Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei A. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės A. K. priešieškinį ieškovui R. Ž. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys tenkinamas.

Priešieškinis atmetamas.

8. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovui ir atsakovei pagal 2010 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį 0.1217 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m. ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m. ploto ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (I e. tomas, 6-8 e.b.l.). Ieškovas ir atsakovė minėta dovanojimo sutartimi taip pat įgijo po ½ dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 10.5200 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (I e. tomas, 154-164 e.b.l.). Byloje pateiktas atsakovės atsakymas ieškovui, jog nepritaria ieškovo siūlomam atidalijimo būdo minėtam turtui, dėl kompensacijos dydžio (I e. tomas, 9 e.b.l.). Ieškovas pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Užupio architektai“ paaiškinimus dėl turto padalijimo galimybių, kuriuose nurodyta, kad turto padalijimas yra galimas, tačiau yra brangus (I e. tomas, 10 e.b.l.), taip pat pateiktos dvi lokalinės turto atidalijimo sąmatos. Vienos lokalinės sąmatos vertė – 25803,20 Eur (I e.tomas 11-12 e.b.l.), kitos – 18 566,26 eurai (I e.tomas, 13-14 e.b.l.). Atsakovė pateikė vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2019 m. J. Š. parengtą vienbučio gyvenamojo namo (1A1p), sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendrasavininkų schemą su aprašu (I e.tomas, 62 e.b.l.). Iš byloje esančios uždarosios akcinės bendrovės „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. MŽ21/02-051 matyti, jog žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu ir kitais inžineriniais statiniais, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė vertinimo dienai (2021-02-19) yra 53000 Eur.

9. Įvertinus ginčo šalių priešpriešinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo. Todėl teismas pirmiausia pasisako dėl to, koks šalims priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas turi būti taikomas: naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymas ar atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Toliau pasisakytina dėl konkretaus atitinkamos šalies prašomo nustatyti nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo tikslingumo ir atitikties abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams.

Dėl ginčo šalių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo

10. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas.

11. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai. Aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per, inter alia (be kita ko), sukeliamus teisinius padarinius: atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios nuosavybės pasibaigimą; naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nelemia bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių pabaigos, kita vertus, kiekvienas bendraturtis turi teisę savo nuožiūra naudotis tik ta konkrečia bendro turto dalimi, kuri jam priskiriama pagal nustatytą naudojimosi tvarką.

12. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nėra subsidiarūs bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, t. y. galimybė taikyti vieną bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą tiesiogiai nepriklauso nuo kito būdo taikymo galimybės. Kiekvienas bendraturtis, įgyvendindamas savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali savo nuožiūra rinktis tarp atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, be to, tam tikrais atvejais (pvz., kai nėra įmanomas visiškas bendro daikto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės) yra galimas mišrus šių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymas. Tiek atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 22 punktas).

13. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kilus aptariamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymo konkurencijai, t. y. vienam bendraturčiui reikalaujant atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitam bendraturčiui – nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (natūra) variantui (pvz., 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 25 punktas).

14. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo – naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, yra konstatavęs, kad teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti. Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 24 punktas).

15. Nagrinėjamu atveju ieškovui prašant atidalinti ginčo turto dalį, o atsakovei – nustatyti šio turto naudojimosi tvarką, vadovaujantis sprendimo 13 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovas įrodė savo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl ieškovo prašymas dėl ginčo turto atidalijimo turi būti patenkintas. Teismas, padaręs tokią išvadą pasisako ir dėl atsakovės prašomos nustatyti nekilnojamojo turto naudojimo tvarkos, įvertinęs 12, 14 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką.

16. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės prašomos nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarkos, reikšminga tai, kad nei viena iš šalių negyvena ir negyveno ginčo turte daug metų, nenaudojo jo savo poreikiams tenkinti. Ieškovas bylos teisminio nagrinėjimo metu, duodamas paaiškinimus nurodė, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir ginčo turte tikrai nesiruošia gyventi. Be to, praktiškai sodyboje ir nebesilanko. Tuo tarpu atsakovė pati patvirtino, kad daugelį metų jos šeima ginčo turtą prižiūri, puoselėja, ten lankosi vasaromis, atvyksta savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų laikotarpiu. Gyvenamasis namas yra jos tėviškė, todėl sodyba jai yra labai brangi ir reikalinga sentimentų išlaikymo tikslu. Taigi, akivaizdu, jog atsakovė turi daug didesnį poreikį į ginčo turtą nei ieškovas, kuris nepageidauja juo naudotis.

