaties termino praleidimo pagrindai laikytini aplaidžiais ir nepateisinamais. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu dėl Draudimo sutarties taisyklių 13.4 punkto laikymu siurprizine sąlyga. Nurodo, jog pati R. V. pripažino, jog nesiekė smulkiai susipažinti su Taisyklių Nr. 009 sąlygomis, sutartį patvirtino savo parašu, neprašė taikyti individualių sutarties sąlygų, todėl laikoma, jog draudėjas atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir šalių bendradarbiavimo principą leido ieškovei pakankamai susipažinti su sutarties sąlygomis ir žinoti savo teises ir pareigas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. V. nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma, jog kitaip nei teigia apeliantas, ieškovė negalėjo anksčiau nei teismo nutartimi buvo nustatyti jai kilę sužalojimai kreiptis į apeliantą su pretenzija, nes neturėjo eismo įvykio metu, jos patirtus sužalojimus, ir po jo pablogėjusią jos būklę, liudijančių įrodymų. Nurodo, jog ieškovė neturėjo pareigos, o kartu ir galimybės pateikti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, nes kai veika padaryta nepakaltinamo asmens, žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas. Ieškovė nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentais esą jai buvo sudarytos visos sąlygos pilnai susipažinti su visomis draudimo sutarties nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra draudimo kompanija, verslininkas, o ieškovė – fizinis asmuo neturintis, didesnių nei įprasta teisinių žinių, taip pat į trumpą laiko tarpą, kurio buvo pasirašyta sutartis, būtų teisinga laikyti, jog ieškovė negalėjo susipažinti su visomis sutarties sąlygomis ir 13.4 punktas pagrįstai turi būti laikomas siurpriziniu, todėl aiškinamas ieškovės naudai. Nurodo, kad terminas „pasireiškimo laikotarpis“ nėra detaliai išaiškintas, todėl turi būti aiškinamas prisijungusios prie sutarties šalies, t. y. ieškovės, naudai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB DK PZU Lietuva skundo ribose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš esmės tarp šalių kyla ginčas dėl pirmos instancijos teismo pripažinimo ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis bei šio termino atnaujinimo pagrįstumo, bei Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4 p. aiškinimo. Bylos dalykas - draudimo teisiniai santykiai ir draudimo išmokos priteisimas pagal tarp ieškovės R. V. ir atsakovo UAB DK PZU Lietuva [buvusi UAB DK „Lindra“] 2004-08-12 sudarytą draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį [draudimo poliusas NA Nr. 039490], pagal kurią buvo apdraustos ieškovės sužalojimo [10 000 Lt], mirties [100 000 Lt] , invalidumo [50 000 Lt] rizikos. 2004-08-28 galiojant draudimo sutarčiai autoavarijos metu ieškovei buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. 2008-01-31 nutartimi Biržų apylinkės teismas nusprendė pripažinti D. G. padarius baudžiamojo įstatymo veiką, numatytą BK 281 str. 4 d., pripažįstant jį nepakaltinamu, taikyti priverčiamąją medicinos priemonę- ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą, įpareigojant jį lankytis pas gydytoją psichiatrą du kartus per mėnesį.

