Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-318-210/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-11
Bylos Nr.: e2A-318-210/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irena Stasiūnienė, Vytautas Kursevičius, Danutė Burbulienė
Atsakovas: S. J., V. J.
Ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: V. J.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-318-210/2019Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00277-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.;2.6.7.;2.1.5.1.3.11.;3.3.1.18.1.; (S) 3.3.1.20.;

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-246-339/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM arba ieškovė) ieškinį atsakovams S. J., V. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė VMI prie FM ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp S. J. ir V. J., pagal kurią buvo dovanota S. J. ir V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusi negyvenamoji patalpa – garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos kaina 1214,95 Eur); pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp S. J. ir V. J., pagal kurią buvo dovanota S. J. ½ dalis nuosavybės teise priklausančio šio turto: gyvenamojo namo, ūkinio pastato, šiltnamio, kitų statinių – inžinerinių, žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos kaina 31695,58 Eur); pripažinus 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis negaliojančiomis actio Pauliana ieškinio pagrindu, nesant galimybės atsakovui V. J. perleisto turto grąžinti atsakovei S. J. natūra, priteisti iš atsakovo V. J. dovanoto turto kainos skirtumo ekvivalentą, apskaičiuotą tarp 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartyje nustatytos 33518,01 Eur turto vertės ir Telšių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtintos taikos sutartyje nurodytos ir sumokėtos 24319,83 Eur skolos VSDFV Mažeikių skyriui, pinigais, t. y. – priteisti ieškovei iš atsakovo V. J. 9198,18 Eur dydžio sumą.

2. Ieškovė nurodė, kad VMI prie FM 2017 m. vasario 28 d. gautame antstolio V. D. 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. 036-1244 nurodyta, kad antstolio žinioje yra vykdomoji byla, pradėta pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo solidariai iš skolininkės S. J., A. Š. ir UAB „Samanėlė“ išieškotojai VMI prie FM. Minėtame rašte nurodyta, kad patikrinus skolininkės S. J. turtinę padėtį nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. kartu su sutuoktiniu – trečiuoju asmeniu V. J. padovanojo atsakovui V. J. jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Gavusi šią informaciją paaiškėjo, kad atsakovė S. J. ir A. Š. nesumokėjo 44276,18 Eur priteistos žalos atlyginimo pagal Joniškio rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą. Atsakovė S. J., turėdama neįvykdytą prievolę valstybei, ginčijamomis dovanojimo sutartimis perleido jai nuosavybės teise priklausiusi turtą sūnui V. J. ir taip pažeidė kreditorės VMI prie FM interesus. Ieškovės nuomone, egzistuoja visos sąlygos ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu. Apie ginčijamus sandorius ieškovei tapo žinoma 2017 m. vasario 28 d., gavus antstolio V. D. kontoros raštą, todėl actio Pauliana ieškinio senaties terminas nepraleistas. Atsižvelgiant į tai, kad ½ dalį ginčijamu sandoriu įgyto turto V. J. 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido kitam asmeniui ir ši dalis turto nuosavybės teise nuo 2017 m. spalio 13 d. priklauso D. G., restitucijos taikymo galimybė neįmanoma, todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo V. J. dovanoto turto kainos skirtumo ekvivalentą – 9198,18 Eur sumą, apskaičiuotą tarp dovanojimo sutartyje nustatytos 33518,01 Eur turto vertės ir Telšių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtintos taikos sutartyje nurodytos sumokėtos 24319,83 Eur skolos VSDFV Mažeikių skyriui.