17. Byloje ieškovas siekia atsisakyti savo teisių į nekilnojamojo turto dalį, taip pripažindamas, kad neturi tikslo gyventi name ar apskritai naudotis ginčo turtu. Todėl naudojimosi tvarkos nustatymas kada visiškai neketinama daiktu naudotis nelogiškas. Be to, abi šalys turi gyvenamąsias patalpas, jų gyvenimo sąlygos geros, būtinybės naudoti bendrai valdomą namų valdą nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, galima daryti pagrįstą išvadą, jog nustačius naudojimosi ginčo turtu tvarką, atsakovė ir toliau naudotųsi visu bendraturčių turtu. Tokiu būdu būtų pažeidžiamos ieškovo teisės, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai.

18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir tampa paprastesnis subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę. Tai padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-611/2019, 27 punktas). Būtent šie argumentai byloje laikytini esminiais, lemiančiais ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

19. Atitinkamai daroma išvada, kad pagal atsakovės teikiamą reikalavimą nustatyti naudojimosi ginčo objektu tvarką, nebūtų užtikrinama, jog ateityje tarp bendraturčių nekils ginčų, nes ieškovo nuosavybės teisės forma nepasikeistų. Atsakovės nurodytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas (nustatant ginčo turto naudojimo tvarką) nesudarytų sąlygų užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą (CPK 2 straipsnis), neužtikrintų siekio sumažinti bendraturčių nesutarimus bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą.

20. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismo vertinimu, atsakovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011, aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėtinų faktinių aplinkybių. Be to, daugumoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių sprendžiant panašius ginčus išnagrinėtos, kada bendraturčiai ar vienas iš bendraturčių gyvena bendrąja daline nuosavybe valdomose patalpose, neturi kito gyvenamojo ploto ir panašiai, todėl siekdami apginti asmens interesus, dėl galimybės netekti vienintelio gyvenamojo ploto, teismai gali taikyti naudojimosi daiktu tvarkos nustatymą. Tačiau atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, abi šalys turi gyvenamąsias vietas, nuolat nesinaudoja ginčo turtu, todėl bet koks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas negali pažeisti nė vieno bendraturčio teisių.

21. Teismas, apibendrindamas tai, kas paminėta, sprendžia kad atsakovės reikalavimas dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo yra nepagrįstas, tai pažeistų ieškovo (bendraturčio) teises, be kita ko, sudarytų realias prielaidas ateityje naujiems ginčams tarp šalių. Todėl atmestinas priešieškinis dėl naudojimosi namų valda tvarkos nustatymo.

22. Atmetus atsakovės priešieškinio reikalavimus, toliau svarstytinas klausimas dėl šalims priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo.

Dėl šalims priklausančio nekilnojamojo turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

23. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl turto atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

24. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019, 30 punktas).

25. Daiktas negali būti atidalijamas taip, kad atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galbūt tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-248/2016, 32 punktas).

26. Kasacinėje praktikoje suformuluota taisyklė, jog atidalijimas iš bendrosios nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis, t. y. visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net ir padarant proporcingą žalą jo paskirčiai. Ir tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą bus padaryta neproporcinga žala daikto paskirčiai, atidalijamam bendraturčiui gali būti priteista kompensacija pinigais. Klausimas dėl atidalijimo būdo, neišvengiamai yra susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio interesais, kurie gali ir nesutapti.

27. Šiuo atveju, ieškovas prašo atidalyti ieškovui priklausančią turto dalį, priteisiant šį turtą atsakovei, o ieškovui – kompensaciją arba atvirkščiai. Be to, pasiūlė ieškovui priklausančią ginčo turto dalį keisti į atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio Panevėžio rajone, dalį. Atsakovė, nesutiko su ieškovo reikalavimais, tačiau nepateikė į bylą alternatyvių reikalavimų dėl kitokių ginčo turto atidalijimo būdų, turto atidalijimo natūra projekto ar pan.

28. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto. Bylos nagrinėjimo metu šalims ne kartą buvo siūlyta ginčą išspręsti taikiai, pasirenkant protingus bendraturčių atsiskyrimo variantus, byloje taikyta mediacija, tačiau geranoriško susitarimo dėl ginčo turto šalims pasiekti nepavyko.

29. Nagrinėjamu atveju yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, todėl vertintinas kiekvieno iš bendraturčių interesas, o ginčas spręstinas, remiantis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, kiekvieno iš atidalijamo bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams bei kitas reikšmingas aplinkybes, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais.

30. Atkreiptinas dėmesys, jog nei ieškovas, nei atsakovė nepareiškė reikalavimo dėl turto atidalijimo natūra. Tačiau ieškovas patikrino šalims priklausančios namų valdos padalijimo natūra galimybes. Į bylą pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Užupio architektai“ direktoriaus, projekto vadovo R. P. pažymą, kurioje nurodoma, kad gyvenamasis namas su statiniais (duomenys neskelbtini), yra vieno aukšto su rūsiu ir mansarda. Norint šį turtą pritaikyti gyventi dviem šeimoms reikalinga rekonstrukcija. Pateiktoje lokalinėje sąmatoje buto atskyrimas įrengiant laiptinę išorėje – rekonstravimas kainuotų 25803,20 Eur, o kitoje lokalinėje sąmatoje – buto atskyrimas įrengiant laiptinę pastate – remonto darbai – kainuotų 18566,26 Eur. Todėl darytina išvada, kad pagal byloje esančius duomenis iš principo turto atidalijimas natūra galimas, tačiau sąnaudos galimam atsidalijimui atitinkamai pagal pateiktas lokalines sąmatas sudaro beveik pusę ginčo turto vertės. Todėl galima tvirtinti, jog daiktą padalinti natūra, be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima. Tačiau šiuo atveju, teismas plačiau dėl ginčo turto atidalijimo natūra nepasisako, kadangi toks reikalavimas nėra pareikštas.

31. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui, o sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteisiamas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją.

32. Nagrinėjamu atveju, ieškovas siekdamas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą, ieškiniu prašydamas priteisti kompensaciją, atsisako savo teisių į nekilnojamo turto dalį, taip pripažindamas, kad neturi tikslo gyventi name ar apskritai naudotis ginčo turtu. Realiai turto valdyme ir disponavime ieškovas nedalyvauja, pats yra nusišalinęs nuo turto priežiūros. Atsakovė gi, nesiūlo kito gyvenamojo namo atidalijimo būdo, pageidauja, kad išliktų gyvenamojo namo bendroji nuosavybė, prašydama nustatyti gyvenamuoju namu tvarką. Bylos duomenimis, pagal esamą situaciją visu ginčo turtu naudojasi atsakovė ir jos šeima, o tai rodo, jog atsakovė nėra suinteresuota parduoti namų valdą ir turi didesnį poreikį į ginčo turtą nei ieškovas, kuris nepageidauja naudotis sodyba. Atsakovę ir ginčo turtą sieja ne tik formalus teisinis nuosavybės santykis, tačiau ir asmeninis, sentimentais, šeiminėmis vertybėmis grįstas santykis. Todėl ginčo turto priteisimas atsakovei natūra labiau atitiktų atsakovės interesus.

33. Teismas mano, kad ieškovo pasirinktas turto atidalijimo būdas optimaliai atitinka protingumo ir teisingumo principus, nepažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo ir neprieštarauja proporcingumo principui. Atsakovei iš esmės neigiant ieškovo poziciją, tačiau nepateikus kitų pasiūlymų dėl ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, taikytinas atidalijimo būdas priteisiant ieškovui iš atsakovės kompensaciją pinigais.

