Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Nijolė Griškevičienė Civilinė byla Nr. e2A-344-123/2015

2015 m. kovo 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams S. O. V. ir M. V., tretieji asmenys AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VSDFV Klaipėdos skyrius ir notaras G. B. dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir negaliojančio sandorio teisinių pasekmių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2008-06-16 0,1000 ha dydžio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, patvirtintą Klaipėdos m. 2-ojo notarų biuro notaro G. B., registro Nr.GB-3535; taikyti restituciją: pripažinti R. V. ir M. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis 0,1000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo stovinčiu gyvenamuoju namu, statomu pagal 2010-04-08 statybos leidimą Nr. SL GN 10-148, bei statytojų teises ir pareigas pagal 2010-04-08 statybos leidimą Nr. SL GN 10-148, bei priteisti iš atsakovų solidariai ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2008-06-16 ieškovė su sutuoktiniu atsakovu M. V. šio motinai atsakovei S. O. V. pirkimo–pardavimo sandoriu Nr. GB-3535 pardavė savo turtą – 0,1000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype buvo ieškovės ir atsakovo M. V. iš bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų pastatytas, tačiau pilnai neįrengtas, gyvenamasis namas. Šis gyvenamasis namas buvo pastatytas, neturint jokių statybą leidžiančių dokumentų. Minėtas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas dėl akių ir dėl apgaulės. Atsakovų apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas M. V. ieškovei melagingai pranešė, jog dėl susidariusių didelių skolų valstybei jų turtui gresia areštas, o atsakovė S. O. V. sakė, jog, kai tik ieškovė paprašys, žemės sklypą grąžins jos nuosavybėn atgal. Be to, tikroji pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į ieškovės ir atsakovo M. V. nekilnojamojo turto – žemės sklypo ir pastatyto bei neįregistruoto gyvenamojo namo išsaugojimą nuo galimo būsimo arešto už skolas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas toliau naudojosi parduotu žemės sklypu, iš bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų įrengė sklype esantį gyvenamąjį namą, o įrengę, jame apsigyveno, naudojosi juo kaip savininkai, mokėjo jo išlaikymo išlaidas. Prieš keletą mėnesių atsakovas M. V. paliko šeimą. Siekiant su atsakovu M. V. išsiskirti ir pasidalinti santuokoje įgytą turtą bei skolas, ieškovė atsakovės S. O. V. paprašė grąžinti žemės sklypą atgal jos ir atsakovo M. V. nuosavybėn, tačiau ši tai daryti atsisakė, be to, ji internete rado skelbimą, kad jų namas yra parduodamas. Kadangi atsakovai ieškovę apgavo ir ketina pasisavinti jos turto dalį, dėl turto grąžinimo su ieškove nekalba, todėl ieškovė prašo žemės sklypo 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, nes sandoris sudarytas dėl akių (CK 1.86 str.), prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.) bei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-06-16 sudaryta notarine pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) M. V. ir R. V. (pardavėjai) pardavė S. O. V. (pirkėjai) (duomenys neskelbtini) esantį 0,1000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), už 1 632 Lt (t. 1, b. l. 57–60). Minėtas ginčo žemės sklypas 2008-06-16 perdavimo–priėmimo aktu perduotas pirkėjai S. O. V. (t. 1, b. l. 61–62). Sandoris sudarytas R. V. ir M. V. esat santuokoje (t. 1, b. l. 16). Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškiniu prašė minėtą 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančiu sandoriu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), sudarytą dėl akių (CK 1.86 str.), prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) ir sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Pripažinus Sutartį negaliojančiu sandoriu prašė taikyti restituciją – pripažinti R. V. ir M. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis 0,1000 ha dydžio žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jo stovinčiu gyvenamuoju namu, statomu pagal 2010-04-08 statybos leidimą Nr. SL GN 10-148, bei statytojų teises ir pareigas pagal 2010-04-08 statybos leidimą Nr.SL GN 10-148. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.86 str. pagrindu.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad neįrodyta, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl akių. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai tyrė ir vertino liudytojų bei atsakovų parodymus byloje. CK 1.86 str. 1 d. numato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl sandorio pripažinimo tariamuoju sąlygų, pažymima, kad tokių tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra arba tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Tad fiktyvumas yra laikomas tokių sandorių negaliojimo pagrindu. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia.

