Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-68-278/2012

121.14; 122.2; 122.3; 122.4; 124.2.2.

2012 m. vasario 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo teisėjo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-99-82/2011 pagal pareiškėjo E. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-95-228/2009 pagal ieškovo daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – DNSB) „Eglutė“ ieškinį atsakovui E. R., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „NNT“, Utenos apskrities viršininko administracijai dėl teisių pažeidimo, susijusios su buto naudojimu ne pagal funkcinę paskirtį ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas įstatymų leidėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008 ir kt.). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą, todėl asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl minėtos priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu. Nurodyti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Vienas iš proceso atnaujinimo pagrindų yra atvejis, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota taisyklė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011; kt.). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Dėl paminėto, darytina išvada, kad vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, teismui būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje pareiškėjo E. R. pateikti įrodymai, kitų byloje esančių įrodymų kontekste, galėtų sukelti pagrįstų abejonių anksčiau pateiktų teismui įrodymų patikimumu ir šių įrodymų pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumu. Todėl, siekiant atnaujinti procesą nurodyto straipsnio pagrindu, nepakanka pateikti naujų dokumentų, kurių nebuvo nagrinėjant bylą, nes naujai pateikti įrodymai turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir būtų esminės, t. y. didelis konkrečių faktinių duomenų nuo anksčiau turėtų skirtumas, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, teismui būtina išsiaiškinti, ar įrodymai, kurių pagrindu pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, negalėjo būti pateikti anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės.

