- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-22
- Bylos Nr.
- e2-203-514/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Volskytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Okreta“
- Atsakovas
- G. L., T. T., D. T.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Advokatai
- Algis Staškūnas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Okreta“ ieškinį atsakovams G. L., T. T., D. T., trečiasis asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl išlaidų už transporto priemonės saugojimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų G. L., T. T. ir D. T. 2 583,00 Eur skolą už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimą transporto priemonės saugojimo aikštelėje, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 59,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas T. T., vairuodamas transporto priemonę Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir dėl atsakovo padaryto teisės aktų pažeidimo 2021 m. lapkričio 6 d. buvo surašytas Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas. Atsakovo T. T. vairuotą transporto priemonę saugojo ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Okreta“. Pagal Kretingos rajono policijos komisariato informaciją minėtos transporto priemonės savininkė yra atsakovė G. T. Kadangi atsakovė automobilį įsigijo būdama santuokoje su atsakovu D. T., transporto priemonę Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir. remdamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalimi, nustatančia, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, pareiškė ieškinį atsakovams. Ieškovės apskaičiavimu įsiskolinimas už transporto priemonės saugojimą 2022 m. rugsėjo 1 d. (už 287 saugojimo paras) datai yra 2 583,00 Eur, skaičiuojant po 9,00 Eur už parą pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį. Ieškovė siuntė atsakovams raginimus, tačiau atsakovai į raginimus nereagavo, transporto priemonės neatsiėmė ir neapmokėjo jos saugojimo išlaidų, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi bei suformuota teismų praktika, prašė priteisti solidariai iš atsakovų 2 583 Eur įsiskolinimą, 5 procentų dydžio metines už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patikslintą ieškinį palaikė atsakovų T. T. ir G. L. atžvilgiu. Atsakovui D. T. pateikus ikivedybinę sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog automobiliai įgyti po santuokos laikomi kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, ieškinio šio atsakovo atžvilgiu atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovė G. L. atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti bei priteisti atsakovei šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog nėra automobilio Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, jokio automobilio nepirko, automobilis jai nebuvo reikalingas, be to, neturi teisės vairuoti transporto priemonių. Teisės vairuoti transporto priemones neturėjo ir jos buvęs sutuoktinis D. T. Automobilį pirko T. T. ir D. T., kurie grasindami smurtu privertė atsakovę pasirašyti kažkokius dokumentus, tačiau, ar jie susiję su automobilio pirkimu, atsakovė nežino. 2022 m. liepos 28 d. teismo sprendimu D. T. pripažintas kaltu dėl santuokos su atsakove iširimo ir jų santuoka buvo nutraukta. Atsakovės nuomone, D. T. yra šio automobilio bendraturtis. Atsakovė jokio automobilio neturėjo ir valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Regitra“ nebuvo įregistravusi savo vardu. Automobiliu visą laiką naudojosi D. T., automobilį draudęs savo vardu, ir T. T., jie ir yra faktiniai automobilio Audi A4 savininkai, todėl ieškinys atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas.
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti, o teismui nusprendus kitaip, prašė išieškomos skolos dydį sumažinti.
Atsakovas T. T. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, paaiškinęs, jog galėtų atlyginti įsiskolinimą tik už automobilio nutempimą į saugojimo aikštelę. Būdamas įkalinimo įstaigoje galimybės atsiimti automobilio iš saugojimo aikštelės neturėjo, be to, to padaryti ir nebūtų galėjęs, nes nebuvo automobilio savininkas.
