- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2S-1352-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01903-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Pareiškėjas
- T. J.
- Kreditorius
- akcinė bendrovė ,,Teo Lt“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Lipnickienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. J. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. individualios įmonės skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotojas akcinė bendrovė ,,Teo Lt“, antstolė V. M., D. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. J. individuali įmonė padavė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais antstolės V. M. veiksmus, pradedant prieš pareiškėją priverstinį vykdymą – 2013 m. gruodžio 19 d. priimant skundžiamą patvarkymą Nr. 0015/07/06619-7 bei vykdytus užklausimus kredito įstaigoms, ieškant pareiškėjo piniginių lėšų, paieškas valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenų bazėse, ieškant pareiškėjo turto, VSDFV duomenų bazės naudojimą, ieškant darbovietės, nesant pareiškėjo atžvilgiu išduoto vykdomojo dokumento, taip pat panaikinti antstolės V. M. 2013 m. gruodžio 19 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0015/07/006619-7. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis pradėjo išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodyta T. J. individuali įmonė, įsiteisėjusiu teismo sprendimu, dėl kurio vykdymo išduotas vykdomasis raštas, skola priteista ne iš pareiškėjo T. J. kaip fizinio asmens, bet iš T. J. individualios įmonės. Pareiškėjas nurodė, kad jis kaip individualios įmonės savininkas nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu ir teismo sprendimu nenuspręsta dėl pareiškėjo kaip fizinio asmens teisių ir pareigų. Išieškotojas akcinė bendrovė „Teo Lt“ galėjo laisvai naudotis procesine teise reikšti ieškinio reikalavimą ne tik į atsakovą individualią įmonę, bet ir į pareiškėją kaip subsidiariai atsakingą asmenį pagal šios įmonės prievoles – įmonės savininką. Pareiškėjo nuomone, įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte nesant skolininku įrašyto pareiškėjo, kaip fizinio asmens, į pareiškėjo turtą subsidiariai antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo ir priimti skundžiamo patvarkymo. Pareiškėjo nuomone, jeigu išieškojimas iš skolininko T. J. individualios įmonės nėra įmanomas, antstolis turėtų surašyti patvarkymą apie išieškojimo negalimumą, o išieškotojui pasiūlyti pareiškėjo subsidiarią atsakomybę už individualios įmonės prievoles nustatyti teisme. Tik antstoliui gavus teismo išduotą vykdomąjį raštą, kuriame pareiškėjas būtų nurodytas skolininku kaip fizinis asmuo, atsiras antstoliui teisėtas pagrindas pareiškėją laikyti skolininku ir atlikti vykdomuosius veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas laiko, kad antstolio nurodytas jo veiksmo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 str., antstoliui leistų nukreipti išieškojimą į pareiškėjo kaip įmonės savininko turtą, jeigu pareiškėjo subsidiarioji prievolė būtų nurodyta vykdomajame rašte.
Antstolė V. M. nesutiko su pareiškėjo skundu ir perdavė jį kartu su vykdomąja byla teismui. Antstolė 2014 m. sausio 21 d. patvarkyme Nr. 0015/07/06619-7 dėl skundo netenkinimo nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str. 2 d. individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Nors įstatymas numato, kad individualiai įmonei turtas priklauso nuosavybės teise, t. y. nėra tapatinamas su įmonės savininko turtu, tačiau antstolės nuomone, savininkas atsako už individualios įmonės prievoles visu savo turtu. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 str. jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 661 str. 1 d. nuostatas išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Pareiškėjo santuoka įregistruota 1999 m. gruodžio 2 d. Duomenų apie galiojančią vedybų, sugyventinių ir turto padalijimo sutartis Vedybų sutarčių registre nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008 yra konstatavęs, kad teismas turi garantuoti ir sutuoktinių ir kreditorių interesus, kurie ir vieni, ir kiti viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugomi. Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Nagrinėjamu atveju pradinės skolos suma yra 2874,89 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 2004 m. kovo 22 d., galimybių išieškoti skolą iš individualios įmonės nėra. Išieškojimas užtruko ilgą laiką, kas antstolės nuomone pažeidžia kreditoriaus interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-25 nutartimi pareiškėjo T. J. individulios įmonės skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Teismas nustatė, kad antstolė V. M. vykdo 2654,34 Lt skolos, 220,55 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 2654,34 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2004-03-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo išieškojimą iš skolininko T. J. individualios įmonės išieškotojo akcinės bendrovės „Teo Lt“ naudai pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004-07-07 išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-4326-38/2004 (b. l. 1, vykdomoji byla Nr. 0015/07/06619). Vykdydama minėtą vykdomąjį dokumentą antstolė V. M. 2013-12-19 patvarkymu Nr. 0015/07/06619-7 konstatavo, jog skolininkas T. J. individuali įmonė neturi turto ir piniginių lėšų, į kuriuos galima būtų nukreipti išieškojimą pagal minėtą vykdomąjį dokumentą ir nustatė, jog skolininko sutuoktinė D. J. gauna darbo užmokestį, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3.88 str. 3 d. yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Minėtu patvarkymu antstolė pasiūlė išieškotojui ir bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviams T. J. ir D. J. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje su kitais asmenimis nuosavybėje nustatymo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 667 str. 1 d. numato, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Nagrinėjamu atveju skolininku yra T. J. individuali įmonė, tačiau vykdomosios bylos Nr. 0015/07/06619 medžiaga patvirtina, kad skolininkas T. J. individuali įmonė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 str. numato, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Taigi išieškojimo iš individualios įmonės atveju įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas. Nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 str. numatytos sąlygos nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, nes individuali įmonė, iš kurios išieškoma, neturi turto ir piniginių lėšų. Išieškant iš individualios įmonės savininko, kuriuo yra fizinis asmuo, turto, taikytinos išieškojimą iš fizinių asmenų reglamentuojančios teisės normos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 666 str. numato išieškojimo nukreipimą į skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje su kitais asmenimis nuosavybėje. Kadangi pagal vykdomosios bylos duomenis matyti, jog individualios įmonės savininkas T. J. neturi asmeninio turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, antstolė pagrįstai nukreipė išieškojimą į T. J. nuosavybę, bendrą su kitais asmenimis, t. y. į bendrą jungtinę T. J. ir jo sutuoktinės D. J. nuosavybę. Pareiškėjas neginčijo, jog D. J. darbo užmokestis, į kurį skundžiamu patvarkymu nukreiptas išieškojimas, yra bendra jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 str. 3 d. santuokos metu sutuoktinio gautos pajamos iš vieno sutuoktinio darbo užmokesčio laikytinos bendra jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe. Todėl nėra pagrindo skundžiamą antstolės patvarkymą laikyti neteisėtu dėl to, jog išieškojimas nukreiptas į individualios įmonės savininko turto, esančio bendrąja jungtine su kitais asmenimis nuosavybe, dalį.
Išieškojimo iš skolininkui priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies tvarką, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 667 str., kurio 1 d. numato, jog jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš vykdomosios bylos Nr. 0015/07/06619 medžiagos matyti, kad antstolė neareštavo ir neaprašė skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, tačiau tai pareiškėjo teisių nepažeidžia, o priešingai – jam nepagrįstai suteikia galimybę be apribojimų disponuoti savo dalimi bendrojoje nuosavybėje, į kurią nukreipiamas išieškojimas. Iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad išieškotojas akcinė bendrovė „Teo Lt“ per antstolės nustatytą terminą kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo ir šis pareiškimas patenkintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-12207-110/2014. Minėta nutartimi nutarta nustatyta, kad ½ dalis skolininko T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) sutuoktinės D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio bei jam prilygintų išmokų bei davinių dalies priklauso skolininkui T. J., t. y. 10 % nuo dalies neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, ir 35 % nuo dalies viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį.
