Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Civilinės bylos Nr. e2-1043-794/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00554-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2; 2.6.10.5.2.17 (S)

2018 m. balandžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Termora“, atstovaujamai bankroto administratorės V. V. ir advokato V. B. (V. B.), atsakovui R. P., atsakovo R. P. atstovei advokatei E. J., atsakovui R. K., atsakovo R. K. atstovui advokato padėjėjui T. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Termora“ patikslintą ieškinį atsakovams R. P., R. K., V. K. (V. K.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė ,,Rakovita“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Gobusus“, uždaroji akcinė bendrovė ,,NDX Transport“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2017 m. kovo d. ieškovė pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašo: 1) priteisti iš atsakovo R. P. 41 106 Eur žalos atlyginimą; 2) pripažinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. tarp R. P. ir R. K., dėl UAB ,,Termora“ akcijų pardavimo niekinėmis ir negaliojančiomis; 3) pripažinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarp R. K. ir V. K., dėl UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo niekine ir negaliojančia; 4) pripažinti UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimą niekiniu ir negaliojančiu; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo R. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad UAB ,,Termora“ atsakovas R. P. direktoriaus pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. spalio 31 d., o įmonės akcininku (valdančiu 50 procentų įmonės akcijų) buvo laikotarpiu iki 2016 m. birželio 29 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta 2016 m. birželio 29 d. R. P. pardavė 25 vnt. UAB „Termora“ akcijų atsakovui R. K., tačiau tokiai sutarčiai teisės aktai nustato privalomą notarinę formą, todėl šis sandoris yra niekinis ir negaliojantis ab initio. Be to, nėra informacijos kokiais pagrindais buvo perleistos likusios turėtos R. P. UAB „Termora“ akcijos (likę 25 vnt. arba 25 proc. akcijų). Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) duomenų matyti, kad bendrovė VMI prie FM pateikė 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartis, kuriomis akcininkas R. P. pardavė iš viso 50 proc. UAB „Termora“ akcijų fiziniam asmeniui R. K.. Tikėtina, kad ir nepateikta 2016 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis neturi privalomos notarinės sutarties sudarymo formos, todėl yra niekinė ir negaliojanti. VĮ ,,Registrų centras“ Juridinių asmenų registras (toliau – Juridinių asmenų registras) įregistravo duomenis apie akcininkų pasikeitimą pagal paties R. P. 2016 m. liepos 5 d. surašytą ir 2016 m. liepos 29 d. pateiktą prašymą, nors R. P., remiantis kitais byloje surinktais duomenimis, iš įmonės vadovo pareigų buvo atleistas 2016 m. liepos 4 d. vienintelio akcininko sprendimu, nuo tos pačios dienos paskiriant nauju įmonės vadovu atsakovą V. K.. Pažymi, kad 2016 m. birželio 13 d. akcininkai buvo du. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) pateikti duomenys apie R. P. atleidimą 2016 m. liepos 4 d. R. P. pateikė Juridinių asmenų registrui duomenis apie akcininkų pasikeitimą 2016 m. liepos 29 d., tačiau, jei laikyti, kad tą dieną jis buvo teisėtai atleistas, tai jis tokių duomenų apie akcininkų pasikeitimus teikti negalėjo, nes duomenis apie akcininkus Juridinių asmenų registrui turi teikti įmonės vadovas. Pažymi, kad 2016 m. liepos 29 d. pateiktame prašyme nurodyta, kad prašymą pateikia R. K., tačiau jis šio prašymo nepasirašė, o jį pateikė ir pasirašė atsakovas R. P.. Šio prašymo turinyje nurodyta, kad jis pasirašytas 2016 m. liepos 5 d., kai R. P. jau buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų. Su prašymu Juridinių asmenų registrui pateikta informacija apie akcininko pasikeitimą, tačiau nepranešta, kad pasikeitė ir įmonės vadovas. Remiantis surinkta byloje informacija, ieškovė teigia, kad, sudarant sandorius dėl akcijų pardavimo tikrieji šalių ketinimai buvo ne naujų teisių ir pareigų įgijimas, bet atsakomybės, kilusios dėl įmonės netinkamo valdymo, išvengimas visomis įmanomomis priemonėmis. Tikruosius šalių ketinimus patvirtina ir faktas, kad akcijas įsigijęs ir vadovu tapęs V. K. taip ir nepateikė duomenų apie tai Juridinių asmenų registrui, už jį tai padarė R. P. ir R. K. ir daug vėliau nei to reikalauja įstatymas. Atsižvelgiant į išdėstytą informaciją, nėra galiojančių akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, patvirtinančių, kad įmonės vieninteliu akcininku nuo 2016 m. birželio 29 d. buvo R. K., todėl tolimesni sprendimai, kurie buvo priimti po negaliojančio sandorio sudarymo, t. y. prieš tai buvusio vadovo R. P. atleidimas ir naujo vadovo V. K. paskyrimas taip pat yra negaliojantys, nes R. K. 2016 m. birželio 29 d. nebuvo vieninteliu įmonės akcininku, ir sprendimus dėl vadovų atleidimo ir paskyrimo turėjo priimti akcininkų susirinkimas. Taip pat yra niekinė ir negaliojanti visų UAB „Termora“ akcijų perleidimo sutartis, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sudaryta tarp R. K. ir V. K.. Ieškovės teigimu, sandoriai sudaryti tik dėl akių, siekiant išvengti prievolių kreditoriams bei atsakomybės už įmonės valdymą, netinkamą apskaitos tvarkymą ir privedimą prie bankroto. Teismo posėdžio metu R. K. paaiškino, kad nėra matęs naujojo vadovo V. K., nors jis priėmė sprendimą paskirti V. K. įmonės direktoriumi. Administratorei paskutinio įmonės vadovo V. K. surasti nepavyko, tačiau po ilgalaikių raginimų bei kreipimosi į teismines institucijas R. P. perdavė bankroto administratorei dalį įmonės apskaitos dokumentų, paaiškindamas, kad tik šie dokumentai buvo jo žinioje, likusių įmonės dokumentų, o taip pat ir sudaryto įmonės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai bankroto administratoriui atsakovai neperdavė. R. P., teigia, kad visus įmonės apskaitos dokumentus perdavė įmonės akcininkui R. K., tačiau dalį dokumentų jis pats perdavė bankroto administratorei 2017 m. balandžio 14 d. Priduria, kad labiausiai tikėtina, kad už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gegužės 27d. arba bent jau 2016 metais įmonės apskaita nebuvo tvarkoma apskritai. Remiantis turimais byloje duomenimis bei buhalterijos pateiktais finansiniais dokumentais už 2015 metus, galima teigti, kad UAB „Termora“ 2015 metų pabaigoje buvo nemoki, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 279 911,22 Eur, o įmonės turto vertė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 344 274,28 Eur. Ieškovė priduria, kad reali įmonės finansinė situacija buvo dar blogesnė, nes į įmonės finansinius duomenis nebuvo įtraukti duomenys, kuriuos patvirtina kiti dokumentai, o sudarytas įmonės balansas iš esmės neatitinka tikrovės. Atsakovas Rolandas laiku nesudarė įmonės finansinės atskaitomybės, tinkamai nevykdė įmonės apskaitos tvarkymo funkcijos, nesikreipė į akcininkus dėl įmonės metinės finansinės atskaitomybės, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, laiku neinicijavo įmonės bankroto bylos, neužtikrino imperatyvių kasos organizavimo taisyklių laikymosi, sudarė sutartį dėl akcijų perleidimo, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nesilaikė mokesčių administravimo ir apskaitymo taisyklių, buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių (kas priskirtina viešosios teisės normoms, kurios turi imperatyviosios teisės normų paskirtį). Tokiu būdu jis pažeidė savo fiduciarines pareigas ir nebuvo lojalus įmonei, neveikė įmonės kreditorių interesais, nes sudarė sandorius, kuriais perleido įmonės turtą su juo pačiu susijusiam juridiniam asmeniui UAB ,,Rakovita“. Dėl R. P. veiksmų nėra galimybių nustatyti įmonės finansinės padėties, jos turto ir įsipareigojimų. Įmonės vadovui neužtikrinant tinkamo apskaitos tvarkymo, padaroma žala įmonės kreditoriams, nes tampa neįmanoma atgauti skolas teisėtomis priemonėmis. Ieškovė laikosi pozicijos, kad bendras žalos dydis šioje byloje yra skirtumas tarp bankroto bylą nagrinėjančio teismo bendrai patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kuri yra 100 450,47 Eur, ir atgautinų lėšų ar turto pagal ginčytinus sandorius, kuriuos nurodo ieškinyje. Bendrai perleisto ir negrąžinto turto, dėl kurio grąžinimo pareikšti ieškiniai teismuose, vertė sudaro 67 344,47 Eur todėl, šią sumą atėmus iš bendros bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų 100 450,47 Eur sumos, kreditoriams padarytos žalos dydis sudaro 33 106,00 Eur. Atsakovas R. P. taip pat, ieškovės teigimu, turi atlyginti bankroto administravimo išlaidas – 8 000,00 Eur, nes tokią bankroto administravimo sumą patvirtino įmonės kreditoriai 2017 m. rugsėjo 14 d. kreditorių susirinkime. Nurodo, kad netinkamas įmonės valdymas vyko įmonės vadovo R. P. valdymo laikotarpiu, o ne R. K. ar V. K. valdymo laikotarpiais, todėl ir atsakomybė tenka vadovui R. P. ir jis turi atlyginti padarytą žalą.Atsakovas R. P. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bankroto administratorės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad R. P. ir R. K. buvo lygiaverčiai partneriai UAB ,,Termora“ valdyme, tačiau nepavykus visko suderinti nusprendė verslą pasidalyti, todėl 2016­ m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. R. K. iš R. P. įsigijo 50 proc. UAB ,,Termora“ akcijų. Pabrėžia, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną įmonė turėjo pakankamai turto, kad galėtų padengti įsipareigojimus kreditoriams, t. y. vien LTB Invest AS mokėtinos sumos būtų pakakę padengti visų kreditorių, išskyrus akcininką R. P., kuriam bendrovė kaip atskaitingam asmeniui liko skolinga 31 778,24 Eur, reikalavimus. Tai naujai paskirtas vadovas nevykdė pareigos pranešti Juridinių asmenų registrui apie bendrovės vadovo pasikeitimą, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. P. UAB ,,Termora“ direktoriaus pareigas nustojo eiti 2016 m. liepos 1 d. Nurodo, kad administratorė daug dėmesio skiria Juridinių asmenų registre atliktiems veiksmas, tačiau atsakovas nurodo, kad Juridinių asmenų registras atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau tai nėra įstaiga, sukurianti asmenims teises ir pareigas, t. y. nei duomenų apie akcininkų pasikeitimą, nei duomenų apie vadovų pasikeitimą išviešinimas registrų centre nereiškia nei akcijų perleidimo, nei darbo santykių atsiradimo/pasibaigimo momento. Nors teismo posėdžio metu apklausas R. K. nurodė, kad V. K. nepažįsta ir kad jį priimti direktoriaus pareigoms nurodė R. P., šie jo teiginiai yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Atsakovo vadovavimo metu bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, šią aplinkybę patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą. Administratorės nurodyti sandoriai negalėjo pažeisti UAB ,,Termora“ ir jos kreditorių interesus, pabloginti bendrovės mokumą ir nulemti jos bankrotą. Dėl dviejų iš sandorių ieškinys buvo atmestas (vienas sprendimas įsiteisėjo), o dėl trečiojo vyksta teisminis ginčas. Bankroto R. P. neskelbė, kadangi bendrovė tikėjosi gauti uždirbtas pajams iš LTB Invest AS ir jų būtų pakakę visiškai stabilizuoti bendrovės veiklą. Sprendžiant, ar buvo padaryta žala kreditoriams 2015 m. nepaskelbus bendrovei bankroto, ar ne, turi būti visų pirma įvertinta kaip per šį laikotarpį pakito įmonės įsipareigojimų kreditoriams suma. Lyginant administratorės patikslintame ieškinyje nurodytus duomenis matyti, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įsipareigojimų kreditoriams suma siekė 279 911,22 EUR. Bankroto bylos iškėlimo dieną įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro 100 450,47 EUR, taigi ji yra sumažinta beveik tris kartus. Tai savaime reiškia, kad 2015 m. gruodžio 31 d. neiškeldamas bendrovei bankroto bylos atsakovas bendrovės ir jos kreditorių interesų nepažeidė ir žalos nepadarė. Jeigu dėl kažkokių priežasčių teismas nuspręstų, kad neinicijavus bankroto bylos 2015 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Termora“ kreditoriai patyrė žalą, už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. liepos 1 d. padarytą žalą R. P. ir R. K. turėtų atsakyti solidariai, o kadangi R. K. atžvilgiu reikalavimų administratorė atsisakė už dalį padarytos žalos už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. R. P. atsakomybė apskirtai yra nebegalima. Visa bendrovės dokumentacija R. K. buvo perduota pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ką patvirtina šios sutarties priedų sąrašas. Iš VMI prie FM 2016 m. rugpjūčio 25 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą turinio galima spręsti, kad visus tyrimui aktualius UAB ,,Termora“ finansinius dokumentus VMI prie FM turėjo, fakto, kad buhalterija būtų buvusi vedama aplaidžiai (t. y., kad trūktų dokumentų) VMI prie FM nenurodė. Po atlikto tyrimo dokumentai buvo grąžinti R. K.. Byloje yra akivaizdūs duomenys, kad būtent R. K. atliko neteisėtus veiksmus, o siekis atsakomybę už jį perkelti atsakovui yra šališkas ir nesąžiningas. Siekiant priteisti iš atsakovo R. P. žalos UAB ,,Termora“ kreditoriams atlyginimą, būtina konstatuoti ne tik netinkamus jo, kaip buvusio bendrovės vadovo, veiksmus (neveikimą), tačiau ir dėl tų veiksmų padarytos, t. y. priežastiniu ryšiu su atliktais konkrečiais neteisėtais veiksmais susijusį, žalos dydį. Kol nėra aiški nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma, be to neįsiteisėjus sprendimui dėl jos bankroto pripažinimo tyčiniu, akivaizdu, kad ieškovės reikalavimas priteisti 79 335 Eur žalos atlyginimą yra nepagrįstas, neįrodytas ir negali būti tenkinamas. Atsakovas R. K. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, su ieškiniu iš dalies sutinka. Nurodo, kad sutiktina su nurodytomis aplinkybėmis, kad R. P. siekė atsikratyti UAB ,,Termora” akcijų, vienintelis žinodamas realią įmonės finansinę būklę ir buhalterinės apskaitos trūkumus, suprato kad, gali būti iškelta bankroto byla, tuo būdu tikėjosi išvengti atsakomybės. Nurodo, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra pas atsakovą R. P., kadangi jis buvo sutarčių rengėjas ir iniciatorius. UAB ,,Rakovita“ kaip atsakovas teismui pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko dėl bankrutavusios UAB ,,Termora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, o kaip trečiasis asmuo atsiliepimo į patikslintą ieškinį teismui nepateikė. Atsakovas V. K. ir tretieji asmenys, UAB ,,Gobusus“, UAB ,,NDX Transport atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė. Atsakovui V. K. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Teismo posėdyje ieškovės ir atsakovų atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą nuomonę. Ieškovė ir atsakovas R. K. 2017 m. rugsėjo 5 d. teismui pateikė pareiškimą dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau posėdžio metu prašė šios taikos sutarties nevertinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių ir vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiais

Nagrinėjamu atveju, ieškovė patikslintu ieškiniu reikalauja pripažinti akcijų pirkimo- pardavimo sutartis, sudarytas 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. tarp R. P. ir R. K., dėl UAB ,,Termora“ akcijų pardavimo niekinėmis ir negaliojančiomis, kadangi tokiai sutarčiai teisės aktai nustato privalomą notarinę formą. Atitinkamai prašė pripažinti negaliojančia ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarp R. K. ir V. K., dėl UAB ,,Termora“ akcijų pardavimo niekine ir negaliojančia, bei pripažinti UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimą niekiniu ir negaliojančiu. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.74 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą reguliavimą, notarine forma turi būti sudaromos uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, išskyrus atvejus, kai akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos tvarkomos vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju abejomis 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis, sudarytomis tarp R. P. ir R. K., buvo sulygta dėl 25 vnt. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo, t. y. po 25 proc. visų UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo – paradavimo. Iš į bylą pateiktų sutarčių kopijų matyti, kad sutartys nebuvo patvirtintos notaro, taigi akivaizdžiai pažeista imperatyvi įstatymo norma įtvritinta CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkte, dėl ko 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, sudarytos tarp R. P. ir R. K., pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.74 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškinyje prašoma sandorius pripažinti niekiniais negaliojančiais ab initio. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc, konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis gali būti aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Lietuvos Aukščiausias teismas pažymėjo ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki priimant teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-392/2006; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008; 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-502/2015; 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016). Nors konstatuota, kad 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. sutartys sudarytos pažeidžiant įstatymų nustatytas imperatyvias teisės normas, tačiau tiek iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, tiek kitų aplinkybių matyti, kad atsakovai R. P. ir R. K. iš tiesų siekė sutartis sudaryti, kas lėmė, jog vėliau atsakovas R. K. atliko veiksmus, laikydamas save vieninteliu įmonės akcininku, t. y. šalys iš esmės sudarytą sandorį įvykdė, R. K. veikė kaip faktinis įmonės savininkas, disponavo visomis įmonės akcijomis, t. y. veikė ir priėmė sprendimus kaip vienintelis įmonės akcininkas. Taip pat iš šalių paaiškinimų teismą posėdžio metu, taip pat teikiamų procesinių dokumentų turinio matyti, kad R. K. ir R. P. sieja konfliktiški santykiai, dėl ko tikėtina, jog partneriai siekė ,,pasidalinti verslą“, ką būtent minėtomis sutartimis ir padarė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Todėl teismo vertinimu, šiuo atveju ir egzistuoja situacija kuomet mechaniškas grįžimas į padėtį, kai sutartis dar nebuvo sudaryta, negalimas, nes tam prieštarauja objektyvi realybė. Nustačius, kad negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo, 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sandoriai pripažintini negaliojančiais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kitas administratorės ginčijamas sandoris yra 2016 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų R. K. ir V. K.. Atsakovas R. K. nurodė, jog visų sutarčių projektai, pasirašytos sutartys yra pas jų iniciatorių, rengėją R. P., todėl jis teismui jų pateikti negali, tačiau sutarties sudarymo fakto jis neneigia (CPK 187 straipsnis). Atsakovas V. K. procesą apskritai ignoruoja, byloje yra tik Juridinių asmenų registro duomenys, jog 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties pagrindu atsakovas R. K. perleido 100 proc. atsakovui V. K. UAB ,,Termora“ akcijų. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, t. y. sutarčių sudarymo dėl uždarųjų akcinių bendrovių akcijų prikimo – pardavimo normas, bei nesant byloje įrodymų, teismas daro išvadą, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka įstatymo nustatytų imperatyvų, t. y. nebuvo patvirtinta notaro, todėl yra pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio (CK 1.74 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pažymėtina, kad tai sutarties šalies pareiga išsaugoti sandorius, kurių dalyve ji yra, be to, jei sandoris yra patvirtintas notaro, vienas tokio sudaromo sandoriu egzempliorius lieka ir sandorį patvirtinančiam notarui (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 50 straipsnis). Nei atsakovas R. K., nei V. K. į bylą nepateikė 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarp jų sudarytos sutarties, tačiau atsižvelgiant vien į tai, kad R. K. perleido V. K. iš visų ,,Termora“ akcijų perleido ir 50 proc. akcijų įsigytų iš atsakovo R. P. pagal negaliojančias 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, be to, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartis nebuvo notariškai patvirtinta (CPK 185 straipsnis), todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, dėl ko pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 1.93 straipsnio 1 ir 3 dalys, CPK 178, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas V. K. būtų veikęs kaip įmonės akcininkas, t. y. perėmęs įmonės valdymą, bei atsižvelgiant į atsakovo R. K. paaiškinimus, jog jis šio asmens neva nepažįsta, byloje nėra pateikta pati 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartis, todėl darytina išvada, kad šalys šios sutarties nesiekė vykdyti, o įmonės vardu toliau veikė faktinis jos akcininkas R. K., todėl 2016 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina niekine bei negaliojančia ab intio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, ieškovė, be kita ko, prašo pripažinti negaliojančiu ir UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimą niekiniu ir negaliojančiu, kuriuo iš vadovo pareigų buvo atšauktas R. P., naujuoju vadovu paskiriant atsakovą V. K.. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad akcininkų sprendimai nelaikytini sandoriais. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi sandoris – veiksmai, kuriais fiziniai ar juridiniai asmenys siekia ir sukuria tam tikrus teisinius padarinius (sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas). Kadangi sandoris sukuria civilinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, tai jis yra juridinis faktas, tačiau ne kiekvienas sukuriantis teisinius padarinius juridinis faktas yra sandoris. CK 1.136 straipsnio dalyje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš kitų juridinių faktų, todėl sprendžiant dėl juridinio fakto pripažinimo sandoriu reikia aiškinti tokio juridinio fakto teisinę prigimtį, paskirtį ir juo sukuriamų civilinių teisių bei pareigų pobūdį. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) normose reglamentuojama akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo, pakeitimo ir panaikinimo (pripažinimo negaliojančiais) tvarka. Pagal ABĮ normų nuostatas akcininkų susirinkimas yra bendrovės valdymo organas, kurio išimtinei kompetencijai priskirta spręsti tokius klausimus kaip bendrovės veiklos priežiūros ir valdymo organų rinkimas, veiklos rezultatų svarstymas ir tvirtinimas, bendrovės įstatų keitimas ir bendrovės veiklos pertvarkymas, taip pat kitus svarbiausius bendrovės funkcionavimo klausimus; visuotinis akcininkų susirinkimas negali perduoti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai paskirtų klausimų (ABĮ 19, 20 straipsniai). Susirinkimo sprendimų priėmimo proceso tvarka reglamentuojama ABĮ normose, o sprendimo turinys – šio įstatymo ir kitose materialiosios teisės normose, reglamentuojančiose sprendimais nustatomus teisinius padarinius. Taigi susirinkimo sprendimas, priimtas pagal įstatymą (ir) bendrovių įstatuose nustatytą kompetenciją, yra bendrovės akcininkų valinis aktas (juridinis faktas), dėl bendrovės veiklos sukuriantis bendrovei, jos organams ir (ar) akcininkams, nagrinėjamu atveju – bendrovei ir akcininkėms, tam tikras teises ir pareigas. Toks sprendimas gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Taigi, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas nelaikomas sandoriu ir jam nuginčyti (pripažinti negaliojančiu) taikytinos susirinkimo sprendimu nustatytus teisinius santykius reglamentuojančios ABĮ ir kitų įstatymų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2014).Kasacinis teismas plėtodamas aiškinimą taip pat nurodo, kad analogiškai turi būti vertinami ir tie atvejai, kai bendrovėje yra vienintelis akcininkas ir sprendimai priimamai ne visuotiniame akcininkų susirinkime, o vienvaldiškai. Tokie akcininko sprendimai taip pat nelaikytini sandoriais ir jiems nuginčyti inter alia taikomos CK 2.82 straipsnio 4 dalies nuostatos. Šioje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad sprendimas gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normos. Taigi, šis pagrindas yra tapatus CK 1.80 straipsnyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. sutartys pripažintinos negaliojančiomis, kas lėmė, jog atsakovas R. K. nebuvo vieninteliu akcininku, todėl UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimas taip pat turėtų būti pripažintas niekiniu bei negaliojančiu. Kadangi teismas jau konstatavo, jog 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. sutartys pripažintinos negaliojančiomis nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, laikytina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu R. K. pagrįstai veikė kaip vienintelis UAB ,,Termora“ akcininkas ir sprendimą priėmė vienasmeniškai, tokiu būdu nepažeisdamas aukščiau išvardytų ABĮ nuostatų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms.

Dėl žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo R. P.

Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo R. P., kaip buvusio įmonės vadovo, 41 106 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė įvardydama padarytą žalą, t. y. nurodydama padarytos žalos dydį nurodo, jog žala laikytina bendra kreditorinių reikalavimų suma ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei, kuriuos pripažinus negaliojančiais bei pritaikius restituciją, įmonės mokumas iš dalies galėtų būti atstatytas, bei įmonė atgautų lėšas arba turtą, iš kurio galėtų iš dalies patenkinti patvirtinus kreditorių reikalavimus, todėl ieškovė laikosi pozicijos, kad bendras žalos dydis šioje byloje yra skirtumas tarp bankroto bylą nagrinėjančio teismo bendrai patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kuri yra 100 450,47 Eur, ir atgautinų lėšų ar turto pagal ginčytinus sandorius, kurių turtinė išraiška sudaro 67 344,47 Eur.Bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę.Įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, o tai reiškia, kad įmonės vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis). Be to, įmonės vadovas privalo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos nei pačiai bendrovei, nei kitiems asmenims, būti lojalus, tinkamai organizuoti įmonės kasdienę veiklą, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis, 37 straipsnio 12 dalis, CK 2.82 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 1-3 dalys). Juridinio asmens vadovas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą juridiniam asmeniui žalą atlyginti visiškai (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).Ieškovė įrodinėdama atsakovo R. P. neteisėtus veiksmus nurodo, kad atsakovas R. P. laiku nesudarė įmonės finansinės atskaitomybės, tinkamai nevykdė įmonės apskaitos tvarkymo funkcijos, nesikreipė į akcininkus dėl įmonės metinės finansinės atskaitomybės, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, laiku neinicijavo įmonės bankroto bylos, neužtikrino imperatyvių kasos organizavimo taisyklių laikymosi, sudarė sutartį dėl akcijų perleidimo, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nesilaikė mokesčių administravimo ir apskaitymo taisyklių, buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių (kas priskirtina viešosios teisės normoms, kurios turi imperatyviosios teisės normų paskirtį). Jis taip pat, ieškovės nuomone, pažeidė savo fiduciarines pareigas ir nebuvo lojalus įmonei, neveikė įmonės kreditorių interesais, nes sudarė sandorius, kuriais perleido įmonės turtą su juo pačiu susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Rakovita“. Taip pat ieškovė teigia, kad atsakovas R. P. neužtikrino, kad įmonė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams laiku ir tinkamai. Todėl jo veiksmai, kuomet nevykdomos įstatymo nustatytos imperatyviosios nuostatos, numatančios įmonės vadovo elgesio taisykles, traktuotini kaip neteisėti veiksmai. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (redakcija galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).Ieškovė teigia, kad įmonė nemoki buvo 2015 m. gruodžio 31 d., kadangi pagal ieškovės atlikto balanso detalizavimo dokumentus, įmonė turėjo 279 911,22 Eur pradelstų įsipareigojimų, o įmonės turto vertė buvo 344 274,28 Eur, kas ĮBĮ prasme laikytina nemokumu. Atsakovas R. P. teigia, jog 2015 metus įmonė baigė pelningai, kadangi turėjo 53 667 Eur pelno, tačiau jo pateikta pelno (nuostolių) ataskaita už 2015 metus nėra patvirtinta, neaišku kokiais duomenimis paremta, todėl nelaikytina pagrįstu įrodymu (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad tiek iškeliant UAB ,,Termora“ bankroto bylą, tiek įmonės bankrotą pripažįstant tyčiniu, buvo konstatuota, jog įmonė nemokia tapo 2014 metais. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl UAB ,,Termora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatė, jog veiklos nuostolingumas konstatuotinas nuo 2014 m. gruodžio 31 d. (2014 m. pabaigoje arba 2015 m. pradžioje). Teismas vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais ir laiko, jog įmonė tapo nemokia 2014 m. pabaigoje arba 2015 m. pradžioje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pagal byloje esančius įrodymus ir teismo konstatuotas aplinkybes laikytina, kad atsakovas R. P. įmonės vadovu buvo nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. liepos 4 d., taigi jam, kaip įmonės vadovui kilo pareiga, sužinojus apie įmonės nemokumą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš paties atsakovo paaiškinimų darytina tokia pati išvada, kadangi jis teigė, jog į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, nes tikėjosi gauti pajamų iš Norvegijos įmonės LTB Inest AS, taigi atsakovas iš esmės pripažįsta, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų, nors ir tikėjosi įmonės veiklą stabilizuoti. UAB ,,Termora“ bankroto byla iškelta tik 2016 m. spalio 25 d., taigi atsakovas R. P. nuo pat 2015 m. iki 2016 m. nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pripažįstant UAB ,,Termora“ tyčiniu taip pat buvo konstatuota, Juridinių asmenų tvarkytojui bankrutavusios UAB ,,Termora“ vadovai pateikė 2006–2014 ataskaitinių metų finansinės atskaitomybės rinkinius. Pareiga Juridinių asmenų tvarkytojui pateikti 2015 m. ataskaitinių metų finansinės atskaitomybės rinkinius kilo R. P., tačiau to nedarė, todėl įmonės buvęs vadovas veikė neteisėtai, t. y. įstatymų nustatyta tvarka neteikė Juridinių asmenų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnis). Atsakovas R. P. nepateikė įrodymų, kuriais remiantis teismas galėtų daryti priešingą išvadą (CPK 178 straipsnis).Ieškovė nurodo, kad atsakovas R. P. taip pat nesilaikė buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių bei pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1, 4, 6 punktus, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6, 12 straipsnius, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 dalies ir 95 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko jam surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Šios aplinkybės yra konstatuotos VMI prie FM 2016 m. rugpjūčio 25 d. pranešime apie atliktą tyrimą. Atsakovas teigia, jog pateiktų UAB ,,Termora“ deklaracijų trūkumai buvo pašalinti. Sutiktina su atsakovo argumentu, jog atsižvelgiant į tai, kad mokestinis tyrimas nebuvo pradėtas, galima teigti, jog nustatyti trūkumai buvo pašalinti, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog iki pranešimo dienos atsakovas R. P. tinkamai vykdė buhalterinę apskaitą, ką nustatė VMI prie FM (CPK 178, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis). Kaip vienas iš neteisėtų atsakovo R. P. veiksmų įvardytas ir sutarčių dėl akcijų perleidimo, prieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo nuostatoms sudarymas. Tai, kad 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. UAB ,,Termora“ akcijų prikimo – pardavimo sutartys pripažintinos niekinėmis bei negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms teismas jau šiame sprendime pasisakė. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovas R. P. pažeidė savo fiduciarines pareigas ir nebuvo lojalus įmonei, neveikė įmonės kreditorių interesais, nes sudarė sandorius, kuriais perleido įmonės turtą su juo pačiu susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Rakovita“. Be to, ieškovės teigimu, atsakovas R. P. neužtikrino, kad įmonė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams laiku ir tinkamai. Tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, byloje turi būti įrodytas vadovo fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo faktas. Priešingu atveju įmonės vadovą nuo civilinės atsakomybės saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, jog vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai: siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio padarinių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei.Ieškovė nurodo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, sudarė šiuos įmonei nenaudingus sandorius: 2015 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Rakovita“ dėl transporto priemonės Ford Galaxy (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo; 2015 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Rakovita“ dėl transporto priemonės Ford Galaxy pardavimo (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Rakovita“ dėl transporto priemonės Ford Galaxy (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo; 2015 m. gruodžio 29 d. d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Rakovita“ dėl transporto priemonės VW Transporter pardavimo (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 29 d.. pirkimo-pardavimo sutartis dėl transporto priemonės Peugeot Boxer pardavimo (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sandoriai su UAB ,,Rakovita“); 2016 m. vasario 2 d. UAB „Nordea finance Lithuania“, UAB „Termora“ ir UAB „Rakovita“ susitarimas dėl skolos perkėlimo; 2016 m. sausio 25 d. reikalavimų perleidimo sutartis (susitarimas) tarp UAB ,,Termora“, UAB „City Property Investment“ ir UAB „Rakovita“ dėl mokėjimų perkėlimo. Dėl minėtų sandorių teisėtumo yra nagrinėjamos civilinės bylos Vilniaus miesto apylinkės teisme, tačiau būtina paminėti, jog šioje nagrinėjamoje byloje šie sandoriai vertintini būtent jų naudingumo įmonei aspektu, t. y. vertinant, ar atsakovas R. P., būdamas įmonės vadovu ir sudarydamas minėtus sandorius, veikė geriausiais bendrovės interesais, ar toks elgesys atitinka rūpestingo ir sąžiningo įmonės vadovo standartą. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-7658-297/2017 buvo spręstas klausimas dėl UAB ,,Termora“ ir UAB ,,Rakovita“ sudarytų sutarčių teisėtumo, t. y. vieno iš sandorių dėl transporto priemonės Ford Galaxy (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 400 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 27 d. (sprendimas įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 27 d.) civilinėje byloje priėmė sprendimą, kur pagal byloje surinktus įrodymus padarė taip pat padarė išvadą, kad toks sandoris buvo sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, šio sandorio sudarymas nesukėlė įmonės nemokumo (atsižvelgiant į sandorio vertę ir kreditorinių įsiskolinimų sumą), toks sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atitiko normalią įprastinę komercinę praktiką. UAB ,,Termora“ 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2015 m. gruodžio 29 d. sutartimis perleido dar keturias transporto priemones: Ford Galaxy (2000 gamybos metų) už 300 Eur, Ford galaxy (2001 gamybos metų) už 500 Eur, VW Transporter (2007 gamybos metų) už 1 000 Eur, Peugeot Boxer (2007 gamybos metų) už 1 000 Eur. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis teismas galėtų daryti išvadą, jog išvardytos transporto priemonės būtų buvusios parduotos už nepagrįstai mažą kainą, ar nebūtų už jas atsiskaityta, t. y. kad pardavus šias transporto priemones ieškovė neteko turto, todėl teismo vertinimu ieškovė neįrodė, kad transporto priemonių perleidimas UAB ,,Rakovita“ turėtų būti vertintinas kaip nerūpestingas vadovo pareigų ėjimas sudarant įmonei nenaudingus sandorius (CPK 178, 185 straipsniai). Pagal 2016 sausio 25 d. susitarimą dėl rangos darbų sutarčių 2015 m. rugpjūčio 4 d. Nr. B9A15-0026 ir 2015 12 23 Nr. 2015/12/23 pakeitimo, sudarytą, tarp UAB „Termora“, UAB „City Property Investment“ ir UAB „Rakovita“, šalys sutarė, kad mokėjimus pagal rangos darbų sutartį UAB „City Property Investment“ atliks ne į UAB „Termora“ atsiskaitomąją sąskaitą, bet bendrovei „Rakovita“. Vykdydama šį susitarimą, UAB „City Property Investment“ sumokėjo UAB „Rakovita“ 23 002,11 Eur (2016 m. sausio 29 d. 6 662,48 Eur, 2016 m. sausio 29 d. 3 000 Eur, 2016 m. kovo 16 d. 8 986,48 Eur, 2016 m. balandžio 14 d. 7 353,15 Eur). Atsakovas R. P. teigia, jog UAB ,,Rakovita“ priėmė ne tik mokėjimus, bet ir perėmė visų darbų atlikimą, kurie buvo vykdomi būtent UAB ,,Rakovita“ sąnaudomis. Atsakovas pateikia 2015 m. gruodžio 23 d. tarp UAB ,,Termora“ ir ,,Rakovita“ sudarytą rangos sutartį Nr. 2015/12/23 dėl subrangos darbų tame pačiame objekte, o pats 2016 m. sausio 25 d. susitarimas buvo pasirašytas kaip nurodytų sutarčių priedas. Sutiktina su atsakovu, kad UAB ,,Rakovita“ tęsdama darbus iš esmės užkirto kelią netinkamam rangos darbų sutarties tarp UAB ,,Termora“ ir UAB „City Property Investment“ 2015 m. rugpjūčio 4 d. Nr. B9A15-0026 įvykdymui ar apskritai neįvykdymui, tačiau pats 2016 sausio 25 d. susitarimas dėl mokėjimų atlikimo tiesiogiai UAB ,,Rakovita“ iš esmės suteikė prioritetą kreditorei UAB ,,Rakovita“ pagal 2015 m. gruodžio 23 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 2015/12/23, nors UAB ,,Termora“ tuo metu turėjo kitų kreditorių, kaip pats atsakovas ir nurodo, buvo vykdoma daugybė išieškojimų UAB ,,Termora“ atžvilgiu. Vertinamojo sandorio naudingumo klausimu pasisakė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartyje, kuris konstatavo, kad apskritai UAB ,,Termora“ įsipareigojimų prisiėmimas, t. y. rangos sutarties sudarymas su UAB „City Property Investment“ buvo rizikingas ir lėmė nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą. Teismas konstatavo, kad įmonės valdymo organai, nuo 2015 m. pradžios tęsdami nuostolingą įmonės veiklą bei sudarydami 2015 m. rugpjūčio 4 d. rangos darbų sutartį Nr. B9A 15-0026 dėl rangos darbų objekte „Daugiabučiai gyvenamieji namai Basanavičiaus g. 9A“ turėjo įvertinti realias galimybes (finansinius pajėgumus, darbo žmonių išteklius ir pan.) sutartį įvykdyti. Šiuo atveju, Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nebuvo pasirinkta protinga rizika (neįvertintos 2015 m. rugpjūčio 4 d. rangos darbų sutarties įvykdymo realios galimybės ir neįvykdymo pasekmės), kuri yra būtina verslui plėtoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendimas pradėti verslo santykius su UAB „City Property Investment“ dėl objekto „Daugiabučiai gyvenamieji namai Basanavičiaus g. 9A“, įmonei esant faktiškai nemokiai, buvo rizikingas, nepasiteisino ir galiausiai buvo perduotas susijusiai įmonei UAB ,,Rakovita“. Lietuvos apeliacinis teismas pridūrė ir tai, kad tais atvejais, kai veiksmai atliekami suvokiant kad atitinkamos pasekmės yra labai tikėtinos, pripažįstami tyčiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Šiuo atveju veiksmai, kuriais sutartis buvo sudaryta su UAB „Termora“, o perduota vykdyti UAB ,,Rakovita“, kai UAB „Termora“ jau buvo nemoki, patvirtina, kad ieškovės valdymo organai turėjo suvokti, jog jos sudarytas sandoris su susijusia įmone UAB ,,Rakovita“, perkeliant ne tik darbus, bet ir mokėjimus pagal rangos sutartį į susijusią įmonę, labai tikėtina, sukels UAB „Termora“ veiklos pabaigą ir dėl to nebus atsiskaityta su kreditoriais. Taigi, atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2016 sausio 25 d. susitarimas vertintinas kaip žalingas sandoris tiek pačiai bankrutavusiai UAB ,,Termora“, tiek jos kreditoriams. Vertinant 2016 m. vasario 2 d. UAB „Nordea finance Lithuania“, UAB „Termora“ ir UAB „Rakovita“ susitarimą nustatyta, kad 2015 kovo 24. finansinės nuomos (lizingo) sutarimi Nr. 201501089 su UAB „Nordea finance Lithuania“ dėl transporto priemonės Audi Q7, lizingo davėjas UAB „Nordea finance Lithuania“ įsigijo minėtą transporto priemonę, perdavė ją valdyti lizingo gavėjui UAB „Termora“, kuri įsipareigojo mokėti periodines kasmėnesines įmokas už šį turtą. 2016 m. vasario 2 d. UAB „Nordea finance Lithuania“, UAB „Termora“ ir UAB „Rakovita“ susitarimu dėl skolos perkėlimo susitarė, kad įsipareigojimai ir prievolės pagal finansinės nuomos sutartį Nr. 201501089 pereis naujajam skolininkui UAB „Rakovita“, sandorio sudarymo metu turto (transporto priemonės) likutinė neapmokėta vertė buvo 15 806,64 Eur. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės prievolėms vykdyti, šio turto grąžinimas savininkams nepadidina įmonės skolų (kreditorių reikalavimų), priešingai – bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto, atsirastų prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėtų bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti – ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2009; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-421/2015). Kadangi šiuo atveju transporto priemonė „Audi Q7“ nuosavybės teise nepriklausė ieškovei, o priklausė UAB „Nordea finance Lithuania“, todėl jis negalėjo būti panaudas UAB „Termora“ prievolių kitiems asmenims vykdymui, šiuo atveju, sudarant 2016 m. vasario 2 d. susitarimą ir skolą perkeliant UAB ,,Rakovita“ buvo išvengtas dar vienas UAB ,,Termora“ įsipareigojimų neįvykdymas, t. y. išvengta didesnių nuostolių. Toks susitarimas įtakos bendrovės turto sumažėjimui ar padidėjimui neturėjo, todėl pagrindo teigti, kad sandoris buvo nenaudingas ir žalingas nėra. Kad minėta sandoris kreditorių teisių nepažeidė konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartyje. Ieškovė taip pat teigia, jog atsakovas R. P. neįvykdė ir pareigos perduoti administratorei įmonės turto bei dokumentų. Pirmiausia pažymėtina tai, kad šiuo sprendimu teismas pripažino, jog atsakovas R. P. įmonės vadovo pareigas vykdė iki 2016 m. liepos 4 d., todėl jam tokia pareiga nekyla. Tokią pareigą turi paskutinis įmonės vadovas V. K.. Kita vertus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prie 2016 m. birželio 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties buvo pridėti keturi priedai: UAB ,,Termora“ kreditorių sąrašas, debitorių sąrašas, dokumentacija ir sąskaitų išrašas. Nors lingvistiškai aiškinant, šalys tiesiogiai nenurodo, kad šie dokumentai perduodami naujajam akcijų įgijėjui R. K., tačiau remiantis loginiu, sisteminiu aiškinimu bei atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslus, darytina išvada, jog minėti priedai įvardijami tikslu, jog tai dokumentai, kurie perduodami naujajam akcininkui su perduodamomis akcijomis. Taip pat pagal VMI prie FM pateiktą informaciją, atsakovas R. K. 2016 m. rugsėjo 15 d. atvyko į VMI prie FM, kur jam buvo įteiktas 2016 m. rugpjūčio 25 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą bei jam buvo grąžinti UAB ,,Termora“ apskaitos dokumentai, ką patvirtino pats R. K., pasirašydamas 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. rugpjūčio 10 d. dokumentų poėmio aktuose. Be kita ko, atsakovas R. P. 2017 m. balandžio 4 d. įmonės administratorei perdavė dalį įmonės dokumentų. Nors nagrinėjamu atveju nėra žinoma, kodėl šie dokumentai buvo vis dar pas atsakovą (nors jis nurodo neva susisiekęs pats su V. K.), tačiau galima daryti išvadą, kad atsakovas nevengia bendradarbiauti su bankroto administratore, teikia jai informaciją. Atsižvelgiant į aukščiau įvertintus atsakovo R. P., kaip bankrutavusios UAB ,,Termora“ vadovo, veiksmus, darytina išvada, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – neveikė išimtinai įmonės interesais, kas pasireiškė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė tapo nemokia, pažeidimu, netinkamu buhalterinės įmonės apskaitos vykdymu, finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui neteikimu, įmonės vykdytų prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams laiku ir tinkamai nevykdymu (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio1 dalis).Pažymėtina, kad vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. Tuo atveju, kai nustatoma, jog įmonės valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines pareigas, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala įmonei; jei buvo, tai kokio dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kaip minėta, ieškovė įvardydama padarytą žalą, t. y. nurodydama padarytos žalos piniginę išraišką, teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei, kuriuos pripažinus negaliojančiais bei pritaikius restituciją, įmonės mokumas iš dalies galėtų būti atstatytas, bei įmonė atgautų lėšas arba turtą, iš kurio galėtų iš dalies patenkinti patvirtinus kreditorių reikalavimus, todėl ieškovė laikosi pozicijos, kad bendras žalos dydis šioje byloje yra skirtumas tarp bankroto bylą nagrinėjančio teismo bendrai patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, kuri yra 100 450,47 Eur, ir atgautinų lėšų ar turto pagal ginčytinus sandorius, kurių turtinė išraiška sudaro 67 344,47 Eur.Ieškovės atstovė bankroto administratorė nurodo, kad bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 100 450,47 Eur, tačiau iš bankrutavusios UAB ,,Termora“ bankroto bylos medžiagos matyti, kad paskutinį kartą kreditoriniai reikalavimai buvo tvirtinami Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi, kuria patvirtinta 96 903,47 Eur bendra kreditorinių reikalavimų suma. Iš bankroto bylos medžiagos matyti, kad įmonės kreditoriais yra pirmosios eilės kreditoriai: D. D. su 12 717,25 Eur reikalavimu, P. K. su 12 076,69 Eur reikalavimu, N. J. su 2 543,70 Eur reikalavimu, V. K. su 421,80 Eur reikalavimu, M. M. su 1 619,56 Eur reikalavimu, A. B. su 3 763,63 Eur reikalavimu, R. V. su 3 868,95 Eur reikalavimu, Laimondas Ūža su 4 324,54 Eur reikalavimu; antrosios eilės kreditoriai VSDFV Vilniaus skyrius su 5 920,28 Eur reikalavimu, VĮ Turto bankas (kuriam reikalavimo teisę perleido VMI prie FM) su 615,85 Eur reikalavimu, VSDFV Alytaus skyrius (kuriam reikalavimo teisės atsirado dalinai išmokėjus Garantinio fondo išmokas pirmosios eilės kreditoriams) su 2 795,52 Eur reikalavimu; trečiosios eilės kreditoriai UAB „Vestekspress“ su 311,30 Eur reikalavimu, UAB „Ginestra“ su 422,31 Eur reikalavimu, AB „Omnitel“ su 2 472,30 Eur reikalavimu, NDX transport su 29 738,53 Eur reikalavimu, antstolis M. D. su 106,93 Eur reikalavimu, UAB „Mproducts“ su 6 534,28 Eur reikalavimu, UAB „Vičiūnė“ su 5 073,22 Eur reikalavimu, antstolė D. P. su 64,29 Eur reikalavimu, UAB „Neste Lietuva“ su 1 512,54 Eur reikalavimu. Vertinant šių reikalavimų susiformavimo momentą nustatyta, kad iš esmės visi kreditoriniai reikalavimai atsirado 2015 metais, išskyrus skolą VSDFV Vilniaus skyriui, kuriam ieškovė mokėjimus atliko, tačiau nuolat vėluodavo nuo 2014 metų. Atsakovas R. P. teigia, jog skolų susidarymą lėmė UAB ,,Termora“ negautas mokėjimas iš debitorės Norvegijos įmonės LTB Inest AS. Teismas su šiuo atsakovo argumentu sutinka iš dalies, būtent dėl skolų, susidariusiu vėluojant mokėti darbo užmokesčius darbuotojams, kadangi iš Darbo inspekcijos bei teismų sprendimų matyti, kad visi šie darbuotojai buvo komandiruojami dirbti būtent į Norvegiją darbams atlikti, atsiskaitymai darbuotojams sutriko būtent tada, kai 2015 metų vasaros pabaigoje taip pat sutriko atsiskaitymai su užsakove LTB Invest AS pagal 2015 m. sausio 26 d. rangos sutartį, dėl ko galima daryti išvadą, kad šie darbuotojai vykdė darbus pagal UAB ,,Termora“ įsipareigojimus LTB Inest AS. Rangos sutartimis sulygtos darbų kainos būtų pakakę darbuotojų reikalavimams patenkinti. Aplinkybės, kad LTB Inest AS pilnai neatsiskaitys su UAB ,,Termora“ atsakovas negalėjo numatyti, todėl tai vertintina kaip verslo nesėkmė. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Atsakovas pateikė susirašinėjimus, iš kurių matyti, kad ne kartą kreipėsi į skolininkę Norvegijoje, kreipėsi dėl teisinės pagalbos Norvegijoje, todėl teismo vertinimu, atsakovo elgesys šiuo klausimu atitiko rūpestingo, lojalaus vadovo veiksmus. Tačiau kiti susidarę įsiskolinimai teismo vertinimu susidarė dėl įmonės nuostolingumo/nemokumo ir delsimo kelti bankroto bylą. Pavyzdžiui, skola kreditorei NDX transport atsirado iš rangos sutarties, sudarytos 2015 metų rugpjūčio mėn., kai įmonė turėjo ginčų su darbuotojais dėl nemokamų darbo užmokesčių, taip pat 2015 m. rugsėjo-gruodžio mėn. pirko prekes bei paslaugas iš kreditorių UAB „Ginestra“, UAB „Neste Lietuva“, UAB ,,Omnitel“, UAB „Vestekspress“, UAB „Mproducts“. Skola kreditorei UAB „Vičiūnė“ taip pat susidarė 2015 metais, pagal tų pačių metų vasario mėn. sudarytą rangos sutartį, taigi UAB ,,Termora“ būdama nemoki įsipareigojo atsilyginti rangovei UAB ,,Vičiūnė“, nors finansinė padėtis to neleido. Taigi, įvertinus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų darytina išvada, kad laikytina, kad šios skolos susidarė dėl atsakovo R. P. neteisėtų veiksmų jam nesikreipiant 2015 m. dėl bankroto bylos UAB “Termora“ iškėlimo bei fiduciarinių įmonės vadovo pareigų pažeidimo, t. y. nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos (įsiskolinimų susidarymo) bei atsakovo R. P. neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Tačiau, bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga. Kaip minėta, ieškovė nurodydama realiai įmonės patirtą žalą nurodo 41 106,00 Eur. Tokį žalos dydį ieškovė nustatė, atsižvelgusi į tai, kad šiuo metu kituose teismuose yra nagrinėjami ginčai dėl perleisto ir negrąžinto turto 67 344,47 Eur sumai, todėl ieškovė minėtą sumą atima iš bendros kreditorinių reikalavimų sumos bei prideda 8 000,00 Eur administravimo išlaidų sumą. Taigi, nagrinėjamu atveju susidaro situacija, jog teismas nustatė, jog tik dalis kreditorinių reikalavimų yra atsiradę dėl atsakovo kaltės, t. y. skolos kreditoriams VĮ Turto bankas, VSDFV Vilniaus skyriui, V. K., UAB „Vestekspress“, UAB „Ginestra“, AB „Omnitel“, NDX transport, antstolis M. D. UAB „Mproducts“, UAB „Vičiūnė“, UAB „Neste Lietuva“, kurios bendrai sudaro 53 129,34 Eur dydį, tačiau ieškovė ieškinyje nurodo, kad pagal ginčijamus sandorius kituose teismuose ji tikisi atgauti 67 344,47 Eur sumą, taigi manytina, jog logiška, remiantis pačios ieškovės skaičiavimais, šią sumą atimti, t. y. iš nustatytos kreditorinių reikalavimų 53 129,34 Eur sumos atimti 67 344,47 Eur, kuri akivaizdžiai viršija nurodytą kreditorinių reikalavimų sumą. Taigi, remiantis ieškovės nurodytu žalos skaičiavimo metodu, pateiktu žalos nustatymo būdu, teigtina, kad atsakovas R. P. realios žalos, kuri įmonės kreditoriams bus negrąžinta, nepadarė, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo R. P. atmeta, kadangi nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – žala (CK 6.249, 6.271 straipsniai). Taip pat kartu pažymėtina, kad ieškovė į bendrą žalos sumą įtraukė ir administravimo išlaidų sumą, kuria patvirtino kreditorių susirinkimas. Tačiau teismas pažymi, jog administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada iniciavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Taigi, jeigu būtų įrodyta, kad administravimo išlaidos dėl atsakovo neveikimo tam tikra pinigų suma padidėjo, tai formaliai galima būtų svarstyti, ar tai nėra žala kreditoriams ir spręsti dėl administravimo išlaidų priteisimo. Tačiau šioje byloje ieškovė ieškinio pagrindu tokios aplinkybės nenurodė ir įrodymų šiuo aspektu nepateikė. Taip pat galima būtų spręsti klausimą dėl administravimo išlaidų priteisimo, jeigu įmonei tapus nemokia ar iškėlus bankroto bylą nustatomas įmonės turto realizavimas, sumažinimas, tačiau tokie faktai byloje nenustatyti. Teismas konstatuoja, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo R. P. veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos administravimo išlaidoms padengti, t. y. 8 000,00 EUR. Pažymėtina, jog įrodinėjimo našta visais su žalos dydžiu susijusiais klausimais tenka ieškovei, siekiančiai žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis).Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako,

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi buvo taikytos, 2017 m. liepos 7 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. vasario 18 d. nutartimis pakeistos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo R. P. atžvilgiu, užtikrinant ieškovės ieškinį, kuriuo ieškovė prašė žalos atlyginimo priteisimo (41 106,00 Eur sumos), areštuojant atsakovui R. P. priklausančio turto 41 106,00 Eur sumai. CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi taikytos, 2017 m. liepos 7 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. vasario 18 d. nutartimis pakeistos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Kadangi nė viena iš šalių iki bylos iš nagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė teismui įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, šios išlaidos nė vienai iš šalių neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė penkis reikalavimus. Pirmasis reikalavimas dėl 41 106 Eur žalos atlyginimo atsakovo R. P. žalos atmestas, todėl žyminis mokestis, nuo kurio atleista buvo ieškovė, valstybei iš atsakovo R. P. nepriteistinas. Teismas taip pat atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti UAB ,,Termora“ vienintelio akcininko 2016 m. liepos 4 d. sprendimą niekiniu ir negaliojančiu, todėl žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė buvo atleista, valstybei iš atsakovo R. K. nepriteistinas. Tačiau teismas pripažino niekinėmis bei negaliojančiomis tris ieškovės nurodytas sutartis (tenkino tris reikalavimus): akcijų – pirkimo pardavimo sutartis, sudarytas 2016 m. birželio 23 d. ir 2016 m. birželio 29 d. tarp R. P. ir R. K., ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudaryta 2016 m. rugpjūčio 22 d. tarp R. K. ir V. K., dėl UAB ,,Termora“ akcijų pardavimo niekine ir negaliojančia. Laikytina, kad už kiekvieno iš šių sandorių ginčijimą mokėtinas 100,00 EUR žyminis mokestis, nes pripažinus sandorius negaliojančiais, restitucija netaikoma (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi, valstybei iš atsakovo R. P. priteistinas 100,00 EUR žyminis mokestis, iš atsakovo R. K. 150,00 EUR , o iš atsakovo V. K. – 50,00 EUR. Taip pat iš atsakovų priteisiama ir dalis (60 proc. pagal tenkintų reikalavimų dalį) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidų, kurią sudaro 8,94 EUR (14,90 EUR x 0,6) pagal CPK 92 straipsnį, 93 straipsnio 1 dalį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355. Iš atsakovo R. P. valstybei priteistina 2,98 EUR dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidų, iš atsakovo R. K. valstybei priteistina 4,47 EUR dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidų, o iš atsakovo V. K. valstybei priteistina 1,49 EUR dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidų. Iš viso valstybei iš atsakovų priteistina bylinėjimosi išlaidų: iš atsakovo R. P. 102,98 EUR; iš atsakovo R. K. 154,47 EUR; iš atsakovo V. K. 51,49 EUR. Kadangi ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl iš jos likusi procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidų suma nepriteistina.

Dėl taikos sutarties sudarymo galimybės

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % sumokėto žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5, 1.137 straipsniai, 6.145. - 6.153 straipsniai, CPK 7, 8, 79, 80, 88, 92, 93, 96 straipsniai, 150 straipsnio 2 dalis, 177 - 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 punktas, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2016 m. birželio 23 d. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. P. ir R. K. nuo teismo sprendimo įsiteisimo dienos.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2016 m. birželio 29 d. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. P. ir R. K. nuo teismo sprendimo įsiteisimo dienos.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2016 m. rugpjūčio 22 d. UAB ,,Termora“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. K. ir V. K. nuo sutarties sudarymo dienos.

Priteisti iš atsakovo R. P. į valstybės biudžetą 102,98 EUR (vieną šimtą du eurus ir 98 euro ct.) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. K. į valstybės biudžetą 154,47 EUR (vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus ir 47 euro ct.) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. K. į valstybės biudžetą 51,49 EUR (penkiasdešimt vieną eurą ir 49 euro ct.) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi taikytas, 2017 m. liepos 7 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. vasario 18 d. nutartimis pakeistas laikinąsias apsaugos priemones, palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5, 1.137 straipsniai, 6.145. - 6.153 straipsniai, CPK 7, 8, 79, 80, 88, 92, 93, 96 straipsniai, 150 straipsnio 2 dalis, 177 - 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 punktas, 185 straipsnis).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.