- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- ATP-146-354/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-12-3-00067-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. Ž. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimo, kuriuo A. Ž. pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 2000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, nuo nutarimo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 7 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nubaustas už tai, kad 2012 m. sausio 19 d. 20.00 val. Akmenės r. sav., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. vairavo S. G. vardu registruotą transporto priemonę „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nustatytas vidutinis 1,96 (+/-5 proc.) promilės girtumo laipsnis, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą. Dėl to Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato pareigūnas 2012 m. sausio 19 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. Ž. prašo pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimą panaikinant jam administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
Apeliantas manymu, teismas, atmesdamas jo prašymą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl padarė teisinę klaidą. Nurodo, kad atmesdamas jo prašymą, teismas nurodė, jog aplinkybė, kad asmuo, netekęs teisės vairuoti, negalės dirbti atitinkamo darbo, jokiu būdu nepažeidžia konstitucinės teisės pasirinkti užsiėmimo rūšį, net ir tokį, kuriam taikomi specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, turėti teisę vairuoti transporto priemonę. Teigia, kad teismas rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur suformuota nuostata, kad asmens darbas, susijęs su poreikiu vairuoti transporto priemonę, pats savaime negali lemti švelnesnės administracinės nuobaudos, ir nutarime nurodė, kad teisės vairuoti netekimo pasekmėje galimai kilsiančios pasekmės – nepatogumai, materialinės padėties pablogėjimas, apsunkinta galimybė rūpintis savimi, savo artimaisiais nesudaro pagrindo taikyti minėtas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
Apeliantas mano, kad teismas turėjo teisinius ir faktinius pagrindus taikyti jam lengvesnę administracinę nuobaudą, nei numatytoji ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje. Visų pirma, įstatymų leidėjas, numatydamas atitinkamas nuobaudas už teisės pažeidimus, nurodė, kad jos yra skiriamos vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Būtent šių principų taikymas padeda teismui lengviau nuspręsti, kuris iš teisės pažeidimų atitinka išimtinio atvejo požymius. Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, kaip teigiama skunde, yra nurodęs (administracinė bylos Nr. N/3-396/2007; N/62-690/2011; N62-982/2011), kad veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai, galėtų būti pagrindu skirti švelnesnę nuobaudą.
Taip pat apeliantas nurodo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu konstatavo, kad „Konstitucija yra grindžiama valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu“. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „...Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą, ...valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto... ribojimo...“. Apelianto teigimu, šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d'žtre; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.“ (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 18 dienos nutarimas).
Apelianto teigimu, teismas, netaikydamas šių nuostatų, nevykdo teisingumo (Konstitucijos 109 str.), o teisingumo netinkamas vykdymas arba nevykdymas pasireiškia ir tuo, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė ATPK 20 straipsnio nuostatas, nes tik formaliuoju požiūriu vertinat kiekvieną teisės pažeidimą neįmanoma pasiekti administracinės nuobaudos tikslų. Pats nubaudimas nėra šios normos pagrindinis tikslas ar savitikslis, jei jis nesukelia arba neiššaukia visuomeniškai teigiamos pasekmės. Tai rodo, kad valdžios institucija, taikanti administracinę atsakomybę, yra nekompetentinga arba nesąžininga, nes nežino teisinių pagrindų ir būdų atleisti nuo administracinės atsakomybės arba nesivargina dėl jų taikymo. Lengviausia yra demonstruoti nuožmią kovą su teisės pažeidėjais prisidengiant tam tikro laikotarpio „vajais“ ir ją iš dalies atspindinčia teismų praktika.
Pasak apelianto, kalbant apie konstitucinę teisę pasirinkti užsiėmimą, apie teisę turėti darbą ir darbu prisidėti prie valstybės gerovės privalu prisiminti, kad tai vienas esminių piliečio ir valstybės interesų. Šio intereso sumenkinti negali ir to net nesiekia daryti Lietuvos vyriausias administracinis teismas, kalbėdamas apie tai, kad darbas, susijęs su teisė vairuoti transporto priemonę, pats savaime negali lemti švelnesnės nuobaudos taikymo. Teismas, vykdydamas teisingumą, neturi teisės pamiršti, kad darbas yra vienas iš šeimos ir valstybės gerovės šaltinių. Jo netekimas sukelia itin sunkias pasekmes. Viešai žinoma, kad šiuo metu tiek Lietuvos Respublika, tiek Europos Sąjunga gyvena ekonominio sunkmečio sąlygomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 14 dienos nutartimi administracinėje byloje Nr. II-168-562/2011, Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 18 dienos nutartyje Nr. ATP-316-64/2011 taip pat pripažino, kad ekonominio sunkmečio laikotarpiu pragyvenimo šaltinio netekimas ir jo sukeltos pasekmės būtų neadekvačios padarytam teisės pažeidimui ir bendriesiems administracinės nuobaudos tikslams.
Apeliantas nurodo, kad Akmenės rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, turėjo jį charakterizuojančius dokumentus, darbdavio tarpininkavimo raštus. Kurie rodo ne tik jo suinteresuotumą likti mokesčių mokėtoju ir netapti pašalpų gavėju, tačiau ir tam tikrą socialinį požiūrį į jį, kaip darbuotoją ir bendruomenės narį. Jų pasitikėjimas turėjo lemti teismo požiūrį į šį konkretų teisės pažeidimą ir spręsti apie aplinkybių išimtinumą. Tuo labiau, kad teismo motyvas apie tai, kad „šiandieninė darbo rinkos situacija sudaro sąlygas susirasti tokį darbą, kuriame nebūtų reikalinga turėti teisę vairuoti“, yra neparemta jokiais dokumentais iš darbo biržos ar kitų institucijų, analizuojančių darbo vieta konjunktūrą ir perspektyvas.
Apeliantas teigia, kad, kaip matyti iš pridėtų duomenų, jis turi kelis pajamų šaltinius. Visi jie susiję su galimybe ir būtinybe vairuoti transporto priemonę, nes jo darbovietės yra už keliolikos kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Draudimo žalų reguliavimas turi tą specifiką, kad tenka vykti į autoįvykius įvairiose vietose ir net po darbo valandų. Maršrutinio susisiekimo priemonėmis to padaryti neįmanoma. Budėjimas gelbėjimo tarnyboje taip pat susijęs su tam tikrais grafikais, kurie nederinami su maršrutinio susisiekimo grafikais. Žiema – ypač įtemptas laikotarpis gelbėjimo tarnybos veikloje, todėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumas gali turėti neigiamos įtakos jos veiklai, o tai jau prieštarautų viešajam interesui.
Apelianto teigimu, jo padarytas teisės pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, nors pagal savo pobūdį jis netoleruotinas. Tai puikiai suvokė tiek sėsdamas už vairo, tiek ir dabar, kai jam paskirta nuobauda. Kokią žalą gali sukelti girtas vairuotojas, jis žino iš savo darbo specifikos. Todėl, sėdant už automobilio vairo, jis neturėjo siekio važiuoti toli ar ilgai arba ten, kur būtų potencialus pėsčiųjų ar transporto priemonių eismas. Nors formaliai pasielgė neadekvačiai, tačiau mano, kad padarytas teisės pažeidimas konkrečioje situacijoje gali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Apeliantas įsitikinęs, kad teismo skirta piniginė nuobauda bei patirti išgyvenimai turi pakankamą prevencinį poveikį, deklaruoja, kad nesiekia išvengti atsakomybės ir mano, kad teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo netaikymas jam būtų didesnė motyvacija būti drausmingu vairuotoju.
Apelianto teigimu, apylinkės teismas nutarime pasisakydamas, jog galimos neigiamos pasekmės (apsunkinta galimybė rūpintis savimi, savo artimaisiais) nesudaro pagrindo taikyti minėtas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, netinkamai aiškino teisės normas. Pavyzdžiui, aukščiau nurodytame Šiaulių apygardos teismo sprendime (Nr. ATP-316-64/2011) kaip tik atsižvelgta į pažeidėjo šeimos narių poreikius ir būtent jie laikomi išimtiniu atveju, įgalinančiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Todėl mano, kad būtina atsižvelgti į tai, kad jo sutuoktinė turi teisę vairuoti transporto priemonę, tačiau ja nesinaudoja dėl patirtos avarijos, nes dar nepraėjo depresija ir sunkūs pergyvenimai, todėl ji vengia vairuoti transporto priemonę. Jų dukra yra mokyklos Mokinių komiteto pirmininkė, aktyviai dalyvauja Apskritojo stalo renginiuose rajono centre, Šiauliuose bei Vilniuje. Susisiekimas su (duomenys neskelbtini) viešuoju transportu yra pakankamai problemiškas, todėl ją tenka vežioti į minėtus renginius arba įvairiu paros metu pasiimti iš stotelės (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. Apeliantas teigia, kad jis privalo užtikrinti vaiko poreikius, saugias gyvenimo ir veiklos sąlygas, padėti jai vystyti savo gebėjimus. Mano, kad dėl jo veiksmų sukelti šeimos nariams neadekvačias pasekmes yra nesąžininga ir neprotinga.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato atstovas atsiliepimu į A. Ž. apeliacinį skundą prašo Akmenės rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir A. Ž. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atstovas nurodo, kad 2007 m. A. Ž. jau buvo nubaustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, paskiriant jam 1500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių, tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas, pritaikęs ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nutartimi pakeitė paskirtą nuobaudą, panaikindamas jos dalį dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliaciniu skundu A. Ž. kaltės dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymo neginčija, tačiau kelia nuobaudos individualizavimo klausimą, prašo grąžinti teisę vairuoti transporto priemones.
Atsakomybė už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam yra numatyta ATPK 126 straipsnyje, kurio 4 dalyje nurodyta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad A. Ž. paskirta minimali ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda. Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neteistas, kad ankstesnės nuobaudos nebegalioja ir jis laikomas nebaustu administracine tvarka. Taip pat atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkiančių aplinkybių nebuvimą, į pateiktus raštus dėl tarpininkavimo, laidavimo, į A. Ž. teigiamai charakterizuojančius duomenis.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta ypatingų ar išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
Tai, kad A. Ž. prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią apylinkės teismas ir atsižvelgė skirdamas minimalią straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą. Aplinkybės, kad A. Ž. dirba, neturi galiojančių nuobaudų, kad rūpinasi dukra, kurią reikalinga nuvežti į kai kuriuose renginius, kad jo žmona nevairuoja, kad yra teigiamai charakterizuojamas ir jo darbdavys, gyvenamosios vietos bendruomene bei žmona tarpininkauja, kad jam būtų sušvelninta administracinė nuobauda, savaime nėra išskirtinės aplinkybės, ypatingai švelninančios A. Ž. atsakomybę. Tai, kad A. Ž. vairavo automobilį būdamas neblaivus (1,96 promilių), mieste, suvokdamas, jog yra stipriai apsvaigęs ir žinodamas apie galinčias kilti neigiamas pasekmes, rodo, kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas sukėlė itin didelį pavojų eismo saugumui, jo ir kitų asmenų gyvybei bei sveikatai, ir leidžia daryti išvadą, jog pagal savo pobūdį A. Ž. padarytas pažeidimas yra itin pavojingas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis dirba kelis darbus, kurie visi yra susiję su būtinybe vairuoti transporto priemones, nėra išskirtinė aplinkybė, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas, siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą ir nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Ši taisyklė, atsižvelgiant į padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis (žr., pvz., administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N1–1378/2007, Nr. N63?940/2010).
Sprendžiant skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą ir vertinant nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos (15-17 b. l.) matyti, jog A. Ž. už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam (1,67 prom. girtumas) 2007 m. lapkričio 6 d. jau buvo nubaustas 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėn., vėliau, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimi, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu, A. Ž. nuobauda buvo pakeista, paliekant tik paskirtą 1500 Lt baudą. Iš šių duomenų daroma išvada, kad A. Ž. paskirta bauda nepasiekė administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų, jis nepadarė atitinkamų išvadų ir vėl vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taigi A. Ž., sėsdamas už automobilio vairo, suvokė ir turėjo numatyti galimus padarinius, kilsiančius jam dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.), t. y. administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, aukščiau iškelia visuomenės interesą tikslu užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Akmenės rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. vasario 7 d. nutarimą A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje, teisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai A. Ž. už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą skyrė minimalią sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, kuri atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir todėl keisti šį teismo priimtą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimą nepakeistą ir A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.