Atsiliepimas

3. Atsakovai S. J. ir V. J. su ieškiniu nesutiko nurodydami, kad ginčo objekto nebėra, t. y. atsakovai, tarp kurių buvo sudarytas ginčo 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sandoris, laisva valia, esant analogiškam kito atsakovės S. J. kreditorės VSDFV Mažeikių skyriaus reikalavimui, siekdami išvengti papildomų išlaidų, susijusių su priverstiniu teismo sprendimo vykdymu ir norėdami geranoriškai įvykdyti prievolę, pardavė jam dovanotas turto dalis savo pasirinktam pirkėjui už rinkos vertę, o pagal sudarytą sutartį 24319,83 Eur gautas pinigines lėšas panaudojo atsiskaityti su atsakovės S. J. kreditore „Sodra“. Taigi, S. J. iš esmės buvo grąžintas jos dovanojimo sutartimis perleisto turto piniginis ekvivalentas, todėl atsakovo V. J. atžvilgiu reiškiamas ieškinys atkurti S. J. mokumą priteisiant jai turto rinkos vertės piniginį ekvivalentą iš V. J. yra aiškiai nepagrįstas. Ieškovė neįrodė turto vertės ginčo momentu, neaišku, kodėl ieškovė pasirenka 9198,18 sumą. Vykdant taikos sutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. spalio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį už parduotą turtą sumokėta 26500 Eur suma buvo panaudota 24319,83 Eur sumokant už S. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, 271,74 Eur sumokėta Telšių 3-iajam notarių biurui, 1459,19 Eur pervesta antstoliui V. D., 75 Eur VMI prie LR FM, 135 Eur už pastato energetinį sertifikatą, 100 Eur už turto vertinimą, o likusi suma pervesta tiesiogiai ieškovei. Atsakovas V. J. pažymi, jog šis pavedimas nereiškia, jog V. J. bet kokia apimtimi pripažįsta ieškovės reikalavimą ar jo dalį šioje byloje – ieškovei 2018 m. gegužės 28 d. pervesta 139,24 Eur suma tiesiog buvo paskolinta pirkėjai ir tik šioje byloje atlikus tikslius skaičiavimus susigrąžinta. Ieškovė, teisės aktų nustatyta tvarka pagrindusi savo 33518,01 Eur deklaruojamą reikalavimą, galėtų maksimaliai reikalauti 7018,01 Eur sumos arba reikšti reikalavimą tretiesiems asmenims dėl šių sumų grąžinimo. Atsakovai pateikė turto vertinimą, pagal kurį ginčo turto reali rinkos vertė priverstinio pardavimo atveju, buvusi jo dovanojimo (ginčijamo) metu yra 24710 Eur. Ieškovės reikalavimui yra taikytina senatis ir nėra byloje reiškiamo actio Pauliana sąlygų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2019 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal kurią buvo dovanota S. J. ir V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusi negyvenamoji patalpa- garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos tarp S. J. ir V. J., dalį, pagal kurią V. J. buvo padovanota S. J. ½ dalis nuosavybės teise priklausančio šio turto: pastato gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių inžinerinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją ir ieškovei priteisė iš V. J. restitucijos piniginį ekvivalentą – 9198,18 Eur. Priteisė iš S. J. ir V. J. lygiomis dalimis 207 Eur žyminį mokestį valstybei.

5. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis teismui patvirtino, kad Telšių apskrities VMI civilinis ieškinys buvo pareikštas kaltiems asmenims dėl 2006 metais LR BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos valstybės biudžetui, t. y. išvengtos prievolės sumokėti 151861,09 Lt Gyventojų pajamų mokesčio ir 1015,71 Lt įmokų į Garantinį fondą. Minėtu nuosprendžiu konstatuota, jog dėl nuteistųjų A. Š., S. J. ir BUAB „Samanėlė“ neteisėtų veiksmų buvo padaryta turtinė žala valstybės biudžetui – 151861,09 Lt dėl nesumokėto Gyventojų pajamų mokesčio ir 1015,71 Lt dėl nesumokėtų įmokų į Garantinį fondą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu VMI prie FM turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę S. J..

6. Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorės VMI prie FM teises, nes jų pagrindu sumažėjo atsakovės S. J. turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, ir dėl sumažėjusios vertės neužtenka turto kreditorės finansiniams reikalavimams patenkinti. Po ginčijamų sandorių sudarymo atsakovė S. J. jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų nebeturi, lėšų, į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas, taip pat nėra, išskaitymai iš darbo užmokesčio neatliekami, nes atsakovė nedirba. Atsakovė S. J., žinodama apie savo prievoles valstybei, civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašė ginčijamas dovanojimo sutartis, kuriomis jai nuosavybės teise ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas atiteko atsakovui V. J., ir taip ji pablogino savo turtinę padėtį, dėl to yra pažeisti VMI prie FM kaip kreditorės interesai.

7. Teismas vertino, kad atsakovė S. J. laisva valia sudarė neatlygintinus sandorius, iš jų negavo jokių pajamų, kurias būtų galėjusi panaudoti kreditui padengti, ir atlikusi ginčijamus sandorius pažeidė kreditoriaus interesus, nors šių sandorių sudaryti ji neprivalėjo. Atsakovė S. J. nebuvo įpareigota jokių įstatymų, teismo sprendimų, ikisutartinių susitarimų ar kt. ir neprivalėjo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimis padovanoti savo turto atsakovui V. J..

