Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Šioje byloje baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį prieš A. F. ir K. T. nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad, būdamas uždarosios akcinės bendrovės XXXXX, įmonės kodas 2379126, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu bei pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 punktą, turėdamas teisę veikti bendrovės vardu, vienvaldiškai sudaryti sandorius bei valdyti pinigines lėšas, privalėdamas pagal 2001 m. birželio 1 d. sutarties Nr. V-G-020 tarp UAB XXXXX ir Lietuvos-Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės XXXXX (nuo 2001-08-08 uždaroji akcinė bendrovė XXXXX) 2.2.4 punktą pervesti į Draudimo bendrovės sąskaitą pinigų sumas, kurios gaunamos už šioje sutartyje numatytų pareigų atlikimą, du kartus per mėnesį šiomis dienomis: a) surinkus 10 000 Lt ir daugiau pervesti iki kiekvieno mėnesio 15 dienos; b) galutinis atsiskaitymas už per mėnesį surinktas įmokas – priešpaskutinė mėnesio darbo diena, šio įsipareigojimo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 29 d. nevykdė bei bendrovei XXXXX nepervedė dalies lėšų, t. y. 501036,17 Lt, surinktų iš klientų už pagal sutartį suteiktas paslaugas, o šias lėšas neteisėtai perleido tretiesiems asmenims: grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius – 2008-02-20 kasos išlaidų orderį Nr. 8018 – 40 000 Lt, 2008-02-29 kasos išlaidų orderį Nr. 8022 – 40 000 Lt, 2008-03-04 kasos išlaidų orderį Nr. 8025 – 40 000 Lt, 2008-03-07 kasos išlaidų orderį Nr. 8028 – 30 000 Lt, 2008-03-17 kasos išlaidų orderį Nr. 8031 – 30 000 Lt, 2008-03-31 kasos išlaidų orderį Nr. 8037 – 30 000 Lt, 2008-04-19 kasos išlaidų orderį Nr. 8046 – 40 000 Lt, 2008-11-14 kasos išlaidų orderį Nr. 8117 – 40 000 Lt, 2008-11-17 kasos išlaidų orderį Nr. 8118 – 40 000 Lt, 2008-11-18 kasos išlaidų orderį Nr. 8119 – 40 000 Lt, bendrai 370 000 Lt sumą, sumokėjo pardavėjui R. R. pagal 2008-11-14 pirkimo pardavimo sutartį už UAB XXXXX naudai įgytą žemės sklypą, unikalus Nr. 8670-00030011, bendras plotas 3,74 ha, kadastrinis adresas: Nr(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), likusią sumą – 131 036,17 Lt panaudojo UAB XXXXX veiklai (darbo užmokesčiui, raštinės bei ūkio išlaidoms, mokesčiams ir kt.) vykdyti. Tokiu būdu V. S. iššvaistė jam patikėtą svetimą, UADB XXXXX priklausantį turtą – 501 036,17 Lt grynųjų pinigų.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės. Jis visiškai pripažįsta teismo nustatytas bylos aplinkybes, kurias nurodė nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios. Tačiau nesutinka su teismo vertinimu, kad jo elgesys yra nusikalstamas ir juo labiau nesutinka su teismo sprendimu skirti jam laisvės atėmimo bausmę.

