Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-283-790/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-23
Bylos Nr.: 2A-283-790/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00271-2017-6
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Marius Bajoras, Kazys Kailiūnas, Asta Radzevičienė
Atsakovas: A. S., R. R.

Kategorijos

2.6.10.2.2Priežastinis ryšys

Civilinė byla Nr. 2A-283-790/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00271-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginalinas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginalinas“ ieškinį atsakovams A. S. ir R. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Ginalinas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. R. ir A. S. 270 647,51 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad nuo ieškovės įregistravimo Juridinių asmenų registre 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2014 m. spalio 13 d. valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui nebuvo teikti ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat nebuvo įvykdytas ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo nurodymas pateikti dokumentus apie įmonės finansinę ir ūkinę būklę. Ieškovė yra nemoki mažiausiai nuo 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau jos vadovas ir akcininkas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo atveju, jei bankroto byla būtų iškelta laiku, kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti bent iš dalies, nes 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė dar turėjo 603 399 Eur vertės turto. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, įmonė turėjo tik menkaverčio turto (baldus, kompiuterinę sistemą, medienos drožimo kamerą ir pan.) ir prekių likučių, kurių vertė siekia 7 437 Eur. Taigi, ieškovės turto vertė sumažėjo beveik 600 000 Eur, be to, net ir likęs jos turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui, todėl ieškovės faktinė turto masė sudaro 0 Eur. Bendra ieškovės nepadengtų kreditorinių įsipareigojimų suma siekia 264 597,51 Eur, administravimo išlaidos sudaro 6 050 Eur, įskaitant pridėtinės vertės mokestį.

3. Pripažįstant bankrotą tyčiniu, nustatyta, kad faktiškai ieškovei nuo pat jos įsteigimo vadovavo atsakovas R. R., kuris galimai iššvaistė arba pasisavino jos turtą. Atsakovas R. R. akivaizdžiai nebuvo lojalus ieškovei ir netinkamai vykdė savo, kaip vadovo, pareigas – neorganizavo tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, neapsaugojo ieškovės dokumentų ir turto, neperdavė jų bankroto administratoriui, neveikė tokiu būdu, kad įmonė nepadarytų žalos kreditoriams, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priešingai, vilkino teismo procesą. Atsakovas A. S. (vienintelis ieškovės akcininkas), perleidęs bendrovės valdymą savo sūnėnui R. R., netvirtino jos metinių finansinių ataskaitų, nesidomėjo įmonės veikla, finansine padėtimi, tokiu būdu savo neveikimu padarydamas žalos kreditoriams, kurie negalėjo gauti ieškovės apskaitos informacijos, laiku inicijuoti bankroto bylos ir pan. Atsakovo A. S. neveikimas, įskaitant ir nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė teisės aktuose įtvirtintus imperatyvus, padarė žalos kreditoriams, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė. Kadangi žalos padarymą lėmė abiejų atsakovų veiksmai (neveikimas), abiem atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – teismas priteisė ieškovei iš atsakovo R. R. 264 597,51 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimus atsakovo A. S. atžvilgiu teismas atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovas R. R. pripažino padaręs neteisėtus veiksmus (pripažino, kad turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kad neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, neperdavė dokumentų administratoriui, nes jų neperėmė iš kitų direktorių, taip pat neperdavė turto), neneigia savo kaltės ir pripažįsta, kad dėl tokių jo veiksmų atsirado žala kreditoriams. Atsakovas iš dalies nesutiko tik dėl ieškinio sumos, nurodydamas, kad visų kreditorių reikalavimų suma nėra tiksli, tačiau kreditorių reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, o atsakovas R. R., pats būdamas kreditoriumi ieškovės bankroto byloje, nekėlė klausimo dėl patvirtintų kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju bankroto byla nebuvo iškelta laiku, todėl nėra įmanoma net iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat į tai, kad atsakovui neperdavus ieškovės apskaitos dokumentų, nėra galimybių nustatyti turto sumažėjimo priežasčių, laikė, kad ieškovės vadovas, atsakovas R. R., yra atsakingas dėl to, kad kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, ir konstatavo, kad kreditoriams padaryta žala yra lygi kreditorių bankroto byloje patvirtintiems finansiniams reikalavimams, t. y. 264 597,51 Eur.

6. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jos bankroto administravimo išlaidų sumą. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nėra įtvirtinta garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė, kreditoriai kompensuos visas jo patirtas administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose, nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, perdavė ar neperdavė įmonės turtą bankroto administratoriui ar tinkamai nevykdė kitų administracijos vadovui (direktoriui) nustatytų pareigų.

7. Teismas vertino, kad ieškovės reikalavimai priteisti žalos atlyginimą iš ieškovės akcininko A. S. nėra pagrįsti. Teisės aktai nenustato akcininkui pareigos domėtis bendrovės finansine padėtimi, todėl pareiga inicijuoti bankroto bylą jam gali atsirasti tik tuo atveju, jei jis faktiškai žino apie nemokumą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kada atsakovas A. S. faktiškai sužinojo apie bendrovės nemokumą ir privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kartu nėra nustatyta, kiek sumažėjo ar padidėjo kreditorių reikalavimų sumos nuo momento, kai jis turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo iki faktinio bankroto bylos iškėlimo, kadangi, minėta, ieškovės vadovas neperdavė administratoriui ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra įrodyti nei neteisėti pastarojo atsakovo veiksmai, nei jo veiksmais padaryta žala ir jos dydis. Teismas vertino, kad ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų neįmanoma patenkinti todėl, kad nebuvo tinkamai vedama buhalterinė apskaita, sudaromi finansinės atskaitomybės dokumentai, administratoriui neperduoti dokumentai ir turtas. Dėl kilusios žalos yra atsakingas vadovas R. R., netinkamai vykdęs vadovo pareigas, o ne akcininkas, nerealizavęs savo teisių, nesidomėjęs bendrovės finansine padėtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Ginalinas“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti solidariai iš atsakovų R. R. ir A. S. 264 597,51 Eur žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Teismas nepagrįstai vertino, esą nagrinėjamu atveju nėra įrodyta atsakovo A. S. veiksmais padaryta žala. Ieškovės patirta žala ir jos dydis nustatyti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais, priimtais byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo priteista žala iš antrojo atsakovo R. R.. Teismo išvada, kad iškėlus bankroto bylą laiku, būtų įmanoma bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, nes 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė dar turėjo turto, kurio vertė sudarė 603 399 Eur, turi būti taikoma ir sprendžiant dėl kito atsakovo A. S. atsakomybės. Jei akcininkas būtų sekęs ieškovės finansinę situaciją ir būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ieškovės nemokumo atsiradę nuostoliai būtų sumažinti.

8.2. Teismas turėjo vertinti ne tik tai, ar akcininkas faktiškai žinojo apie ieškovės nemokumą, bet ir tai, ar jis galėjo ir turėjo apie jį žinoti. Akcininkas turi pareigą vykdyti įmonės strateginį valdymą, o tai nėra įmanoma, jei akcininkas nesidomės finansine situacija, todėl jis turi ne tik teisę, bet pareigą periodiškai įvertinti įmonės mokumą. Vien faktas, kad vadovas neteikė finansinių ataskaitų, vidutiniškai apdairiam dalyviui turėjo sukelti abejonių dėl įmonės finansinės situacijos. Tokioje situacijoje akcininkas turėjo imtis įmonės strateginio valdymo veiksmų – pareikalauti finansinių ataskaitų, pakeisti vadovą, inicijuoti nemokumo bylą ir pan. Vienintelio dalyvio pasyvumas ir nusišalinimas nuo kontroliuojamo juridinio asmens veiksmų negali būti vertinamas kaip sąžiningas elgesys.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

9.1. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas niekada nedalyvavo ieškovės veikloje, nepriėmė su jos valdymu susijusių sprendimų. Faktiškai visą ieškovės veiklą, per statytinius, be kita ko, ir atsakovą A. S., vykdė atsakovas R. R.. A. S. niekada nebuvo žinoma, kokia yra ieškovės finansinė padėtis, jis nėra matęs finansinės atskaitomybės dokumentų. Apie ieškovės nemokumą atsakovas sužinojo tik iškėlus ieškovei bankroto bylą. Nežinodamas, kad ieškovės finansinė padėtis yra bloga, atsakovas neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

9.2. Atsakovo veiksmų ir ieškovės kreditorių patirtos žalos nesieja priežastinis ryšys. Ieškovės kreditorių reikalavimų neįmanoma patenkinti ne dėl to, kad akcininkas A. S., nerealizavo savo teisės domėtis ieškovės finansine padėtimi, bet dėl to, kad ieškovės direktorius R. R. netinkamai vykdė savo pareigas.

