- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- eA-2455-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00767-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. J., A. U., S. J.-U.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J., A. U. ir S. J.-U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J., A. U. ir S. J.-U. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai G. J., A. U. ir S. J.-U. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. A33(1)-864-/4.22 „Dėl reikalavimų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją išduoti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ginčo žemės sklypą. Jie 2017 m. pageidavo pakeisti ginčo žemės sklypų paskirtį ir padalinti juos į kelis žemės sklypus, todėl kreipėsi į Administraciją dėl informacijos gavimo. Administracija 2017 m. lapkričio 29 d. raštu pažymėjo, kad Bendrojo plano sprendiniai leidžia keisti ginčo sklypo paskirtį bei atidalinti žemės sklypus, tačiau pareiškėjai turėtų kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyrių. Pareiškėjai kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, tačiau Administracija skundžiamu Sprendimu, prieštaraudama pati sau, atsisakė išduoti reikalavimus, motyvuodama tuo, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ (toliau – ir Nutarimas) ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. T3-359 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių k., Baltosios Vokės k., Melekonių k. ir Valčiūnų k., teritorijos specialiojo plano Viešojo logistikos centro statybos vietai parinkti patvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) nusprendė, jog pareiškėjams priklausantis žemės sklypas turės būti išpirktas visuomenės poreikiams. Pareiškėjų nuomone, toks Administracijos sprendimas pažeidė pareiškėjų teises, kadangi nuosavybės teisės į pareiškėjų turimus žemės sklypus buvo atkūrinėjamos po to, kai valstybės institucijos jau žinojo apie galimą atkuriamos žemės priskyrimą visuomenės poreikiams. Pareiškėjai turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jie galės laisvai disponuoti ir naudotis priklausančiais žemės sklypais, kurie nebus paimti visuomenės poreikiams.
3. Pareiškėjų teigimu, šiuo atveju turi būti vadovaujamasi principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Kadangi pareiškėjai ketino keisti sklypo paskirtį į tokią, kokia nustatyta tos teritorijos Bendrajame plane, akivaizdu, jog Administracija neturėjo teisės atsisakyti išduoti formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus, kadangi pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas neprieštarauja savivaldybės Bendrajam planui. Administracija nenurodė, koks teisės aktas suteikė teisę neleisti pareiškėjams keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į tą, kuri yra numatyta Vilniaus rajono savivaldybės 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 patvirtintame Bendrajame plane, t. y. į planuojamų gamybos ir sandėlių. Nei Tarybos sprendime, nei Nutarime nėra jokių draudimų ar apribojimų Viešojo logistikos centro statybos teritorijoje keisti paskirtį į planuojamų gamybos ir sandėlių ar atidalinti žemės sklypus.
4. Administracijos veiksmų neteisėtumas ir nepagrįstumas taip pat matomas ir iš kitų Administracijos sprendimų, kuriais Administracija neprieštaravo dėl kitų pareiškėjams ir tretiesiems asmenims priklausančių žemės sklypų paskirties keitimo ir atidalijimo projektų rengimui, nors šie žemės sklypai taip pat patenka į teritoriją, kurioje ketinama plėtoti logistikos centrą. Akivaizdu, kad analogiškais atvejais Administracija priėmė visiškai skirtingus sprendimus.
5. Administracija nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos skundžiamo Sprendimo teiginius, kad pareiškėjams priklausanti žemė ar jos dalis iš viso gali būti paimama visuomenės poreikiams. Teisės aktai nenumato draudimų ir ribojimų išduodant formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus esant tikėtinai prielaidai, jog kada nors ateityje galbūt toje vietoje bus išperkami žemės sklypai visuomenės poreikiams. Projektu siekiama vykdyti ūkinę komercinę veiklą, ne tik valstybės, bet ir privačių investuotojų lėšomis. Todėl draudimas vieniems investuotojams (pareiškėjams) vykdyti ūkinę komercinę veiklą (draudimas keisti paskirtį), sudarant privilegijas kitiems investuotojams laisvai investuoti į parką, ar už grašius išpirkus pareiškėjams priklausančius žemės sklypus, o po to už rinkos vertę juos nuomoti kitiems, yra akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamybės principo, 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo ir 46 straipsnyje įtvirtintų privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos ir sąžiningos konkurencijos laisvių pažeidimas. Todėl Administracijos draudimas pareiškėjams vykdyti Vilniaus viešojo logistikos centro projekto esmę atitinkančią ūkinę komercinę veiklą yra neteisėtas ir negali būti toleruojamas teisinėje valstybėje.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas buvo priimtas dar 2008 metais, kai atsižvelgiant į visuomenės poreikius, valstybei svarbiu ekonominiu projektu pripažintas Vilniaus viešojo logistikos centro projektas Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje ir Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Vaičiūnų kaimuose, taip pat Klaipėdos viešojo logistikos centro projektas Klaipėdos rajono savivaldybės Stragnų kadastrinėje vietovėje – tarp Kairių g. Klaipėdoje, Stragnų k. Klaipėdos r. ir Vilhelmo kanalo vandenvietės. Nutarimas nebuvo panaikintas ir šiuo metu galioja. Tarybos sprendimu buvo nuspręsta patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių k., Baltosios Vokės k., Melekonių k. ir Vaičiūnų k. 356 ha bendro ploto teritorijos specialųjį planą (toliau – ir 2011 m. Specialusis planas), numatant statyti viešąjį logistikos centrą. Pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas minėtame specialiajame plane patenka į konteinerių terminalo teritoriją. Pareiškėjai pateikė plano ištrauką, kurioje pažymėjo ginčo bei kitų žemės sklypų lokalizaciją, todėl, atsakovo teigimu, skunde pareiškėjai nepagrįstai teigė, jog 2011 m. Specialiajame plane nebuvo jokių kliūčių paskirčiai pakeisti į gamybos ir sandėliavimo neatitinka tikrovės, kadangi 2011 m. Specialiajame plane ginčo žemės sklypas yra konteinerių terminalo teritorijos dalis. Šiuo metu žinomi planuojamos ginčo teritorijos tvarkymo bei naudojimo reglamentai, o leidus žemės sklypus padalyti bei pakeisti paskirtį, atitinkamai pasikeistų ir žemės sklypų dydis, ribos, paskirtis, vertė, būtų sudaromos sąlygos statybos procesui inicijuoti, kas negrįžtamai komplikuotų jau inicijuotą Viešojo logistikos centro statybą.
8. 2018 m. kovo 14 d. Administracija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydama informuoti, kokia yra Vyriausybės pozicija dėl žemės sklypų, patenkančių į Vilniaus viešojo logistikos centro teritoriją, pertvarkymo galimybių pagal 2011 m. Specialųjį planą bei apie numatomus projekto įgyvendinimo etapus ir jų pradžios terminą. Susisiekimo ministerijos 2018 m. kovo 28 d. raštu buvo informuota, kad kol nėra parengtos Vilniaus regiono pramonės parko steigimo galimybių studijos galutinės išvados, yra tikslinga susilaikyti nuo reikalavimų žemės sklypų formavimui ir pertvarkymui sąlygų Vilniaus viešojo logistikos centro teritorijoje išdavimo.
9. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja tik NŽT. Žemės reformą įgyvendina NŽT, o sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Skunde išdėstyta teismų praktika bei subjektyvi pareiškėjų nuomonė galėtų būti aktuali ginčijant NŽT sprendimus atkurti pretendentams nuosavybės teises ginčo teritorijoje, todėl nagrinėjamu atveju yra nereikšminga bei nevertinama. Pareiškėjai ginčo žemės sklypą įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, todėl kalbėti apie pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimą nėra tikslinga. Nagrinėjamu atveju egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma paimti ginčo žemės sklypą iš pareiškėjų.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjų G. J., A. U. ir S. J.-U. skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti 2018 m. vasario 29 d. prašymą Nr. ZSFP-44814 R-231 bei priimti naują sprendimą.
11. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 8 d. nutarimu Nr. 110 „Dėl pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais projektais“ nutarta Vilniaus viešojo logistikos centro projektą Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje ir Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių kadastrinėje vietovėje – Pagirių, Baltosios Vokės, Melekonių ir Valčiūnų kaimuose, pripažinti valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. T3-359 nuspręsta patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių k., Baltosios Vokės k., Melekonių k. ir Vaičiūnų k. 356 ha bendro ploto teritorijos specialųjį planą, numatant statyti viešąjį logistikos centrą. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. T3-376 nuspręsta inicijuoti pramonės parko Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto savivaldybėse steigimą ir pavesti Administracijai vykdyti ir kontroliuoti procedūras, reikalingas minėtam parkui įsteigti.
12. Pareiškėjai 2017 m. sausio 26 d. įsigijo ginčo žemės sklypą ir 2017 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Administraciją, kuri 2017 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. A33(1)-777-(25.31) paaiškino pareiškėjams, jog jie dėl projekto rengimo inicijavimo turi kreiptis į NŽT Vilniaus rajono skyrių. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2018 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 48FPĮ-155-(14.48.123.) nusprendė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. vasario 14 d. išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. 42RE-167-(14.42.36), tačiau Administracija skundžiamu 2018 m. vasario 5 d. Sprendimu atsisakė pateikti reikalavimus ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti.
13. Teismas, įvertinęs ginčijamą Sprendimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio kontekste, nurodė, jog jis neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi Sprendime nėra nurodytas teisinis reglamentavimas bei faktinės aplinkybės, susijusios tiek su žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, tiek su argumentais, kodėl buvo atsisakyta išduoti reikalavimus projektui rengti. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas atsiliepime bei teismo posėdžio metu nurodė teisinį reglamentavimą bei papildomus argumentus, kodėl pareiškėjams negali būti išduoti reikalavimai Projektui rengti, ir kurie yra reikšmingi nagrinėjamu atveju, tačiau jie nebuvo nurodyti skundžiamame Sprendime. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negalėjo taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą tai atlikdamas nagrinėjant ginčą teisme. Taip pat teismas pažymėjo, jog Administracija tik 2018 m. kovo 9 d., t. y. jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl paskirties keitimo galimybių teritorijoje. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės tik patvirtino, jog Administracija neužtikrino objektyvių visų aplinkybių vertinimo, dėl ko pareiškėjams kreipusis į teismą, Administracija ėmėsi papildomų veiksmų šioms aplinkybėms išsiaiškinti, nors turėjo tai padaryti prieš priimdama Sprendimą. Teismas neturėjo galimybės įvertinti Administracijos sprendimo pagrįstumo, kadangi jame nebuvo išdėstyti visi motyvai, kuriais vadovaujantis jis buvo priimtas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą Sprendimą kaip prieštaraujantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
14. Dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Administraciją išduoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
III.
15. Pareiškėjai G. J., A. U. ir S. J.-U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimą pripažinus nepagrįstu atsisakymą išduoti pareiškėjams žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. Pareiškėjai taip pat prašo iš atsakovo priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjai teigia, kad teismas nors ir panaikino skundžiamą Sprendimą, tačiau motyvuodamas savo sprendimą dėl jo panaikinimo, taip ir neišsprendė iš esmės tarp šalių kilusio ginčo dėl galimybės pareiškėjams ginčo teritorijoje keisti žemės sklypų paskirtį ir juos atidalinti. Pareiškėjų nuomone, teismas turėjo pareigą vertinti atsakovo atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas pareiškėjams pagrįstumą. Šiuo atveju atsakovas, pakoregavęs savo Sprendimą keliomis nereikšmingomis teisės normomis, vis tiek galės nepagrįstai vilkinti ir atsisakyti išduoti projektavimo sąlygas pareiškėjams, o jie negalės įgyvendinti savo, kaip žemės sklypų savininkų, teisių. Be to, pareiškėjai, nesutikdami su nauju sprendimu, turės vėl iš naujo kreiptis į teismą.
17. Pareiškėjai laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad nesant pačiame Sprendime motyvų ir teisinių argumentų, teismas negali iš esmės išspręsti ginčo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika valstybės institucijos priimto sprendimo nemotyvavimas iš tiesų sudaro tik pagrindą nevertinti ir nepaisyti tik vėliau tos pačios institucijos ginčo procese teikiamų argumentų ir teisinių motyvų, bet ne atsisakyti spręsti tokį ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1265-502/2016). Tai reiškia, jog teismas neturėjo teisės panaikinti Sprendimo tuo pagrindu, kad jis yra nemotyvuotas, bet turėjo pareigą nagrinėti ginčą iš esmės ir teismo sprendimą dėl Sprendimo nepagrįstumo motyvuoti tik išnagrinėjus argumentus, kurie buvo nurodyti pačiame Sprendime ir kuriuos kaip neteisėtus ir nepagrįstus ginčijo pareiškėjai.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
19. Administracija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, Administracija sutinka iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl formavimo ir pertvarkymo projekto reikalavimų išdavimo, tokiu būdu užtikrinant objektyvų visų aplinkybių vertinimą bei jų išsamų nustatymą priimant sprendimą dėl reikalavimų projektui rengti išdavimo. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu, kaip vieną iš Sprendimo panaikinimo pagrindų, nurodė Sprendimo neatitikimą VAĮ 8 straipsniui, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas prieštarauja pats sau.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. A33(1)-864-/4.22, kuriuo atsisakyta išduoti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.
22. Pirmosios instancijos teismas panaikino šioje byloje ginčijamą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. vasario 29 d. prašymą Nr. ZSFP-44814 R-231 bei priimti naują sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teismas konstatavo, jog neturi galimybės įvertinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priimto sprendimo pagrįstumo, kadangi jame nėra išdėstyti visi motyvai, kuriais vadovaujantis jis buvo priimtas.
23. Pareiškėjai su ginčijamu teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimą pripažinus nepagrįstu atsisakymą išduoti pareiškėjams žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, jog ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., LVAT 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma LVAT praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). LVAT šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).
25. LVAT laikosi pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjų ginčijamas atsakovo sprendimas iš dalies yra motyvuotas. Jame aiškiai nurodytos dvi atsisakymo išduoti reikalavimus priežastys: žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Viešojo logistikos centro teritoriją, kuriai parengtas specialusis planas, patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. T3-359 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių k., Baltosios Vokės k., Melekonių k. ir Valčiūnų k. teritorijos specialiojo plano Viešojo logistikos centro statybos vietai parinkti patvirtinimo“ (1) bei siekiant įgyvendinti svarbaus ekonominio projekto sprendinius turi būti atliekamos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (2). Be to, pareiškėjai skundo pirmosios instancijos teismui neargumentuoja aplinkybe, jog šio akto priėmimo motyvai jiems nesuprantami, o priešingai, t. y. suprato, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas. Teisinių pagrindų išsamus ir aiškus nenurodymas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. vasario 5 d. sprendime Nr. A33(1)-864-/4.22, laikytinas šio individualaus akto turinio trūkumu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, nes atsakovas nurodė ne visas teisės aktų normas, kurių pagrindu atsisakė išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, minėtas sprendimas turi trūkumų (nėra išsamiai išdėstyti teisiniai pagrindai), tačiau jie nėra esminiai (nesudarantys savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti) ir nesutrukdė pareiškėjams nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl šio sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.
27. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 6 d., 80, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 80 str.), todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. J., A. U. ir S. J.-U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.