Šiuo aspektu svarbu yra tai, kad jis, jausdamas atsakomybę dėl susiklosčiusios situacijos ir jos padarinių ir rodydamas iniciatyvą jis ak­tyviai ieškojo būdų, kaip atlyginti skolą UADB XXXXX. Jo atlikti konkretūs veiksmai detaliai ap­rašyti nuosprendyje atskleidžiant jo ir liudytojo A. S. parodymus. Vienas iš tokių veiksmų buvo jo iniciatyva įvykęs jo faktinės gyvenimo draugės gimi­naičiams priklausiusio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) įkeiti­mas UADB XXXXX naudai. Žiūrint forma­liai juridiškai, jis kaip fizinis asmuo toje situacijoje neprivalėjo prisiimti jokių asmeni­nių įsipareigojimų, tačiau tą darė jausdamas moralinį įsipareigojimą prieš buvusius partnerius. Taigi, dar iki visų ikiteisminių tyrimų pradžios išimtinai jo ini­ciatyva UADB XXXXX naudai buvo įkeistas minėtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Jau vien šis faktas rodo, kad jis nesistengė tyčia sąmoningai, sukurti tokią situaciją, kad UADB XXXXX patirtų didžiu­lę turtinę žalą. Priešingai, jis visais įmanomais būdais stengėsi panaikinti šį įsiskolinimą. Sekant baudžiamosios bylos duomenimis, šis žemės sklypas irgi buvo įvertintas 300 000 Lt. Taigi, bendroje sumoje apie 500 000 Lt vertės intereso UADB XXXXX patenkinimui jo iniciatyva buvo suteiktas 674000 vertės turtas.

Vertinant aukščiau cituotą teismo teiginį, kurį galima suprasti kaip tariamą teis­mo nustatytą faktą, esą, ir šis žemės sklypas buvo įvertintas per didele verte, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų šį teismo teiginį. Tai tik teismo prielaida ar spėjimas.

Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis kaip nors apsunkino galimybę UADB XXXXX prisiteisti žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka. Byloje nėra ir duomenų, ar tas reikalavimas vis dar nėra patekintas. Be to, jis nesislapstė, nenaikino dokumentų ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Liudytojas A. S. patvirtino, kad viso proceso metu jis (V. S.) geranoriškai bendradarbiavo ir ieškojo būdų grąžinti skolą.

Jis nėra baudžiamosios teisės žinovas, todėl šie jo pateikti samprotavimai dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo gali būti klaidingi ir netikslūs. Todėl tokiu atveju jis prašo atkreipti dėmesį į argumentus, svarbius skiriant bausmę. Apelianto manymu, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, kuri jam užkerta kelią vykdyti daugybę turimų finansinių ir socialinių įsipareigojimų visuomenei ir šeimai, taip pat mėginti atlyginti žalą UADB XXXXX.

Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, byloje yra ne viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jis nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs visus jam inkriminuotus veiksmus ir apie šias aplinkybes davė išsamius parodymus, gailėjosi dėl kilusių padarinių. Jei jo elgesys vis dėlto yra nusikalstamas, tai savo parodymais jis netgi padėjo išaiškinti šios veikos aplinkybes. Tai reiškia, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, jis nėra bedarbis, kadangi dirba gamykloje Škotijoje, Glazgo mieste. Tą faktą žinojo ir apygardos teismas, duodavęs jam leidimą išvykti į Škotiją. Nors jis tikrai yra išsituokęs, tačiau nuo 2006 m. gyvena faktinėje santuokoje su J. P., su kuria turi du vaikus. Su ja kartu turi ir finansinių įsipareigojimų bankui už įsigytą gyvenamąjį būstą, kuris dėl esamos situacijos buvo parduotas iš varžytinių. Viena J. P., augindamas du jų vaikus, nepajėgi pakelti tokios finansinės naštos. Jis niekada neteistas, turėjo administracinių nuobaudų už KET pažeidimus, bet jos negali formuoti negatyvaus požiūrio į jį, nes nuo baudų paskyrimo praėję daugiau nei 1 metai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis turi nepilnametę dukrą. Tačiau iš tikrųjų jis turi net 5 vaikus, iš kurių 3 yra nepilnamečiai, teikia jiems finansinę paramą ir dalyvauja jų auklėjime.

Jam, anksčiau nesusidūrusiam su teisėsaugos institucijomis, jau pats baudžiamasis pesekiojimas buvo pakankama pamoka ateityje nedaryti nusižengimų. Bausmės tikslai jau šiuo metu yra pasiekti. Iš šios istorijos jis pasimokė ir suprato savo elgesio riziką, permąstė savo lengvabūdiškumą, pernelyg didelį optimizmą daryti viską greitai, rimtai neapgalvojus.

Skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau nesant pagrindo jį išteisinti prašo nuosprendį pakeisti neskiriant jam bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

S. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetima, UADB XXXXX priklausiusį, didelės vertės turtą – 501 036,17 Lt grynųjų pinigų. Apelianto nuomone, jis nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių – dalyko ir žalos. Teisėjų kolegijos nuomone, visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai byloje nustatyti bei įrodyti teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

Nagrinėjant bylas dėl turto pasisavinimo arba iššvaistymo vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis įtvirtinta teismine praktika. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybei už kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja suteiktais įgaliojimais tam turtui. Kvalifikuojant iššvaistymą, nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011 taip pat išaiškinta, kad BK 184 straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai: už svetimo turto iššvaistymą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2001-06-01 buvo sudaryta sutartis Nr. V-G-020 tarp UADB XXXXX (sutarties sudarymo metu UAB XXXXX), atstovaujamos direktoriaus S. J. ir UAB ,,XXXXX“, atstovaujamos direktoriaus V. S., kuria UADB XXXXX suteikė UAB ,,XXXXX” teisę jos vardu platinti draudimo liudijimus (polisus) ir pasirašinėti juos, teikti informaciją, konsultacijas savo klientams apie draudimo bendrovės teikiamas draudimo bei su šia veikla susijusias paslaugas bei nukreipti klientus į draudimo bendrovę pasirašyti draudimo sutarčių ir už tai įsipareigojo mokėti UAB „XXXXX” sutartyje numatytą komisinį atlyginimą, aprūpinti UAB ,,XXXXX” draudimo sutarčių ir liudijimų (polisų) blankais. Minėtos sutarties pagrindu UAB ,,XXXXX” įsipareigojo nepažeidinėti draudimo bendrovės duotų nurodymų, taisyklių ir instrukcijų, platinti šioje sutartyje išvardintus draudimo liudijimus (polisus) ir juos pasirašinėti, teikti informaciją, konsultacijas savo klientams apie bendrovės teikiamas draudimo paslaugas bei nukreipti klientus į draudimo bendrovę pasirašyti draudimo sutarčių. Iš byloje esančios sutarties 2.2.4 punkto matyti, kad UAB „XXXXX” įsipareigojo surinktus 10 000 Lt ir daugiau pervesti iki kiekvieno mėnesio 15 dienos, o galutinis atsiskaitymas už per mėnesį surinktas įmokas – priešpaskutinė kiekvieno mėnesio darbo diena (t. 1, b. l. 158-176). Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB ,,XXXXX” 2005-12-31 UADB ,,XXXXX” buvo skolinga 49 561,83 Lt. 2006-01-01 – 2009-01-29 laikotarpiu už pagal sutartį Nr. V-G-020 parduotus draudimo polisus UAB „XXXXX” gavo 6 157 263,42 Lt draudimo įmokų. Visos gautos piniginės lėšos buvo apskaitytos UAB „XXXXX” buhalterinėje apskaitoje. UAB ,,XXXXX” 5 723 318,38 Lt šių lėšų pervedė UADB ,,XXXXX”, t. y. pervedė 501 036,17 Lt mažiau nei surinko ir privalėjo pervesti. Nustatyta, kad iš šių 501 036,17 Lt UADB ,,XXXXX” nesumokėtų lėšų 131 036,17 Lt UAB „XXXXX” panaudojo bendrovės išlaidoms (darbo užmokesčiui, raštinės bei ūkio išlaidoms, mokesčiams ir kt.) apmokėti, o 370 000 Lt šių lėšų panaudojo 3,74 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, pirkimui. (t. 1, b. l. 140-152).