Ieškovė ieškinyje teigė, kad tikroji ginčijamos pirkimo­–pardavimo sutarties šalių valia buvo siekis išsaugoti ieškovės ir atsakovo M. V. nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir pastatytą, bet neįregistruotą gyvenamąjį namą – nuo galimo būsimo arešto už skolas. Tuo tarpu atsakovai teigė, kad namą Žemės sklype statė ne sutuoktiniai R. ir M. V., o atsakovo motina S. O. V. iš sukauptų santaupų, o M. ir R. V. stengėsi padėti S. O. V. pasistatyti ir įsirengti namą, kadangi pagal žodinį susitarimą buvo susitarta, kad S. O. V. ateityje perleis šį namą abiem sutuoktiniams ir iki gyvenimo pabaigos naudosis viena namo patalpa. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė paaiškino, kad pirko Žemės sklypą, leido vaikams statytis namą, jie neturėjo pinigų, iš kurių galėjo vieni statytis, ji pasiūlė jiems, kad duos pinigų, nes gyvena viena ir norėjo senatvėje persikelti gyventi šalia (duomenys neskelbtini), nes čia gyvena jos sesuo (K.), brolis gyveno iki mirties, gyvena dukterėčia ir sūnus. Nors apeliantės nurodomi liudytojai – M. M. (ieškovės pusbrolis), V. M. (ieškovės pusbrolio žmona) ir L. M. (ieškovės mamos sesuo) nelaikytini artimais giminaičiais CK 3.135 str. prasme, tačiau yra susiję asmeniniais ryšiais su ieškove. Vadovaujantis CPK 177 str. 1–2 d., liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių pagrindu nustatomi faktiniai duomenys civiliniame procese. Ištyrus minėtų liudytojų duotus parodymus, paaiškinimus apie jiems žinomas aplinkybes, CPK 185 str. nustatyta tvarka juos vertinant kartu su kitais įrodymais byloje, minėti duomenys nelaikytini pakankamais įrodyti ieškovės argumentus dėl ginčijamo sandorio negaliojimo CK 1.86 str. pagrindu. Įvertinus bylos medžiagą yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pardavėjai pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį faktiškai siekė perduoti ir perdavė žemės sklypą pirkėjai S. O. V., o ši perduodamą nekilnojamąjį turtą priėmė ir sumokėjo už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str.). 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkte pardavėjai M. ir R. V. patvirtino, kad atsakovė už nekilnojamąjį daiktą sumokėjo sutarties kainą, t. y. kad 1 632 Lt jie iš pirkėjos gavo prieš pasirašant šią sutartį, o šis pareiškimas kartu yra ir pakvitavimas apie gautus pinigus už parduotą anksčiau nurodytą nekilnojamąjį daiktą. Po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nekilnojamųjų daiktų perdavimas ir jų priėmimas buvo įformintas pardavėjų ir pirkėjos pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu, t. y. atsakovei S. O. V. perėjo nuosavybės teisės į Žemės sklypą (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad įrašas apie atsakovės S. O. V. nuosavybės teisę į Žemės sklypą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pagrindu įtrauktas nuo 2008-07-01 (t. 1, b. l. 172–173). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė S. O. V. 2007-08-21 užsisakė UAB „Jungtinių pajėgų namai“ vienbučio gyvenamojo namo projektą, adresu: (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 158–161). S. O. V. 2008-06-16 išduotu notaro patvirtintu įgaliojimu įgaliojo R. U. atstovauti jai VĮ Registrų centre įregistruojant nuosavybės teise jai priklausantį 0,1000 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kreiptis dėl statybos į įvairias institucijas, gauti projektavimo sąlygų sąvadą, gauti statybos leidimą, statybos projektą ir t. t. (t. 1, b. l. 155-157). 2008-12-15 užsakovei S. O. V. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas vieno buto gyvenamajam namui sklype (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 162). 2010-04-08 atsakovei S. O. V., kaip statytojai, išduotas statybos leidimas Nr. SL GN 10-148 vieno buto gyvenamojo namo statybai (t. 1, b. l. 163). Užsakovei S. O. V. parengtas sklypo planas su inžineriniais tinklais (t. 1, b. l. 165). 2009-10-19 R. U. pagal įgaliojimą S. O. V., kaip statytojos, vardu sudarė statinio statybos techninės priežiūros sutartį su V. J. (t. 1, b. l. 164).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl ženkliai mažesnės pardavimo kainos. Nustatyta, kad tuo pačiu metu, t. y. 2008-06-12 pirkimo–pardavimo sutartimi M. ir R. V. pardavė 0,1000 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), D. S. taip pat už 1 632 Lt (t. 1, b. l. 53–56). Nors apeliantė teigia, kad skundžiamame sprendime neįvertinta, kad Žemės sklypas atsakovei S. O. V. parduotas su statiniais – gyvenamuoju namu ir pirtimi, tačiau ieškovės ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pardavėjai parduoda Žemės sklypą, jokie pastatai Sutartyje nenurodyti. Šalys tarpusavio teises ir pareigas nustato savo nuožiūra (CK 6.156 str.), tad yra pagrindas vertinti, kad sudaromo sandorio suma sandorio šalims – ir ieškovei, ir atsakovams – buvo priimtina.

