Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-1291-460/2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-09-11
Bylos Nr.: 2A-1291-460/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-12436-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė (pirm.), Erika Misiūnienė, Audrius Saulėnas
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: S. Z., I. Z.
Advokatai: Vitalijus Guntis

Kategorijos

44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
50.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1291-460/2012

Teisėja Regina Bertašienė (Proceso Nr. 2-06-3-12436-2011-2)

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 50.11.1; 121.21 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. rugsėjo 11 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Audriaus Saulėno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-429-255/2012 pagal ieškovo A. G. (A. G.) ieškinį atsakovams S. Z., I. Z. dėl žalos atlyginimo bei ieškovo (apelianto) A. G. ir atsakovų (apeliantų) S. Z., I. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

A. G. pareiškė ieškinį (t. 1, b. l. 2–5) atsakovams S. Z., I. Z. dėl 71 846,07 Lt žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė bei teismo posėdžio metu ieškovo atstovai paaiškino, kad 2008-09-19 ieškovas su atsakovais sudarė buto, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas iš atsakovų nusipirko butą už 354 000 Lt. Su atsakovais sutarė, kad šie pagyvens bute kurį laiką, tačiau nuomos, panaudos ar kita sutartis sudaryta nebuvo. A. G. išplaukė į jūrą, į Klaipėdą grįžo 2009-05-15. Atsakovai į ieškovo reikalavimus atlaisvinti butą nereagavo, todėl 2009-05-18 ieškovas sudarė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su O. T.. Pagal minėtą sutartį už buto nuomą mokėjo po 1 000 Lt. Už laikotarpį nuo 2009-05-18 iki 2009-06-18 ir už laikotarpį nuo 2009-06-25 iki 2009-10-27 ieškovas O. T. sumokėjo 5 000 Lt, o tai yra tiesioginiai nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Kadangi nuomojamo buto šeimininkė O. T. nuo 2009-06-20 iki 2009-06-25 buvo grįžusi iš užsienio ir pati kelias dienas gyveno savo bute, ieškovas su žmona buvo priversti nuo 2009-06-20 iki 2009-06-25 gyventi viešbutyje „Būrų užeiga“, esančiame Audros g. 8A, Klaipėdoje, ir už viešbučio apgyvendinimo paslaugas sumokėjo 600 Lt. Dėl atsakovų atsisakymo išsikraustyti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto ieškovas kreipėsi į Klaipėdos 4-ąjį policijos komisariatą, o 2009-08-07 kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo. 2009-10-12 atsakovai išsikėlė iš buto. Butas buvo nuniokotas, todėl ieškovas kreipėsi į antstolį Gintarą Kairį, kuris 2009-10-12 surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Iš protokolo bei nuotraukų, matyti, kad bute prie įėjimo į balkoną nuplėšti tapetai, balkonas nesutvarkytas, vienas langas įskilęs, šviestuvo miegamajame nėra, didžiajame kambaryje nėra baldų, šviestuvo, trūksta elektros jungiklių, mažojo kambario stumdomos durys įskilusios. Butas perdarytas, pakeisti langai, sugadintas balkonas. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertei nustatyti ieškovas sudarė sutartį UAB „Aidila“, užsakė nustatyti buto rinkos vertę buto pirkimo–pardavimo dienai. Pagal 2009-10-19 UAB „Aidila“ parengtą Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą buto rinkos vertė 2008-09-19 dienai yra 288 000 Lt. 2008-07-18 UAB „Lituka“ ir Ko atsakovės S. Z. užsakymu sudarė turto vertės nustatymo ataskaitą, kuria šio buto rinkos vertė nustatyta 2008-04-25 dienai yra 354 000 Lt. Taigi pagal su šiomis turto vertės nustatymo ataskaitomis buto rinkos vertė skiriasi, ieškovui padaryta turtinė žala yra 66 000 Lt (354 000 Lt – 288 000 Lt). Be to, buto vertė sumažėjo dar ir dėl to, kad butas buvo apgadintas ir iš išorės (sudaužytos laukinės šarvuotos durys, kurių remontas kainavo 550 Lt), iš vidaus, t. y. išplėšytos rozetės, sulaužytos durys (jų remonto kaina 185 Lt), nudraskyti tapetai ir kt., ko nebuvo perkant butą. 2009 m. spalio mėnesį ieškovas gavo pranešimus apie suskaičiuotus komunalinius mokesčius, ir iš kurių sužinojo, jog atsakovai nesumokėjo mokesčių už butą 2009 m. rugsėjo mėn. 246,07 Lt. Pagal Civilinio kodekso 6.263 str. 2 d., žalą padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Ieškovo manymu iš atsakovų priteistini nuostoliai (žala), kurie atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų - neišsikraustymo laiku, buto vertės sumažinimo, kuris atsirado dėl buto vertės pabloginimo, nesumokėjimo visų komunalinių mokesčių. Taip pat ieškovas prašo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Atsiliepimas

Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 147–148) ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovas yra atsakovės S. Z. sūnus, kuris kartu su motina ir patėviu visą gyvenimą gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl kurio kyla ginčas. 2008-09-19 gavęs iš banko paskolą butą iš tėvų nusipirko sūnus. A. G. santaupų neturėjo, santykiai tarp šalių buvo puikūs, atsakovas I. Z. apmokėjo visas išlaidas, susijusias su paskolos įforminimu, būsto draudimu ir kt., o ieškovas geranoriškai leido bute toliau gyventi tėvams, kurie statėsi namą, o pats išplaukė į jūrą. Rašytinės sutarties nesudarė, pagal žodinį susitarimą atsakovai mokėjo mokesčius ir už ieškovą mokėjo kreditą bankui. 2009 m. pavasarį sūnus grįžo iš jūros, bet pas tėvus neapsilankė, tik po kurio laiko per policiją ir teismą pareikalavo išsikelti iš buto. Atsakovai neturėjo galimybių skubiai išsikelti iš buto, išsikraustė spalio mėnesio pradžioje. Buto nenuniokojo, jokios žalos sūnui nepadarė. Parduodami butą neaptarė klausimo dėl baldų sūnui palikimo, todėl dalį baldų paliko, dalį baldų, kurie buvo reikalingi patiems, pasiėmė. Po buto pardavimo sūnui buto neperplanavo, nekeitė nei langų, nei durų, negadino balkono, viską paliko taip, kaip buvo tuo metu, kai bute kartu gyveno sūnus, todėl neprivalo atlyginti ieškovui jokios žalos. Nepripažįsta, kad turėtų padengti ieškovo būsto nuomos mokestį, nes ieškovo sutuoktinė nuosavybės teise turi butą, mano, kad nebuvo jokio reikalo mokėti nuomą T., taip pat nepripažįsta, kad buvo būtina nuomoti viešbutį „Būrų užeigoje“. Pripažįsta tik 246,07 Lt nesumokėtą mokestį už 2009 m. rugsėjo mėnesį, kurį sutinka sumokėti. Kitoje dalyje ieškinį prašo atmesti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas A. G. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-15 sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėt iš naujo arba ginčo dalyje priimti naują sprendimą. Nurodo, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovų kaltę dėl buto sugadinimo ir jo vertės pabloginimo. Byloje nebuvo ginčo ir dėl to, kad visą laiką po to, kai ieškovas nusipirko butą iš atsakovų iki pat jų išsikėlimo iš buto, butu naudojosi tik atsakovai, o ieškovas juo nesinaudojo. Per laikotarpį, kai atsakovai naudojosi ieškovo butu, jie privalėjo jį išlaikyti ir saugoti, taip pat daryti jo einamąjį ir kapitalinį remontą, bei apmokėti visas buto išlaikymo išlaidas. Būtent atsakovai turi įrodyti, kad daiktas sugadintas ne dėl jų kaltės arba sugadintas atsitiktinai dėl jo normalaus naudojimo pagal paskirtį. Tokių aplinkybių atsakovai nenurodė, jokių įrodymų dėl to į bylą nepateikė. Teismas, spręsdamas kaltės įrodymo klausimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir atsakovų kaltės įrodinėjimo klausimą perkėlė ieškovui, vietoj to, kad savo nekaltumą įrodinėtų atsakovai, kurie to netgi nedarė. Tai sąlygoje teismo neteisingas išvadas apie atsakovų atsakomybės dėl buto sugadinimo buvimą. Ieškovui reikėjo įrodyti tik patį sugadinimo faktą, o atsakovai privalėjo įrodyti, kad nėra atsakingi už tuos sugadinimus. Teismas be jokio pagrindo nelaikė 2008-07-18 UAB „Lituka“ ir Ko Turto vertės nustatymo ataskaitos oficialiu įrodymu, laikė, kad joje nurodytos aplinkybės yra klaidingos ir jas nuneiginėjo atsakovų ir liudytojos N. S. paaiškinimais. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas taip pat yra oficialus rašytinis įrodymas, kaip ir 2009-10-19 UAB „Aidila‘ parengta Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaita. Antstolis tik konstatavo faktus, kuriuos jis matė patekęs į butą, t. y. aprašė buto stovį, tačiau jis nevertino jo, kaip kad nenustatinėjo kada ir dėl kokių priežasčių toks stovis atsirado. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismui nekilo jokių abejonių dėl 2009-10-19 UAB „Aidila“ parengtos Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos ir joje užfiksuotų duomenų, nors ji yra tokios pat įrodomosios galios kaip ir 2008-07-18 UAB „Lituka“ ir Ko parengta Turto vertės nustatymo ataskaita. Ieškovo teisė yra pasirinkti kokiais įrodymais grįsti savo pažeistos teisės gynybą ir kaip įrodinėti žalos dydį. Žalos dydis gali būti įrodytas ne tik tiesiogiai jau turėtomis išlaidomis (faktiškai išleistos pinigų sumos pagal buhalterinius dokumentus), bet ir numatomomis turėti išlaidomis (būsimų darbų sąmatos) bei, kaip kad teismas teisingai ir nurodo, turto ekonominės vertės sumažėjimu. Ieškovas pasirinko trečiąjį būdą kaip savo pažeistų teisių gynimo variantą įrodinėjant žalos dydį. Tokiu atveju turto ekonominės vertės sumažėjimas laikomas turto verčių skirtumas tarp iki turto vertės sumažinimo kainos ir po turto vertės sumažinimo kainos, kainas imant laikotarpiui iki turto vertės sumažinimo, tokiu būdu atmetant rinkos veiksnių įtaką kainų pasikeitimui. Kainų pasikeitimus galima įrodyti tik nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitomis, kas ir buvo įrodinėjama šioje byloje. Tačiau teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai atmetė tokį žalos paskaičiavimo būdą ir priteisė tik tą žalą, kuri buvo pagrįsta pagal pirmą metodiką. Pagal pirmą arba/ir antrą metodiką žala byloje net nebuvo įrodinėjama, o tik buvo pateikti įrodymai bendrai orientacijai apie žalos dydį. Kadangi tokių įrodymų pateikimas iškilo tik po teismo sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į teismo poziciją dėl žalos dydžio įrodinėjimo būdo pasirinkimo, tai apeliantas teismui pateikė dalį rašytinių įrodymų, kurie parodo kiek jau realiai yra išleista žalos padariniams pašalinti, dalis to, kiek dar reikia šiems padariniams pašalinti. Ieškovui nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo, tačiau dabar jau atsakovas mano, kad teismas buvo šališkas atsakovų naudai. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismui kilus abejonių dėl oficialiame rašytiniame įrodyme užfiksuotų aplinkybių, privalu buvo iškviesti ir apklausti šį oficialų rašytinį įrodymą išdavusį asmenį. Beje to teismo buvo prašoma, tačiau teismas laikė tai nebūtinu, tačiau pasisakė dėl 2009-10-19 UAB „Aidila" parengtos Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos neteisingumo ir netikslumo. Tai galima suprasti, kaip teismo pasisakymą dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialinių teisių ir pareigų, nes UAB „Aidila“ byloje nedalyvavo, nes niekas ginčijamu sprendimu nesiekė sukurti jai teisių ir pareigų, kol teismas savo iniciatyva dėl to nepasisakė sprendime. Pagal TVVPĮ 13 straipsnį, turtą vertinanti įmonė atsako už atlikto vertinimo teisingumą, jo atlikimo terminus teisės aktų ir sutartyje tarp įmonės bei užsakovo nustatyta tvarka, taip pat atlygina užsakovui žalą, atsiradusią dėl netinkamai atliktų įsipareigojimų. Todėl nustačius, kad turto vertinimo ataskaita yra neteisinga ir dėl to buvo patirta žalos, tos žalos atlyginimo būtų galima reikalauti iš turto vertinimą atlikusios įmonės, kuri tą gali savo ruožtu reikalauti atlyginti iš paties vertintojo (TVVPĮ 14 str.), tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Priėmus naują sprendimą atitinkamai perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos, bei ieškovui priteistinos visos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, nes jo ieškinys tenkintinas pilnutinai. Atitinkamai priteistino jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir advokato pagalbos išlaidos surašant apeliacinį skundą.

Apeliaciniu skundu apeliantai S. Z., I. Z. prašo Iš dalies panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-15 sprendimą ir ieškovo ieškinį visiškai atmesti. Nurodo, jog ieškovui patys asmeniškai niekada nepadarė jokios absoliučiai materialinės žalos (nuostolių), todėl nėra jokio žalos padarymo fakto, negali šiuo konkrečiu atveju būti jokios teisės tokią žalą iš apeliantų reikalauti ir jokios pareigos apeliantams ją atlyginti. Teismas neteisėtai, be jokių įrodymų pripažino, kad nuomodamasis butą ieškovas turėjo nuostolių, už kuriuos apeliantai irgi yra atsakingi, nors jo sutartys su nuomotojais nėra registruotos ir pagal įstatymus negali būti nukreiptos prieš trečiuosius asmenis. Liudytoja V. G., ieškovo žmona teismo posėdyje net negalėjo tiksliai atsiminti kada ir kuriame aukšte buvo jie abu išsinuomoję butą Simonaitytės gatvėje. Dėl laukinių durų ir plastmasinės pertvaros sugadinimo savo jokios kaltės nepripažįsta, nes antstolio faktinių aplinkybių nustatymo protokole toks sugadinimas nėra atvaizduotas.

Atsiliepimas

Apeliantas A. G. teismui pateikė atsiliepimą į apeliantų S. Z., I. Z. apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovai ginčija, kad jokios žalos nepadarė ieškovui ir prašo ieškinį atmesti visiškai. Tačiau tiek teismo posėdyje, tiek dabar savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad apmokėjo ne visus komunalinius mokesčius, tačiau vis tiek nesutinka jų kompensuoti. Jau vien dėl šios priežasties atsakovų apeliacinis skundas negali būti tenkinamas. Kad atsakovai yra atsakingi už buto sugadinimą yra preziumuojama. Atsakovai neginčijo nei buto stovio, nei buto vertės jų išsikraustymo iš buto momentui. Atsakovai tik dabar apeliaciniame skunde ginčija, kad laukinės durys ir plastikinė pertvara nebuvo sugadintos, nes tai neva-tai neatvaizduota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Beje, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priede (nuotraukose) tai yra užfiksuota: 25 nuotrauka -plastikinė pertvara, 1 nuotrauka - laukinės durys. Be to byloje yra ir papildomų nuotraukų apie sugadintas laukinės duris. Byloje nebuvo ginčo ir dėl to, kad visą laiką po to, kai ieškovas nusipirko butą iš atsakovų iki pat jų išsikėlimo iš buto, butu naudojosi tik atsakovai, o ieškovas juo nesinaudojo. Apie tai, kad atsakovai ieškovui per banką paskolino 12 000 Lt byloje nebuvo net kalbos, apie tai byloje nėra jokių įrodymų, tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, dėl kokių tai pinigų pervedimų ar palūkanų mokėjimo atsakovai nekėlė jokių reikalavimų, ką jie patvirtino posėdžio metu. Apie tai, kad ieškovas buvo išdavęs atsakovui įgaliojimą yra visiškai nereikšminga šioje byloje, tačiau parodo, kad ieškovas prieš atsakovus neturėjo nieko pikta, jais pasitikėjo iki tol, kol jie sugriovė jo pasitikėjimą pažeidinėdami jo teises. Svarbu yra tai, kad po ieškovo pareikalavimo butas nebuvo atlaisvintas visą tą laiką, kai ieškovas nuomojosi kitą gyvenamąją patalpą. Faktas, kad buvo nuomojamasi yra byloje patvirtintas nuomos sutartimi, apmokėjimo už viešbutį kvitu, nuomotojo patvirtinimu apie sumokėtus nuompinigius ir tai, kad nuomos faktas ir už ją gautos pajamos buvo deklaruotos ir sumokėti mokesčiai. Šiuo atveju nuomos sutarties neįregistravimas viešame registre neturi esminės reikšmės, nes prieš atsakovus nėra ginama nuomos teisė, o yra įrodinėjamas patirtų išlaidų paskirtis. Tai, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodinėjo nuomojamo buto adreso kaip savo gyvenamosios vietos adreso niekaip nepaneigia nuomos fakto. Nuomojamo buto adresas kaip ieškovo gyvenamosios vietos adresas nebuvo nurodinėjamas todėl, kad tai buvo laikinas dalykas, o be to ieškovo uošvių gyvenamosios vietos adresu ieškovui adresuoti procesiniai dokumentai bus įteigiami garantuotai ir taip siūlė nurodyti procesinius dokumentus pildžiusi pareigūnė.

Apeliantai S. Z., I. Z. teismui pateikė atsiliepimą į apelianto A. G. apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog susitarė ,kad ieškovas netrukdys niekada apeliantams susirasti kitą būstą ir tada jam atlaisvins jo iš apeliantų įgytą butą. Apeliantas jau dabar skunde neneigia, kad abi šalys savo santykius grindė paprasta panauda, neturėjo jokių rašytinių susitarimų ,kaip kad įprasta tarp artimų žmonių. Priešingai ieškovas notarine tvarka buvo išdavęs įgaliojimą viską tvarkyti ir apeliantai jam į jo sąskaitą pervedė per banką daug daugiau nei dešimt tūkstančių litų už jo palūkanas, už jo mokslus ir t. t.

Motyvuojamoji dalis

Apelianto A. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantų S. Z. ir I. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008-09-19 ieškovas su atsakovais sudarė buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas nupirko, o atsakovai pardavė butą už 102 525,48 EUR. Sutartyje nurodyta, kad 2008-09-09 ieškovas su AB bankas „Hansabankas“ sudarė sutartį Nr. 08-102565-FA, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 97 399,21 EUR kreditas minėto buto pirkimui. Toje pačioje sutartyje įformintas ir nekilnojamojo daikto perdavimas priėmimas (t. 1, b. l. 21–23). Ieškovui nuosavybės teisė į butą Nekilnojamojo turto registrų duomenimis įregistruota nuo 2008-09-19 (t. 1, b. l. 80–82). Pagal turto vertės nustatymo pažymą (t. 1, b. l. 8) apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktą, kurią sudarė UAB „Lituka“ ir Ko (t. 1, b. l. 9-20), 2008-04-25 nustatyta buto rinkos vertė yra 354 000 Lt, likvidacinė turto vertė 283 000 Lt. Turto vertės nustatymo ataskaitą užsakė atsakovė S. G. (Z.), buto vertinimo tikslas – pateikti AB bankui „Hansabankas", Klaipėdos skyriui. 2009-10-14 pagal ieškovo užsakymą UAB „Aidila“ atliktas kitas buto vertinimas, nustatyta, kad buto rinkos vertė buto pirkimo pardavimo metu, t. y. 2008-09-19 buvo 288 000 Lt (t. 1, b. l. 120). 2009-10-12 surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 1, b. l. 29–30, 92–97), kuriame užfiksuota buto būklė. Į bylą pateikta policijos nuovados surinkta medžiaga dėl tarp šalių kilusio ginčo (t. 1, b. l. 36–70, 62–65, 79). Ieškovas pateikė buto adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, 2009-05-18 sudarytą su O. T. (t. 1, b. l. 24), taip pat 600 Lt vertės kasos čekį, išduotą UAB „Būrų užeiga“; 550 Lt čekį už durų remontą (t. 1, b. l. 73).

Ginčas tarp šalių kyla dėl žalos atlyginimo: apeliantas teigia, kad atsakovams laiku neišsikrausčius iš jam nuosavybės teise priklausančio buto jis patyrė 5 600 Lt tiesioginių nuostolių, kuriuos privalo atlyginti atsakovai; taip pat CK 6.263 straipsnio pagrindu prašo priteisti 66 000 Lt per atsakovų gyvenimo bute laikotarpį sumažėjusią buto rinkos vertę bei 246,07 Lt nesumokėto mokesčio už komunalinius patarnavimus. Atsakovai pripažįsta tik 246,07 Lt mokesčio už 2009 m. rugsėjo mėnesio komunalinius patarnavimus. Kitoje dalyje su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jokios žalos butui nepadarė.

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, nes civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą: asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį.

Apeliantas pats nurodo, jog pirmosios instancijos teisme savo, jo manymu, pažeistas teises gynė turto ekonominės vertės sumažėjimu. Kainų pasikeitimą įrodinėjo Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitomis.

Dėl 66 000 Lt žalos, galbūt padarytos atsakovo butui

Ieškovas tvirtina, kad atsakovai žymiai pablogino ieškovo turtą – butą ir padarė jam 66 000 Lt turtinę žalą. Keldamas tokį savo reikalavimą atsakovams, ieškovas turi įrodyti susidariusios žalos faktą bei žalos dydį, atsakovų neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį, tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Taigi, žalos dydį ieškovas įrodinėja rašytiniais įrodymais – dviem Nekilnojamojo turto vertinimais ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. UAB „Lituka“ ir Ko 2008-04-25 nustatyta buto rinkos vertė yra 354 000 Lt, likvidacinė turto vertė 283 000 Lt (t. 1, b. l. 9–20), o UAB „Aidila“ atliktu buto vertinimu nustatyta, kad buto rinkos vertė buto pirkimo–pardavimo metu, t. y. 2008-09-19 buvo 288 000 Lt (t. 1, b. l. 120).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra ginčo buto atliktų ir byloje pateiktų Nekilnojamojo turto vertinimų atitiktis Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui ar kitiems su turto vertinimu susijusiems įstatymams bei teisės aktams. Kolegija pažymi, kad abiejuose Nekilnojamojo turto vertinimuose rinkos kaina buvo nustatyta vienu ir tuo pačiu metodu – palyginamosios vertės metodu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimo Nr. 244 (neteko galios 2012-05-01) 2.11 punktu, rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Minėto nutarimo 21.1, 26, 27 punktuose nustatyta, jog palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus; palyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas; taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Bendra vertinamo objekto rinkos vertė apskaičiuojama pagal formulę: RV = PK + PV, kur RV – vertinamo objekto rinkos vertė, PK palyginamojo objekto (analogo) pardavimo kaina, PV – patikslinimų vertė (ji gali būti ir neigiama) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimo Nr. 244 29 punktas). Taigi šis ginčo buto rinkos vertės nustatymo būdas yra ypatingai priklausomas nuo kitų sudarytų Nekilnojamojo turto sandorių kainos, kuri neabejotinai priklauso nuo turto lokalizacijos, turto amžiaus, turto būklės, sandorio šalių elgesio ir lūkesčių bei patikslinimų vertės. Tai reiškia, kad rinkos vertė tam tikrose ribose yra kintamas dydis ir yra nepriklausoma nuo konkrečių šios bylos aplinkybių, tačiau priklausoma nuo kitų asmenų sudarytų sandorių, t. y. Nekilnojamojo turto rinkos kaina yra reliatyvi, ji tam tikrose ribose kinta nuo rinkos vertės kainos dedamųjų dalių. Tą patvirtina ir byloje pateikti UAB „Lituka“ ir Ko bei UAB „Aidila“ atlikti turto vertinimai. Paminėtina, kad UAB „Lituka“ ir Ko, nustatydama ginčo buto vertę, palygino Nekilnojamojo turto sandorius, sudarytus Markučių, Varpų ir Liubeko gatvėse (t. 1, b. l. 15). UAB „Aidila“ palygino Nekilnojamojo turto sandorius, iš jų 2 sudarytus Laukininkų gatvėje – toje pačioje kaip ir ginčo butas, ir vieną Vyturio gatvėje (t. 1, b. l. 120). Iš to matyti, kad pagal galiojančius teisės aktus skirtingiems vertintojams nebūtina, ir jiems nekeliamas toks tikslas nustatyti vienodą turto kainą, kadangi kaip matyti iš anksčiau išdėstytų argumentų rinkos vertė yra priklausoma nuo daugelio elementų. Be to, kad nustatoma rinkos vertė yra kintama, rodo ir tai, kad buvusio, esamo ar būsimo pirkimo–pardavimo sandorio kaina nebūtinai turi atitikti ar atitinka nustatytą rinkos vertės kainą (CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kolegija ypatingai pabrėžia, kad apeliantas, vadovaudamasis dviem Nekilnojamojo turto vertinimais teismui pateikė konkrečią, jo nuomone, patirtą žalą – 66 000 Lt. Teisėjų kolegija primena, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.

Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų turto vertinimo metodų, jo pagrindas – skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo/sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo/sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B. , bylos Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009; kt.).

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N. , bylos Nr. 3K-3-166/2009).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas žalos dydžiui nustatyti, kaip jau minėta, pasirinko dviem Nekilnojamojo turto vertinimais bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Kaip jau anksčiau minėta, ginčo buto rinkos vertė buvo nustatyta palyginamuoju metodu, kurio vertė yra kintama, apeliantas galimų nuostolių apskaičiavimų pagal prarasto turto atkuriamąją vertę nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad apeliantas nors ir pateikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atitinkančius Nekilnojamojo turto vertinimus, tačiau minėti vertinimai negali būti vertinami kaip apelianto galbūt patirtas žalos dydis (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CK 6.251 straipsnis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Negalima nepaminėti ir to fakto, kad apeliantas ir pats nežino koks yra galbūt jo patirtas žalos dydis, ši byla yra jau trečioji iškelta apelianto atsakovams. Pavyzdžiui civilinėje byloje Nr. 2-1277-796/2010, kuri apelianto buvo iškelta atsakovams dėl žalos atlyginimo, grindžiamos tomis pačiomis aplinkybėmis, (Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-11-16 nutartimi ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi į teismo posėdį neatvyko ieškovas–šioje byloje irgi ieškovas), apeliantas prašė priteisti 7 681 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Kolegijai aktualu pažymėti, jog teismas nėra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis. Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai vienas iš įrodinėjimo dalykų yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Taigi šioje byloje aktualu nustatyti ne tik žalos dydį, kuris apelianto nebuvo įrodytas, tačiau ir žalos padarymo faktą, kaip pagrindą prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – dėl neišsikraustymo iš buto laiku, buto vertės sumažinimo patyrė žalą. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus dėl buto perplanavimo, nes apeliantas nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Nors UAB „Aidila“ vertinimo ataskaitoje ir yra nurodyta, kad butas perplanuotas, tačiau nėra nustatyta kada tai padaryta. UAB „Lituka“ ir Ko vertinimo ataskaitoje neužsimenama apie tai ar butas perplanuotas, ar ne. Kitų duomenų, kurie besąlygiškai leistų manyti, kad apeliantai butą perplanavo savo valia, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).

Kolegija kritiškai vertina apelianto argumentus dėl buto langų pakeitimo iš plastikinių į medinius. Apeliantas tikina, kad atsakovai buvusius buto langus pakeitė į medinius. Paminėtina, kad pavyzdžiui antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nėra nustatyta, ar bute langai mediniai, ar plastikiniai, tuo labiau ar jie pakeisti, ar ne (CPK 178 straipsnis) (t. 1, b. l. 29–30). Aktualu pastebėti, kad apeliantas klaidingai supranta įrodinėjimo naštą, jis teigia, kad ieškovui reikėjo įrodyti tik patį sugadinimo faktą, o atsakovai privalėjo įrodyti, kad nėra atsakingi už tuos sugadinimus. Pagal apelianto aiškinimą išeitų, kad jam užtektų nurodyti, kad apeliantai langus pakeitė, o atsakovai turėtų įrodyti, kad langų nekeitė. Su tokia įrodinėjimo paskirstymo našta teisėjų kolegija nesutinka ir mano, jog būtent ieškovas turi įrodyti, kad langai buvo pakeisti. Šiuo atveju byloje nėra nustatytas pats langų keitimo faktas, t. y. byloje nėra pateikta jokių duomenų apie langų užsakymą, langų gaminimo faktą, atliktus langų keitimo darbus, ar panašiai (CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu ir atkreipia dėmesį, kad panaudos gavėjas turi pareigą grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog sutarties, kurios pagrindu būtų galima analizuoti ir vertinti buto būklę, kuri buvo perduodant apeliantams naudotis butu, apeliantas nepateikė (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). UAB „Lituka“ ir Ko vertinimo ataskaitoje nuotraukos pateiktos su baldais, gėlėmis, nuotraukos neryškios, todėl tai yra nepakankama, kad būtų galima spręsti ir vertinti sienų, elektros instaliacijos ar kitų buto vietų stovį buto pardavimo metu (CPK 185 straipsnis). Jokių kitų įrodymų ar duomenų, iš kurių būtų galima besąlygiškai manyti, koks buvo buto stovis iš tikrųjų, apeliantas nepateikė. Be to, UAB „Aidila“ vertinimo atskaitoje, kuri buvo atlikta apelianto užsakymu ir po to, kai išsikraustė apeliantai, yra nurodyta, jog buto būklė yra geresnė už vidutinę (t. 2, b. l. 120, vertinimo ataskaitos l. 6). Apeliantas teigė ir tai, kad atsakovai išsigabeno baldus, nors privalėjo juos palikti bute, tačiau nepateikė jokių tą patvirtinančių įrodymų (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Dar daugiau, negalima nepaminėti ir to fakto, kad pats apeliantas nurodo, jog atsakovai buvo pažadėję padaryti buto remontą (t. 1, b. l. 83). Tai yra akivaizdu, kad pats apeliantas savo valia davė sutikimą atlikti buto remonto ar kitus darbus, nors ir nenurodant darbų apimties, todėl ypatingai pabrėžtina, kad jeigu bute ir būtų atlikti kokie nors pakeitimai ar remonto darbai, jie atlikti su apelianto sutikimu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir kolegija su tokia išvada sutinka, kad iš atsakovų ieško naudai iš anksčiau paminėtos reikalavimo dalies priteistina 735 Lt už lauko durų remontą ir vidaus plastikinę pertvarą. Padaryta žala įrodyta rašytiniais įrodymais: ieškovas pateikė 550 Lt čekį už durų remontą ir 185 Lt čekį už plastikinės pertvaros pakeitimą (t. 1, b. l. 70–74), todėl ši suma priteista solidariai iš atsakovų. Iš atsakovų taip pat solidariai priteistina 246,07 Lt mokesčio už 2009 m. rugsėjo mėnesio komunalinius patarnavimus (CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Apeliantas teismui nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad ginčo butą nėra įmanoma toliau eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį (CK 6.636 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Be to, apeliantas dėl buto eksploatavimo su atsakovais sudaręs jokios sutarties nebuvo.

Pažymėtina, kad apeliantas teismui pateikė įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to padaryta nebuvo (t. 2, b. l. 39–40), ir visiškai naujus įrodymus, kurie surinkti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo (t. 2, b. l. 41–43). Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija nesivadovauja apelianto pateiktais naujais įrodymais, nes jie galėjo būti pateikti anksčiau, o naujų įrodymų būtinybė nėra iškilusi (CPK 314 straipsnis). Be to, visi pateikti įrodymai nei žalos dydžio, nei žalos pagrindo neįrodo (CPK 178 straipsnis).

Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad apeliantas ne tik nenustatė ir jokiais įrodymais nepagrindė tikrojo žalos dydžio, tačiau, išskyrus durų remontą, nesumokėtas komunalines išlaidas, neįrodė ir žalos atsiradimo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo dalis dėl 66 000 Lt žalos atlyginimo paliktina nepakeista (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CK 6.251 straipsnis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Dėl nuomos pagrįstumo

Apeliantas teigia, kad leido atsakovams ginčo bute gyventi savo valia. Tačiau pabrėžia, kad grįžęs iš jūros neturėjo kur gyventi, todėl atsakovams neišsikrausčius, turėjo nuomoti butą ir kelias dienas viešbutį, tuo patyrė 5 600 Lt nuostolį.

Teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto teiginiai apie tai, iki kada leido gyventi bute atsakovams, nėra nuoseklūs. Ieškinyje apeliantas teigia, kad atsakovams leido gyventi iki Naujųjų metų (2008-12-31) (t. 1, b. l. 2), tačiau apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovams leido gyventi iki kol grįš iš jūros (t. 2, b. l. 49). Be to, byloje bėra jokių duomenų ir apie tai, kad apeliantas atsakovams suteikė galimybę bute gyventi atlygintinai. Laikytina, kad tarp apelianto ir atsakovų buvo sudaryta žodinė neterminuota buto, nuosavybės teise priklausančio apeliantui, panaudos sutartis. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį, kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.. Aktualu pažymėti, jog įspėjimas ir termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys turto panaudos sutartį. Tačiau įstatymas nenumato nei įspėjimo formos nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir gražinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, daikto perdavimui, susirandant kitą lygiavertį daiktą. Praktikoje dažniausiai toks įspėjimas siunčiamas registruotu laišku, perduodamas per notarą, advokatą, kadangi pasirinkus tokią įspėjimo formą lengviausia įrodyti, kad įspėjimas buvo įteiktas atitinkamu laiku. Ieškovas teigia, jog pareikalavo atsakovų išsikelti tuoj po to, kai grįžo iš jūros – 2009-05-15 (t. 2, b. l. 49). Pažymėtina, kad jokių duomenų apie minėtą įspėjimą apeliantas nepateikė, kaip ir nepateikė duomenų apie kitokį įspėjimo būdą – registruotą laišką ar panašiai (CPK 178 straipsnis). Byloje yra įrodymai tik apie tai, jog apeliantas 2009-06-22 kreipėsi į Klaipėdos 4-ąjį policijos komisariatą su pareiškimu dėl atsakovų atsisakymo išsikraustyti iš apeliantui nuosavybės teise priklausančio buto (t. 1, b. l. 36). Aktualu pažymėti, kad byloje kilo ginčas ir dėl to, kada atsakovai iš buto išsikraustė. Apeliantas teigia, kad atsakovai išsikraustė tik 2009 spalio mėnesį. Tačiau byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovai apeliantui priklausančiame bute nebegyvena nuo 2009-09-15 (civilinė byla Nr. 2-1277-796/2010, t. 1, b. l. 36, 97, 106, 107). Kaip matyti iš anksčiau nustatytų aplinkybių, atsakovai laikėsi ir nepažeidė įstatyme nustatyto 3 mėnesių termino, per nustatytą terminą atsakovai iš buto išsikraustė, apie kitą – sutrumpintą terminą apeliantas sutarties ar kitų duomenų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantui buvo būtina ir jis neturėjo kitos galimybės, tik nuomotis viešbutį ir butą. Kolegija primena, jog šalys civiliniuose santykiuose turi elgtis sąžiningai. Kaip žinia, apeliantas iš jūros grįžo 2009-05-15 ir iškart, kaip jis teigia, nors to neįrodė, atsakovų pareikalavo išsikraustyti iš buto. Kolegija mano, kad jei ir būtų tuo metu atsakovus perspėjęs apie žodinės panaudos sutarties nutraukimą, tai nėra ir negali būti tinkamas perspėjimo terminas, tuo labiau atitinkantis protingumo ar sąžiningumo reikalavimus. Teisėjų kolegija mano, kad apeliantas ne tik nesilaikė įstatyme nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, tačiau nutraukdamas panaudos sutartį veikė savo rizika ir tokio veikimo pasekmės negali būti perkeliamos atsakovams, kurių neteisėtų veiksmų nenustatyta (CK 6.249 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistos piniginių lėšų sumos už laikotarpį nuo 2009-05-18 iki 2009-06-18, minėtos lėšos iš atsakovų apeliantui nepriteistinos.

Atskirai pažymėtina, kad apeliantas 2009-06-20 susituokė (t. 1, b. l. 25). Sutuoktuvių dieną apeliantas su žmona apsigyveno viešbutyje ir, kaip teigia apeliantas, ten buvo priversti gyventi iki 2009-06-25 (t. 1, b. l. 3). Už viešbučio paslaugas sumokėjo 600 Lt ir mano, kad tai yra jo patirti nuostoliai. Negalima nepaminėti, jog, kaip teigia apelianto žmona, pareiškimai sutuoktuvėms Civilinės metrikacijos biurui buvo pateikti 2009 kovo mėnesį, tai reiškia, kad jau nuo 2009 kovo mėnesio apeliantas ir jo būsima žmona oficialiai nusprendė tuoktis. Ypatingai atkreiptinas dėmesys, kad apelianto žmonai dar iki vestuvių – 2009-06-08 dovanojimo sutartimi buvo padovanotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-1277-796/2010, t. 1, b. l. 146–147). Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad šis butas buvo išnuomotas tretiesiems asmenims, negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį ar panašiai (CPK 178 straipsnis). Paminėtina tai, kad apelianto žmonos tėvai gyvena kitu adresu, negu apelianto žmonai buvo padovanotas butas. Taigi iš anksčiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegijos visiškai neįtikino ieškovo argumentai, jog apeliantas su žmona, kuriai nuosavybės teise priklausė dviejų kambarių butas, buvo priversti nuo 2009-06-20 iki gyventi 2009-06-25 viešbutyje, o po to dar nuo 2009-06-25 iki 2009-10-27 nuomoti butą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, jog atsakovai nutraukiant panaudos sutartį neteisėtų veiksmų neatliko, apeliantas veikė savo rizika, buvo nesąžiningas, neįrodė būtinumo nuomotis patalpas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl nuostolių priteisimo pagal nuomos sutartis keistina, prašymas dėl nuostolių priteisimo atmestinas (CK 6.249 straipsnis, CK 6.642 straipsnio 1 dalis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Kiti apelianto pateikti argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl atmestini.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, nurodė, kuriais įrodymais jis vadovavosi, o kuriuos atmetė kaip nepagrįstus, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui tinkamai taikė materialinės teisės normas, iš esmės nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso normų, todėl tenkinti atsakovų apeliacinį skundą pilna apimtimi ir panaikinti teismo sprendimą nėra pagrindo, tuo labiau nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto A. G. apeliacinį skundą. Tačiau, kaip jau nurodyta, yra pagrindas sprendimą pakeisti ir sumažinti iš atsakovų priteistą sumą, iš atsakovų solidariai priteistina 735 Lt už lauko durų remontą ir vidaus plastikinę pertvarą bei 246,07 Lt už 2009 m. rugsėjo mėnesio komunalinius mokesčius, iš viso 981,07 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį iš dalies, turėtos bylinėjimosi išlaidos šalims priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, perskaičiuotinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas apylinkės teisme patyrė šias išlaidas: 2 156 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 6, 126); 605 Lt už turto vertinimą; 600 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą; 26 Lt už kopijavimo paslaugas (t. 1, b. l. 117); 3 000 Lt advokato atstovavimo išlaidos (t. 1, b. l. 121); 317 Lt antstoliui už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (t. 1, b. l. 155). Bendros ieškovo proceso išlaidos yra 6 704 Lt. Ieškinys patenkintas 1,36 procentų. Todėl ieškovui iš atsakovų priteistina 1,36 procentų proceso išlaidų, kas pirmosios instancijos teisme sudaro 91 Lt.

Atsakovai pirmosios instancijos teisme nepateikė įrodymų, pagrindžiančių proceso išlaidas.

Kadangi apeliacinės instancijos teisme apelianto A. G. apeliacinis skundas atmestinas, jo patirtos išlaidos iš atsakovų nepriteistinos.

Apeliantų apeliacinis skundas tenkintinas 85 procentais, iš apelianto atsakovams priteistina po 84 Lt, iš viso 168 Lt.

Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymus, iš ieškovo atsakovams priteistina po 38,50 Lt (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos sprendimas keistinas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-14 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, sumažinant areštuoto turto vertę iki 981,07 Lt sumos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies;

priteisti A. G. solidariai iš I. Z. ir S. Z. 981,07 Lt;

kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovams I. Z. ir S. Z. po 38,50 Lt (iš viso 77 Lt) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo A. G..

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-14 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones sumažinant jų mastą ir palikti areštuotą atsakovams S. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, neviršijant 981,07 Lt sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kolegijos pirmininkė Aušra MaškevičienėKolegijos teisėjai Erika MisiūnienėAudrius Saulėnas