8. Byloje esantys įrodymai teismui patvirtino, kad 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartys yra sudarytos tarp artimų giminaičių – motinos ir sūnaus, todėl šiuo atveju atsakovės S. J. nesąžiningumas preziumuojamas. Jokių įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją, atsakovė S. J. nepateikė. V. J. padovanotas nekilnojamasis turtas buvo parduotas tik taikos sutarties, sudarytos su „Sodra“, įpareigojimams įvykdyti ir tai neįrodo atsakovės S. J. sąžiningumo. Iki „Sodros“ ieškinio pareiškimo atsakovai nesiėmė jokių sąžiningų veiksmų tam, kad būtų realizuotas turtas ir atsiskaityta su kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad atsakovė S. J., žinodama apie galimas prievoles (pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje) valstybei bei tai, kad ji neturi kito turto prievolėms įvykdyti, sudarydama dovanojimo sandorį su savo sūnumi, elgėsi nesąžiningai, ir priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė.

9. Teismas pripažino, kad ieškovės teisė reikšti actio Pauliana ieškinį atsirado nuo 2017 m. vasario 28 d. rašto iš antstolio V. D. duomenų gavimo, ieškinį teismui pateikus 2018 m. vasario 27 d., teismas nekonstatavo LR CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino praleidimą. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę S. J., 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytos dovanojimo sutartys pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises, atsakovė S. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių bei juos sudarydama buvo nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl ieškinio reikalavimus dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkino. Taip pat teismas ieškovės reikalavimą dėl restitucijos taikymo, priteisiant 9198,18 Eur sumą pripažino pagrįstu ir jį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovai S. J. ir V. J. prašo taikyti ieškovės reikalavimui senatį, tuo atveju, jei ieškinio senaties teismas netaikytų, prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantų teigimu, teismas tinkamai neatskleidė bylos esmės, kadangi šioje byloje sprendžiant dėl galimo ieškovės reikalavimo pagrįstumo svarbu vertinti ne tik byloje ginčijamus sandorius – 2014-08-27 sudarytų dovanojimo sutarčių dalis, tačiau ir vėlesnius apelianto V. J. sudarytus sandorius dėl ginčo sutartimis perleisto turto.

10.2. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė ir neaptarė, ar toks ieškovės pasirinktas prašomos priteisti sumos įrodinėjimo būdas yra tinkamas, ar ieškovė įrodė ir pagrindė prašomos priteisti sumos dydį ir ar prašomos priteisti sumos dydis byloje nėra paneigtas kitais rašytiniais įrodymais. Taigi, teismas privalėjo vadovautis 2018 m. gegužės 15 d. turto vertinimo ataskaita ir joje nurodyta turto verte, ieškovei neteikiant kitų, šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, ir atsižvelgti į tai, kad ginčo sutartimis dovanotas turtas buvo realizuotas vykdant teismo procesinį sprendimą.

10.3. Apeliantai su tuo, kad jų sudaryti sandoriai buvo neteisėti, kategoriškai nesutinka, nes teismas neįvertino, kad skolininkės apeliantės S. J. mokumas nuo sudarytų sandorių nepablogėjo. Apeliantai nurodo, kad piniginės lėšos, gautos už parduotą turtą, buvo panaudotos siekiant išvengti priverstinio išieškojimo, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus reikalavimams patenkinti, kuris negali būti vertinamas nei kaip ieškovės, kuri nebuvo prisijungusi prie išieškojimo minėtoje vykdomojoje byloje, nors ieškovės išieškojimą vykdė tas pats antstolis, kaip ir VSDFV Mažeikių skyriaus, kuriam buvo pervesta likusi lėšų dalis, teisių pažeidimas, nei kaip apeliantų nesąžiningumas. Apeliantai, nei sudarydami taikos sutartį, nei atlikdami atsiskaitymą su išieškotoju VSDFV Mažeikių skyriumi, nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininko sandorius šiuo metu ginčijančiu kreditoriumi.

10.4. Apeliantų nuomone, byloje neįrodyta viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimas sudaryti ginčijamo sandorio – lemia tai, kad nėra teisinio pagrindo remiantis actio Pauliana tenkinti ieškovės reikalavimą. Šiuo atveju skolininkė S. J. akivaizdžiai nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininko sandorius ginčijančia ieškove.

10.5. Apeliantų teigimu, su turto pardavimu susijusios išlaidos turėjo būti dengiamos iš pajamų, gautų pardavus turtą, kadangi jokių kitų pajamų apeliantė S. J. tam skirti negalėjo. Mažų mažiausia, ieškovės reikalavimas šioje byloje turėjo būti sumažintas 139,24 Eur suma, sumokėta tiesiogiai ieškovei ir 1459,19 Eur sumokėta ieškovės pavedimu išieškojimą vykdžiusiam antstoliui. Taigi, ieškovė nepagrindė ir neįrodė nei minėtos 7018,01 Eur, nei ieškiniu prašomos priteisti 9198,18 Eur dydžio sumos.

10.6. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2017 m. vasario 28 d. rašto iš antstolio V. D. gavimo momento. Teismas neįvertino aplinkybių, jog teisę į priverstinį išieškojimą ieškovė turi nuo Šiaulių apygardos teismo 2014-11-10 nuosprendžio priėmimo dienos, tačiau dėl nežinomų priežasčių buvo pasyvi iki pat 2016 m. rugpjūčio 31 d., kai pateikė jį vykdyti priverstiniam vykdymui. Pačios ieškovės neveikimas negali būti laikomas svarbia priežastimi praleisto ieškinio senaties terminui pagrįsti ar jam atnaujinti.

10.7. Teismas be pagrindo taikė restituciją kaip negaliojančiu pripažinto sandorio padarinį. Teismas pritaikęs restituciją, šalių de facto į prieš tai buvusią padėtį negrąžino – apeliantas V. J. iš ginčijamų sandorių negavo jokios naudos, jam perleistą apeliantės S. J. turtą perleido pagal teismo procesinį sprendimą už didesnę, nei vidutinė jo rinkos vertė, o visas gautas lėšas panaudojo atsiskaityti su apeliantės S. J. kreditoriais, tarp jų ir ieškove, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti V. J. nesąžiningumą, tačiau dėl pritaikytos restitucijos pagal skundžiamą sprendimą yra įpareigojamas sumokėti ieškovei 9198,18 Eur sumą.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė VMI prie LR FM prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, nustatė bylos aplinkybes, atliko įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą bei atsakovų argumentus (įrodymus) dėl skolininko nesąžiningumo, restitucijos taikymo ir įvertino byloje šalių pateiktus įrodymus.

Šalies argumentai

11.2. Apeliantų teiginiai, kad antstolis V. D. apie S. J. turtinę padėtį ir dovanojimo sandorius žinojo daug anksčiau, nes vykdė kitus vykdomuosius dokumentus jos atžvilgiu, nepatvirtina to, kad šią informaciją turėjo žinoti ir ieškovė. Apeliantų argumentas, kad antstolio vykdytos užklausos laikytinos reikšmingomis aplinkybėmis dėl ieškinio senaties termino nustatymo, nes antstolio žinojimas apie faktines aplinkybes vykdomojoje byloje, nesant įrodymų, jog apie tai buvo informuota VMI prie FM, negali būti laikomas pagrįstu įrodymu byloje.

11.3. Teismas pagrįstai sprendė, jog įvertinus byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetą, akivaizdu, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę S. J., 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytos dovanojimo sutartys pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises, atsakovė S. J. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių bei juos sudarydama buvo nesąžininga ieškovės atžvilgiu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl ieškinį tenkino pagrįstai.

11.4. Atsakovas V. J. pardavus turtą iš gautos 26500 Eur sumos sumokėjo atsakovės S. J. 24319,83 Eur įsiskolinimą „Sodrai“, todėl restitucijos piniginis ekvivalentas šiuo atveju sudaro 9198,18 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Byloje sprendžiami actio Pauliano instituto taikymo klausimai. Ieškovė ginčija tarp atsakovų sudarytas dovanojimo sutartis ir prašo taikyti restituciją.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

13. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

14. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienų metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui.

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo sąlygų visumos actio Pauliano ieškiniui tenkinti egzistavimą. Kolegija sutinka su tokiu teismo sprendimu.

16. Byloje nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. priėmė nuosprendį atsakovę S. J. ir A. Š. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė po 90 MGL dydžio, t. y. 11700,00 Lt (3388,55 Eur) baudą, o baudžiamąją bylą S. J. ir A. Š. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2014 m. lapkričio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo nuosprendžiu buvo pakeistas Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis; tenkintas Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys ir nuspręsta iš nuteistųjų A. Š. ir S. J. bei atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės bankrutavusios UAB „Samanėlė“ solidariai valstybės naudai priteisti 152876,80 Lt (44276,18 Eur) padarytos turtinės žalos atlyginimo; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiui, Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė vykdomuosius raštus dėl žalos išieškojimo solidariai iš A. Š., S. J. ir BUAB „Samanėlė“ į valstybės biudžetą. Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl priteistos 152876,80 Lt (44276,18 Eur) turtinės žalos atlyginimo VMI prie FM 2016 m. rugpjūčio 31 d. pateikė antstolio V. D. kontorai vykdyti, nepraleidus įstatyme numatyto termino. VMI prie FM 2017 m. vasario 28 d. gavo antstolio V. D. 2017 m. vasario 21 d. raštą, kuriame nurodyta, kad atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, pradėtoje pagal Joniškio apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinus skolininkės S. J. turtinę padėtį nustatyta, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė S. J. padovanojo atsakovui V. J. jai bei sutuoktiniui V. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Šios informacijos pagrindu bei iš VĮ Registrų centro gavusi 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarčių kopijas, susitikslinusi informaciją, ieškovė 2018 m. vasario 27 d. pateikė teismui ieškinį dėl minėtų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

17. Apeliantai nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde tvirtindami, kad šiuo atveju skolininkė S. J. akivaizdžiai nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininko sandorius ginčijančia ieškove, kvestionuoja tik vieną iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio.

18. CK 6.66 straipsniu nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-521/2006). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

19. Apeliacinio skundo argumentas, kad skolininkė S. J. nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininkės sandorius ginčijančia ieškove, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, nes šiuo atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei tam tikrų susiklosčiusių faktinių aplinkybių, todėl neprivalėjo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartimis padovanoti savo turto atsakovui V. J.. teismui akivaizdu, kad yra nustatyta ir trečioji actio Pauliana taikymo sąlyga. Apeliantai kitų, teismo nustatytų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų apeliaciniu skundu neskundžia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

20. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, nevertindamas vėlesnių apelianto V. J. sudarytų sandorių dėl ginčo sutartimis perleisto turto, neatskleidė bylos esmės, nes šie sandoriai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Apeliacinio skundo argumentas, kad skolininkės apeliantės S. J. mokumas nuo sudarytų sandorių nepablogėjo, yra nepagrįstas, kadangi 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartys yra sudarytos tarp artimų giminaičių – motinos ir sūnaus, iki ieškinio pareiškimo atsakovai nesiėmė jokių sąžiningų veiksmų tam, kad būtų realizuotas turtas ir atsiskaityta su kreditoriais. Teismo vertinimu, atsakovė S. J., žinodama apie galimas prievoles (pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje) valstybei bei tai, kad ji neturi kito turto prievolėms įvykdyti, sudarydama dovanojimo sandorį su savo sūnumi, elgėsi nesąžiningai, todėl akivaizdu, kad piniginės lėšos, gautos už parduotą turtą, buvo panaudotos siekiant išvengti priverstinio išieškojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai, nei sudarydami taikos sutartį, nei atlikdami atsiskaitymą su išieškotoju VSDFV Mažeikių skyriumi, nesiekė išvengti atsiskaitymo su skolininko sandorius šiuo metu ginčijančiu kreditoriumi.

Dėl ieškinio senaties

21. Teisėjų kolegija aptaria ieškinio senaties klausimą, teismui padarius išvadą, kad ieškovė jo nepraleido, o apeliantui šią išvadą kvestionuojant. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienų metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienų metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės teisė reikšti actio Pauliana ieškinį atsirado nuo 2017 m. vasario 28 d. rašto iš antstolio V. D. gavimo momento, o ieškinį teismui pateikus sprendė, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalyje numatyto termino nepraleido.

24. Apeliantai nesutikdami su tokia teismo išvada tvirtina, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog teisę į priverstinį išieškojimą ieškovė turi nuo Šiaulių apygardos teismo 2014-11-10 nuosprendžio priėmimo dienos, tačiau dėl nežinomų priežasčių buvo pasyvi. Su tokia apeliantų dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

25. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė apie skolininkės turtinę padėtį ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. sudarytas dovanojimo sutartis buvo informuota 2017 m. vasario 28 d. antstolio V. D. raštu. Apeliantų teiginiai, kad antstolis V. D. apie S. J. turtinę padėtį ir dovanojimo sandorius žinojo daug anksčiau, nes vykdė kitus vykdomuosius dokumentus jos atžvilgiu ir jo vykdytos užklausos laikytinos reikšmingomis aplinkybėmis dėl ieškinio senaties termino nustatymo, yra teisiškai nepagrįsti, nes antstolio žinojimas apie faktines aplinkybes vykdomojoje byloje, nesant įrodymų, jog apie tai buvo informuota VMI prie FM, negali lemti ieškovės pareigos domėtis trečiųjų asmenų sudarytais sandoriais. Kasacinio teismo formuojama praktika, kad panašaus pobūdžio bylose antstolis nėra suinteresuotas asmuo. Vertinant senaties skaičiavimo aplinkybes yra svarbūs tik santykiai, kurie tiesiogiai susiklostė tarp skolininko ir kreditoriaus. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovė laikotarpiu nuo 2017-03-28 naudojosi Nekilnojamo turto registro duomenų baze, nepaneigia faktinės aplinkybės, kad apie sudarytas 2014-08-27 dovanojimo sutartis ir pažeistas teises sužinojo gavusi 2017-02-28 antstolio V. D. raštą. Taigi remiantis nurodytais faktais, akivaizdu, jog ieškovė apie ginčijamus sandorius sužinojo 2017 m. vasario 28 d., t. y. nuo šio momento ieškovė gavo informaciją, kad sudarytomis dovanojimo sutartimis buvo pažeisti jos, kaip kreditorės interesai, todėl ieškinį pateikdama 2018 m. vasario 27 d. ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl restitucijos taikymo

26. Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Pagal bendrąjį principą šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CPK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Pažymėtina, kad restitucijos taikymo actio Pauliana atvejais ypatumas tas, kad skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

27. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė taikyti restituciją – nesant galimybės atsakovui V. J. perleisto turto grąžinti atsakovei S. J. natūra, priteisti iš atsakovo V. J. dovanoto turto kainos skirtumo ekvivalentą, apskaičiuotą tarp 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartyje nustatytos 33518,01 Eur turto vertės ir Telšių apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtintos taikos sutartyje nurodytos ir sumokėtos 24319,83 Eur skolos VSDFV Mažeikių skyriui, pinigais, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovo V. J. 9198,18 Eur dydžio sumą.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju restitucija natūra yra negalima, todėl esant išimtinėms aplinkybėms pakeitė restitucijos būdą, priteisiant ieškovei iš atsakovų piniginį ekvivalentą.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas privalėjo vadovautis 2018 m. gegužės 15 d. turto vertinimo ataskaita ir joje nurodyta turto verte. Visų pirma, ieškovės ginčijamas 2014 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutartis šalys sudarė laisva valia, patys nustatė ir įrašė 33518,01 Eur dovanojamojo turto vertę. Antra, 2018 m. gegužės 15 d. turto vertinimo ataskaita atlikta ne ginčijamų sandorių metu. Trečia, 2018 m. gegužės 15 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta 69 000 Eur turto vertė yra beveik dvigubai didesnė nei ginčijamų sandorių sudarymo metu nurodyta turto vertė. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi ieškovės ir ginčijamų sandorių metu sutartyse nurodyta 33518,01 Eur dovanojamo turto verte.

30. Apeliantų teigimu, su turto pardavimu susijusios išlaidos turėjo būti dengiamos iš pajamų, gautų pardavus turtą, kadangi jokių kitų pajamų apeliantė S. J. tam skirti negalėjo. Teigiama, kad reikalavimas šioje byloje turėjo būti sumažintas 139,24 Eur suma, t. y. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio suma ir 1 459,19 Eur suma, sumokėta išieškojimą vykdžiusiam antstoliui. Apeliantai įsitikinę, kad ieškovė galėtų maksimaliai reikalauti tik 7 018,01 Eur.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino, kad atsakovas V. J. pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį turi atlyginti didžiausią turto vertę. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė pagrįstai prašė piniginį ekvivalentą skaičiuoti nuo 33518,01 Eur sumos, nes byloje nustatyta, jog atsakovas V. J. už 26500 Eur parduotą turtą sumokėjo atsakovės S. J. 24319,83 Eur įsiskolinimą „Sodrai“, todėl akivaizdu, kad restitucijos piniginis ekvivalentas šiuo atveju yra 9198,18 Eur. Apeliacinio skundo argumentai, kad iš piniginio ekvivalento sumos turėtų būti išskaičiuotos ir kitos sumokėtos sumos notarų biurui, antstoliui, už pastato energetinį sertifikatą, yra nepagrįsti, nes šios išlaidos yra asmeninės atsakovės S. J. prievolės, nesusisijusios su prievolių „Sodrai“ vykdymu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįstas.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė BurbulienėVytautas KursevičiusIrena Stasiūnienė