Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-18 · Administracinė byla Nr. P-261-122-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-3407-426/2011Sprendimas · 2011-10-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-146-57-13Nutartis · 2013-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-261-122-13Nutartis · 2013-09-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-18
Bylos Nr.
P-261-122-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01588-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P261-122/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1.; 80.3. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriame prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad 2004 metais, remdamasis 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422 (toliau – ir Išvada), pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą mišką, t. y. skirti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2004 m. liepos 7 d. buvo paženklintos sklypo ribos, o vėliau paruoštas projektas. Kelis kartus domėjosi, kada gaus nuosavybės dokumentus. Jam paaiškinta, kad institucija turi daug darbo, prašė palaukti. Raštiškų pranešimų pareiškėjas negavo. 2010 m. birželio mėn., t. y. praėjus šešeriems metams nuo pareiškimo ir Išvados pristatymo dienos, iš UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projektuotojų sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Vilniaus AVA) pateikto projekto nepatvirtino, o sprendimą motyvavo tuo, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Nurodė, kad Vilniaus AVA apie tai privalėjo pranešti pareiškimo pateikimo dieną. Pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas. Anot pareiškėjo, įstatymų neatitinkančio projekto tvarkymas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeidžiami kiti įstatymai. Pasirinkęs mišką, jis iš pretendentų miškui gauti sąrašo eilės pradžios būtų perkeltas į jos galą, nes miško sklypų pasiūla 2004 ir 2011 metais yra skirtinga, todėl pareiškėjas privalėtų rinktis iš to, kas liko. Be to, taip jis verčiamas vadovautis pakitusia įstatymine baze, nes dabar žemės, miško išvadų negalima nei pirkti, nei parduoti. Nurodė, kad Vilniaus AVA netinkamai atliko tarnybines pareigas. Jeigu dabar iš jo būtų reikalaujama pateikti naują prašymą, tuo būtų įvykdyti nusikaltimai. Nustačius įstatymo pažeidimą, piliečio teisės turi būti atstatomos į tą padėtį, kurioje buvo iki įstatymo pažeidimo. Sugrįžti į tą padėtį, kuri buvo prieš šešerius metus, neįmanoma – laikas yra force majeure. Šiuo konkrečiu atveju iš pareiškėjo nepagrįstai yra reikalaujama sugrįžti į pradinę padėtį, nors, visų pirma, tai, kaip įstatymų pažeidėja, turi padaryti Vilniaus AVA teisių ir pareigų perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba. Ši institucija turėtų pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Jeigu pagal Išvadą būtų skirtas žemės sklypas, niekas nenukentėtų, nes tiek žemės sklypas, tiek miškas yra vertinami tais pačiais ekvivalentiškumo matais – pinigais. Svarbu, kad sumos būtų vienodos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Švenčionių žemėtvarkos skyrius) bendru atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. liepos 7 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), kaip teigė skunde. Pareiškėjas pagal 2001 m. lapkričio 12 d. parengtą išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą 32,45 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), – 16,23 ha miško. Pareiškėjo prašymu minėta Išvada buvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ patvirtinto Piliečių, pateikusių prašymus bei išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (duomenys neskelbtini), sąrašo 10 eiliškumo grupę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 24 punkte nurodyta, kad, jeigu pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, jo teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo žemės sklypą Nr. 294 – 3,42 ha, miškų ūkio paskirties, ir žemės sklypą Nr. 295 – 8,45 ha, žemės ūkio paskirties. 2008 metais parengė kadastro duomenų bylą, kurią pateikė Švenčionių žemėtvarkos skyriui. Tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą, buvo nustatytas Tvarkos 46 punkto pažeidimas: negalima už grąžintiną mišką formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, todėl dokumentai nebuvo pasirašyti. Į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 5 d. prašymą pranešti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini), Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) atsakė, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų reikalavimų ir kad pagal pirmiau minėtą Išvadą pareiškėjas turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, todėl jam pasiūlyta pasirinkti Švenčionių rajono kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą pagal parengtą 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422. Šis raštas nebuvo apskųstas. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) (nors žemės sklypas suprojektuotas (duomenys neskelbtini)). Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 paaiškino, kad negalima pagal Išvadą suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. pateiktame prašyme Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašoma suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką (duomenys neskelbtini) (buvusi žemė (duomenys neskelbtini)), pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika). Metodikos 35 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo, todėl pareiškėjas turi rašyti Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašymą ir nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 71-75) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos) nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2004 metais pateiktame prašyme Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui prašė suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką, esantį (duomenys neskelbtini), todėl jam galėjo būti projektuojami tik miško ūkio paskirties žemės sklypai. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui suprojektavo 3,54 ha miško paskirties (sklypo Nr. 294) ir 8,45 ha žemės ūkio paskirties (sklypo Nr. 295) sklypus (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir 2008 metais parengė kadastro duomenų bylas, kurias pateikė Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui. Nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos tik į žemės sklypą Nr. 294, o tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo pastebėta, kad sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl pagrįstai atsisakyta pasirašyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus.

