- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-28
- Bylos Nr.
- I-7416-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01997-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. K. skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2014-01-14 iki 2016-04-18 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Kamerose ant sienų buvo grybelis (pelėsis), buvo drėgna, buvo buitinių parazitų. Stalas buvo pritaikytas valgyti sėdint tik dviems asmenims. Kamerose buvo blogas apšvietimas, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Teigia, kad patyrė dvasinių išgyvenimų, pašlijo sveikata, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–16). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-01-28 iki 2016-03-16. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Mano, kad pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos neįrodė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti. Nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl asmenų skaičiaus kamerose, teigė, kad prisimena, jog 2014-01-28 kameroje buvo 3 asmenys, 2014-01-29 – 4 asmenys, 2014-03-03 – 3 asmenys, 2015-12-30 – 2 asmenys.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-01-28 iki 2016-03-16.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs laisvės atėmimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu ginčijo atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl tam tikromis dienomis kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus, tačiau šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė, neprašė jų išreikalauti iš atsakovo atstovo. Todėl teismas neturi pagrindo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis abejoti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-01-28 iki 2014-01-30, laikotarpiu nuo 2015-03-03 iki 2016-03-16 (su pertraukomis) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 109, 111, 113, 115, 116, 118, 121, 122, 130, 216, 253, 317, 321, 381. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiu nuo 2014-01-28 iki 2014-01-30 ir 2015-03-06 (b. l. 9–10). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 4 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,65 kv. m. iki 3,44 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 7,45 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo drėgna, buvo pelėsių. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015-11-01 (toliau – HN 76:2010) 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–60 proc.; 56 punktas nustatė, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tokie patys santykinės drėgmės rodikliai nustatyti ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios nuo 2015-11-01 (toliau – HN 134:2015), 16 punkte. Šios higienos normos 17 punkte taip pat numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo į bylą pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2014-02-17 patikrinimo akto (b. l. 19–20) matyti, kad atlikus patikrinimą kameroje Nr. 113 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-01-28) kamera buvo vėdinama per langus, santykinė oro drėgmė buvo 46 proc. ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Vilniaus VSC 2015-07-10 patikrinimo akte (b. l. 21–22) užfiksuota, kad kameroje Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-06-03 – 2015-06-04) vėdinimas vyko per langus, santykinė oro drėgmė buvo 59,1 proc., pelėsio požymių nenustatyta ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. 2016-01-25 patikrinimo aktu (b. l. 58–59) nustatyta, kad kameros Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-06-11 – 2015-06-12) vėdinimo būdas per atidaromus langus atitiko higienos normų reikalavimus, nustatyta santykinė oro drėgmė buvo 38 proc. ir atitiko reikalavimus, tačiau šioje kameroje buvo nustatyta pelėsio požymių. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl per didelės drėgmės atmestini kaip neįrodyti, o teiginiai dėl pelėsio buvimo kamerose laikytini įrodytais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. HN 76:2010 21 punktas numatė, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau ši norma buvo taikoma tik naujai statomoms, rekonstruojamoms laisvės atėmimo vietoms. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. HN 76:2010 57 punktas numatė, kad sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, o pagal 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagal šios higienos normos 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Vilniaus VSC 2014-02-17 patikrinimo aktu (b. l. 19–20) nustatyta, kad kameroje Nr. 113 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014-01-28) buvo vizualiai švaru, patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, buvo išduotas valymui skirtas inventorius. Vilniaus VSC 2015-02-10 patikrinimo aktu (b. l. 43) nustatyta, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-30, 2016-03-02) grindys ir esantys įrenginiai buvo vizualiai švarūs. Iš Vilniaus VSC 2016-02-09 patikrinimo akto (b. l. 62) matyti, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-03-10 – 2016-03-14) sanitarinis mazgas buvo vizualiai švarus, šią kamerą valė Lukiškių TI-K paskirti valytojai ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas higienos normų reikalavimų pažeidimų, susijusių su vėdinimu, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nenustatė, už kamerų švarą ir tvarką atsakingi ir patys jose laikomi asmenys. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo kameroje atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tačiau nenurodė konkrečių kamerų ir galimų pažeidimų laikotarpio. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vilniaus VSC 2015-07-10 patikrinimo aktu (b. l. 21–22) nustatyta, kad kameroje Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-06-03 – 2015-06-04) išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta buvo 286 lx, dirbtinė naktinė apšvieta buvo 18,1 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus VSC 2015-05-06 patikrinimo aktu (b. l. 44–45) nustatyta, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-30, 2016-03-02) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 296-321 lx ir taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad stalas buvo pritaikytas valgyti sėdint tik dviems asmenims. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų (b. l. 13–14). Teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas dar su dviem ar daugiau asmenų, pripažįsta, kad jis ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo buitinių parazitų. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją, pateikė sudarytą sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 63–66). Vilniaus VSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje (pvz., 2015-05-06 patikrinimo aktas (b. l. 44–45). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 4 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui ne visuomet buvo užtikrinama galimybė pavalgyti prie stalo, kamerose buvo pelėsių. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, užtikrinančiomis jam teisę į teisės aktais nustatytą minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, galimybę pavalgyti prie stalo, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jo sveikata pašlijo, iš pateiktos į bylą sveikatos istorijos kopijos (b. l. 69–95) matyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai iš esmės susiję su jo patirtomis traumomis. Pavyzdžiui, 2015-11-18 pareiškėjas patyrė traumą – jam buvo sumuštas kairysis šonas, diagnozuotas blužnies sužalojimas (b. l. 91), tačiau tuo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, į įstaigą atvyko 2015-12-30 (b. l. 10). Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, LVAT 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2348-624/2016 pareiškėjui priteisė 104 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 13 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 40 Eur sumos priteisimas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 3,48 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 4 dalį kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą pateikė 64 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 3,84 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.),
nusprendžia:
pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.