Apeliantas pripažįsta teismo nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes, tačiau, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teigia, kad turtas, už kurio išvaistymą jis yra nuteistas, jo panaudojimo metu buvo UAB ,,XXXXX” turtas, be to, UAB ,,XXXXX“ žala padaryta nebuvo, priešingai – mokėjimai atlikti UAB ,,XXXXX” naudai. Su tokiais apelianto teiginiais sutikti negalima. Visų pirma atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog 2001-06-01 sutarties pagrindu UAB ,,XXXXX” buvo suteikta teisė UADB ,,XXXXX” vardu pardavinėti draudimo liudijimus (polisus) ir rinkti draudimo įmokas. Šis faktas nereiškia, kad UAB ,,XXXXX” įgijo nuosavybės teisę į surinktas draudimo įmokas sandorio sudarymo pagrindu. UAB ,,XXXXX“ nuosavybės teisės į draudimo įmokas neįgijo ir kitais CK 4.47 straipsnyje numatytais pagrindais. Nuosavybės teisės į pinigines lėšas nesuteikė ir faktinis jų turėjimas įmonės sąskaitoje ar kasoje. UAB ,,XXXXX” UADB ,,XXXXX” vardu pardavinėjo draudimo liudijimus (polisus) ir rinko draudimo įmokas. Apeliantas, būdamas UAB XXXXX direktoriumi, pasirašymas su UADB ,,XXXXX” sutartį, įsipareigojo iš draudėjų surinktas įmokas pervesti į UADB XXXXX sąskaitą. Apelianto žinioje esančio turto pardavimo, dovanojimo ar kitaip perleidimo tretiesiems asmenims sutartis nenumatė. Todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, V. S. žinioje buvęs UADB XXXXX priklausantis turtas – piniginės lėšos, jam buvo svetimas, ir negalėjo būti perleidžiamos tretiesiems asmenims. Tuo tarpu bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nežiūrint to, kad tiesioginė skola UADB ,,XXXXX” 2008-10-01 pagal sutartį Nr. V-G-020 sudarė 501 036,17 Lt, UAB „XXXXX” pagal 2008 -11-14 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį už 370 000 Lt įsigijo žemės sklypą (t. , b. l. ). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. S., perleisdamas jo žinioje esančias UADB ,,XXXXX” priklausančias pinigines lėšas trečiajam asmeniui neturėdamas draudimo bendrovės sutikimo. Tokia jo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Visiškai nepagrįstas nuteistojo V. S. aiškinimas, kad nėra nustatytas būtinasis turto iššvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymis – žala. Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Būtent ši aplinkybė nustatyta byloje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. S. jo žinioje esantį svetimą didelės vertės turtą, pažeisdamas sutarties sąlygas, perleido tretiesiems asmenims, ir dėl tokių V. S. neteisėtų veiksmų UADB ,,XXXXX” neteko jam priklausančio didelės vertės turto, t. y. dėl neteisėtų apelianto veiksmų UADB ,,XXXXX” padaryta didelė – 501 036,17 Lt dydžio žala. Tai, kad dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų UAB ,,XXXXX“ nebuvo padaryta žala, šiuo atveju V. S. baudžiamumui ir veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes apeliantas ir nebuvo kaltinamas UAB ,,XXXXX“ turto iššvaistymu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad V. S. santykiai su UADB ,,XXXXX” turi būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai.

Sprendžiant klausimą, ar padarytas tik civilinės teisės pažeidimas ar kartu ir nusikalstama veika, įstatymo taikymo stadijoje, t. y. konkrečiose baudžiamosiose bylose naudojami tiek bendrieji atribojimo kriterijai, susiję su teisės šakų funkcijomis ir metodais, pažeidimo pavojingumo laipsniu, ultima ratio principu ir kriminalizacijos teorijos nuostatomis, tiek specialieji kriterijai, būdingi tik atitinkamų kategorijų byloms.Turto pasisavinimo ar išvaistymo atveju nusikalstamos veikos dalykas (turtas ar turtinė teisė) visais atvejais patikimas ar perduodamas asmens žiniai civilinių teisinių santykių pagrindu – tai pagrindinė priežastis, sukelianti šių nusikalstamų veikų ir civilinės teisės pažeidimo atribojimo problemas. Turto išvaistymo bylose, vertinant patikėtinio sudarytą, bet patikėtojui žalingą sandorį, baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai esti šio sandorio neteisėtumas, sietinas su įgaliojimų viršijimo bei rūpestingo, apdairaus „šeimos galvos“ elgesio standartų (bonus pater familias) nesilaikymo akivaizdumu, piktnaudžiavimu suteiktu pasitikėjimu, ir atitinkama kaltė, apimanti turtinės žalos padarymą. Nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms pažeistų teisių atkūrimo priemonėms.