34. Kaip minėta, ieškovas pasiūlė atsakovei ir dar vieną alternatyvą, t. y. jam priklausančią ginčo turto dalį keisti į atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Tačiau atsakovė kategoriškai nesutinka su ieškovo pareikštu trečiuoju sąlyginiu reikalavimu, t.y. minėtais mainais, ir mano, jog toks keitimasis būtų nelogiškas bei nesąžiningas. Atsakovė tvirtina, kad aptariamas žemės sklypas jai yra labai brangus, nes tai tėvų ir senelių žemė. Be to, ji ir ateityje planuoja šį žemės sklypą nuomoti. Maža to, skiriasi ir šalių teismo posėdžio metu išsakytos nuomonės dėl žemės sklypo vertės. Pasak ieškovo, 1ha šio žemės sklypo turėtų kainuoti apie 5000 Eur, tuo tarpu atsakovė tvirtina, jog vertė vos ne dvigubai didesnė, t. y. svyruoja nuo 8000 Eur iki 10000 Eur už 1 ha. Tačiau tai tik šalių pasvarstymai apie galimą žemės sklypo rinkos vertę. Byloje nepateiktas individualus žemės sklypo vertinimas, o nekilnojamojo turto registro išraše, nurodyta masinė turto vertė 2010 metų gegužės mėnesį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad aptartas ieškovo reikalavimas nepagrįstas.

35. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, todėl nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi į bylą pateiktais daikto rinkos vertės duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).

36. Šioje byloje iš esmės ginčo dėl prašomo atidalinti turto vertės, nekilo. Ieškovas teigdamas, kad ginčo turto vertė yra 53000 Eur, remiasi individualaus vertinimo išvadomis, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. MŽ21/02-051, iš kurios matyti, jog žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu ir kitais inžineriniais statiniais, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė vertinimo dienai (2021-02-19) yra 53 000 Eur. Atsakovė atsiliepime į ieškinį turto vertės neginčijo. Tiesa, teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčo turto vertė tikrai yra mažesnė nei 53000 Eur, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kad atliktas nekilnojamojo turto vertinimas būtų neteisingas ar prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams, kad apskaičiavimas nustatytas netinkamais metodais ar juo būtų nustatyti ne turto rinkos, bet kokia nors kita vertė. Atsakovė nepateikė jokių turto vertės neatitikimą pagrindžiančių įrodymų, tik savo nuomonę. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, atitinkamai teismas sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio pagal byloje pareišktus ieškinio reikalavimus ir sprendžia, kad ieškovo prašoma kompensacijos suma 26500 Eur už visą jam priklausantį turtą atitinka ginčo turto vertę.

38. Nors atsakovė nepripažįsta galimybės sumokėti piniginę kompensaciją dėl jos turtinės padėties, tačiau pripažintina, kad atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera, kad piniginė kompensacija būtų išmokėta. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad atsakovė ir jos sutuoktinis yra darbingo amžiaus žmonės, gaunantys darbo užmokestį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad atsakovė A. K. dirba (duomenys neskelbtini), o bendras darbo užmokesčio vidurkis per mėnesį, įvertinus pateiktų duomenų paskutinį pusmetį, yra apie 2300 Eur neatskaičius mokesčių. Atsakovės sutuoktinio alga, pasak atsakovės, yra apie 450 Eur. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad vyro motina D. M. K. minėto namo įsigijimui 2017 metais paskolino 31000 Eur, o šios aplinkybės patvirtinimui pateikė teismui sąskaitos išrašą. Šios skolos atsakovė tvirtina dar negražinusi. Tačiau teismas pažymi, jog atsakovė nepateikė teismui rašytinės paskolos sutarties. Vieninteliai objektyvūs duomenys, leidžiantys teigti kad tarp atsakovės ir D. M. K. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, yra sąskaitos išrašas. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad namo (duomenys neskelbtini) dalis namo yra jos dalis uošvienės, tik uošvienė savo dalį užrašė jai ir jos vyrui. Šiame name gyvena jos uošvienė, o ji net nesiruošia gyventi šiame name. Taigi, net ir esant nustatytam pinigų perdavimo faktui, byloje nėra pakankamai įrodymų spręsti, kad atsakovė su vyro motina sudarė paskolos, o ne dovanojimo sutartį. Atsakovė teigia esanti skolinga ir kitiems tretiesiems asmenims. Į bylą pateikti sąskaitos išrašai patvirtina, jog 2017 metų liepos mėnesį V. Ž., V. D., K. Ž. bei Ž. Ž. iš viso į atsakovės sąskaitą pervedė 11000 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog skolas po truputį moka ir jau yra grąžinusi apie 10000 Eur. Tačiau jokių konkrečių duomenų apie tikslų skolos likutį atsakovė teismui nepateikė.