Šalies argumentai
Apeliantas T. J. individuali įmonė atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodė, kad antstolis pradėjo išieškojimą iš individualios įmonės savininko pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku yra nurodytas ne T. J. kaip fizinis asmuo, o individuali įmonė – T. J. IĮ. Įsiteisėjusiame teismo sprendime, kuriuo pagrindu yra išduotas antstolio vykdomas vykdomasis raštas, skola yra priteista iš individualios įmonės. T. J., kaip įmonės savininkas, nebuvo įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime nespręsta dėl savininko teisių ir pareigų. Išieškotojas akcinė bendrovė ,,Teo LT” galėjo naudotis procesine teise reikšti ieškinio reikalavimą ne tik į atsakovą individualią įmonę, bet ir į savininką, subsidiariai atsakingą asmenį pagal šios įmonės prievoles. Įsiteisėjusios teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte, nesant įrašyto kaip skolininko įmonės savininko, į fizinio asmens turtą subsidiariai antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo ir priimti skundžiamo patvarkymo, dėl ko skundžiamas patvarkymas laikytinas neteisėtu ir naikintinu, tačiau teismas šio skundo argumentų neanalizavo ir dėl jo nepasisakė. Taip pat antstolis atliko visa eilę neteisėtų veiksmų dėl T. J. ir jo sutuoktinės D. J.: patikrino turtinę padėtį – nustatė, kad sąskaitų bankuose nėra, viešų registrų duomenimis turto taip pat nėra, nustatė, kad sutuoktinė D. J. dirba biudžetinėje įstaigoje ,,Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita” ir gauna atlyginimą. Antstolis šiuos veiksmus atliko nesant išduoto vykdomojo dokumento.
Atsiliepimas
Antstolė V. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju skolininkas T. J. individuali įmonė, tačiau vykdomosios bylos Nr. 0015/07/06619 medžiaga patvirtina, kad skolininkas turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, neturi. Todėl pagal CPK 661 str. 1 d. nuostatas išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo T. J. individualios įmonės skundas dėl antstolės V. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0015/07/006619-7, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Apelianto atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad antstolė V. M., nesant T. J. atžvilgiu išduoto vykdomojo dokumento, pradėjo priverstinį išieškojimą, atliekant piniginių lėšų paiešką, teikiant užklausas viešiesiems registrams ieškant pareiškėjui priklausančio turto, kt. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, antstolė V. M. vykdo 2654,34 Lt skolos, 220,55 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 2654,34 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2004-03-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo išieškojimą iš skolininko T. J. individualios įmonės išieškotojo akcinės bendrovės ,,Teo Lt“ naudai pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004-07-07 išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-4326-38/2004 (vykdomosios b. Nr. 0015/07/06619 l. 1). Tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog antstolės V. M. 2013-12-19 patvarkyme Nr. 0015/07/06619-7 konstatuotos aplinkybės, jog skolininkas T. J. individuali įmonė neturi turto ir piniginių lėšų, į kuriuos galima būtų nukreipti išieškojimą pagal minėtą vykdomąjį dokumentą, taip pat, jog skolininko sutuoktinė D. J. gauna darbo užmokestį, kuris pagal CK 3.88 str. 3 d. yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir buvo pasiūlyta bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviams T. J. ir D. J. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje su kitais asmenimis nuosavybėje nustatymo. Sutiktina su apelianto argumentu, jog nagrinėjamu atveju skolininku yra T. J. individuali įmonė, tačiau, kaip nustatyta, skolininkas T. J. individuali įmonė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ir tokiu atveju pagal CPK 673 str. prasmę, jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog išieškojimo iš individualios įmonės atveju įstatymas numato išieškojimo nukreipimą į individualios įmonės savininko turtą, todėl vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš individualios įmonės yra pakankamas pagrindas nukreipti išieškojimą į individualios įmonės turtą, nepriklausomai nuo to, kad vykdomajame dokumente individualios įmonės savininkas nenurodytas kaip subsidiarus skolininkas. Be to, CPK 666 str. numato išieškojimo nukreipimą į skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje su kitais asmenimis nuosavybėje, todėl laikytina, jog individualios įmonės savininkui T. J. neturint asmeninio turto, antstolė pagrįstai nukreipė išieškojimą į T. J. nuosavybę, kuri šiuo nagrinėjamu atveju yra bendra su kitais asmenimis, t. y. į bendrą jungtinę T. J. ir jo sutuoktinės D. J. nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, laikytina pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo skundžiamą antstolės patvarkymą laikyti neteisėtu dėl to, jog išieškojimas nukreiptas į individualios įmonės savininko turtą, esantį bendrąją jungtine su kitais asmenimis nuosavybės dalį.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais bei Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Pareiškėjo T. J. individualios įmonės skundą atmesti.
Vilniaus miesto teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.