Iš nagrinėjamoje byloje esančios 2009-02-10 specialisto išvados Nr. 5-1/218 ,,Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,XXXXX” ūkinės–finansinės veiklos tyrimo” matyti, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, kad nuo 2006-01-01 iki 2009-01-29 UAB ,,XXXXX” už parduotus draudimo liudijimus gavo 6 157 263,42 Lt draudimo įmokų, kurias pagal 2001-06-01 sutartį Nr. V-G-020 turėjo pervesti UADB ,,XXXXX”. UAB ,,XXXXX” nuo 2006-01-01 iki 2009-01-29 įsiskolinimas UADB ,,XXXXX” pastoviai augo. Bendrovės įsiskolinimas už surinktas draudimo įmokas UADB XXXXX 2007-01-01 sudarė 162 578,41 Lt, 2008-01-01 – 366 838,50Lt, 2009-01-01 – 501 036,17 Lt. 2006-02-23 skolų suderinimo tarp UAB ,,XXXXX” ir UADB ,,XXXXX” akte nurodyta, kad UAB ,,XXXXX” 2005-12-31 bendrovei UADB ,,XXXXX” buvo skolinga 49 561,83 Lt. Nustatyta, kad nuo 2006-01-01 iki 2009-01-29 UAB „XXXXX” gavo 6 157 263,42 Lt draudimo įmokų, pervedė UADB ,,XXXXX” 5 705 789,08 Lt ir skola už surinktas draudimo įmokas UADB ,,XXXXX” 2009-01-01 sudarė 501 036,17 Lt. Taip pat nustatyta, kad nuo 2006-01-01 iki 2009-01-29 UAB ,,XXXXX” banko sąskaitoje ir ypač kasoje nuolat buvo dideli grynų pinigų lėšų likučiai: UAB ,,XXXXX” 2006-11-01 buvo skolinga UADB ,,XXXXX” 111 791,81 Lt. UAB ,,XXXXX” tai datai banko sąskaitose ir kasoje turėjo 116 823,87 Lt piniginių lėšų likutį ir galėjo atsiskaityti su UADB ,,XXXXX”. UAB „XXXXX” 2008-02-01 buvo skolinga UADB ,,XXXXX” 377 196,84 Lt. UAB „XXXXX” nepanaudotų piniginių lėšų likutis tai datai sudarė 311 675,05 Lt, tačiau bendrovė šių pinigų neskyrė atsiskaitymui su UADB ,,XXXXX”. Nežiūrint to, kad 2008-10-01 skola sudarė 501 036,17 Lt, UAB „XXXXX” pagal 2008-11-14 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį už 370 000 Lt įsigijo žemės sklypą. Dėl to laiku neįvykdė savo UADB ,,XXXXX” 2008-10-01 pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų. Specialisto išvadoje konstatuota, kad 131 036,17 Lt UAB „XXXXX” panaudojo su bendrovės faktiškai vykdoma veikla susijusioms išlaidoms (darbo užmokesčiui, raštinės bei ūkio išlaidoms, mokesčiams ir kt.) apmokėti, o 370 000 Lt šių lėšų panaudojo 3,74 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, pirkimui (t. 1, b. l. 140-152).

