- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-22
- Bylos Nr.
- A-520-1504-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01588-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių
- Kategorijos
- 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje.
Pareiškėjas nurodė, kad 2004 metais, remdamasis 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422 (toliau – ir Išvada), pateikė pašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą mišką, t. y. skirti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. 2004 m. liepos 7 d. buvo paženklintos sklypo ribos, o vėliau paruoštas projektas. Kelis kartus domėjosi, kada gaus nuosavybės dokumentus. Jam paaiškinta, kad institucija turi daug darbo, prašė palaukti. Raštiškų pranešimų pareiškėjas negavo. 2010 m. birželio mėn., t. y. praėjus šešeriems metams nuo pareiškimo ir Išvados pristatymo dienos, iš UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projektuotojų sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Vilniaus AVA) pateikto projekto nepatvirtino, o sprendimą motyvavo tuo, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Nurodė, kad Vilniaus AVA apie tai privalėjo pranešti pareiškimo pateikimo dieną. Pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas. Anot pareiškėjo, įstatymų neatitinkančio projekto tvarkymas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeidžiami kiti įstatymai. Pasirinkęs mišką, jis iš pretendentų miškui gauti sąrašo eilės pradžios būtų perkeltas į jos galą, nes miško sklypų pasiūla 2004 ir 2011 metais yra skirtinga, todėl pareiškėjas privalėtų rinktis iš to, kas liko. Be to, taip jis verčiamas vadovautis pakitusia įstatymine baze, nes dabar žemės, miško išvadų negalima nei pirkti, nei parduoti. Nurodė, kad Vilniaus AVA netinkamai atliko tarnybines pareigas. Jeigu dabar iš jo būtų reikalaujama pateikti naują prašymą, tai būtų įvykdyti nusikaltimai. Nustačius įstatymo pažeidimą, piliečio teisės turi būti atstatomos į tą padėtį, kurioje buvo iki įstatymo pažeidimo. Sugrįžti į tą padėtį, kuri buvo prieš šešerius metus, neįmanoma – laikas yra force majeure. Konkrečiu atveju iš jo nepagrįstai yra reikalaujama sugrįžti į pradinę padėtį, nors, visų pirma, tai, kaip įstatymų pažeidėja, turi padaryti Vilniaus AVA teisių ir pareigų perėmėja –Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Ši institucija turėtų pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Jeigu pagal Išvadą būtų skirtas žemės sklypas, niekas nenukentėtų, nes tiek žemės sklypas, tiek miškas yra vertinami tais pačiais ekvivalentiškumo matais – pinigais. Svarbu, kad sumos būtų vienodos.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Švenčionių žemėtvarkos skyrius) bendru atsiliepimu prašė pareiškėjo V. S. skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas 2004 m. liepos 7 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus Kavaltiškės kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime, kaip teigė skunde. Pareiškėjas pagal 2001 m. lapkričio 12 d. parengtą išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą 32,45 ha miško, esančio Zelenkavo kaime, Švenčionių rajone, – 16,23 ha miško. Pareiškėjo prašymu, minėta Išvada buvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ patvirtinto piliečių, pateikusių prašymus bei išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, sąrašo 10 eiliškumo grupę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka) 24 punkte nurodyta, kad jeigu pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, jo teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo žemės sklypą Nr. 294 - 3,42 ha, miškų ūkio paskirties, ir žemės sklypą Nr. 295 - 8,45 ha, žemės ūkio paskirties. 2008 metais parengė kadastro duomenų bylą, kurią pateikė Švenčionių žemėtvarkos skyriui. Tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą, buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 46 punkto pažeidimas: negalima už grąžintiną mišką formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, todėl dokumentai nebuvo pasirašyti. Į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 5 d. prašymą pranešti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini) kaime Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) atsakė, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų ir kad pagal pirmiau minėtą Išvadą pareiškėjas turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, todėl jam pasiūlyta pasirinkti Švenčionių rajono kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą pagal parengtą 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422. Šis raštas nebuvo apskųstas. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) kaime (nors žemės sklypas suprojektuotas Kavaltiškės kaime). Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 paaiškino, kad negalima pagal Išvadą suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo. Tvarkos 46 punkte nurodyta, kad jeigu piliečiams grąžintinas miškas neišlikęs, jų pageidavimu grąžinamas žemės sklypas, kuriame buvo miškas, arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis miško sklypas iš laisvo miško – tik už turėtą mišką ir tik piliečiams, gyvenantiems tose apskrityse, kuriose yra perduodamas nuosavybėn miškas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. pateiktame prašyme Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašoma suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką Kavaltiškės kaime (buvusi žemė Zelenkavo kaime), pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai. Nurodė, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika). Metodikos 35 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo, todėl pareiškėjas turi rašyti Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašymą ir nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos) nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2004 metais pateiktame prašyme Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui prašė suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką, esantį Kavaltiškės kaime, todėl jam galėjo būti projektuojami tik miško ūkio paskirties žemės sklypai. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui suprojektavo 3,54 ha miško paskirties (sklypo Nr. 294) ir 8,45 ha žemės ūkio paskirties (sklypo Nr. 295) sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir 2008 metais parengė kadastro duomenų bylas, kurias pateikė Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui. Nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos tik į žemės sklypą Nr. 294, o tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo pastebėta, kad sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų, todėl pagrįstai atsisakyta pasirašyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Teismas pripažino nepagrįsta V. S. poziciją, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos turėjo pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Anot teismo, žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, o šios Metodikos 28 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo. Dėl šios priežasties pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą ir jame nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo. Gavus prašymą, jo nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastro vietovės žemėtvarkos projektą. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagrįstai atsisakė skirti V. S. žemės sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui suprojektuotą žemės ūkio paskirties sklypą.
III.
Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimu, prašo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad susidarė force majeure situacija, t. y. sugrįžti į tą ūkinę-finansinę-administracinę situacija, kuri buvo prieš septynerius metus, yra neįmanoma, todėl yra būtina ieškoti, nepažeidžiant kitų įstatymų, tokio sprendinio, kuris tenkintų abi proceso šalis ir nebūtų pažeistas valstybės interesas. Valstybė, įvertinusi visuotiniu vertės ekvivalentu (pinigais) jos dispozicijoje esantį nacionalizuotą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą, reikalauja, kad atsikuriantieji ir administracija, vykdydami denacionalizacijos procesus, vadovautųsi įstatymais. Sklypas Nr. 295 buvo suprojektuotas laikantis visų projektavimo įstatymų reikalavimų. Nustačius įstatymo pažeidimą yra būtina įvertinti kaip tai lemia galutinį rezultatą ir ar yra pažeidžiami kitų proceso dalyvių interesai. Konkrečiu atveju pačiame pradiniame nuosavybes atkūrimo etape netinkamas įstatymo taikymas galutiniame rezultate nepažeidžia proceso dalyvių ir valstybės interesų. Projekto įteisinimas – nepažeidžia šalių ir valstybės interesų, todėl į tai ir būtina atsižvelgti. Teismo sprendimas, anot pareiškėjo, prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTI) 86 straipsnio reikalavimams, kadangi jis nėra pagrįstas ir teisėtas. Teismas nereikalavo iš atsakovo argumentų, kodėl pareiškėjas privalo laikytis reikalavimo, kad už mišką negalima skirti žemės, ir praėjus šešeriems metams rašyti naują pareiškimą miškui gauti. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų ir juos ignoravo. Teismo sprendimas yra be motyvų ir nepagrįstas, šališkas. Teismo šališkumą įrodo ir tai, kad jis ignoravo bet kokios ūkinės-finansinės veiklos rezultato vertinimo galutinį kriterijų – pinigus. Išvada yra įvertintina visuotinu ekvivalentiškumo matu – pinigais. Lygiai už tokia pat pinigų sumą jam buvo skiriama žemė, todėl nukentėjusiųjų nėra. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A525-19/2010.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo V. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais ir nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reglamentavimą. Teismas teisingai konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui žemės sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, ir nėra pagrindo minėtą instituciją įpareigoti skirti pareiškėjui suprojektuotą žemės ūkio paskirties sklypą, nes, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. pateiktame prašyme Švenčionių žemėtvarkos skyriaus prašoma suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką Kavaltiškės kaime (buvusi žemė Zelenkavo kaime), pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai. Nurodo, kad teritorinių žemėtvarkos skyrių darbuotojai atstovauja Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos teismuose pagal jiems suteiktus Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus įgaliojimus ir veikia šios institucijos vardu, tačiau minėti teritoriniai padaliniai neturi juridinio asmens teisių, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius negali būti įtraukiamas į bylą kaip savarankiškas proceso dalyvis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracinėje byloje nagrinėtinas įpareigojimo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirti pareiškėjui V. S. suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pažymėtina, kad ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui šioje byloje nėra, nesutariama tik dėl šios teisės įgyvendinimo būdo.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2001 m. lapkričio 12 d. buvo parengta išvada Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (16,23 ha iš 32,45 ha) miško, esančio Zelenkavo kaime, Švenčionių rajone, kurį nuosavybės teise valdė J. L. (b. l. 4, 37). V. S. 2004 m. liepos 7 d. prašymu kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas neatlygintinai suteikti lygiaverčius miško ir žemės sklypus Kavaltiškės kaime iš jam priklausančios žemės, kurios vertė 12 237 Lt (b. l. 35). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ pareiškėjas buvo įtrauktas į patvirtintą sąrašą piliečių, pateikusių prašymus ir išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus po Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 2694-86 patvirtinto projekto papildymo iki 2006 m. kovo 1 d. (b. l. 19-20, 21). Minėto įsakymo 3.1 punktu UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projekto autoriui iki 2006 m. spalio 30 d. pavesta papildyti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo pareiškėjui miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 294 (3,42 ha) ir žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 295 (8,45 ha) (b. l. 23-24). 2008 metais buvo parengtos kadastro duomenų bylos, kurios buvo pateiktos Švenčionių žemėtvarkos skyriui. 2010 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą informuoti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (b. l. 26). Išnagrinėjęs šį prašymą, Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) (b. l. 28-29) informavo pareiškėją, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų ir kad pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422 jis turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, buvo pasiūlyta pasirinkti, kurioje Švenčionių rajono kadastro vietovėje iš laisvo valstybinio žemės fondo nori gauti miško sklypą pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422. 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, skyrimo. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 atsakė, kad pagal pareiškėjo pateiktą Išvadą negalima suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo, nes pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai, nurodė, kad nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą, pareiškėjui Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikus prašymą, kuriame bus nurodyta konkreti kadastro vietovė, kurioje pareiškėjas pageidauja gauti miško sklypą iš laisvo žemės fondo (b. l. 30-32).