Teismas pripažino nepagrįstą pareiškėjo poziciją, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Anot teismo, žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, o šios Metodikos 28 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo. Dėl šios priežasties pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą ir jame nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo. Gavus prašymą, jo nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastro vietovės žemėtvarkos projektą. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui žemės sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui suprojektuotą žemės ūkio paskirties sklypą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi (b. l. 106-115) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2001 m. lapkričio 12 d. buvo parengta išvada Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nustatyta, kad V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (16,23 ha iš 32,45 ha) miško, esančio (duomenys neskelbtini), kurį nuosavybės teise valdė J. L. (b. l. 4, 37). V. S. 2004 m. liepos 7 d. prašymu kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas neatlygintinai suteikti lygiaverčius miško ir žemės sklypus (duomenys neskelbtini) iš jam priklausančios žemės, kurios vertė 12 237 Lt (b. l. 35). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ pareiškėjas buvo įtrauktas į patvirtintą sąrašą piliečių, pateikusių prašymus ir išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus po Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 2694-86 patvirtinto projekto papildymo iki 2006 m. kovo 1 d. (b. l. 19–20, 21). Minėto įsakymo 3.1 punktu UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projekto autoriui iki 2006 m. spalio 30 d. pavesta papildyti (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo pareiškėjui miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 294 (3,42 ha) ir žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 295 (8,45 ha) (b. l. 23–24). 2008 metais buvo parengtos kadastro duomenų bylos, kurios buvo pateiktos Švenčionių žemėtvarkos skyriui. 2010 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą informuoti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (b. l. 26). Išnagrinėjęs šį prašymą, Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) (b. l. 28–29) informavo pareiškėją, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų reikalavimų ir kad pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422 jis turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, buvo pasiūlyta pasirinkti, kurioje Švenčionių rajono kadastro vietovėje iš laisvo valstybinio žemės fondo nori gauti miško sklypą pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422. 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, skyrimo. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 atsakė, kad pagal pareiškėjo pateiktą Išvadą negalima suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo, nes pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai, nurodė, kad nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą, pareiškėjui Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikus prašymą, kuriame bus nurodyta konkreti kadastro vietovė, kurioje pareiškėjas pageidauja gauti miško sklypą iš laisvo žemės fondo (b. l. 30–32).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, administracinės bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė bylai aktualias teisės aktų normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Pažymėjo, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-184/2007, 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004).

Įvertinusi sistemiškai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 6 dalies ir Tvarkos 46 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Taip pat nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėjo, kad pagal Tvarkos 50 punktą (2003 m. spalio 14 d nutarimo redakcija Nr. 1270) perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (2008 m. rugpjūčio 7 d. redakcija Nr. 3D-438). Iš Metodikos 22 ir 28 punktuose įtvirtintų nuostatų matyti, kad prieš pradedant rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą (jo papildymą) yra sudaromi ir patvirtinami nauji piliečių, pageidaujančių inter alia gauti miško sklypą pasirinktoje teritorijoje ir sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, sąrašai, į kuriuos įtraukiami visi piliečiai, iki apskrities viršininko įsakymu nustatyto termino pateikę prašymus gauti žemę toje teritorijoje.