Turto pasisavinimo ar iššvaistymo bylose baudžiamajai ir civilinei atsakomybei atriboti yra veiksmingas kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus, kuris šiuo atveju išsiskiria tokiais specifiniais požymiais: kaltininko veiksmų sąmoningumas siekiant kiek galima daugiau sumenkinti kreditoriaus galimybes atgauti turtą; kaltininko veiksmai turi būti neteisėti, t. y. pažeidžiantys civilines sutartis, kurių pagrindu buvo turtas valdomas; dėl kaltininko veiksmų praktiškai neįmanoma (tam tikrais atvejais labai sudėtinga) atgauti pasisavintą ar iššvaistytą turtą naudojant civilines teisines priemones.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos dalykas – piniginės lėšos, V. S. žiniai buvo perduotos civilinių teisinių santykių pagrindu. Nustatyta, kad V. S. neteisėtais veiksmais, t. y. pažeisdamas sutarties 2.2.4. punktą, kurio pagrindu jis savo žinioje turėtą turtą – pinigines lėšas privalėjo perversti į UADB XXXXX sąskaitą, jas panaudojo žemės sklypo pirkimui bei su įmonės vykdoma veikla susijusioms išlaidoms. Dėl tokių nuteistojo veiksmų tapo neįmanoma atgauti iššvaistytą turtą naudojant civilines teisines priemones. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog jis visais įmanomais būdais stengėsi panaikinti įsiskolinimą, dėl ko UADB XXXXX reikalavimų patenkinimui buvo suteiktas 674 000 Lt vertės turtas. Tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, nuosavybės teise priklauso N. G. (t. 8, b. l. 145-147). Žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), paskelbtos varžytinės, kurio vertė sudaro tik nežymią dalį kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Be to, iš bylos esančių duomenų matyti, jog 2008-05-14 UAB ,,XXXXX“ su UADB XXXXX sudarė susitarimą dėl skolos grąžinimo terminų ir sąlygų, kuriuo UAB ,,XXXXX“ iki 2008-08-29 įsipareigojo grąžinti kreditoriui įsiskolinimą 377 644,64 Lt bei 4055 Lt delspinigių. Tačiau nežiūrint to, 2008-11-14 UAB ,,XXXXX“ įsigyjo žemės sklypą 370 000 Lt vertės, už kurį, jau preliminariosios sutarties, sudarytos tarp UAB ,,XXXXX“ ir R. R. 2008-02-20, pagrindu, 2008-02-20, 2008-02-29, 2008-03-04, 2008-03-07, 2008-03-17, 2008-03-31, 2008-04-19 buvo pervedamos avansinės įmokos viso 250 000 Lt sumai. Tai reiškia, kad nuteistasis, iš anksto žinodamas, jog pagal sudarytą susitarimą jis įsiskolinimo nepadengs, toliau klaidino kreditorių ir didino įsiskolinimą (pagal 2008-11-14 pirkimo - pardavimo sutartį sumokėta 120 000 Lt) ir dar daugiau menkino kreditoriaus galimybes atgauti turtą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui tikroji žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė, esminės reikšmės neturi. Svarbu tai, kad įsigydamas jį apeliantas panaudojo konkrečią sumą (370 000 Lt) jo žinioje esančių svetimų piniginių lėšų. Ši suma sudaro turto iššvaistymo kvalifikuojantį požymį – didelę vertę.

Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo proceso nesąžingumo.

BPK 279 straipsnyje yra numatyta liudytojų apklausos tvarka. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai liudytojas praneša teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, BPK 275 straipsnio nustatyta tvarka liudytojui užduodami klausimai. BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Vienok, kada turi būti perskaitomi pirmiau duoti liudytojo parodymai – po liudytojo apklausos ar po to, kai liudytojui buvo užduoti klausimai, įstatyme nėra numatyta. Tai reiškia, kad teismas turi diskrecinę teisę spręsti, kada perskaityti pirmiau duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo bei byloje esančių liudytojų priesaikų matyti, kad liudytojai apklausti prieš tai jiems prisiekus (t. 7, b. l. 108-125). Todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojų apklausa buvo vykdoma pažeidžiant baudžiamojo proceso sąžiningumą. Svarbu pažymėti, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas. Pastarieji turėjo galimybę teikti prašymus, užduoti klausimus kaltinimo liudytojams ir ja aktyviai naudojosi.