Apeliantė teigia, kad realiai turtas nebuvo perduotas atsakovei S. O. V., ji nemokėjo žemės sklypo ir namo išlaikymo mokesčių, jame niekada negyveno, o gyveno ieškovė ir atsakovas M. V.. Apeliantė nurodo, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas M. V. sudarinėjo sutartis dėl namo statybos, įrengimo priežiūros, mokėjo namo mokesčius. Tačiau atsakovai byloje neneigė aplinkybės, kad ieškovė su M. V. įrenginėjo namą, tačiau nurodė, kad tai daryta žodinio susitarimo su S. O. V. pagrindu, nutarus, kad name gyvens R. ir M. V. šeima, o atsakovei bus įrengtas vienas kambarys, tad apeliantės nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai nepatvirtina ginčijamo sandorio tariamumo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčo gyvenamojo namo statybos metu liudytojas R. S. buvo pardavęs įmonę UAB „Stademas“, tačiau apeliantė nepaneigė atsakovų ir šio liudytojo argumentų, kad jis dalyvavo statybos procese, nurodytus santechnikos įrengimo darbus atliko.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškiniu ieškovė ginčija 2008-16-16 sandorį dėl Žemės sklypo pirkimo–pardavimo. Pažymėtina, kad statybos leidimas atsakovei S. O. V. išduotas dar 2010-04-08, tačiau ieškovė į teismą dėl Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo kreipėsi tik 2014-02-17, t. y. praėjus ženkliam laiko tarpui, kuriuo Žemės sklypas priklausė atsakovei S. O. V. nuosavybės teise. Tad aplinkybė, kad atsakovė S. O. V. ieškovės nurodomu laikotarpiu gyvenamajame name negyveno, esant duomenims apie atsakovės paminėtą žodinį šalių susitarimą, bei atsakovės leidimą ieškovų veiksmams bei įvertinus kitų duomenų byloje visuma, nelaikytina pakankama pagrįsti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio tariamumą, kadangi vertintina, jog tokios aplinkybės šalis tenkino.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagristai darė išvadą, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi šalių valia ir siekis buvo sukurti civilines teises ir pareigas – perleisti Žemės sklypą atsakovei. Atitinkamos civilinės teisės ir pareigos buvo realiai įgytos ir sukurtos: Žemės sklypas buvo perduotas atsakovei S. O. V., o ji, valdydama šį Žemės sklypą nuosavybės teise, kreipėsi į atitinkamas instancijas dėl statybos leidimo, ėmėsi kitų su statybos darbais susijusių veiksmų, t. y. savo teisėmis naudojosi, turėjo teisėtų interesų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi įrodymų byloje visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti tariamuoju ir negaliojančiu CK 1.86 str. pagrindu, o kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šiuo aspektu nepaneigia.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.91 str. pagrindu.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovų panaudotos apgaulės prieš ieškovę fakto, neatsižvelgė į tai, kad atsakovų apgaulė prieš ieškovę buvo nukreipta, siekiant ne vien Žemės sklypo, bet ginčo Žemės sklype esančio namo ir pirties. CK 1.91 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, jog dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta šioje teisės normoje vartojama apgaulės sąvoka, būdingi požymiai: apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2014-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015). Esant pareikštam ieškovės reikalavimui pripažinti 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu tuo pagrindu, kad jis sudarytas dėl apgaulės, byloje tirtina ir vertintina, ar atsakovai atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdami suklaidinti ieškovę), dėl kurių ieškovė buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti. Taip pat vertintinas ir ieškovės elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po jo sudarymo. Sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti buvus apgaulės faktą, abiejų šalių veiksmai vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Ieškinyje ieškovė nurodė, kad sudarant ginčijamą sandorį atsakovas M. V. ieškovę apgavo iš esmės dėl už jau tuo metu buvusį parduotą turtą (butą ir du žemės sklypus) valstybei priklausiusio mokėti mokesčių dydžio – atsakovas ieškovei teigė, jog mokesčiai yra dideli, t. y. apie keliasdešimt tūkstančių litų, ir kad jie sumokėti šių mokesčių tuo metu negali, nes pinigai jiems labai reikalingi komunikacijoms įvesti bei jų gyvenamam namui įrengti, kadangi jie neturi kur gyventi. Ieškovė, 2013 m. gavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos informaciją, pamatė, kad tuo metu ji Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo skolinga tik keliolika tūkstančių litų, todėl suklaidinta suma, ieškovės teigimu, buvo esminė jai apsisprendžiant sudaryti sandorį. Atsakovai su šiais argumentais nesutiko ir teigė, kad visos sandorio šalys laisva valia, suvokdamos situaciją, pasirašė Sutartį.

Ištyrus bylos duomenų visumą, vertintina, kad ieškovės nurodomų aplinkybių nėra pagrindo laikyti tyčiniu suklaidinimu dėl esminių sandorio aplinkybių ir kad Sandoris sudarytas vien dėl tokių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pati apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo sutuoktiniai ieškovė R. V. ir M. V. lėšų turėjo, t. y. ieškovės teigimu, už parduotą turtą ir iš kitų pajamų gautą suma iki sandorio sudarymo sudarė 626 232 Lt, o komunikacijas žmonėms atsakovas M. V. vedė gauto avanso lėšomis. 2006-07-26 sudaryta kredito sutartimi Nr. 0450618071267-50, atsakovas M. V. iš AB SEB banko paėmė 46 745,25 Eur kreditą žemės sklypo pirkimui, prievolės pagal sutartį įvykdymas užtikrintas įkeitus nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 30–38, t. 2, b. l. 8–20). Be to, iš byloje esančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-04-09 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AC2-16 ir kitų bylos duomenų matyti, kad apeliantė iki ginčijamo Sandorio sudarymo turėjo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo patirties (t. 1, b. l. 48–56; 128–154; t. 3, b. l. 51–52). Taip pat ieškovė teigė, kad atsakovo apgaulė pasireiškė ir tylėjimu – atsakovas M. V. žadėjo mokesčius valstybei sumokėti vėliau, tačiau jų ir toliau nesumokėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo Sandorio sudarymo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį ieškovė pretenzijų nereiškė. Tai, kad šalių santykiai buvo geri patvirtina ir aplinkybė, jog S. O. V. notaro patvirtintu 2011-03-16 įgaliojimu įgaliojo R. V. tvarkyti, naudoti, valdyti atsakovės vardu registruotą Nekilnojamojo turto registre Žemės sklypą (t. 2, b. l. 194–195). Be to, iš bylos duomenų apie po ginčijamo sandorio sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat apeliantės nurodytų aplinkybių matyti, kad ir po ginčijamo sandorio sudarymo R. V. su sutuoktiniu M. V. pardavė kitus nekilnojamojo turto objektus, iš to gavo lėšų, kuriomis galėjo laisvai disponuoti. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliantės amžių, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė nesuprato/negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės, sudarymo aplinkybių ir priimamų įsipareigojimų masto ar apimties, teisinių pasekmių, o ieškovės laisva valia nebuvo sudaryti tokį sandorį, kokį sudarė. Šių išvadų nepaneigia ir aplinkybės, kad S. O. V. įgaliojimas atsakovo broliui R. U. išduotas ginčijamo sandorio sudarymo dieną, o namo projektas S. O. V. vardu padarytas 2007 m. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovė neįrodė atsakovų nesąžiningų veiksmų, ir kaip nepagrįstą atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti Sandorį negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu.

Dėl sandorio negaliojimo 1.80 str. pagrindu.

CK 1.80 str. 1 d. numato, kad sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja. Apeliantė nurodo, kad ieškiniu buvo prašoma ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms – reikalavimui civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.), pareigai sutartinių santykių šaliai elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.), pareigai sudarant sutartis nepažeisti pagrindinių sutarčių teisės principų (CK 6.225 str. 1 d.); be to, baigiamųjų kalbų metu buvo prašoma ex officio konstatuoti ginčijamo Sandorio prieštaravimą imperatyvioms CK 6.395 str. 1 d. ir CK 6.396 str. 1 d. nuostatoms. Ištyrus ir įvertinus įrodymų byloje visumą bei nustačius, kad sandoris sudarytas šalių laisva valia, siekiant sukurti teisines pasekmes ir faktiškai jas sukūrus, taip pat nenustačius aplinkybės, jog sutartį ieškovė sudarė dėl apgaulės ir atsakovų nesąžiningumo, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės pricipai.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamo Sandorio prieštaravimo CK 6.395 str. 1 d. ir CK 6.396 str. 1 d. nuostatoms. CK 6.395 str. 1 d. numato, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Atmestini skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl statinio statybos laiko. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 str. 1 d. 2 p.). Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3–4 d.). Ieškovė neįrodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu statybos būdu sukurtas daiktas – gyvenamasis namas – buvo suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi M. ir R. V. pardavė S. O. V. Žemės sklypą. Pažymėtina, kad sudarydama ginčijamą sandorį būtent pati apeliantė kartu su atsakovu M. V. buvo pardavėjai. Tad ieškovei teigiant, jog ji su atsakovu M. V. iki ginčijamo sandorio sudarymo statėsi gyvenamąjį namą, ieškovė būtų turėjusi ir galimybę esant tokioms aplinkybėms imtis veiksmų dėl nebaigtos statybos įregistravimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra, tad vertintina, jog ginčijamas sandoris atitiko sutarties šalių valią. Esant nurodytoms aplinkybėms atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl notaro netinkamai atliktų veiksmų šiuo aspektu, be to, ieškinyje ieškovė nereiškė reikalavimų ir argumentų dėl netinkamai atliktų notaro veiksmų. Ginčijamos 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sutarties 4.1–4.3 punktuose šalys patvirtino, kad sudaromas sandoris atitiko šalių valią. Esant nurodytoms aplinkybėms, nenustačius CK 6. 395 str. 1 d. ir atitinkamai CK 6.396 str. 1 d. nuostatų pažeidimo, atmestini apeliantės argumentai dėl ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo CK 1.80 str. pagrindu.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 str. pagrindu.

CK 1.81 str. 1 d. numato, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 str., labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-30 nutartis civilinėje byloje E Nr. 3K-3-617/2008; 2014-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014). „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaudamasis objektyviuoju protingumo kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2009; 2014-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenustatė teisinio pagrindo taikyti minėtą sandorio negaliojimo pagrindą nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Remiantis CK 1.81 str., turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015). Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad ieškovė neįrodė sutarties šalis turėjus tokių ketinimų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 nurodytos faktinės aplinkybės nėra tapačios, nagrinėjamu atveju pati ieškovė buvo ginčijamo sandorio šalis ir pati siekė nekilnojamojo turto perleidimo atsakovei. Byloje nenustatyta CK 1.80 str., 1.86 str. ir 1.91 str. taikymo pagrindų, t. y. kad 2008-06-16 Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar būtų buvusi sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), ar dėl apgaulės. Iš anksčiau paminėtų bylos duomenų apie atsakovės S. O. V. ir jos vardu atliktus veiksmus, atsakovės paaiškinimų matyti, kad sandoris buvo realiai įvykdytas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad tiek ieškovės ir atsakovo vardu, tiek atsakovo vardu yra įregistruoto po santuokos sudarymo įgyto nekilnojamojo turto, kuriam apribota disponavimo teisė (t. 3, b. l. 22–26), tai sudarė pagrindą atmesti ieškovės argumentus, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas vien dėl to, kad nebūtų prarastas turtas. Esant tokioms aplinkybėms nenustatyta teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia CK 1.81 str. pagrindu.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 str. 2 d. 4 p., t. y. kad dalyje dėl reikalavimų pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 str. ir 1.81 str. nuostatas sprendimas yra be motyvų. Pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. Byloje nustačius, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir šio pažeidimo (jo padarinių) negali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).

Įvertinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, matyti, kad vertinant reikalavimus pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.86 str. ir 1.91 str. pagrindais iš esmės atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Nors dėl apeliantės nurodomų kitų reikalavimų pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 str. ir 1.81 str. pagrindais sprendimo motyvuojamoji dalis nėra išsami, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas be motyvų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė esant ginčijamo sandorio prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai bei gerai moralei. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nenustatyta, kad ši bylos dalis išspręsta neteisingai, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą atmesti šiuos ieškovės argumentus kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą dėl absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 str. 2 d. 7 p., t. y. jog pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka. Ieškovės ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra išvestinis iš ieškovės reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismui nenustačius pagrindų pripažinti negaliojančiu ir tuo pagrindu panaikinti ieškovės ginčijamą 2008-06-16 pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo tenkinti išvestinį ieškovės ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus atmetė visiškai, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamu sprendimu nebuvo išspręstas antrasis ieškovės ieškinio reikalavimas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-12-01 nutartimi apeliantei R. V. iki sprendimo priėmimo atidėtas 422 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės R. V. valstybei priteisina 122,22 Eur (422 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. V. 122,22 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.