Teisėjų kolegija, įvertinus minėtą įstatyminį reglamentavimą ir byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, skiriant jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nes pareiškėjas vietoj miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti nepageidavo, prašo skirti sklypą, kuris yra žemės ūkio paskirties. Atsakovas, nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nustatęs, kad pareiškėjui už mišką, kurio jis susigrąžinti natūra turėtoje vietoje nepageidavo, nepagrįstai suprojektuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 295, turėjo teisę atsisakyti pasirašyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus. Kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas konkretų miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti piliečiai nepageidauja, atlyginimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose šie piliečiai gyvena, nesuteikė institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės kitokiais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra turėtoje vietoje. Taigi reikalaujant, kad atsakovas skirtų pareiškėjui suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nors toks nuosavybės teisės atkūrimo įgyvendinimo būdas konkrečiu atveju pagal minėtus teisės aktus negalimas, kiltų grėsmė atsakovui tapti ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančia, o nepagrįstai jas suteikiančia institucija, be to, sudarytų prielaidas pažeisti viešąjį interesą, kad žemės reforma, inter alia nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis, būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, teisės kitokiais būdais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra turėtoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas, nes, reikalaujant mišką išsirinkti ne iš 2004 metų sąrašo, yra apribojama pareiškėjo teisė pasirinkti dėl sumažėjusios miškų pasiūlos, pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, jame išreiškė valią dėl pasirinkto teisių gynybos būdo, t. y. prašė įpareigoti atsakovą skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, tačiau tai, kaip nustatyta, yra negalima. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė reikalavimų, susijusių su tuo, kad jam būtų sudaryta galimybė pasirinkti mišką iš sąrašo, kuris buvo sudarytas 2004 metais, nekėlė žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nagrinėti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nurodomais atsakovo veiksmais, kuriais nebuvo įgyvendinta pareiškėjo teisė atsikurti nuosavybės teises į mišką pagal Išvadą.

III.

Pareiškėjas V. S. 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) (b. l. 125–127).