39. Byloje nustatyta, kad atsakovei taip pat priklauso ½ ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), trijų kambarių butas, garažo boksas esantys (duomenys neskelbtini) bei ½ dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 10,5200, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtą sklypą atsakovė yra išnuomojusi ir gauna pastovias pajamas. Duomenų apie turimas santaupas, investicijas, kitą nekilnojamąjį turtą bei transporto priemones nepateikė.

40. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, pripažįsta, jog atsakovė turi realias galimybes mokėti kompensaciją, juolab, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu sutiko, jog prašoma kompensacija galėtų būti išdėstyta per teismo nustatytą protingą terminą, sutikdamas su kompensacijos išdėstymu penkeriems metams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti, atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui ir atsakovei priklausančią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), bendros 53000 Eur vertės, pripažįstant ją A. K. asmenine nuosavybe, priteisiant iš atsakovės bendraturčiui ieškovui R. Ž. išmokėti 26500 Eur kompensaciją už jo namų valdos ½ dalį.

41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismas, įvertinęs atsakovės turtinę padėtį, jos nurodytą galimybę sumokėti 10000 Eur, ieškovo sutikimą, kad prašoma kompensacijos dalis būtų išdėstyta per protingą teismo nustatytą laikotarpį, daro išvadą, jog yra pagrindas kompensacijos mokėjimą išdėstyti sekančia tvarka: po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė per mėnesį sumoka ieškovui 10000 Eur sumą, likusią kompensacijos dalį - 16500 Eur išdėstyti penkerių metų laikotarpiui, nustatant, kad atsakovė A. K. ieškovui R. Ž. kas mėnesį moka po 275 Eur (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad ieškovas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, turėjo 600 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai. Pagal UAB “Aireda“ 2021-02-22 kasos pajamų orderį Nr. 0014, ieškovas sumokėjo 400 Eur už turto vertinimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai yra patenkinti visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistinos 1075 Eur jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

44. Pažymėtina, kad išlaidos už advokato padėjėjo Žilvino Kazlausko paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų atitinkamų išlaidų maksimalių dydžių.

45. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės A. K. priešieškinio reikalavimai yra atmetami visa apimtimi, konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo R. Ž..

46. Ieškovas R. Ž. teikdamas ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Tačiau teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi trūkumams pašalinti įpareigojo ieškovą sumokėti trūkstamą 444 Eur žyminio mokesčio dalį. Ieškovas 2019 m. lapkričio 14 d. papildomai sumokėjo 444 Eur žyminio mokesčio. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartyje Nr. E3K-3-277-248/2020 pasisakė, jog reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra pripažintinas neturtiniu reikalavimu, apmokamu CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu, todėl teismas šiuo sprendimu grąžina ieškovui permokėtą žyminio mokesčio dalį – 444 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 – 270, 284 straipsniais,

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti.

Priešieškinį atmesti.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą - 0.1217 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m. ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 53000 Eur (penkiasdešimt trys tūkstančiai eurų), pripažįstant ją A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe, priteisiant iš A. K. ieškovui R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), išmokėti kompensaciją už jo namų valdos ½ dalį 26500 Eur (dvidešimt šešis tūkstančius penkis šimtus eurų).

Išdėstyti atsakovei A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistos 26500 Eur kompensacijos mokėjimą sekančiai: 1) po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė A. K. per mėnesį sumoka ieškovui R. Ž. 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų); 2) likusią kompensacijos dalį - 16500 Eur (šešiolika tūkstančių penkis šimtus eurų) išdėstyti penkerių metų laikotarpiui nustatant, kad atsakovė A. K. ieškovui R. Ž., iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos į ieškovo R. Ž. sąskaitą kas mėnesį moka po 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) įmokas.

Priteisti iš atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), ieškovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), naudai 1075 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt penkis eurus) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2019 m. lapkričio 14 d. permokėtą žyminį mokestį, tai yra 444 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt keturis eurus).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.