Pareiškėjas V. S. skundu, pateiktu pirmosios instancijos teismui, prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nurodydamas, kad atsakovo pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir jam nepriimtinas, nes pareiškėjas privalėtų rinktis iš to, kas liko, be to, šiuo metu nei žemės, nei miško išvadų negalima pirkti ar parduoti, kadangi sugrįžti į pradinę padėtį nebeįmanoma, jam turėtų būti paskirtas ginčo žemės sklypas, dėl to niekas nenukentėtų, nes žemės sklypas vertinamas tuo pačiu matu kaip ir miškas, t. y pinigais (b. l. 1-2). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, konstatuodamas, kad atsakovas pagrįstai atsisakė skirti V. S. žemės sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, nes pagal galiojančius teisės aktus už buvusio savininko J. L. nuosavybės teise valdytą mišką, esantį Zelenkavo kaime, Švenčionių rajone, galėjo būti projektuojami tik miško ūkio paskirties žemės sklypai, atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam atsakovas turėjo siūlyti pasirinkti mišką iš 2004 metų sąrašo, nes, anot teismo, pagal nustatytą tvarką pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą ir jame nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo žemės fondo, o gavus prašymą jo nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastro vietovės žemėtvarkos projektą (b. l. 71-75). Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad grįžti šiuo metu į tą padėtį, kuri buvo prieš septynerius metus, neįmanoma, todėl būtina rasti sprendimą, tenkinantį abi proceso šalis, sprendimas nemotyvuotas, teismas buvo šališkas, neatsakė į pareiškėjo argumentus, neįvertino, kad paskyrus pareiškėjui ginčo sklypą dėl to niekas nenukentės, nes jis gaus žemės sklypą už tokią pat vertę, kuri nurodyta Išvadoje, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–19/2010 (b. l. 81). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė bylai aktualias teisės aktų normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo redakcija Nr. XI-283) nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pažymėtina, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004).
1991 m. liepos 25 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas Nr. I-1607, kurios 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1757) numatyta, kad vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų vykdant žemės reformą yra nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės teises, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tokį jo pobūdį lėmė tai, kad jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį piliečiams, nurodytiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) vandens telkinius; 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Pagal nekilnojamojo turto objektą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, Atkūrimo įstatyme yra atskirai įtvirtintos atkūrimo sąlygos ir tvarka. Šio Įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisių į miškus atkūrimo sąlygas ir tvarką, t. y. šio įstatymo 2 dalis numato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtą valstybės išperkamam, taip pat buvusio miško plotą, kurio šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, 4 dalis numato, kad už mišką, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtą valstybės išperkamam, taip pat už mišką, kurio susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis numato, kad kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalį (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1181, 2010 m. birželio 19 d. įstatymo redakcija Nr. XI-919, kuriose buvo įtvirtintas tas pats teisinis reguliavimas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą – mišką) miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 46 punkte (2004 m. balandžio 7 d. nutarimo redakcija Nr. 387). Įvertinus sistemiškai minėtas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Tvarkos 46 punkto nuostatas matyti, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Taip pat nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Tvarkos 50 punktą (2003 m. spalio 14 d nutarimo redakcija Nr. 1270) perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (2008 m. rugpjūčio 7 d. redakcija Nr. 3D-438). Iš Metodikos 22 ir 28 punktuose įtvirtintų nuostatų matyti, jog prieš pradedant rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą (jo papildymą) yra sudaromi ir patvirtinami nauji piliečių, pageidaujančių inter alia gauti miško sklypą pasirinktoje teritorijoje ir sugrupuotų pagal ŽRĮ 10 straipsnį nustatytą eiliškumą, sąrašai, į kuriuos įtraukiami visi piliečiai, iki apskrities viršininko įsakymu nustatyto termino pateikę prašymus gauti žemę toje teritorijoje.
