Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vakuolė“ dėl nuosavybės teisės į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo.

Ieškovas B AB „Ūkio bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

pripažinti nuosavybės teises į kilnojamąjį turtą, esantį Kalvarijos sav. Kušliškių k., bei į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį Draugystės g. 8 B, Kaune;įpareigoti administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti turtą B AB „Ūkio bankas“ sudarant galimybę prieš turto perėmimą jį faktiškai apžiūrėti.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant administratoriui UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ ir B UAB „Vakuolė“ kreditoriams balsuoti dėl B UAB „Vakuolė“ įkeisto nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto realizavimo tvarkos ir sąlygų, įskaitant, bet neapsiribojant dėl turto pardavimo, perdavimo, kainų nustatymo ir kt. Teigė, kad tokiu būdu bus išvengta administratoriaus neteisėtų veiksmų, nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimo B UAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkime, taip pat išvengta papildomų ginčų tarp kreditorių. Pažymėjo, kad kreditoriai ankstesniame susirinkime jau buvo nutarę minėtą turtą perduoti ieškovui, tačiau bankroto administratorius savo poziciją vėliau pakeitė ir nesutikdamas perduoti viso turto, sušaukė kitą kreditorių susirinkimo posėdį, kuriame pakartotinai planuoja svarstyti klausimus dėl turto perdavimo, pardavimo tvarkos ir sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi atmetė ieškovo B AB „Ūkio bankas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas sprendė, kad ieškovo prašymo patenkinimas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų, dėl to tenkinti ieškovo prašymą tokioje apimtyje kaip jis suformuluotas nėra pagrindo (CPK 145 str. 2 d.). Teismas iš paties ieškovo pateikiamų turto perdavimo – priėmimo akto priedų nustatė, jog ieškovui buvo perduotas nekilnojamasis turtas, unikalus Nr. 4400-0559-8505, esantis Draugystės g. 8B, Kaune, kurio nuosavybės teisę ieškiniu ieškovas prašė pripažinti. Be to, ieškovo pateikti įrodymai (hipotekos lakštai) nepatvirtino aplinkybės, kad ieškinyje minimas kilnojamasis turtas buvo įkeistas ieškovui. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas B AB „Ūkio bankas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

tarp šalių nėra ginčo dėl nekilnojamojo turto perdavimo ieškovui, nes dėl to yra priimtas galiojantis ir vykdytinas B UAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimo nutarimas. Nepaisant to, bankroto administratorius šaukė 2013 m. lapkričio 12 d. kreditorių susirinkimą bei 2013 m. lapkričio 19 d. pakartotinį kreditorių susirinkimą, kuriuose kėlė klausimą dėl nekilnojamojo turto perdavimo ieškovui. Tokie bankroto administratoriaus veiksmai yra neteisėti. Be to, pakartotinio kreditorių susirinkimo metu buvo nubalsuota už administratoriaus pasiūlytą nutarimą „Įkaito turėtojui B AB Ūkio bankui kartu su įkeistu nekilnojamuoju turtu perduoti degalinėse esantį turtą, kurio sąrašas pateiktas administratoriaus informacijoje, kaip vientisą turtinį kompleksą“. Kadangi dalis kreditorių išreiškė abejones dėl tokio nutarimo, jį apskundus, būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir nutarimo galiojimas būtų sustabdytas. Tokiu atveju administratorius negalės perleisti nekilnojamojo turto, nors dėl to ginčo ir nekyla;ieškovo bankroto procesas bei atitinkamai atsakovo B UAB „Vakuolė“ turto perėmimas ieškovo nuosavybėn yra susijęs su viešuoju interesu, kas patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą;pats administratorius tvirtino, jog visas B UAB „Vakuolė“ kilnojamasis turtas yra įkeistas UAB „Energolinija“ (kuri perleido savo finansinį reikalavimą ieškovui), kas patvirtina ieškinio dėl nuosavybės teisės į kilnojamuosius daiktus nustatymo pagrįstumą. Be to, o 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu kreditoriai nusprendė perduoti ieškovui degalines su visais ieškovui įkeistas nekilnojamaisiais daiktais. Pagal hipotekos lakštų sudarymo momentu galiojusius įstatymus, buvo laikoma, kad kartu su nekilnojamuoju daiktu įkeičiami ir jo priklausiniai - kilnojamieji daiktai (CK 4.171 str. 2 d.). Vadinasi, hipotekos lakštuose neįvardinus, jog funkciškai su nekilnojamaisiais daiktais susiję kilnojamieji daiktai nėra ir nebus įkeičiami ateityje, minėti daiktai yra įkeisti ieškovui ir privalo būti jam perduoti.

Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2583/2013, atstatydinus atsakovo B UAB „Vakuolė“ bankroto administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ bei bankroto administratoriumi paskyrus UAB „Audata“, pastarasis bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas preliminariai nepagrindė ieškinio reikalavimų, nes pats pripažįsta, kad ginčo dėl nekilnojamojo turto perdavimo nėra, o dėl kilnojamųjų daiktų priklausymo nuosavybės teise ieškovui nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Ieškovo nurodomos grėsmės yra abstrakčios ir nepagrįstos. Be to, jis turi kreditorių susirinkime balsų daugumą bei pats gali nulemti kreditorių susirinkimo nutarimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kiekvienu konkrečiu atveju prieš parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir taikymo mastą, turi būti įvertinamas konkretaus ieškinio materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti ekonomiškos bei proporcingos ir neturi suvaržyti atsakovo teisių labiau nei būtina ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti (CPK 145 str. 2 d.). Ieškovas, teigdamas, kad atsakovo veiksmai sukelia grėsmę ieškinio reikalavimų įvykdymui ir sudaro pakankamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, turi pareigą šią aplinkybę įrodyti (CPK 12 ir 178 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas B AB „Ūkio bankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į atsakovui B UAB „Vakuolė“ priklausančius bei ieškovo naudai įkeistus kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, teigdamas, kad B UAB „Vakuolė“ kreditorių susirinkimo nutarimais buvo nutarusi šį turtą perleisti ieškovui, o vėliau bankroto administratorius inicijavo eilės kitų susirinkimų sušaukimą, kuriuose iš naujo svarstė to paties turto perdavimo ieškovui klausimus. Iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad ieškovas savo reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į konkretų turtą grindžia kreditorių surinkime priimto nutarimo turiniu. Be to, pats ieškovas nurodo, kad ginčo dėl nekilnojamojo turto perdavimo ieškovui byloje nėra, tiesiog bankroto administratorius netinkamai vykdo su tuo susijusias pareigas. Taip pat ieškovas pabrėžia, kad jis yra vienas iš B UAB „Vakuolė“ kreditorių, kuris turi lemiamą balsų skaičių, priimant nutarimus kreditorių susirinkimuose. Nepaisant to, ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti B UAB „Vakuolė“ kreditoriams balsuoti dėl ieškovui įkeisto turto realizavimo tvarkos nustatymo. Visų šių aplinkybių visetas patvirtina, kad be ieškovo kaip didžiausio kreditoriaus valios, turtas, kurį jis ieškiniu prašo priteisti, negali būti perleistas tretiesiems asmenims, nepaisant to, kad bankroto administratorius šaukia naujus susirinkimus dėl turto realizavimo tvarkos nustatymo (Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 5 p., 24 str.). Dėl šios priežasties atmetami kaip nesudarantys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ieškovo atskirojo skundo argumentai dėl naujų kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo kaip galimų grėsmių būsimu teismo sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.).

Nenustačius grėsmių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, netenka teisinės prasmės atskirojo skundo argumentų nagrinėjimas, kuriais ieškovas įrodinėja viešojo intereso pažeidimą tuo atveju, jei ieškovas (kaip bankrutuojanti įmonė) neturės galimybės perimti turto pasibaigus šio ginčo nagrinėjimui. Dėl šios priežasties minėti atskirojo skundo argumentai atskirai nevertinami.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju ieškinio faktinis pagrindas bei pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami išvadai apie preliminarų (prima facie) ieškinio pagrįstumą nustatyti. Tačiau nenustačius grėsmių būsimo teismo sprendimo įvykdymui, šių atskirojo skundo argumentų pagrįstumas neįtakoja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo.

Kaip ne kartą jau buvo minėta teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2408/2013, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog teismui netenkinus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas, nustatęs naujas grėsmes būsimo teismo sprendimo įvykdymui, gali pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 str. 1 d. ir 3 d., 147 str. 2 d.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo B AB „Ūkio bankas“ atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovo B AB „Ūkio bankas“ atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.