Atsakovas D. T. pateikė teismui nuomonę dėl patikslinto ieškinio, nurodydamas, kad šioje byloje atsakovu neturėtų būti, nes nėra susijęs su G. L. turima transporto priemone pagal su atsakove sudarytą ikivedybinę sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas D. T. su ieškiniu nesutiko, paaiškinęs, jog pagal sudarytą ikivedybinę sutartį automobilis jam nepriklauso, savininke automobilio yra atsakovė G. L.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Klaipėdos AVPK) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės reikalavimus tenkinti. Nurodė, jog automobilis Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas dėl šios transporto priemonės valdytojo atsakovo T. T. įvykdyto teisės pažeidimo, surašant transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, kuriame atsakovas T. T. pasirašė, kad jam yra pranešta apie priimtą sprendimą dėl priverstinio automobilio nuvežimo ir apie automobilio laikymo vietą, o atsakovei G. L., 2021 m. lapkričio 6 d. buvusiai automobilio savininke, buvo pranešta apie leidimą pasiimti automobilį, todėl atsakovai G. L. ir T. T. privalo atlyginti ieškovei už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas nuo 2021 m. lapkričio 6 d. Faktas, kad 2021 m. lapkričio 6 d. atsakovas T. T. vairavo atsakovei priklausantį automobilį, yra nustatytas įsiteisėjusiu Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas nedalyvavo, prašė bylą teismo posėdyje nagrinėti Klaipėdos AVPK atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys tenkinamas iš dalies.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. liepos 14 d. (pakeista 2021 m. gruodžio 31 d.) tarp UAB „Okreta“ ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo (Nr. 30-4-ST2-78) (toliau - Sutartis), pagal kurią UAB „Okreta“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir įkainiais Palangos mieste ir Kretingos rajone. Sutartimi transporto priemonės iki 3,5 t saugojimo (vienos paros) įkainis 9 Eur. Atsakovas T. T. 2021 m. lapkričio 6 d., apie 01.55 val., Kretingos r., Kūlupėnų k., Stoties g., ties namu Nr. 34, vairavo automobilį Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, dėl ko automobilis Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. lapkričio 6 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu priverstinai nuvežtas į ieškovės UAB „Okreta“ automobilių saugojimo aikštelę, esančią Tiekėjų g. 32, Kretinga, ir saugomas ieškovės bei Klaipėdos AVPK 2020 m. liepos 14 d. pasirašytos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties pagrindu.
Dėl nuosavybės teisės į pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento ir transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių privalomos registracijos
Ieškovė ieškinį atsakovams G. L. ir atsakovui T. T. grindė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalimi, nustatančia, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, bei Kretingos r. PK pateikta informacija, pagal kurią saugomos transporto priemonės savininkė yra atsakovė G. T.. Anot ieškovės, atsakovė, būdama automobilio savininke, kartu su automobilio valdytoju, atsakovu T. T., turi solidariai atlyginti automobilio saugojimo išlaidas.
Su tokia ieškovės pozicija atsakovė nesutiko, argumentuodama tuo, kad T. T. pažeidimo padarymo metu ji nebuvo transporto priemonės Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininke, automobilis nebuvo registruotas jos vardu. Kaip įrodymą pateikė VĮ Regitra pažymą, pagal kurią atsakovė savo vardu transporto priemonių nėra įregistravusi.
VĮ „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas yra V. V.. Tačiau baudžiamojoje byloje aiškinantis automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybes V. V. pateikė (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, paaiškinusi, jog šia sutartimi automobilį kuria jos vardu registruotas automobilį Audu A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė G. T. (dabartinė pavardė L.), tačiau automobilio neišregistravo VĮ Regitra (2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-38-151-210). Kad automobilį pirko savo vardu, atsakovė G. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu, nurodžiusi, jog nupirkto iš V. V. automobilio savo vardu nedeklaravo, T. T. prašymu paskolino jam savo automobilį Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2021 m. lapkričio 6 d. ryte sužinojo, kad T. T. paskolintą automobilį vairavo neblaivus, dėl ko automobilis nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę (2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-38-151-210). Tokie ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti atsakovės G. L. parodymai paneigia jos atsiliepime nurodomas aplinkybes, jog automobilio ji nepirko.
Atsakovė G. L. atsiliepime nurodė, kad galimai ji automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė nesuprasdama sutarties esmės ir buvusių grasinimų įtakoje. Tačiau atsakovai T. T., D. T. aplinkybes apie atsakovės atžvilgiu vartotus grasinimus paneigė. Kitų duomenų, patvirtinančių atsakovės nurodomas aplinkybes dėl grasinimų įsigyjant automobilį, teismas nenustatė, atsakovė automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neginčijo, dėl ko teismas neturi pagrindo manyti, kad atsakovė įsigydama automobilį ir sudarydama automobilio pirkimo – pardavimo sutartį veikė prieš savo valią ar buvo suklaidinta, pasirašydama automobilio pirkimo- pardavimo sutartį. Pačios atsakovės ikiteisminio tyrimo metu nurodomos automobilio pirkimo, perdavimo T. T. aplinkybės (nurodė, kad paskolino savo automobilį, laikė save automobilio savininke) leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, sudarydama automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, ją pasirašydama, suprato šios sutarties turinį ir esmę.
Iš baudžiamojoje byloje (Nr. 1-620-666/2021) esančios (duomenys neskelbtini) 20.30 val. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties (l. 44) matyti, kad V. V. pardavė automobilį Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei G. T.
Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta.
Šalys (duomenys neskelbtini) transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ir kitų sąlygų (pav., kad nuosavybės teisė pereina daikto įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro). Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).
Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles.
Pagal V. V. ir atsakovės G. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu automobilis realiai buvo perduotas pirkėjai, kito nuosavybės teisės perėjimo automobilio įgijėjai momento ir kitų sąlygų (duomenys neskelbtini) transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta, todėl atsakovė G. L. nuosavybės teises į nupirktą automobilį įgijo nuo automobilio perdavimo jai momento.
Atsakovė atsiliepime dėstė argumentus dėl automobilio registracijos, pateikdama VĮ Regitra pažymą, pagal kurią atsakovė savo vardu transporto priemonių nėra įregistravusi, kas anot atsakovės patvirtina, kad ji nebuvo automobilio Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė.
CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-495/2010). Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, jos registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010). Esmine nagrinėjamam ginčui spręsti laikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos.
Sutiktina su atsakovės atstovo nurodomais argumentais, jog pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės), galiojusių transporto priemonės nutempimo metu (aktuali redakcija nuo 2021 m. gegužės 1 d.) 75.1, 75.2, 76.3, punktus, buvusi automobilio savininkė privalėjo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo transporto priemonės pardavimo, pranešti VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų pasikeitimo ir pateikti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir/arba kitus registro duomenų pasikeitimą patvirtinančius dokumentus, tačiau poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).
Dėl pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas
Civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Okreta“ ir automobilio savininkę (atsakovę G. L.) bei valdytoją (atsakovą T. T.) siejo pasaugos teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiga automobilio valdytojui ir savininkui solidariai sumokėti už automobilio saugojimą patirtas išlaidas. Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui ir valdytojui specialios viešosios teisės normos pagrindu.
Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis nustatė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla ir iš Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Kelių eismo taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Automobilis Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas dėl šios transporto priemonės valdytojo, atsakovo T. T. įvykdyto teisės pažeidimo, nustatyto 2021 m. gruodžio 14 d. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų nuosprendžiu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad automobilis priverstinai buvo nuvežtas ir saugomas UAB „Okreta“ teisėtai.
Minėta, kad pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas yra solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga. Pagal 2020 m. rugsėjo 20 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį automobilio Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovė, valdytojas - atsakovas T. T. Remiantis galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies nuostatomis, atsakovai solidariai privalo atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas.
Atsakovė atsiliepime ir jos atstovas teismo posėdžio metu kėlė klausimą dėl atsakovo D. T. solidarios atsakomybės tuo pagrindu, kad automobilis buvo įgytas santuokoje, todėl laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe, o D. T. – automobilio bendrasavininku.
Atsakovų G. L. ir D. T. santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) automobilis įgytas atsakovės G. L. vardu 2020 m. rugsėjo 20 d., t. y. santuokos metu. Pagal įstatymo nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). CK 3.100 straipsnyje įtvirtinti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai, vienas jų – sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Byloje pateikta 2020 m. birželio 15 d. atsakovės G. L. ir atsakovo D. T. ikivedybinė sutartis. Šios sutarties 4 dalies d punktu šalys susitarė, jog automobiliai ir kitos transporto priemonės, kurias po santuokos sudarymo įgis savo vardu sutuoktiniai, yra to sutuoktinio nuosavybė, kurio vardu jie yra įgyti. Šia sutartimi šalys susitarė, jog šalių po santuokos įgytas kilnojamasis turtas laikomas asmenine jį įgijusios ir valdančio asmens nuosavybe. Taigi, atsakovai, sudarydami ikivedybinę sutartį, pakeitė įstatymu nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.87 straipsnio 1 dalis), nustatydami, kad kilnojamajam turtui (transporto priemonėms), įsigytam kiekvieno sutuoktinio vardu santuokos metu po šios sutarties įsigaliojimo, nustatomas kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teisinis režimas, todėl automobilis Audu A4, įgytas atsakovės G. L. pagal 2020 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį laikytinas ne atsakovams priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bet asmenine atsakovės nuosavybė. Faktas, kad 2022 m. liepos 28 d. teismo sprendime konstatuota, kad automobilio įgijimui galimai buvo panaudotos lėšos, gautos pagal 2021 m. kovo 12 d. vartojimo kredito sutartį, pagal kurią prievolė atsakovų yra solidari, nekeičia šalių ikivedybine sutartimi nustatyto turto teisinio režimo. Be to, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinio atsakovo D. T. atžvilgiu atsisakė, todėl atsakovės nurodomos aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą.