Teisėjų kolegija, įvertinus pirmiau minėtą įstatyminį reglamentavimą ir byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas V. S. nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, skiriant jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nes pareiškėjas vietoj miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti nepageidavo, prašo skirti sklypą, kuris yra žemės ūkio paskirties. Atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nustatęs, kad pareiškėjui už mišką, kurio jis susigrąžinti natūra turėtoje vietoje nepageidavo, nepagrįstai suprojektuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 295, turėjo teisę atsisakyti pasirašyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas konkretų miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti piliečiai nepageidauja, atlyginimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose šie piliečiai gyvena, nesuteikė institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės kitokiais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūroje turėtoje vietoje. Taigi reikalaujant, kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirtų pareiškėjui suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nors toks nuosavybės atkūrimo teisės įgyvendinimo būdas konkrečiu atveju pagal paminėtus teisės aktus negalimas, kiltų grėsmė atsakovui tapti ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančia, o nepagrįstai jas suteikiančia institucija, be to – sudarytų prielaidas pažeisti viešąjį interesą, kad žemės reforma, inter alia nuosavybės teisių grąžinimo procesas, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis, būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, teisės kitokiais būdais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra turėtoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–19/2010, teigdamas, kad nagrinėdamas panašią situaciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog tol, kol žemės sklypų projektavimo proceso etapai yra nenuginčyti teisme, galutinis projektavimo rezultatas yra teisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525–19/2010 nepateikė išaiškinimų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad vietoj miško pareiškėjui būtų galima skirti žemės ūkio paskirties sklypą. Šioje nutartyje nurodyta, kad kompetentinga institucija privalo atsisakyti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei tokio sprendimo priėmimas prieštarautų aukščiausios teisinės galios teisės aktams, o šios išvados negali paneigti tai, kad žemesni pagal savo teisinę galią teisės aktai (pvz., žemės reformos žemėtvarkos projektas (schema) ar kiti nuosavybės teisių atkūrimo procese priimti administraciniai aktai) tokio sprendimo priėmimo nedraudžia ar net numato tokio sprendimo priėmimo galimybę. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija patvirtina, kad konkrečiu atveju atsakovui nekilnojamojo turto atkūrimo proceso metu nustačius, kad nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo būdas, vietoj miško pareiškėjui skiriant žemės ūkio paskirties sklypą, neatitinka teisės aktuose įtvirtintų sąlygų ir dėl to pagrįstai atsisakius pasirašyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą taikyti pareiškėjo nurodomą nuosavybės teisių įgyvendinimo būdą, nes taip būtų pažeisti imperatyvūs teisė aktų reikalavimai.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas, nes, reikalaujant mišką išsirinkti ne iš 2004 metų sąrašo, yra apribojama jo teisė pasirinkti dėl sumažėjusios miškų pasiūlos, kad tokie atsakovo veiksmai yra nusikalstami, pažymėtina, jog pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, jame išreiškė valią dėl pasirinkto teisių gynybos būdo, t. y. prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, kas, kaip nustatyta, yra negalima. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė reikalavimų, susijusių su tuo, kad jam būtų sudaryta galimybė pasirinkti mišką iš sąrašo, kuris buvo sudarytas 2004 metais, nekėlė žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nurodomais atsakovo veiksmais, kuriais nebuvo įgyvendinta pareiškėjo teisė atsikurti nuosavybės teises į mišką pagal Išvadą.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatsakyta į pareiškėjo argumentus, o teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo šališkas, nes tai neatitinka realios padėties. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė pareiškėjo argumentus patvirtinančių aplinkybių. Byloje nėra objektyvių duomenų, suponuojančių išvadą apie pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į esminius pareiškėjo argumentus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, paremtas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize (ABTĮ 86 straipsnis), kurių teisingumo vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, pagrįstas jo nesutikimu su priimtu sprendimu, nepaneigia. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodymu, ignoravo bet kokios ūkinės-finansinės veiklos rezultato vertinimo galutinį kriterijų – pinigus, kad pagal ekvivalentą pareiškėjui turėjo būti skiriama žemė, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Kaip jau buvo minėta, įstatymai, reglamentuojantys atsakovo veiksmus, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato, kad už išlikusį mišką, kurio susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, gali būti skiriama žemės ūkio paskirties žemė. Pažymėtina, kad ABTĮ 130 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo įstatymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad atsakovas turi skirti žemės ūkio paskirties žemę už mišką. Pažymėtina, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismo pateiktuose samprotavimuose (b. l. 65) taip pat nebuvo nurodyti konkretūs įstatymų, iš jų specialaus įstatymo, kuris reglamentuoja nuosavybės teisės atkūrimą, normos, kurios leistų atsakovui, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, priimti sprendimą atkurti nuosavybės teisę kitokiu būdu, nei kad numatyta specialiame įstatyme.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.