9.3. Įrodinėdama atsakovo A. S. sukeltą žalą, ieškovė turėjo tiksliai įvardinti momentą, kada atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tokiu atveju turėtų būti įvertinta, kiek padidėjo neįvykdytų kreditorių reikalavimų suma nuo to laiko, kai atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo iki faktinio bankroto bylos iškėlimo momento. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada ieškovei atsirado pareiga mokėti jos prašomas priteisti prievolių sumas, galimai tai įvyko dar iki tol, kai atsakovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą. Todėl reikalavimas iš atsakovo priteisti patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

11. Byloje nustatyta, kad UAB „Ginalinas“ buvo įsteigta 2009 m. gruodžio 31 d., o jos vieninteliu akcininku nuo pat įsteigimo dienos buvo atsakovas A. S.. Įmonės veiklos laikotarpiu keitėsi bendrovės vadovai – iki 2010 m. liepos 9 d. vadovu buvo D. P., nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 7 d. V. S., nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2011 m. spalio 13 d. vėl D. P., nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2012 m. birželio 1 d. J. D., nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. sausio 31 d. vėl D. P. ir, galiausiai, nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d. atsakovas R. R..

12. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi iškėlė UAB „Ginalinas“ bankroto bylą. Teismo nutartyje iškelti bankroto bylą konstatuota, kad iš įmonės balanso, sudaryto 2013 m. gruodžio 31 d., nustatyta, kad į įmonės balansą įrašyta trumpalaikio turto vertė viso sudarė 2 083 417 Lt (visas turtas – per vienerius metus gautinos sumos), ilgalaikio turto įmonė neturi. Balanso duomenimis, 2013 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 457 806 Lt, iš kurių su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 114 356 Lt. Iš pateikto 2014 m. balandžio 8 d. įmonės kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad skolos minėtai dienai sudarė 1 343 450,53 Lt. 2014 m. spalio 9 d. duomenimis, įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 51 960,64 Lt, VĮ Registrų centro duomenimis, įmonė nekilnojamojo turto neturi, VĮ „Regitra“ duomenimis, įmonės vardu registruota transporto priemonė, kuri yra areštuota. Teismas iš šių duomenų padarė išvadą, kad UAB „Ginalinas“ yra nemoki, pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, ji vėluoja mokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams, todėl jai keltina bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-170-180/2015.

13. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi BUAB „Ginalinas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Šioje nutartyje pripažinta, kad įmonės vadovas R. R., nepaisydamas įmonės finansinės padėties, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat kad buvę įmonės vadovai nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 58 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareigos ir VĮ Registrų centrui nepateikė nė vienų metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, be to, buvęs vadovas R. R. nevykdė teismo įpareigojimų ir neperdavė įmonės administratoriui dokumentų bei turto. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko bankroto administratorius neteko galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros bei yra tikimybė, kad įmonės turtas galimai buvo iššvaistytas ar pasisavintas, dėl ko kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Teismas konstatavo tyčinio bankroto požymius, nustatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose.

14. Nagrinėjamoje byloje BUAB „Ginalinas“ bankroto administratorius, gindamas bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus, pareiškė ieškinį buvusiam bendrovės vadovui R. R. ir vieninteliam akcininkui A. S., prašydamas iš jų solidariai priteisti žalos, pasireiškiančios kaip bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, kurios nėra galimybių padengti, atlyginimą. Ieškovė reikalavimą akcininkui A. S. grindė tuo, kad jis nesidomėjo įmonės veikla, netvirtino metinių finansinės atskaitomybės dokumentų, tuo sudarė galimybes įmonei slėpti mokumo problemas, sudaryti sandorius, kurių realiai ji negalėjo įgyvendinti. Ieškovės teigimu, A. S. neveikimas, įskaitant ir nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė teisės aktus ir padarė žalos bendrovės kreditoriams. Ieškovė reikalavimą buvusiam įmonės vadovui R. R. grindė tuo, kad jis neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, neperdavė įmonės bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

15. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu tenkino ieškovės ieškinį atsakovo buvusio įmonės vadovo R. R. atžvilgiu, priteisdamas iš jo visų kreditorių reikalavimų, kurie nebus patenkinti, sumą. Teismas konstatavo, kad jei bankroto byla būtų iškelta laiku, būtų įmanoma nors iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, nes 2013 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto 603 399 Eur sumai, o iškėlus bankroto bylą įmonė teturėjo menkavertį turtą 7 437 Eur sumai, tačiau jis nebuvo perduotas administratoriui. Vadovui neperdavus dokumentų ir nesant galimybių nustatyti turto sumažėjimo priežasčių, teismas laikė, kad vadovas yra atsakingas už susiklosčiusią situaciją, kai kreditorių reikalavimai nebus patenkinti. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra skundžiama.

16. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo A. S., nustatęs, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta nei viena akcininko civilinės atsakomybės sąlyga. Teismas nurodė, kad atsakovas A. S. neatliko neteisėtų veiksmų – jis, kaip ieškovės akcininkas, neturėjo pareigos domėtis jos finansine padėtimi ir, ieškovės vadovams neteikiant jam jokios informacijos apie jos finansinę padėtį, nežinojo apie bendrovės nemokumą. Teismas taip pat laikė, kad nenustačius momento, kada atsakovas faktiškai sužinojo apie ieškovės nemokumą ir turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, liko nenustatyta dėl atsakovo veiksmų kilusi žala ir jo dydis, ir vertino, kad atsakovo veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos nesieja priežastinis ryšys – ieškovės kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti ne dėl to, kad akcininkas, nerealizuodamas savo teisių, nesidomėjo finansine padėtimi, o dėl ieškovės vadovo veiksmų (nebuvo tinkamai vedama ieškovės buhalterinė apskaita, nesudaromi finansinės atskaitomybės dokumentai ir pan.).

17. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos reikalavimas akcininko A. S. atžvilgiu, nurodydama, kad jei akcininkas būtų sekęs įmonės finansinę situaciją ir laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, nuostoliai būtų sumažinti. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tik tai, ar akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, bet ir tai, ar jis negalėjo ir neturėjo apie jį žinoti. Teisėjų kolegija, nors iš dalies pritardama ieškovės argumentams, vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškinio reikalavimo atsakovo A. S. atžvilgiu.

Dėl vienasmenio dalyvio pareigos domėtis bendrovės veikla

18. Visų pirma pažymėtina, kad juridinio asmens dalyvis nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą. Jis gali balsuoti akcininkų susirinkime vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys, tačiau dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu, nes jis neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis, priešingai nei juridinio asmens vadovas, neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybė negali būti tapatinama. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas), kaip minėta, neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, ir skirtingai nei bendrovės vadovas, neprivalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių – akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių, interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

19. Nagrinėjamai bylai aktualu, kad pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

20. Aiškindamas šias teisės normas akcininkų civilinės atsakomybės aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktas).

21. Kasacinis teismas, aiškindamas nuostatas dėl vienasmenio akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, nurodė, kad darytinas skirtumas tarp atvejo, kai akcininkas faktiškai žino apie bendrovės finansinę padėtį – aktyviai dalyvavo įmonės veikloje kaip de facto vadovas ar darbuotojas, ir tarp atvejo, kai akcininkas aktyviai nedalyvauja bendrovės veikloje, nežino apie jos veiklą. Tuo atveju, kai nenustatoma aplinkybė, kad akcininkas faktiškai žinojo apie nemokumą, spręstina, ar jis neturėjo pareigos apie tai žinoti. Nors pagal bendrąją taisyklę bet kuris akcininkas turi teisę išlikti pasyvus bendrovės valdymo atžvilgiu, jei bendrovė turi vadovą, ir šios teisės įgyvendinimas neturi užtraukti akcininkui civilinės atsakomybės, tačiau, atsižvelgdamas į iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios ĮBĮ 5 straipsnyje įtvirtintos akcininko pareigos turinį, į tai, kad savininkui buvo nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą, kasacinis teismas konstatavo, kad vienasmenis akcininkas turėjo minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla, kad galėtų įvykdyti minėtoje ĮBĮ normoje nustatytą pareigą. Minimali vienasmenio akcininko pareiga domėtis bendrovės veikla taip pat kildintina ir iš ABĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinta, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 10 punktą tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir šios pareigos negali perimti bendrovės valdymo organai. Kasacinio teismo vertinimu, tai suponuoja, kad vienasmenis akcininkas, kuris neatlieka šios pareigos, turi prisiimti neigiamas tokio neveikimo pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018)

22. Aptartas teisės aiškinimas pagrindžia išvadą, kad sprendžiant dėl vienasmenio bendrovės akcininko atsakomybės jam nevykdžius iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusiame teisiniame reguliavime nustatytos pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei nepakanka nustatyti, kad akcininkas aktyviai nedalyvavo bendrovės veikloje, nežinojo apie jos veiklą. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo, vienasmenis akcininkas turėjo minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla, kad galėtų įvykdyti nustatytą pareigą inicijuoti bankroto bylą. Vadinasi, ieškovės argumentai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tik tai, ar akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, bet ir tai, ar jis negalėjo ir neturėjo apie jį žinoti, yra pagrįsti. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šio bylos aspekto, nelėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimo.

Dėl A. S. pareigos domėtis bendrovės veikla ir jos ryšio su ieškovės įrodinėjamais nuostoliais

23. Ieškovė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad bendrovės vadovas R. R. niekada nesudarinėjo finansinės atskaitomybės dokumentų, jų neteikė akcininkui tvirtinti, niekada nešaukė akcininkų susirinkimų, neteikė jokios informacijos akcininkui A. S. apie bendrovės veiklą. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje dėl bendrovės tyčinio bankroto buvo nustatyta, kad įmonę nuo jos įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai valdė R. R.. Taigi, byloje yra įrodyta, kad bendrovės akcininkas A. S. nedalyvavo bendrovės veikloje ir nežinojo apie jos finansinę padėtį. Tačiau, kaip jau minėta, jam kilo minimali pareiga domėtis bendrovės veikla. Kasacinis teismas minėtoje 2018 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 šią pareigą kildino ir iš ABĮ nuostatų, nustatančių, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos ir kad tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir šios pareigos negali perimti bendrovės valdymo organai. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje laikėsi pozicijos, kad daugumos akcininkas laikytinas turėjusiu sužinoti apie bendrovės finansinę padėtį nuo to momento, kai turėjo įvykti, nors ir neįvyko, eilinis akcininkų susirinkimas, kuriame turėjo būti tvirtinama bendrovės finansinė atskaitomybė už praėjusius metus, ir tai yra tinkamas atskaitos momentas akcininko pareigai inicijuoti bankroto bylą kilti.

24. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi spręsdamas dėl UAB „Ginalinas“ nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo, rėmėsi 2013 m. gruodžio 31 d. sudaryto bendrovės balanso duomenimis (žr. šios nutarties 12 punkte nurodytas aplinkybes). Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje BUAB „Ginalinas“ bankrotą pripažinti tyčiniu kitoks bendrovės nemokumo momentas nebuvo nustatytas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat teigia, kad BUAB „Ginalinas“ buvo nemoki mažiausiai nuo 2013 m. gruodžio 31 d. ir jokių argumentų bei įrodymų dėl galimos ankstesnės bendrovės nemokumo susiformavimo dienos neteikia. Taigi, remiantis šios nutarties 23 punkte nurodytais argumentais, vertintina, kad apie bendrovės nemokumo susiformavimą 2013 metais akcininkas A. S., skirtingai nuo vadovo R. R., galėjo sužinoti ne iškart, bet tik tada, kai pasibaigus finansiniams metams turėjo būti, bet nebuvo sušauktas UAB „Ginalinas“ visuotinis akcininkų susirinkimas. Remiantis tokia išvada konstatuotina, kad bendrovės vienasmenis akcininkas A. S. laikytinas turėjusiu sužinoti apie bendrovės nemokumą ir atitinkamai jam kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ne anksčiau kaip 2014 m. gegužės mėn. (praėjus 4 mėnesiams nuo finansinių metų pabaigos).

25. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nuostata suponuoja, kad įmonės vadovas ar dalyvis, kurie laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.). Tai paaiškinama tuo, kad delsiant laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonė nevykdo įprastos ūkinės veiklos, arba nors ją ir vykdo, didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių.

26. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti visą kreditorių reikalavimų sumą ir neįrodinėja, kokia apimtimi padidėjo bendra BUAB „Ginalinas“ skolų apimtis dėl akcininko A. S. neveikimo. Tačiau, kaip minėta, kreditorių reikalavimai, susiformavę iki momento, kuomet A. S. kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, negali būti laikomi susijusiais su jo neveikimu. Iš Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarties iškelti UAB „Ginalinas“ bankroto bylą matyti, kad, pavyzdžiui, bendrovės kreditorių, kurie kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, J. D., V. J., UAB „Laimonas ir broliai“, UAB „Anjesė“, reikalavimai bendrovei susiformavo dar 2010–2012 m., kai bendrovės akcininkas dar neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo. Taigi, ieškovės nurodoma žala (kreditorių finansinių reikalavimų suma) negali būti laikoma susijusi priežastiniu ryšiu su A. S. pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymu.

27. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad A. S., kaip bendrovės akcininko, pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymas negali būti laikomas teisiniu ryšiu susijusiu su nuostoliais dar ir dėl tos priežasties, kad ši jo pareiga atsirado jau po to, kai bankroto procedūrą buvo inicijavę kreditoriai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų apie Kauno apygardos teisme nagrinėjamą BUAB „Ginalinas“ bankroto bylą Nr. B2-36-480/2019 matyti, kad dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kreditoriai kreipėsi dar 2013 m. rugsėjo 20 d., o 2013 m. rugsėjo 25 d. teismo nutartimi bendrovės turto atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant turtu disponuoti. Tai, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas daugiau nei po metų (2014 m. spalio 13 d.), o nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. sausio 8 d., lėmė nuo A. S. nepriklausančios aplinkybės (pavyzdžiui, bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas buvo ne kartą atidėtas, tarp kitų priežasčių ir dėl to, kad UAB „Ginalinas“ buvo pateikęs pareiškimus dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, UAB „Ginalinas“ dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą teikė atskirąjį skundą; nėra duomenų, kad A. S. būtų įtakojęs tokius bendrovės, atstovaujamos vadovo, procesinius veiksmus).

28. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą nevykdymo žalos atlyginimą, lygų kreditorių reikalavimų sumai, priteisė iš buvusio bendrovės vadovo R. R., todėl teismui nebuvo pagrindo tos pačios išvados netaikyti ir A. S. atžvilgiu. Su tokiais ieškovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo yra matyti, kad ieškinys R. R. atžvilgiu buvo patenkintas ir iš jo priteista kreditorių reikalavimų suma ne tik nustačius jo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bet ir konstatavus kitus jo neteisėtus veiksmus – dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimą, turto sumažėjimą, lyginant su 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis, negalimumą nustatyti turto sumažėjimo priežasčių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent dėl buvusio bendrovės vadovo R. R., o ne A. S., veiksmų neįmanoma patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. būtent jis atsakingas už tai, kad nebuvo tinkamai vedama buhalterinė apskaita, nesudaromi finansinės atskaitomybės dokumentai, kad administratoriui neperduoti dokumentai ir turtas.

29. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad A. S. veiksmais padaryta žala ir jos dydis nustatytas teismo procesiniu sprendimu byloje dėl BUAB „Ginalinas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

30. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu reiškia, kad kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 50 punktą, kt.). Vis dėlto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės (jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 49 punktas).

31. Iš Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria UAB „Ginalinas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, matyti, kad bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nustatytus požymius. Pastebėtina, kad šie požymiai įstatyme yra siejami su netinkamo įmonės valdymo veiksmais, už kuriuos yra atsakingi bendrovės vadovai, bet ne dalyviai. Nors byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu suinteresuotu asmeniu dalyvavo ir akcininkas A. S., tačiau tyčinio bankroto požymiai buvo nustatyti dėl įmonės vadovų netinkamų bendrovės valdymo veiksmų – įmonės vadovo R. R. nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimo Juridinių asmenų registrui, įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui (žr. šios teismo nutarties 13 punktą). Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje jokie neteisėti A. S. veiksmai nebuvo nustatyti. Vadinasi, negalima sutikti, kad bendrovės akcininko A. S. veiksmų neteisėtumas ir tuo labiau jo veiksmais padaryta žala bei jos dydis buvo nustatytas teismo procesiniu sprendimu byloje dėl UAB „Ginalinas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir šių civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė neprivalėjo įrodyti nagrinėjamoje byloje.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad A. S. kaip vienasmenis bendrovės akcininkas turėjo minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla, tačiau priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą nepriteisti iš A. S. ieškovės nurodomos žalos, nes ji negali būti laikoma susijusi priežastiniu ryšiu su A. S. pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

33. Atsakovui A. S. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad šios išlaidos sudaro 156 Eur. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, iš ieškovės administravimui skirtų lėšų į valstybės biudžetą priteistinos šios valstybės patirtos išlaidos (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ginalinas“ (juridinio asmens kodas 302469985) administravimui skirtų lėšų į valstybės biudžetą 156 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjai Marius BajorasKazys KailiūnasAsta Radzevičienė