Dėl paskirtos bausmės

Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad skirdamas nuteistajam V. S. bausmę, pirmosios instancijos teismas formaliai išvardino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau šių aplinkybių reikšmės konkrečiai V. S. skiriamai bausmei neatskleidė ir tinkamai neįvertino. Apygardos teismas gana lakoniškai įvertino V. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis ir konstatavęs, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai sprendė, kad nuteistajam nėra pagrindo taikyti švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, tinkamai neįvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir asmenybės, neatsižvelgė ir į kitus teisingos bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad V. S. nėra pagrindo taikyti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę BK 62 straipsnio pagrindu. Apelianto teiginiai dėl jam pripažintinų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (nuoširdžiai gailisi ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, savo noru atlygino žalą, o jo nusikalstamai įtakos turėjo rizikingas ar provokuojantos nukentėjusiojo elgesys) nėra pagrįsti.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju V. S. pripažino teismo nustatytas bylos aplinkybes, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, apie ką liudija ir apeliacinio skundo turinys, kuriame nuteistasis ginčija savo kaltę iššvaisčius jo žinioje buvusį UADB XXXXX didelės vertės turtą.

Nepagrįstas ir apelianto apeliacinio skundo teiginys, kad neįvertinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, pripažįstama tada, kai jis pats ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nusikaltimo padarymo atsiradusią žalą. Šiame punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos. Tačiau dalinį žalos atlyginimą teismas gali motyvuotai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi. Tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o kaltininko (nuteistojo) elgesys turi sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Šių sąlygų neatitinka atvejai, kai atlyginama tik nedidelė dalis padarytos žalos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. S. pasisavino UADB XXXXX priklausančius 501 036,17 Lt. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis UADB XXXXX padarytos žalos neatlygino. Apelianto nurodyti veiksmai – žemės sklypo įkeitimas, nesudaro pagrįstos prielaidos UAB XXXXX tikėtis neuždelsto žalos atlyginimo, juo labiau, kad jau dveji metai vyksta žemės sklypo varžytinės. Šiose varžytinėse parduodamo turto vertė sudaro tik nedidelę atlygintinos žalos dalį. Atsižvelgdamas į UADB XXXXX padarytos turtinės žalos dydį ir parduodamo iš varžytinių sklypo vertės santykį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks nežymus planuojamas žalos atlyginimas, negali būti pripažintas pakankamu, kad jį būtų galima vertinti kaip V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jo veiksmus paskatino ir tai, kad apeliantui nevykdant sutarties reikalavimų, UADB ,,XXXXX” tokį jo elgesį toleravo. Apeliantas nuomone, toks UADB ,,XXXXX” elgesys yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išnagrinėjusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo skundo argumentu sutikti negali. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Byloje esančiais duomenimis nėra nustatyta, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus UADB XXXXX veiksmus. Tai, kad, pasak apelianto, UADB XXXXX niekada nekontroliavo ir nereikalavo atsiskaitymus vykdyti griežtai pagal sutartį, rodo bendrovės lankstų požiūrį į sutartinius santykius. Tokius bendrovės veiksmus laikyti provokuojančiais ar vertinti kaip skatinimą elgtis nusikalstamai, nėra jokio pagrindo.

Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, jog 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinė nutartis Nr. 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje konstatavusi, jog skirti V. S. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę BK 62 straipsnio pagrindu nėra šiame straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų visumos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. S. yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. S. turi šeimą, du mažamečius vaikus, be to, rūpinasi vaikais iš ankstesnės santuokos, dirba, nuo nuteistajam inkriminuotos sunkios nusikalstamos veikos nuosavybei padarymo praėjo beveik penkeri metai, ir per visą šį laiką jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Kaip minėta, bausmės teisingumo principas yra vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad šiuo atveju realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas asmeniui, padariusiam ne smurtinio pobūdžio nusikaltimą, nebūtų teisingas. Skiriant bausmę, būtina įvertinti ne tik padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, bet ir kaltininko asmenybę. V. S., nors ir padarė sunkų nusikaltimą, nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų būtina izoliuoti nuo visuomenės paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos nuteistojo asmenybę, jo šeiminę padėtį bei įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti paskiriant V. S. kitą – ne laisvės atėmimo – bausmę. Darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neužtikrintų BK 41 straipsnio 5 dalyje numatyto teisingumo principo įgyvendinimo ir kitų šiame baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų. Todėl yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti V. S. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą bausmę – laisvės apribojimą, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Taigi Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti.

V. S. už nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti dvejų metų laivės apribojimo bausmę, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.