Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2021-09-14 iki 2023-04-15, atlyginimo.

Dėl teisinio reguliavimo taikymo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl privatumo užtikrinimo dušo patalpoje

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu, jam atliekant bausmę Pravieniškių 1-jame kalėjime, įstaigos dušuose, nebuvo įrengtų matomumą ribojančių pertvarų, o jas įrengus nebuvo užtikrintas matomumo ribojimas iš priekio, todėl besimaudant duše pareiškėją galėjo stebėti kiti nuteistieji bei pataisos namų darbuotojai, kas pažeidė jo privatumą. Pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu jis dušu galėjo naudotis 3 kartus per savaitę pagal grafiką, bei papildomai iki dviejų kartų per savaitę jeigu naudojasi sporto aikštynu.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2-ame sektoriuje bausmę atliko nuo 2021-09-14 iki 2022-04-19 ir šio sektoriaus dušinėse matomumą ribojančios pertvarkos buvo įrengtos. Nuo 2022-04-19 iki 2023-04-15 pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių 3-iame sektoriuje, kurio dušinėse iki 2022 m. spalio mėnesio matomumą ribojančių pertvarų nebuvo įrengta. Pareiškėjas pripažino, kad nuo 2022 m. spalio mėnesio Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-čio sektoriaus dušinėse privatumas buvo iš dalies užtikrinamas dėl įrengtų pertvarų, bet neužtikrinamas dėl matomumo iš priekio, kai nuteistieji prausiasi viena prieš kitą įrengtose dušo vietose. Posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad jam būdavo sudaryta galimybė tris kartus per savaitę (pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį) naudotis dušu pagal nuteistųjų maudymosi grafiką ir papildomai du kartus (penktadienį ir šeštadienį) po pasinaudojimo sporto aikštynu. Pareiškėjas posėdžio metu sutiko, kad penktadieniais sutapdavo naudojimosi dušu laikas pagal grafiką ir dėl sportavimo, taigi nurodė, kad privatumas jam nebūdavo užtikrintas keturis kartus per savaitę.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2-ame sektoriuje ginčo laikotarpiu privatumas nuteistiesiems buvo užtikrintas dėl įrengtų matomumą ribojančių pertvarų dušinėse. Neneigė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-čiame sektoriuje iki 2022 m. spalio mėn. nebuvo dušų pertvarų. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumatė įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse, tačiau, siekdama pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas, nuo 2022 m. spalio mėnesio įrengė dušinėse pertvaras.

Vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių 1-ajį kalėjimą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Pažymėtina, kad atsakovės atstovė savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydama pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų tarnyba gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausoma nuo kitų valdžios institucijų.

Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-čiame sektoriuje naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2022-04-19 iki 2022 m. spalio mėn. buvo pažeistas.

Nors pareiškėjas nurodo, kad ir po 2022 m. spalio mėn. įrengtų pertvarų jo privatumas duše yra pažeidžiamas, nes dušai įrengti vienas prieš kitą ir pertvaros tarp dušų neužtikrina, kad jo nematytų kiti nuteistieji, kurie prausiasi priešais esančiose dušo vietose, tačiau šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą dėl uždaros dušo kabinos neįrengimo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše nuo 2022 m. spalio mėnesio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teismas pripažįsta, kad pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu sukelia jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jis gali jaustis nejaukiai kai yra stebimas kitų nuteistųjų tuo metu, kai prausiasi duše. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo prausiantis duše (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.250 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju taip pat būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu patvirtintų Higienos normų HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ginčo laikotarpiu aktualių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę) <...>.

Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog pagal grafiką, jam yra sudaryta galimybė 3 kartus per savaitę pasinaudoti dušu ir papildomai du kartus pasinaudojus sporto aikštynu, nurodė, jog vieną dieną (penktadienį) sutampa maudymasis pagal grafiką ir pasportavus, tad per savaitę dušu naudodavosi 4 kartus. Pareiškėjas teismui nurodė, jog reguliariai sportuoja ir lankosi sporto aikštynuose, atsakovė šių aplinkybių nepaneigė jokiais įrodymais, todėl vertinant pareiškėjui kilusią žalą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, vertinama, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudodavosi dušu ne mažiau kaip keturis kartus per savaitę. Analogiškai tokios aplinkybės vertinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-iame sektoriuje laikotarpiu nuo 2022-04-15 iki jo nurodytos datos - 2022-10-14 - dušu be pertvarų naudojosi 87 kartus, todėl, teismo vertinimu, ne mažiau nei 87 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu kol nebuvo įrengtos pertvaros.

Teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismui nustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne mažiau kaip 87 dienas buvo pažeistas privatumas naudojantis dušu, spręstina, jog nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu), mastą ir trukmę (laikotarpiu nuo 2022-04-19 iki 2022-10-14 pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas bent keturis kartus per savaitę), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo priteistina 870 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Analogiška teismų praktika dėl neturinės žalos priteisimo už tokį pažeidimą yra formuojama ir naujausiose LVAT išnagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. TA-337-556/2023, TA-465-821/2023).

Sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad analogiškoje byloje dėl tų pačių dušo patalpų, tik pagal kito nuteistojo skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-1124-815/2022 buvo pripažinta, kad priteista 250 Eur neturtinės žalos suma už 25 kartus naudojantis dušu be pertvarų yra proporcinga ir teisinga kompensacija, todėl ir šioje byloje teismas vadovaujasi tais pačiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, t. y. 10 Eur už vieną kartą naudojantis dušu be pertvarų. Todėl atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėjo privatumas naudojantis dušu be pertvarų buvo pažeistas ne mažiau kaip 87 dienas, pareiškėjui priteistina 870 Eur neturtinės žalos suma (87 kartai x 10 Eur = 870 Eur).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011-12-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011, 2019-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2071-1062/2019). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymu jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010-12-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).

Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2023-04-15, administracinė byla teisme buvo iškelta 2023-04-20 nutartimi. Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2023-04-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 870 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2023-04-20, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą dalį skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.