Nustačius, kad transporto priemonė Audi A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairuodamas atsakovas T. T. padarė nusikalstamą veiką, priklauso atsakovei, transporto priemonės saugojimo išlaidos priteistinos iš atsakovės ir atsakovo T. T., nes būtent jie turi pareigą atlyginti dėl teisės pažeidimo padarinių pašalinimo trečiųjų asmenų patirtas išlaidas (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1, 8 dalys).
Bylos duomenimis atsakovai prievolės tinkamai atsiskaityti už suteiktas paslaugas ieškovei iki šiol neįvykdė (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovė G. L. 2021 m. lapkričio 18 d. pasirašytinai buvo supažindinta su nutarimu grąžinti jai automobilį Audu A4, valstybinis Nr. 388 (baudžiamosios bylos Nr. 1-620-666/202 l. 51-52), tačiau nei atsakovė, nei atsakovas T. T. automobilio neatsiėmė, nereagavo ir į ieškovės 2022 m. vasario 21 d. siųstus priminimus dėl automobilio atsiėmimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovai nevykdė savo prievolės sumokėti ieškovei už transporto priemonės saugojimą. Kadangi ieškovė atsakovo automobilį 2021 m. lapkričio 6 d. priverstinai nuvežė ir saugojo pagal su Klaipėdos AVPK sudarytą Sutartį, pripažįstama, kad atsakovai privalo atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su transporto priemonės saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje.
Dėl įsiskolinimo dydžio
Ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovams dėl 2 583 Eur išlaidų už transporto priemonės saugojimą, išlaidas apskaičiavo, remdamasi 2020 m. liepos 14 d. Sutartyje ir 2021 m. gruodžio 31 d. Susitarime, sudarytuose tarp ieškovės ir Klaipėdos AVPK numatytais įkainiais už transporto priemonių saugojimą, t. y. transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 9,00 Eur. Išlaidos, apskaičiuotos pagal minėtos Sutarties įkainius už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d.
Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis, sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, jog priverstinai nuvežta transporto priemonė praprastai yra saugoma pagal policijos komisariato ir saugotojo sudarytą sutartį, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį gali kilti (kyla) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Minėta, teismai turi vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Kaip ir nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad sutartis tarp ieškovės ir Klaipėdos AVPK buvo sudaryta, remiantis viešojo pirkimo rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi, savaime neįrodo nagrinėjamoje byloje reikalaujamo priteisti įkainio už priverstinį transporto priemonės saugojimą dydžio pagrįstumo.
Be to, priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-427-856/2021).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad byloje sprendžiant ginčą dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jeigu saugojimo paslaugų teikėjo veikla susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
Nagrinėjamu atveju, teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo pagrįstumą, vertino analogiškų paslaugų (priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (panašiu) laikotarpiu (2022 m.), skelbiamus Klaipėdos, Telšių, Tauragės apskričių policijos komisariatų svetainėse: https://klaipeda.policija.lrv.lt, https://telsiai.policija.lrv.lt, https://taurage.policija.lrv.lt.
Kaip matyti iš šių viešai prieinamų duomenų, gretimose vietovėse (pavyzdžiui, Plungės r. sav., Rietavo sav., Klaipėdos m., Klaipėdos r., Skuodo r., Šilalės r. sav., Šilutės r. sav., Tauragės m. bei kituose nurodytų gretimų apskričių rajonuose) nurodyti priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainiai panašiu, kaip byloje nagrinėjamo ginčo (2022 m.), laikotarpiu svyruoja nuo 1,21 Eur iki 10,51 Eur (saugojimo įkainiai). Pavyzdžiui, Plungės r. sav. ir Rietavo sav. – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 7,25 Eur; Skuodo r. sav. – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 6,00 Eur; Klaipėdos m. ir Neringoje – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 10,51 Eur; Telšių r. sav. – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 10,00 Eur; Mažeikių r. sav. – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 6,00 Eur; Šilalės r. sav. – transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis – 1,21 Eur; Tauragės m. – transporto priemonės o saugojimo (vienos paros) įkainis – 3,63 Eur, ir kt.
Iš šių duomenų daroma išvada, kad aptartuose aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu transporto priemonių saugojimo įkainiai didžiąja dalimi yra mažesni nei nagrinėjamu atveju Kretingos r. sav.. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad ieškovės ir Klaipėdos AVPK sudarytoje Sutartyje numatytas transporto priemonių vienos paros saugojimo 9,00 Eur įkainis neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų panašioje vietovėje.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus įkainius aplinkiniuose rajonuose, ir tai, kad ieškovė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie galėtų pagrįsti jos teikiamų specializuotų paslaugų realius kaštus, o kartu teismui būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas įkainių dydžių pagrįstumą ir proporcingumą (CPK 12, 178 straipsniai) (Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020), teismas sprendžia, kad protinga ir teisinga vienos paros automobilio saugojimo įkainį sumažinti iki 7,00 Eur už vieną saugojimo parą (CK 1.5 straipsnis).
Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, iš atsakovų ieškovei priteisiama 2009 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. d., skaičiuojant 7,00 Eur kainą už vieną saugojimo parą (287 dienos x 7,00 Eur) (CK 1.5 straipsnis, CK 6.840, 6.850 straipsniai, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis, Sutarties 2.4 punktas).
Dėl procesinių palūkanų
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovei prašant, iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio atsakovo D. T. atžvilgiu atisakymo
Ieškovės atstovas baigiamųjų kalbų metu atsisakė nuo ieškinio atsakovo D. T. atžvilgiu ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti.
Ieškinio atsisakymas yra viena iš civilinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisę pradėti ir civilinę bylą turi ieškovė, šiuo atveju UAB „Okreta“, atitinkamai teisę pasirinkti, kam bus reiškiami ieškinio reikalavimai turi būtent ieškovė. CPK 140 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje teisės atsisakyti ieškinio įgyvendinimą, numatyta, jog bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Remiantis minėtu teisinu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad ieškinio galima atsisakyti bet kurioje bylos proceso stadijoje, taip pat ir baigiamųjų kalbų metu.
Ieškovė pagrįstai ir teisėtai pasinaudojo savo teise atsisakyti ieškinio reikalavimų. Ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia šalių teisių bei interesų, todėl ieškovės ieškinio atsisakymas atsakovo D. T. atžvilgiu priimtinas ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 283 straipsnio 4 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 45 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškinį patenkinus iš dalies, atsakovės atstovo prašymu spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas ir atsakovei priteistinos jos turėtos išlaidos proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).. Bylą nagrinėjant teisme atsakovė pateikė išlaidas patvirtinančius dokumentus, pagal kuriuos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti sudaro 500 Eur (pinigų priėmimo kvitas Nr. 1098958). Išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, neviršija maksimalaus dydžio, teismas jas pripažįsta pagrįstomis (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus iš dalies (77,78 ?), atsakovei atlygintina 111,10 Eur (22,22 ?) bylinėjimosi išlaidų,
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Okreta“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Okreta“ solidariai iš atsakovų G. L. ir T. T. 2 009 Eur (dviejų tūkstančių devynių euro 00 ct) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. spalio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 45,00 Eur (keturiasdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Okreta“ ieškinio reikalavimų atsisakymą atsakovo D. T. atžvilgiu ir šioje dalyje bylą nutraukti.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Okreta“ 111,10 Eur (vieną šimtą vienuolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei G. L.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Plungės rūmus.