Byloje nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teismas 2009-06-26 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-95-228/2009 tenkino ieškovo DNSB „Eglutė“ ieškinį atsakovui E. R. ir uždraudė E. R. naudoti gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ne pagal jo funkcinę paskirtį, t. y., uždraudė šiame bute ir jam priklausančiame rūsyje vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, pažeidžiant DNSB „Eglutė“ narių teises ir teisėtus interesus (civ. b. Nr. 2-95-228/2009, 2 t., b. l. 151-155). Minėtas sprendimas Panevėžio apygardos teismo 2009-11-19 nutartimi buvo paliktas nepakeistu (civ. b. Nr. 2A-484-425/2009, 2 t., b. l. 224-229). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-05-10 nutartimi Panevėžio apygardos teismo nutartį tai pat paliko nepakeistą (3 t., b. l. 59-64). Teismai konstatavo, kad E. R. vykdė ūkinę veiklą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute bei rūsyje, esančiame daugiabučiame name, (duomenys neskelbtini), ir tai prieštarauja CK 4.88 str. bei LR Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 7 str. 1, 2 d. bei DNSB „Eglutė“ įstatų 29.7 p. nustatytiems reikalavimams. Byloje nustatyta, kad atsakovo vykdoma ūkinė – komercinė veikla susijusi su padidintu triukšmu, vibracija buto kaimynams, pašalinių asmenų patekimu į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas ir kt., kas sukelia nepatogumus kitiems daugiabučio namo savininkams. Prašyme atnaujinti procesą E. R. nurodė, kad pagrindas proceso atnaujinimui yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-05-26 raštas Nr. (8.10)-2D-5940 bei Utenos visuomenės sveikatos centro 2010-06-02 raštas Nr. S-435. Nors minėti duomenys yra gauti išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau pateikti dokumentai nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti bylą dėl sekančių motyvų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2010-05-26 raštu Nr. (8.10)-2D-5940 nurodė, kad daugiabučio namo buto savininkui priklausanti rūsio patalpa nėra suformuota atskiru nekilnojamojo turto objektu, todėl joje pastačius interneto ar kabelinės televizijos skirstymo įrangą, šios patalpos paskirtis nesikeičia. Minėtame rašte pažymėta, kad daugiabučio namo rūsio patalpoje, priklausančioje buto ar kitos patalpos, suformuotos atskiru nekilnojamojo turto objektu ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre, savininkui, interneto ar kabelinės televizijos skirstymo įranga gali būti pastatyta gavus šios patalpos savininko raštišką sutikimą ir laikantis gaisrinės saugos bei higienos reikalavimų. Be to, išaiškintos CK 4.75, 4.85 straipsnių nuostatos dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo ir naudojimo (b.l. 9). Aukščiau minėti teismai yra nustatę, kad ūkinė veikla yra vykdoma gyvenamojo namo rūsyje, todėl nepriklausomai ar nuosavybės teise rūsio patalpos priklauso E. R. ar kitam asmeniui, minėtos patalpos yra buto priklausinys. Apeliantas teismui nėra pateikęs duomenų, kad į rūsio patalpas yra patenkama atskiru įėjimu ar šios patalpos yra izuoliuotos nuo visų bendro naudojimo patalpų, todėl nepriklausomai nuo to jog rūsio savininkas neprieštarauja vykdomai ūkinei veiklai, šiai veiklai privalo neprieštarauti ir kiti daugiabučio namo savininkai. Bylos duomenys patvirtina, jog į rūsio patalpas patenkama bendro naudojimo patalpomis, todėl pašalinių asmenų buvimas rūsyje neabejotinai kelia pagrįstus bendrasavininkų nuogastavimus dėl jiems priklausančio asmeninio ir bendra nuosavybe priklausančio turto saugumo, o keliamas triukšmas trikdo jų ramybę, todėl vykdomai veiklai yra reikalingas DNSB „Eglutė“ bendrasavininkų sutikimas. Šios aplinkybės bei patalpų naudojimosi nuostatos bendros dalinės nuosavybės objektu buvo žinomos ir nagrinėjant bylą. Utenos visuomenės sveikatos centro pažyma taip pat nepaneigia fakto, kad vykdoma veikla skleidžia triukšmą, atskirais atvejais viršija nustatytas higienos normas. Ta aplinkybė, jog pasikeitus Lietuvos higienos normų reikalavimams triukšmo ribiniai dydžiai vertinami tik gyvenamųjų pastatų miegamuosiuose kambariuose, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog 2006-05-02 atlikto triukšmo matavimų protokolų duomenys buvo neteisingi ir priimant sprendimą negalėjo būti vertinami.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos išvada ir pažymi, kad E. R. pateikti dokumentai negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Utenos visuomenės sveikatos centro pateiktos išvados nepaneigia atsakovo atliktų veiksmų neteisėtumo, t. y. jog atsakovas savo gyvenamąją patalpą (rūsį) naudojo ne pagal jos funkcinę paskirtį, t.y. užsiiminėjo ūkine – komercine veikla, tokiu būdu pažeisdamas kitų daugiabučio namo bendrasavininkų teises (CK 4.81-4.85 str.). Kaip nurodyta aukščiau, naujai paaiškėjusių aplinkybių esminės reikšmės bylai pobūdis suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Apelianto pateiktos valstybinių institucijų pažymos nekeičia faktinių bylos aplinkybių ar jų reikšmės. Procesui atnaujinti nepakanka tik pateikti naujų dokumentų ar duomenų, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Teismas konstatuoja, jog priešingai nei teigia E. R., nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės jau išnagrinėtai bylai ir jų žinojimas nekeistų jau priimto sprendimo, nes nesudaro pagrindo daryti priešingai išvadai nei ji buvo bylos nagrinėjimo metu. Be to, pažymėtina ir tai, jog E. R. turėjo galimybę į minėtas institucijas kreiptis ir prašyti pateikti išvadas bylos nagrinėjimo tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, tiek kitų instancijų nagrinėjimų metu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, kas rodo, jog apeliantas nesiekė, kad visos bylos aplinkybės būtų nustatytos savalaikiai. Kitų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios bylos nagrinėjimo metu nei pareiškėjui, nei teismui nebuvo žinomos, ir kurios sudarytų pagrindą proceso atnaujinimui, pareiškėjas nenurodo, todėl teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-95-228/2009 ir nutartį naikinti atskirojo skundo teiginiais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo teisėjo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.