- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-23
- Bylos Nr.
- I2-2610-872/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00141-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, "Adamantis"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 21S51420 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad pareiškėjas dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo teigimu, per visą tą laiką gyvendamas Lietuvoje ir dirbdamas įmonėje pareiškėjas nepadarė jokių teisės pažeidimų ir laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Teigia, jog pareiškėjas gavo Departamento Sprendimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas padarė administracinį nusižengimą.
Pareiškėjas akcentuoja, jog jis asmeniškai nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir neprivalo atsakyti už kitų asmenų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba, vadovo, padarytus administracinius nusižengimus.
Mano, kad toks teisinis reguliavimas, kai leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baudžiamas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo tos dienos, kurią skirta nuobaudą baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, nes teisingoje ir teisinėje valstybėje kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą asmeniškai už tai atsako ir atsakomybė netaikoma kitiems asmenis, ar tai būtų jo įmonės darbuotojai, ar giminaičiai, ar kolegos. Pareiškėjo teigimu, jam skiriama bausmė be teisės pažeidimo ar nusikaltimo, o už kito asmens teisinį nusižengimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį bei į tai, kad Migracijos departamento Sprendimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, kuris galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, yra pagrindas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 18 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir kartu pateiktus dokumentus Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2022 m. gegužės 3 d., pareiškėjui buvo išduotas 2020 m. gegužės 3 d.
Migracijos departamentas nustatė, kad A. D., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. gegužės 12 d.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo darbdavio vadovą patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas ginčijamu Sprendimu nėra baudžiamas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Pažymi, kad administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Ginčijamas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Nors pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimai laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog minėtą administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Pažymėtina, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi, todėl ginčijamas sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių. Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.
Migracijos departamentas pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu sutinka visiškai.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 21S51420, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 18 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus.
Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. gegužės 3 d.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. D. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda. Baudą A. D. sumokėjo 2021 m. gegužės 12 d.
Žemesnės instancijos teismas
Departamentas, nustatęs, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius baustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka, todėl prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d.9 sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį įmonės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais, kaip šis, atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas yra įmonės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4427-968/2020).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. D. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Aukščiau minėtas teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, paskirta bauda sumokėta 2021 m. gegužės 12 d.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir neprivalo atsakyti už įmonės, kurioje dirba, vadovo padarytus administracinius nusižengimus. Atsakydamas į šiuos pareiškėjo skundo argumentus teismas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
LVAT taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų, aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).
Akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečių teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4103-575/2020). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo nubaustas pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2021 m. gegužės 12 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Departamento Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.
Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.). Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. B. (I. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.