Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Nuteistasis V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-19 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo nesutinkąs su skundžiamu sprendimu, kadangi teismas, priimdamas minėtą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, netinkamai pritaikė įstatymą. Apelianto manymu, apkaltinamasis nuosprendis paremtas tik suinteresuoto asmens (S. S.) ir jos giminių parodymais, o santykiai tarp jų su apeliantu yra labai blogi, tarp jo ir S. S. vyksta civilinis procesas Vilniaus apygardos teisme. Pasak apelianto, S. S. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, kadangi ji deda visas pastangas įrodyti, kad jis veikė netinkamai ir už tai jį reikia nubausti.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-25 nutartyje nėra nurodyta, kad pastarasis privalo įsileisti S. S. į butą, todėl šis faktas negali būti laikomas nusikaltimu LR BK 245 str. prasme, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad jis nevykdė minėto sprendimo. Nurodo, bijantis įsileisti S. S. į butą, nes ji siekianti visais būdais jį sukompromituoti. Be to ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai patarė stengtis nelikti su ja vienam.

Apelianto teigimu, teismo teiginys, kad jis neišleisdavo vaiko kartu su motina niekuo nepagrįstas, kadangi atvykus policijos pareigūnams, šie buvo užėję į butą, bendravo su vaiku, apeliantas į pokalbį nesikišo, o vaikas kategoriškai atsisakė eiti pas mamą. Pareigūnai prieš vaiko valią neišvedė jo iš buto, nors apeliantas tam nesudarė jokių kliūčių, neįkalbinėjo vaiko neiti pas mamą ir kokiais nors kitais veiksmais nesipriešino teismo nutarties vykdymui. Be to ir policijos pareigūnai nematė jokių įstatymo pažeidimų apelianto veiksmuose.

Skunde teigiama ir tai, kad Vilniaus rajono Savivaldybės Administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojos atvykimas į apelianto butą 2013-07-11, t.y. ketvirtadienį dar niekaip neįrodo, kad kiekvieną šeštadienį teismo nutartyje nurodytu laiku pastarasis nebūna namie taip trukdydamas minėtos nutarties vykdymui. Taip pat apelianto teigimu, nepagrįstai teismo skundžiamame nuosprendyje nurodyta ir tai, kad S. S. išnaudojo visas priemones sprendimo įvykdymui, kadangi Vaikų teisių apsaugos skyrius jai pasiūlė kreiptis į antstolius, kurie kaip tik ir yra ta institucija, sprendžianti problemas, išplaukiančias iš civiliniame procese priimtų sprendimų vykdymo. Pasak apelianto ši susiklosčiusi situacija, kai vaikas nenori eiti pas mamą, turėtų būti sprendžiama civilinio proceso tvarka, kaip tai numato LR CPK. Šiuo atveju S. S. neteisingai kreipėsi į policiją.

Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 245 str. subjektyviosios pusės, kadangi šis klausimas civilinio proceso tvarka net nebuvo sprendžiamas.

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nustatė tokias faktines aplinkybes:

V. D. žinodamas pareigą, nustatytą pagal 2012-04-25 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį, nuo 2012-08-06 vengia vykdyti minėto teismo sprendimą, tai yra neleidžia motinai S. S. bendrauti su sūnumi pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo priimtoje nutartyje nustatytą tvarką.

Nuteistasis neigia tokį faktinių aplinkybių įvertinimą, nurodydamas, jog jo veiksmuose nėra tyčios, kadangi jis jokiais veiksmais nesipriešino teismo nutarties vykdymui, o ir į jo butą atvykę policijos pareigūnai per prievartą nepaėmė vaiko ir nenuvedė pas motiną, nes pats vaikas atsisako bendrauti su motina.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

LR BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tyčinis nevykdymas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė ne visus V. D. veiksmuose LR BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Tai, kad nuteistasis V. D. žinojo apie civilinės bylos nagrinėjimą ir joje priimtą teismo sprendimą, kuriame nurodytus įpareigojimus privalėjo įvykdyti, teismas nustatė, to neneigia ir pats apeliantas, tačiau minėto baudžiamojo nusižengimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t.y., asmuo atsako pagal šį straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (LAT kasacinės nutartys 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-3/2013).

Kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, teisme apklaustas nuteistasis V. D. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad žino apie 2012-04-25 nutartį, apie nustatytą bendravimo tvarką su vaiku, tačiau nėra jokių kliūčių ir nebuvo jokių kliūčių. Kai S. S. atvažiuoja, jis atidaro kambario duris ir sako E., kad mama atvažiavo, o jis sako: „Aš nenoriu, nes esu mušamas ir nenoriu matyt“. Atvažiavo policijos pareigūnai, S. S. priėjo prie durų ir pasakė: „E., tai mama, eikš pas mane“. O jis pasakė: „Aš tavęs nemyliu ir pas tave neateisiu“ ir tai pakartojo tris kartus (b. t. 2, b. l. 5-10, 21-22, 30-31).

Nukentėjusioji S. S. teisme paaiškino, kad vaikas gyvena su tėvu, E. ji nematė nuo to momento, kada jį perdavė V., čia buvo pavasarį, 2012 m. kovo pabaiga, balandžio pradžia. Nuo to karto nei per gimtadienį, nei per mamos dieną, nei per jokią šventę, ji neturėjo progos pamatyti savo sūnaus. Kiek kartų ji skambino, kiek kartų rašė žinutes, bandė tartis su V. geruoju. Nei su juo, nei su jo motina, nei per kaimynus, nei per seses, nei per kokius giminaičius jai to kontakto surasti nepavyksta. Ji net telefonu negali išgirsti savo vaiko. Kai ji atvažiavo su pareigūnais, jis jos į butą neįleidžia (b. t. 2, b. l. 7-10, 21-22).

Liudytoja A. S. paaiškino, kad kaltinamasis yra buvęs jos dukros sugyventinis. 3 kartus važiavo su dukra pas E., nes pasakė, kad viena ji nevažiuos. Pirmą kartą ji nuvažiavo, grįžo susikrimtusi, jos neįsileido, nekalbėjo, reikėjo kviesti ekipažą. Pareigūnai užėjo, o išėję sako: „Viskas gerai, geras linksmas berniukas.“ Jis toks ir buvo. E. ji tą kartą nepamatė. Dar du kartus buvo ir kiekvieną kartą V. su skandalu išsišokdavo. Kai berniukas kartą buvo ligoninėje, nežiūrėdamas į akis, jis pasakė: „Aš dabar gyvensiu pas tėtį.“ Ji iš karto suprato, kad V. jį nuteikė prieš juos (b. t. 2, b. l. 9).

Liudytojas I. S. parodė, kad E. D. yra jo anūkas. E. paskutinį kartą matė kažkur tai prieš beveik 1,5 metų. Jis tik vieną kartą buvo nuvažiavęs pažiūrėti, kur E. gyvena. Mašinos neturi, negali važiuoti. Žmona, dukra važinėjo ten. Nepamatė E. Neleido pasimatyti. Kažkur apie metus atgal buvo pas E. nuvažiavęs. Su draugu važiavo į Pagirius. Ėjo į butą ir niekas neatidarė, grįžo atgal. Jis nieko nežino ir nieko negali sužinoti, nei prisiskambinti, niekas nieko nesako apie anūką. Tai ką dukra sakė, kad ji irgi negali pamatyt, tą ir žino (b. t. 2, b. l. 9-10).

Liudytoja apklausta E. D. paaiškino, kad kaltinamasis yra jos sūnus. Sūnus rodė jai teismo sprendimą. Šeštadieniais nustatyta, kad mama turi atvykti 10 val. pasiimti vaiką, o sekmadienį vakare, atrodo 19 val., grąžini vaiką atgal sūnui. Bet mama neatvažiuodavo nei karto. Kai jis atsirado pas juos, tik visą laiką skambindavo: „Kodėl durų neatidarai?“ Ji paskambina kaimynei, kuri turėjo būti liudininkė, sako: „Pasižiūrėk, ar ji iš tikrųjų stovi prie durų?“ Pasižiūri pro akutę, nieko nesimato. Ji sako: „Nieko nėra“. Paskui paprašė kaimynės, kad visą laiką žiūrėtų nuo 10 val., kad ji budėtų, ar iš tikrųjų ji yra atvažiavusi. Tai va tokie skambučiai visą laiką būdavo. Vieną sykį atvažiavo, paskui antrą sykį po dviejų savaičių ir dar sykį. Ir viskas, ir vėl dingo kaip į vandenį. Buvo suteiktos galimybės jai susitikti su sūnumi. Ji pati duris atidarė, kai jie pirmą kartą atvažiavo, bet tas vaikelis nenori kažkodėl tai jos matyti. Jeigu vaikas nenori, ji nedraudžia niekam užeiti į jos butą. Jeigu vaikas nenori, tai sūnus išeina ir kalbasi laiptinėje. Praeitą kartą, kai buvo policininkai jie ir duris atidarė, ir prašė, ir policininkai prašė, jis pasakė: „Ne.“ Dar pasakė: „Mama aš tave nemyliu ir neišeisiu.“ Ji girdėjo pati. Sūnus leidžia matytis su vaiku, bet vaikas nenori (b. t. 2, b. l. 21-22).

Liudytojas R. G., pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad viskas surašyta pilnai, neturi ką papildyti. R. G., apklaustas 2013-02-14 parodė, kad 2012-10-27 apie 09.20 val. dirbant maršrute šaukiniu AP-61, buvo gautas iš Vilniaus aps. VPK OVS pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), laukia pranešėja, kuriai buvęs vyras neleidžia pasimatyti su vaiku. Atvykus nurodytu adresu, juos pasitiko V. D., kuris paaiškino, kad tik vienintelį šį šeštadienį motina teikėsi aplankyti sūnų. Pilietis V. D. teigė, kad sūnaus motinos neįleido šią dieną su juo pasimatyti, kadangi pats sūnus sakė, kad nenori jos matyti. Bendravimo eigoje pil. V. D. pakvietė juos užeiti į jo namus ir įsitikinti, kad sūnus sveikas ir tikrai teigia nenorįs matyti motinos. Pabendravus su E. D. bei jo seneliais, vaikas elgėsi natūraliai ir patvirtino, kad su mama matytis nenori. Papildomai pareigūnas paaiškino, kad pabendravo su vaiku, vaikas nenorėjo matytis su motina. Sakė, kad muša jį mama, jis bijojo. Vaikas elgėsi natūraliai. Žaidė su žaislais. Bendravo labai normaliai, labai ramus buvo, patenkintas. Nebuvo, taip kad vaikas būtų įbaugintas. Viskas gana natūraliai buvo. Jam nekilo įtarimas, kad jį kas būtų nustatęs prieš motiną. Motina turėjo popierius dėl teismo sprendimo, bet jie negalėjo prievarta jos įleisti į svetimą butą. Buvo vaiko paklausta, ar jis nori išeiti pakalbėti su motina, jis kategoriškai atsisakė (b. t. 1, b. l. 72, b. t. 2, b. l. 30-31).