Šalies argumentai

Prašyme nurodė, kad naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė – klaidinga Išvados rūšis. Apie tai pareiškėjas sužinojo iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771. Teigė, kad 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422, kurioje padarytas įrašas – 16,23 ha, vertė – 12 237 Lt, yra klaidinanti, kadangi perrašinėjant dokumentus buvo suklysta, įrašas padarytas viena eilute žemiau. Anot pareiškėjo, šį teiginį įrodo tai, kad: 1) atkuriant nuosavybės teises į pareiškėjo senelio J. L. turėtą 77,75 ha žemės ūkio paskirties žemę buvo vadovautasi 1935 m. (duomenys neskelbtini) suskirstymo į viensėdžius ūkius sąrašu ir jo dukros Š. S., J. (gim. 1919 m.), parodymais. Kadangi 1935 m. lenkų sudaryta archyvine medžiaga negalima buvo pasinaudoti, nes dalis lapų iš archyvinės bylos buvo išplėšti, bendrame kaimo gyventojų susirinkime, dalyvaujant žemėtvarkos specialistams, buvo nustatytos savininkų sklypų ribos. Plane šis sklypas yra pažymėtas Nr. 10 (32,45 ha sklypą pareiškėjas dalinasi perpus po 16,23 ha su pussesere G. Š.); 2) 1999 m. sausio 14 d. Ignalinos rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti konstatavo, kad J. L. nuosavybės teise valdė bendro žemės ploto 77,75 ha; 3) 2001 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius išdavė pažymą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, kurioje nurodoma, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, pareiškėjas įgyja neatlygintinai 16,23 ha žemės sklypą; 4) kadangi nutarė „perkelti“ žemės sklypą į Švenčionių rajoną, prašė paskaičiuoti 16,23 ha paveldėto žemės sklypo kainą ir suteikti išvadą žemės perkėlimui; 5) Švenčionių rajone žemės sklypų projektavimo darbus vykdanti AB „Vilniaus hidroprojektas“ atliko skaičiavimus ir nustatė 16,23 ha žemės vertę – 12 237 Lt. Taigi, remiantis kaimo bendruomenės ir komisijų išvadomis, buvo nustatyta, kad J. L. nuosavybės teise valdė žemės ūkio paskirties 77,75 ha žemės sklypą. Vadinasi, jo dalis – 16,23 ha sklypas taip pat yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Pareiškėjo teigimu, vėliau perrašinėjant dokumentus įsivėlė klaida. 2001 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 1422 nurodoma, kad J. L. Vilniaus apskrities Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) turėjo nekilnojamą turtą ne žemę, bet mišką – 32,45 ha. Manė, kad perrašinėjant dokumentus buvo suklysta, t. y. įrašas padarytas viena eilute žemiau. Tokiu būdu J. L. žemės ūkio paskirties žemė Išvadoje pateikiama kaip miškas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 141-150) pareiškėjo V. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas nustatė, kad administracinė byla Nr. A520-1504/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį (b. l. 106–115), kuria teismas paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 125–127), t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo bylos užbaigimo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas 2001 m. lapkričio 12 d. išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1422, kurios duomenų atitikimo tikrovei klausimą jis kelia savo prašyme dėl proceso atnaujinimo, kopiją pateikė byloje dar kartu su savo skundu, adresuotu pirmosios instancijos teismui. Iš teismų procesinių dokumentų, priimtų šioje byloje, matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas vertino šią Išvadą kaip tinkamą įrodymą ir rėmėsi ja darydami savo išvadas dėl kilusio ginčo. Atkreiptinas dėmesys, kad kreipdamasis su skundu į pirmosios instancijos teismą ir su apeliaciniu skundu į apeliacinės instancijos teismą, pareiškėjas neginčijo Išvados duomenų pagrįstumo ir neteikė teismams šiuo klausimu jokių argumentų ar įrodymų. Tuo pačiu pažymėtina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo teigdamas, jog 2001 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 1422 (b. l. 37) padarytas įrašas, susijęs su pagrindine grąžintinos žemės naudojimo paskirtimi, yra klaidingas, pareiškėjas remiasi duomenimis ir teikia kartu su savo prašymu dokumentus, kurie visi egzistavo ir šios administracinės bylos nagrinėjimo metu (t. y. (duomenys neskelbtini) planas; 1999 m. sausio 19 d. Ignalinos rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymas; 2001 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; pareiškėjo 2001 m. balandžio 21 d. prašymas Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui; AB „Vilniaus hidroprojektas“ 2001 m. spalio 13 d. atlikto perduodamo neatlygintinai žemės sklypo vertės skaičiavimas). Prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodoma, ar administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui apskritai buvo žinoma apie minėtus dokumentus. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių, jog pareiškėjui nebuvo objektyvių kliūčių sužinoti apie prašyme minimus 1999–2001 metų dokumentus bei pateikti teismui savo samprotavimus dėl Išvados pagrįstumo anksčiau, t. y. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (iki 2012 m. kovo 22 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771 (b. l. 135–137), iš kurio pareiškėjas teisė sužinojęs apie tai, jog Išvados duomenys yra klaidingi, turinį, su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutiko, nes šiame rašte nėra jokių duomenų, kurie sukeltų kokių nors abejonių dėl Išvados duomenų atitikimo tikrovei, taip pat jokių nuorodų į pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimus dokumentus, kuriais jis grindžia Išvados įrašų klaidingumą. Be to, pažymėta, kad Nacionalinės žemės tarnybos raštas Nr. ISS-(7.5)-1771 buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 24 d., t. y. daugiau nei prieš tris mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl proceso atnaujinimo 2012 m. gruodžio 31 d. Netgi pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 13 d. ir 15 d. prašymai, į kuriuos buvo atsakyta aptariamu Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. ISS-(7.5)-1771, buvo pateikti šiai institucijai akivaizdžiai viršijus trijų mėnesių terminą, skaičiuojant nuo bylos užbaigimo 2012 m. kovo 22 d.

Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis delsė anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 ir kurios ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme būtų pagrindas atnaujinti jam praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

IV.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. kovo 25 d. gautas pareiškėjo pakartotinis prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) (b. l. 125–127).

Nurodo, kad 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-57/2013 yra ydinga priimta, remiantis nepatvirtintais dokumentais, neteisingai pasirinkta data, nuo kurios buvo pradėtas skaičiuoti 3 mėnesių terminas, padaryti procesiniai pažeidimai, t. y. nebuvo pranešta apie posėdžio laiką, dėl to pareiškėjas negalėjo susipažinti su kolegijos sudėtimi ir pareikšti teisėjui nušalinimą.

