Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Alytaus AVPK 2017 m. gruodžio 7 d. Skyriui pateikė duomenis apie asmenis, nubaustus administracine tvarka už kontrabandą ir neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, disponavimą ar realizavimą (pareiškėjos pavardė buvo nurodyta eilės Nr. 1782). Alytaus AVPK 2017 m. spalio 20 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 52ANN-124255143-17 duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo nubausta 30 Eur bauda pagal ANK 209 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo (pirko turgavietėje) ir neteisėtai laikė (savo namuose) 9 pakelius cigarečių (dalis buvo be banderolių, dalis pakelių pažymėti Baltarusijos Respublikos banderolėmis). Pareiškėja šį pažeidimą pripažino, nutarimo neskundė teisės aktų nustatyta tvarka.

8. Skyriaus socialinių išmokų specialistė 2017 m. gruodžio 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 22190, kuriuo nutraukė pareiškėjai kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d., vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

9. Teismo vertinimu, Sprendimas akivaizdžiai stokoja aiškumo ir motyvų, kadangi jame tik abstrakčiai nurodytos trys alternatyvios veikos (pacituota Įstatymo norma), tačiau nenurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), sudarančios pagrindą nutraukti kompensacijų skaičiavimą pareiškėjai. Pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės suprasti dėl kokių konkrečių jos veiksmų buvo nutrauktas kompensacijų skaičiavimas. To negalėjo žinoti ir atsakovas, kadangi Sprendimo priėmimo metu neturėjo paminėto Alytaus AVPK nutarimo skirti administracinę nuobaudą. Be to, teismas pažymėjo, kad vien tik nutarimo skirti administracinę nuobaudą buvimas savaime nesudaro pakankamo pagrindo priimti vienokį ar kitokį administracinį sprendimą. Sprendimą priimanti institucija kiekvienu atveju turėtų vertinti, ar nutarimas skirti nuobaudą kartu su kitais faktiniais duomenimis sudaro pagrindą priimti minėtą administracinį sprendimą, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, spręsdamas dėl kompensacijų skaičiavimo nutraukimo, nesirėmė nutarimu skirti nuobaudą, neanalizavo jo turinio ir nepasisakė dėl jo reikšmės nagrinėjamam klausimui. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų dėl to, jog nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), todėl yra naikintinas.

III.

11. Atsakovas pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes. Jo nuomone, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas visiškai ignoravo ginčo faktinę situaciją, byloje pateiktus įrodymus. Atsakovas nesutinka, kad Sprendime nebuvo nurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), sudarančios pagrindą nutraukti kompensacijų skaičiavimą pareiškėjai, ir teigia, kad prielaidas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 dalies nuostatoms taikyti patvirtina Alytaus AVPK Veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio mėn. raštas Nr. 25-S-24788. Sprendimai dėl kompensacijos skaičiavimo nutraukimo rengiami naudojantis socialinės paramos apskaitos sistema „PARAMA“, į kurią iš anksto suvesti įstatymo straipsniai, sistema automatiškai sugeneruoja duomenis ir pateikia išvadą dėl kompensacijos skyrimo, o Skyriaus specialistai neturi jokių techninių galimybių ištrinti ar taisyti iš anksto suvestus duomenis, jie netikrina institucijų pateiktų duomenų teisingumo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pastarąją aplinkybę. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nevertino, jog pareiškėja prašyme-paraiškoje socialinei pašalpai gauti įsipareigojo ne vėliau kaip per mėnesį pranešti apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą, tačiau nepranešė atsakovui apie gautą nuobaudą, nepaisant šių aplinkybių reikšmės priimant Sprendimą. Atsakovui akivaizdu, jog asmuo, kuriam skirtas Sprendimas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti tokio sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, nes apie kompensacijų nutraukimą buvo informuotas telefonu, o su dokumentų turiniu galėjo susipažinti atvykęs į Skyrių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimo pareiškėjai nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina jos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam aktui numatytų reikalavimų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsakovo įsitikinimu, jog egzistavo teisinis ir faktinis pagrindas Sprendimui priimti, pareiškėja galėjo suprasti jo motyvus, bei paaiškinimu, kad tokie sprendimai rengiami automatizuotu būdu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

15. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

17. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-858/2016, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2455-662/2019). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

18. Ginčijamame Sprendime (b. l. 55) nurodoma, kad nuo 2017 m. gruodžio 1 d. nutraukiamas kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimas pareiškėjai už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. Kompensacijų skaičiavimo nutraukimo priežastis – vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu (gauta informacija apie piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas ir (ar) nelegalų darbą, neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu). Sprendime taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks sprendimas akivaizdžiai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi, pirma, jame nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, antra, atitinkamai, jokios faktinės aplinkybės, sudarančios faktinį priimamo sprendimo pagrindą, nėra susietos su konkrečiomis teisės normomis, sudarančiomis teisinį priimamo sprendimo pagrindą. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo 6 mėnesius neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų ar 6 mėnesiams nutraukti jų teikimą vienam gyvenančiam asmeniui iš nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančių ar kitų institucijų gavus informacijos apie piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas ir (ar) nelegalų darbą, neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu, tačiau iš Sprendimo turinio neaišku, kurią alternatyvią prielaidą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatoms taikyti, t. y. nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas, nelegalų darbą ir (arba) neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu, konstatavo atsakovas ir kodėl. Taigi, nors Sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, ginčijamas administracinis aktas turi esminių trūkumų, sudarančių kliūtis pareiškėjai suprasti jos atžvilgiu priimto neigiamo sprendimo motyvus, imtis efektyvios galbūt pažeistų savo teisių gynybos, todėl toks Sprendimas yra naikintinas.

20. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia atsakovo teiginiai, kad pareiškėja apie priimtą Sprendimą buvo informuota telefonu, taip pat ta aplinkybė, kad atsakovas sprendimo nutraukti kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą motyvus išdėstė teismui (atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje). Tai, kad pareiškėja Sprendimo priėmimo faktinį pagrindą bei motyvus sužinojo vėliau, nepaneigia fakto, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir tai yra pakankamas, savarankiškas pagrindas tokiam administraciniam aktui panaikinti. Be to, pabrėžtina, kad atsakovo pasirinktos tokio pobūdžio sprendimų rengimo priemonės nepaneigia jo pareigos laikytis imperatyvaus pobūdžio teisės normų reikalavimų bei teisės principų, tarp jų – teisėtumo ir gero administravimo principų, todėl atsakovo paaiškinimai, jog sprendimai nutraukti kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą priimami automatizuotu būdu ir socialinės paramos specialistai turi ribotą galimybę koreguoti tokių sprendimų turinį, kilusiame ginče neturi teisinės reikšmės. Esminės reikšmės neturi ir atsakovo pastebėjimas, kad pareiškėja neįvykdė pareigos pranešti apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos skiriant ir (ar) mokant piniginę socialinę paramą, kadangi ne šiuo pagrindu buvo nutrauktas kompensacijos skaičiavimas pareiškėjai.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Alytaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.