Esant draudimo sutartiniams teisiniams santykiams pagal LR CK 1.125 str. 7 d. taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą [CK 1.126 str. 2 d.]. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas ieškovei dar 2005-06-15 išmokėjo 2100 Lt. draudimo išmoką už sveikatos sužalojimą. 2005-10-19 iki 2006-10-31 ieškovei nustatytas 40 procentų darbingumo laipsnis [netektas darbingumas 60 procentų]; laikotarpiu nuo 2007-10-30 iki 2009-10-29, nuo 2009-11-30 tas pats darbingumo lygis. Atsakovas 2005-11-18 raštu atsisakė mokėti ieškovei draudimo išmoką invalidumo atveju, nes invalidumas nustatytas praėjus daugiau kaip 1 metams nuo nelaimingo atsitikimo. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, ieškovės teisė gauti draudimo išmoką susijusi su baudžiamosios bylos Nr. 1-3-753/2008 eiga. Visiškai nesuprantamas ir atmestinas apelianto motyvas, kad UAB DK PZU Lietuva nėra kaltinamojo D.G. civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, todėl teisė gauti išmoką visiškai nesusijusi su baudžiamosios bylos iškėlimu ir jos eiga. 2004-08-29 pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2004-12-23 specialisto išvadoje nukentėjusiai R. V. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir daugiau priemonių nustatyti realų ieškovės sveikatos sužalojimo laipsnį ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi, nors 2006-03-27 buvo pateiktas prašymas skirti medicinos ekspertizę tikslu nustatyti ieškovės sveikatos sutrikdymo mastą. Bylą perdavus teismui, 2007-01-29 nutartimi, buvo paskirta medicinos ekspertizė R. V. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti, kurią atlikus, 2007-07-10 ekspertizės aktu Nr. EG 1829/07 (05) ieškovei dėl 2004-08-28 patirtų sužalojimų buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, daugiau kaip 30 procentų nuolatinio bendrojo darbingumo netekimas, o 2004-12-23 specialisto išvadą nutarta laikyti negaliojančia. Todėl pirmos instancijos padaryta išvada, kad šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad dėl 2004 08 28 autoįvykio metu patirtų sužalojimų ieškovės sveikata blogėjo, kas sudarė sąlygas pasireikšti didesniam invalidumo (darbingumo sumažėjimo) lygiui, pagrįsta. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės nedarbingumas [neįgalumas] yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su 2004-08-28 eismo įvykiu. Pagal draudimo sutarties sąlygas, invalidumas turėjo būti nustatytas 1 metų bėgyje, tačiau realiai invalidumas gali būti nustatytas tik pasibaigus gydymui, o gydymo laikas priklauso nuo sužalojimų pobūdžio. Taigi šiuo atveju buvo būtina įvertinti sužalojimų pobūdį ir ar tokio pobūdžio sužalojimų gydymo trukmė realiai galėjo trukti tik iki metų. Invalidumas paprastai nustatomas po sunkių sveikatos sužalojimų, o sunkių sveikatos sužalojimų gydymas gali trukti ir ilgiau nei 1 metus. Priešingu atveju pagal sutarties sąlygų prasmę, kuo sunkesnis sužalojimas ir ilgesnė gydymo trukmė ir reabilitacija, tuo mažesnė tikimybė gauti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad tokia draudimo sutarties sąlyga, kai invalidumas turi būti nustatytas 1 metų bėgyje nuo sužalojimų, prieštarauja pačios draudimo sutarties esmei ir turiniui, bei siekiamiems tikslams, t.y., invalidumo atveju gauti draudimo išmoką, o taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams [CK 1.5 str.]. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs faktines ir teisines bylos aplinkybes, t.y. sužalojimų sunkumą, gydymo trukmę, galimybę nustatyti invalidumą 1 metų bėgyje, teisingai laikė tokią sąlygą siurprizine (CK 6.186 str.), bei teisingai nurodė, kad atsakovas ieškovei neišaiškino, kad ieškovei patyrus akivaizdžiai sunkius sužalojimus, kas ne iš karto, bet vėliau buvo patvirtinta medicininiais duomenimis, ieškovė, nepaisant sunkios sveikatos būklės, turėjo pirmiausia ne gydytis, o rūpintis savalaikiu invalidumo nustatymu. Pagal tokią atsakovo taisyklių Nr. 009 13.4 punkto formuluotę didesnė tikimybė negauti draudimo išmokos sunkesnio, nei lengvesnio sveikatos sutrikdymo atveju, nes atsakovas nepaneigė galimybės, jog įvykus draudiminiam įvykiui jo dalyviui invalidumas gali pasireikšti ir pvz. po pusantrų metų, dėl ko draudimo išmoka nukentėjusiam asmeniui nebūtų mokama vien formaliu pagrindu. Esant tokiai situacijai, neaiškią sutarties sąlygą teismas teisingai aiškino vartotojo, silpnesnės sutarties šalies naudai (CK 6.193 str.4 d.). Pirmos instancijos teismas atnaujindamas ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbios priežasties, ieškovės ligą vertino visų įvykių kontekste: įvertino jos gydymosi trukmę, sužalojimų laipsnį, medicininių dokumentų visumą ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovė dėl svarbių priežasčių praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, kas atitinka ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, civ. byla Nr. 3K-3-428/1999, bet ir teisėtus ieškovės lūkesčius sudarius draudimo sutartį, pagaliau CK 1.5 str., įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad liga negali būti pripažįstama svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apelianto argumentas, kad ieškinio senaties termino praleidimas susijęs su neapdairumu ir aplaidumu, kadangi ieškovė naudojosi teisine advokato pagalba, kuriam turėjo būti žinomi santykių kvalifikavimo ir ieškinio senaties klausimai atmestini, kadangi, vertinant ieškinio senaties termino praleidimo priežastis negali būti vertinami atsiejamai kokie tai ieškovės ar jo atstovo veiksmai, kaip jau pasisakyta, ieškovės kreipimosi į teismą momentą nulėmė baudžiamosios bylos eiga, jos nedarbingumo nustatymo faktas ir laikas, gydymosi eiga bei kitos aplinkybės, kurias išsamiai įvertino pirmos instancijos teismas, pripažindamas ieškinio senaties termino praleidimą dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujindamas. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas) per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad „negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Taigi akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovės reikalavimo teisėtumas.

Apelianto argumentas dėl pirmos instancijos teismo motyvo, jog draudiko 2004-08-29 NA39490 akto teiginys, kad UAB DK PZU Lietuva neturi pagrindo mokėti draudimo išmokos neleidžia teigti, jog atsakovas kategoriškai atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei, niekaip neįtakoja teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, vertintina, kaip pirmos instancijos teismo byloje esančio įrodymo įvertinimas pagal savo vidinį įsitikinimą CPK 185 str.

Apelianto argumentas dėl pirmos instancijos teismo įgaliojimų viršijimo vertinant įrodymus CPK 185 str. prasme, padarant išvadą, kad dėl kaltininko psichinės sveikatos būklės ir dėl baudžiamosios bylos baigties ieškovei buvo atimta galimybė išsireikalauti bent dalį žalos atlyginimo, tuo tarpu byloje nebuvo nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, atmestinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas galėjo padaryti tokį vertinimą, nors jis tiesiogiai nesusijęs su ginčo dalyku, kadangi išnagrinėta baudžiamoji byla prijungta prie civilinės bylos ir teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi prijungta baudžiamosios bylos medžiaga.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą rašytinio proceso tvarka, dėl ieškinio senaties ir draudimo teisinių santykių normų aiškinimo ir taikymo sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, todėl atskirai nepasisako dėl apelianto argumentų, jog pirmos instancijos teismas išimtinai atsižvelgė tik į ieškovės interesus. Teisėjų kolegija aukščiau nurodė, kad pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai dėl Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 13.4 p. aiškinimo, todėl plačiau dėl to nepasisakys.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasVilija MikuckienėAsta Radzevičienė