- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-1511/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Dalia Vasarienė, Egidijus Žironas
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“
- Kreditorius
- Danske Bank A
- Atsakovas
- Lenkijos įmonei „CLAY‘s ART“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Tele 2“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal kreditorių Danske Bank A/S ir valstybės įmonės „Turto bankas“ netiesioginį ieškinį už ieškovą bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Akrita“ atsakovui Lenkijos įmonei „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Tele 2“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius VĮ „Turto bankas“ pareikštu ieškovo BUAB „Akrita“ vardu netiesioginiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2005 m. gegužės 25 d. cesijos sutartį bei vėlesnius jos priedus, sudarytą tarp ieškovo BUAB „Akrita“ ir atsakovo Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o. Ieškinyje kreditorius nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2008 m. spalio 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą ieškovui UAB „Akrita“. Iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. bankroto administratoriumi buvo R. V. IĮ, o nuo šios datos juo buvo paskirtas UAB „Seturas“. Naujas bankroto administratorius 2010 m. rugsėjo 9 d. informavo kreditorių apie 2005 m. gegužės 25 d. cesijos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo. Taip pat administratorius pranešė apie Vilniaus apygardos teisme šios sutarties pagrindu svarstomą atsakovo prašymą dėl išieškotojo pakeitimo civilinėje byloje, išnagrinėtoje pagal ieškovo ieškinį atsakovui UAB „Tele 2“. Kreditoriaus manymu cesijos sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, o siekiant pasisavinti bankrutuojančiai įmonei priteistas lėšas, kurios turėtų būti nukreiptos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Cesijos sutarties sudarymo metu už 917 801,22 Lt reikalavimo teisę atsakovas nesumokėjo jokių pinigų, kadangi sutarties priede Nr. 1 buvo numatyta, kad atsakovas ieškovui sumokės 70 000 Lt tik tokiu atveju, jei byla būtų laimėta. Jei byla būtų pralaimėta, atsakovas apskritai neprivalėjo nieko mokėti už įsigytą reikalavimo teisę. 917 801,22 Lt reikalavimo teisė perleista tik už 70 000 Lt, todėl tai buvo akivaizdžiai nenaudingas ieškovui sandoris. Priede Nr. 1 nurodyta, kad ieškovas perleidžia reikalavimo teisę atsakovui, kadangi neturi finansinių galimybių tęsti bylinėjimąsi su UAB „Tele 2“, tačiau ieškovą visose teisminėse stadijose ir toliau atstovavo jo direktorius D. S. . Kreditorius mano, kad cesijos sutartis buvo sudaryta atgaline data, siekiant išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, priėmus kasacine tvarka galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria ieškovo naudai iš UAB „Tele 2“ priteista 917 801,22 Lt.
Kreditorius Danske Bank A/S pareikštu ieškovo BUAB „Akrita“ vardu netiesioginiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ieškovo UAB „Akrita“ ir atsakovo Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o 2005 m. gegužės 25 d. sudarytą cesijos sutartį. Kreditorius nurodė, kad šis sandoris akivaizdžiai prieštaravo ieškovo veiklos tikslams, įmonei jis buvo ekonomiškai nenaudingas, nes reikalavimo teisė į 917 801,22 Lt sumą buvo perleista tik už 70 000 Lt. Kreditoriui nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovui pagal cesijos sutartį. Tokiu atveju atsakovas buvo nesąžiningas, kadangi savo teisių ir pareigų pagal šią sutartį neįgyvendino tol, kol buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas. Neaišku, kodėl reikalavimas buvo perleistas būtent atsakovui ir ar jis buvo perleistas palankiausiomis ieškovui sąlygomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinius tenkino visiškai ir pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp ieškovo BUAB „Akrita“ (tuo metu – „Telegausa“) ir atsakovo Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.zo.o 2005 m. gegužės 25 d. sudarytą cesijos sutartį; priteisė iš atsakovo Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o 113,39 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju bankrutavusio ieškovo kreditoriai turėjo teisę pareikšti netiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vardu (CK 6.68 str.).
Teismas, vertindamas kreditoriaus VĮ „Turto bankas“ argumentus, jog ginčo cesijos sutartis buvo tariamas sandoris, nurodė, kad pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 str.). Teismo vertinimu kreditorius neįrodė, kad abiejų šalių valia buvo sudaryti tariamą sandorį, t. y. kad buvo abiejų šalių suderinta valia sutartimi nesiekti jokių teisinių padarinių. Pats faktas, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pakeisti išieškotoją civilinėje byloje Nr.2-202-623/2008, rodo, kad jis ketina realiai perimti 1 152 789,57 Lt sumą, kurią pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą tretysis asmuo UAB „Tele 2“ įmokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą. Tai reiškia, kad ieškovas prarastų galimybę atgauti lėšas, kurios privalo būti skirtos atsiskaitymui su kreditoriais.
Vertindamas kreditoriaus Danske Bank A/S argumentus, jog cesijos sutartis prieštarauja ieškovo kaip privataus juridinio asmens tikslams, teismas nurodė, kad ieškovo įstatų 3 punkte išvardinti bendrovės veiklos pagrindiniai tikslai. Vienas iš jų yra veiklos įplaukų ir pelno gavimas. Šis siekis, teismo manymu, niekaip nesisieja su UAB „Akrita“ direktoriaus D. S. 2005 m. gegužės 25 d. sudaryta cesijos sutartimi, kuria už 70 000 Lt sumą atsakovui perleista reikalavimo teisė į 902 077,22 Lt nuostolių, 6 procentų metinių procesinių palūkanų, priteistų iš atsakovo UAB „Tele 2“ nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2004 m. gegužės 7 d., 13 021 Lt žyminio mokesčio ir 2 703 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad toks sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu atsakovo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 str.). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija. Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina. Nagrinėjamu atveju sandorio šalys susitarė, kad ieškovas atsakovui perleidžia reikalavimo teisę į 917 801,22 Lt, mainais gaudama tik 70 000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad tokios cesijos sutarties sąlygos yra aiškiai nenaudingos ieškovui UAB „Akrita“. Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimas buvo palankus ieškovui, o šį sprendimą panaikinanti Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo priimta tik 2005 m. gruodžio 28 d. Tai reiškia, kad šalys sudarė cesijos sutartį tuo metu, kai ieškovas turėjo realią galimybę be papildomų išlaidų gauti reikalaujamą sumą. Įvertinus šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo su atsakovu sudaryta cesijos sutartis prieštaravo ieškovo įstatuose nurodytiems tikslams.
Teismas nurodė, kad sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str.) nėra absoliutus. Nagrinėjamu atveju teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo nesąžiningi jau tuo metu buvusių ieškovo kreditorių atžvilgiu. Kaip matyti iš Priedo Nr. 1 prie cesijos sutarties 3 dalies, ieškovas pripažino, kad nėra pajėgus finansiškai toliau tęsti bylinėjimąsi, ruoštis bylai, dalyvauti posėdžiuose kitame mieste, finansuoti galimus ateityje žyminius mokesčius, vykdyti išlaidas reikalaujančius galimus ateityje teismų nurodymus, yra skolingas dideles pinigų sumas už suteiktas konsultacines paslaugas, turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, bankams. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad reikalavimo teisės buvo perleistos už didžiausią pasiūlytą kainą. Kadangi ieškovas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, teismas padarė išvadą, kad ieškovo direktorius D. S. pažeidė kreditorių interesus, kadangi sudarė su atsakovu jo vadovaujamai įmonei nenaudingą sandorį.
Teismas nurodė, kad pripažinus cesijos sutartį negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį, ji laikoma negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) (CK 1.95 str. 1 d.). Taip konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas iki netiesioginių ieškinių pateikimo atliko kokius nors realius veiksmus, siekdamas vykdyti cesijos sutartyje numatytus sąlygas, todėl teismas sprendė nesant pagrindo taikyti CK 1.95 straipsnio 2 dalyje nurodytų pasekmių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „Tele 2“ prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą nustatant, kad 2005 m. gegužės 25 d. cesijos sutartis, sudaryta tarp BUAB „Akrita“ (buvęs pavadinimas – UAB „Telegausa“) ir Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o. pripažįstama negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė CK 1.95 straipsnį, kuriame įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Įstatyme nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 str. 2 d.). Kai negalima šalių gražinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Kadangi cesijos sutartis galimai sukelia materialinius ir procesinius teisinius padarinius apelianto atžvilgiu – kreditoriaus pasikeitimą prievolėje ir išieškotojo pasikeitimą vykdymo procese, taip pat akivaizdžiai sukėlė teisinius padarinius, sąlygotus nesąžiningais cesijos sutarties šalių veiksmais ir/ar neveikimu, dėl to cesijos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ab initio. Ji pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Skundžiamo sprendimo motyvai dėl to, jog cesijos sutartis nesukėlė teisinių padarinių, yra prieštaringi. Pats pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas VĮ „Turto bankas“ ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių dėl cesijos sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu nepagrįstumą, nurodė, kad atsakovas kreipėsi dėl išieškotojo pakeitimo ir jo pareiškimo pagrindu atsirado procesinės teisinės pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vieno motyvo, dėl kurių atmetė nurodytus apelianto argumentus dėl sutarties negaliojimo momento. Taip pat skundžiamame sprendime iš esmės nėra nustatytų ir nurodytų CK 1.82 straipsnio taikymui būtinųjų elementų. Be to, sprendime nėra pasisakyta dėl restitucijos, nors jos taikymo klausimą teismas privalėjo išspręsti ex officio (CK 1.80 str. 2 d.). Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog atsakovo interesus byloje atstovavo teismo paskirtas kuratorius, kuriam negalėjo būti žinomos ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės. Dėl nurodytų argumentų teismo sprendimo skundžiama dalis yra be motyvų, o tai sudaro absoliutų skundžiamo sprendimo dalies negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.).
Atsakovas Lenkijos įmonė „CLAY‘s ART“ Sp.Zo.o. prisidėjo prie apelianto UAB „Tele 2“ apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Akrita“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto argumentai, kad cesijos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės prieštarauja principui, kad iš neteisės negali kilti teisėtos pasekmės. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas sandorio priešiškumą imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nurodė, kad sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento. Apeliantas, prašydamas šią teismo sprendimo nuostatą pakeisti, nenurodo, kodėl šiuo konkrečiu atveju ginčijamo sandorio pagal turinį negalima pripažinti negaliojančiu. Pats sandoris kaip po toks yra rašytinis ir jo sąlygos visiems suprantamos, nekilo abejonių dėl jų aiškinimo, jos nebuvo ir sąlyginės, ginčijamo sandorio sąlygų įvykdymas niekaip nesusietas su apelianto teisėmis ir pareigomis. Apeliantas apeliacinio skundo padavimu siekia susieti dvi atskiras bylas tam, kad įgytų teisę į proceso atnaujinimą kitoje teismo užbaigtoje civilinėje byloje.
2. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas ir aiškus. Apelianto teiginys, jog skundžiamas teismo sprendimas galimai yra be motyvų, nepagrįstas ir neargumentuotas. Apelianto nuoroda į tai, kad teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų, t. y. nepasisakė dėl restitucijos taikymo, taip pat nepagrįstas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal ginčijamą sandorį šio sandorio šalys viena kitai nieko nėra perdavusios, todėl spręsti restitucijos taikymo klausimo teismas negalėjo. Negalima grąžinti to, ko nei viena sandorio šalis nėra gavusi.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą kreditorius VĮ „Turto bankas“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia momentas (nuo sutarties sudarymo ar nuo teismo sprendimo pripažinti sutartį negaliojančia įsiteisėjimo momento) yra esminis šioje byloje. Apeliantas, kaip ieškovo BUAB „Akrita“ skolininkas, siekia, kad dar kartą per proceso atnaujinimą butų iš naujo nagrinėjimas apelianto skolos klausimas bankrutuojančiai įmonei, nors ginčą jau sprendė ir kasacinės instancijos teismas, kuris 2010 m. birželio 14 d. nutartimi konstatavo, kad apeliantas skolingas BUAB „Akrita“. Apelianto skundo tenkinimas sudaro pagrindą jam ir toliau ginčyti patį skolos faktą, t. y. ateityje galimas toks teismo sprendimas, kada cesijos sutarties pagrindu bus atnaujintas procesas ir, tikėtina, teismas panaikins visų instancijų teismų sprendimus, kuriais iš apelianto buvo priteista ieškovui 1 120 828,28 Lt suma. Toks sprendimas pažeistų VĮ „Turto bankas“ teises, kadangi jis, kaip antrosios eilės kreditorius, negautų savo reikalavimų patenkinimo ieškovo bankroto byloje. Kito turto, išskyrus minėtą reikalavimo teisę, iš kurio galėtų būti tenkinami antros eilės kreditorių reikalavimai, ieškovas neturi.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad cesijos sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas nesiekiant sukurti teisiniu pasekmių – šis sandoris sudarytas siekiant pasisavinti bankrutuojančiai įmonei priteistas lėšas ir vietoje to, kad šios lėšos būtų skirtos atsiskaityti su bankrutuojančios įmonės kreditoriais, perleisti šias lėšas trečiajam asmeniui. Teismas taip pat pagrįstai vertino, kad cesijos sutartis buvo sudaryta atgaline data, siekiant išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas pagrįstai taikė LR CK 1.86 straipsnį, reglamentuojantį tariamojo sandorio negaliojimo sąlygas ir tinkamai įvertino VĮ „Turto bankas“ nurodytas aplinkybes (atsakovas nemokėjo pinigų už įgyjamą reikalavimo teisę, reikalavimo teisė perleista už trylika kartų mažesnę sumą negu pati reikalavimo teisė – akivaizdžiai nenaudingas įmonei sandoris, po 2005 m. visas bylinėjimosi išlaidas mokėjo ne atsakovas, o ieškovas) dėl kurių cesijos sutartis ir buvo pripažinta negaliojančia.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą kreditorius Danske Bank A/S prašo pašalinti trečiąjį asmenį UAB „Tele 2“ iš bylos ir apeliacinį procesą nutraukti, o teismui nusprendus apeliacinį skundą nagrinėti iš esmės – apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas į bylą įstojo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje paties pageidavimu, motyvuodamas tuo, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, neatskleisdamas informacijos, pati savaime nėra pagrindas teigti, kad bylos baigtis turės įtakos apelianto teisėms ir pareigoms ar kad dėl to apelianto prašymu turėtų būti atnaujinamas procesas byloje tarp apelianto ir ieškovo. Pažymėtina, kad, remiantis CPK 48 straipsniu, procesinis teisų perėmimas yra įmanomas bet kurioje proceso stadijoje. Ginčijama cesijos sutartis bei nagrinėjamos civilinės bylos baigtis nekeičia materialinių apelianto teisų ir pareigų, be to, procesinis teisių perėmimas neturėtų būti laikomas pagrindu proceso atnaujinimui, todėl apeliantas yra netinkamai įtrauktas byloje trečiuoju asmeniu ir turėtų būti pašalintas iš bylos (CPK 47 str. 5 d.). Apeliantui esant netinkamai įtrauktu byloje trečiuoju asmeniu, jis taip pat negali būti laikomas byloje dalyvaujančiu asmeniu, turinčiu teisę paduoti apeliacinį skundą, todėl apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas.
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iki netiesioginių ieškinių pateikimo dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia nei ieškovas, nei atsakovas nieko pagal ginčijamą cesijos sutartį nėra gavę. Aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl išieškotojo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-202-623/08 nereiškia, kad dėl to kilo pasekmės – atsakovas nėra pakeistas išieškotoju vietoje ieškovo. Esant situacijai, kai nė viena cesijos sutarties šalių pagal sutartį nieko nebuvo gavusios, apelianto teiginiai, kad yra kilusios teisinės pasekmės, ar kad negalima šalių grąžinti į buvusią padėtį iki sandorio sudarymo, yra nepagrįsti. Priešingai, nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad po ginčijamos cesijos sutarties sudarymo ieškovas ar atsakovas būtų įgijusios kokias nors teises ar ką nors viena iš kitos gavusios. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apelianto argumentai, jog teismas netinkamai pritaikė CK 1.95 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti.
3. Skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, teismas ištyrė visas su byla susijusias faktines aplinkybes, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama bylų praktika. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog teismas nepasisakė dėl restitucijos nagrinėjamoje byloje yra neaktuali, nes iš byloje nustatytų aplinkybių yra matyti, jog pagal cesijos sutartį šalys viena iš kitos nieko nėra gavusios. Apeliantas nenurodo, kokie civilinio proceso principai galėjo būti pažeisti atsakovo interesus byloje atstovaujant teismo paskirtam kuratoriui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį nuo jos sudarymo momento tarp ieškovo BUAB „Akrita“ ir atsakovo Lenkijos įmonės „CLAY‘s ART“ Sp.zo.o 2005 m. gegužės 25 d. sudarytą cesijos sutartį. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria cesijos sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, jo manymu sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Sandorio negaliojimo konstatavimas, kaip ir bendrai niekinio sandorio atveju, turi retroaktyvų efektą – paneigiamos teisinės pasekmės, kurių šalys siekė sudarydamos sutartį. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 str. 2 d.). Sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo tik tuo atveju, kai pripažinimas sandorio negaliojančiu ab initio sąlygotų žalos atsiradimą kuriai nors iš sandorio šalių. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nenustatyta aplinkybių, kurios sąlygotų žalos atsiradimą vienai iš sandorio šalių, ieškovui ar atsakovui, cesijos sutartį pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Pažymėtina, kad apeliantas nėra ginčo cesijos sutarties šalimi, kreditoriaus pasikeitimas neturi įtakos jo prievolei. Apeliantas nenurodė kokius konkrečius neigiamus materialinius ir procesinius padarinius jo atžvilgiu gali turėti cesijos sutarties pripažinimas negaliojančia ab initio. Apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šiuos jo teiginius (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo sandorio negaliojimas nagrinėjamu atveju yra siejamas su bankrutuojančio ieškovo kreditorių teisių pažeidimu cesijos sutarties sudarymo metu, todėl momentui, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, taikoma bendra, CK 1.95 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė.
Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl restitucijos, nors jos taikymo klausimą privalėjo išspręsti ex officio. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, skundžiamame sprendime nepasisakė dėl restitucijos, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo neteisėtumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes išskirtiniais atvejais, yra nurodoma, jog, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), negalima teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekada nebuvo“, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kai pagal pirmosios instancijos teismo pripažinta negaliojančia cesijos sutartį nei viena iš šalių nėra nieko gavusios – ieškovas negavo 70 000 Lt už reikalavimo perleidimą, o atsakovas nebuvo pakeistas išieškotoju. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliantas neginčija. Kadangi ginčo cesijos sutartis nebuvo įvykdyta, kaip minėta nei ieškovas, nei atsakovas pagal ginčo sutartį nieko nėra gavę ar perdavę vienas kitam, restitucijos taikymo klausimas negalėjo būti sprendžiamas, todėl pirmosios instancijos teismas dėl jo ir nepasisakė.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimą nepakeistą.