Nurodo, kad naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė – klaidinga Išvados rūšis. Užuominą, kad Išvada gali būti klaidinga, pareiškėjas sužinojo iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771 (2 puslapio trečioje eilutėje). Kadangi tai buvo tik užuomina, pareiškėjas pradėjo domėtis ir rinkti dokumentus, kuriais būtų patvirtinta ši aplinkybė. Todėl trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo dienos, kai Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius patvirtins dokumentų, patvirtinančių Išvados klaidingumą, kopijas, t. y. kai yra gautas paskutinis užuominą patvirtinantis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašymą atnaujinti procesą nagrinėjo remdamasis nepatvirtintomis kopijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-57/2013 (b. l. 141-150) jau sprendė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, kurioje procesą atnaujinti pareiškėjas prašo ir nagrinėjamu prašymu, ir atsisakė tokį prašymą tenkinti. Remiantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teismui konstatavus, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, nutartimi atsisakoma atnaujinti procesą, o tokia nutartis neskundžiama. Taigi, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakius atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, tokia nutartis nebegali būti skundžiama.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo 2013 m. kovo 25 d. pakartotiniame prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, kuris nagrinėjamas šioje byloje, nurodomas iš esmės analogiškas proceso atnaujinimo pagrindas, kaip ir jo 2012 m. gruodžio 31 d. prašyme atnaujinti procesą, t. y. naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu – Išvados klaidingumas. Tačiau pareiškėjas nurodo kitokį termino prašymui dėl proceso atnaujinimo skaičiavimo būdą ir iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-57/2013 pasirinkta data, nuo kurios buvo pradėtas skaičiuoti 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, bei nurodo, tam tikrus padarytus proceso teisės normų pažeidimus. Pažymėtina, jog, kaip minėta, teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, yra neskundžiama, todėl teisėjų kolegija dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei galimai padarytų proceso teisės normų pažeidimo nepasisakys. Remdamasi ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija šiuo atveju tirs tik pareiškėjo 2013 m. kovo 25 d. pakartotinį prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus ir palikus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą, administracinė byla Nr. A520-1504/2012 res judicata galią turinčiu sprendimu buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams ir prašymą dėl proceso atnaujinimo padavus laikantis ABTĮ 156 straipsnyje numatytų terminų.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad iš 2012 m. rugsėjo 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto jis sužinojo užuominą apie tai, kad Išvadoje nurodyta informacija galimai yra klaidinga, ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies prasme yra pareiškėjo sužinojimas apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. tas faktas, nuo kurio skaičiuojamas 3 mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas. Šiuo atveju pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 kreipėsi 2013 m. kovo 25 d., t. y. praleidęs 3 mėnesių terminą tiek nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos rašto įteikimo jam dienos, tiek nuo galutinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. Tai, kad, anot pareiškėjo, šiuo metu būtina laukti, kol Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius patvirtins dokumentų, patvirtinančių Išvados klaidingumą, kopijas, nepatvirtina to fakto, kad pareiškėjui iki kopijų patvirtinimo dienos yra nežinoma apie galimą Išvados klaidingumą. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto 3 mėnesių prašymo atnaujinti procesą padavimo termino skaičiavimo pradžia būtent ir siejama su diena, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Apie galimą Išvados klaidingumą pareiškėjas jau žinojo ir 2012 m. gruodžio 31 d. pateikdamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 ir prie jo pridėdamas tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 125-137). Aplinkybė, kad šie dokumentai nėra patvirtinti Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus nėra pagrindas skaičiuoti 3 mėnesių terminą kitaip, kadangi tai nekeičia ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių sužinojimo fakto. Be to, pareiškėjas prie 2013 m. kovo 25 d. prašymo atnaujinti procesą nepateikė naujų dokumentų (netgi patvirtintų Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus) bei nenurodė naujų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą kitaip skaičiuoti jo prašymo padavimo terminą, ar naujų aplinkybių, pagrindžiančių kitų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jis delsė anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 ir kurios ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme būtų pagrindas atnaujinti jam praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra praleistas (ABTĮ 156 str. 1 d.), vien šios aplinkybės nustatymas yra pagrindas teismui atsisakyti atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 atsisakoma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. prašymo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas