- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- A-2123-415/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01997-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Laimutis Alechnavičius, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Kamerose ant sienų buvo grybelis (pelėsis), buvo drėgna, buvo buitinių parazitų. Stalas buvo pritaikytas valgyti sėdint tik dviems asmenims. Kamerose buvo blogas apšvietimas, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Teigė, kad patyrė dvasinių išgyvenimų, pašlijo sveikata, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti. Nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl asmenų skaičiaus kamerose, teigė, kad prisimena, jog 2014 m. sausio 28 d. kameroje buvo 3 asmenys, 2014 m. sausio 29 d. – 4 asmenys, 2014 m. kovo 3 d. – 3 asmenys, 2015 m. gruodžio 30 d. – 2 asmenys. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 9–16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 16 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Mano, kad pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos neįrodė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 112–117) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusią skundo dalį atmetė, atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas netenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 16 d.Teismas nustatė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs laisvės atėmimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas teismo posėdžio metu ginčijo atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl tam tikromis dienomis kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus, tačiau šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė, neprašė jų išreikalauti iš atsakovo atstovo. Todėl teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 30 d., laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2016 m. kovo 16 d. (su pertraukomis) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 109, 111, 113, 115, 116, 118, 121, 122, 130, 216, 253, 317, 321, 381. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 30 d. ir 2015 m. kovo 6 d. Pareiškėjas 4 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,65 kv. m iki 3,44 kv. m kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 7,45 kv. m ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius, kad kamerose buvo drėgna ir buvo pelėsių, nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., (toliau – HN 76:2010) 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, vadovaujantis 26 punktu, gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–60 proc., vadovaujantis 56 punktu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tokie patys santykinės drėgmės rodikliai nustatyti ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., (toliau – HN 134:2015) 16 punkte. Šios higienos normos 17 punkte taip pat numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas įvertino į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) patikrinimo aktus kamerose Nr. 109, 113, 115, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, ir pareiškėjo teiginius dėl per didelės drėgmės atmetė kaip neįrodytus, o teiginius dėl pelėsio buvimo kamerose laikė įrodytais.Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. HN 76:2010 21 punktas numatė, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau ši norma buvo taikoma tik naujai statomoms, rekonstruojamoms laisvės atėmimo vietoms. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. HN 76:2010 57 punktas numatė, kad sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, o pagal 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagal šios higienos normos 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Vilniaus VSC 2014 m. vasario 17 d. patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 113 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014 m. sausio 28 d.) buvo vizualiai švaru, patalpų valymui, sanitarinių įrenginių dezinfekcijai naudojama kalcinuota soda, buvo išduotas valymui skirtas inventorius. Vilniaus VSC 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. kovo 2 d.) grindys ir esantys įrenginiai buvo vizualiai švarūs. Iš Vilniaus VSC 2016 m. birželio 9 d. patikrinimo akto teismas nustatė, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. kovo 10 d. – 2016 m. kovo 14 d.) sanitarinis mazgas buvo vizualiai švarus, šią kamerą valė Lukiškių TI-K paskirti valytojai ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas higienos normų reikalavimų pažeidimų, susijusių su vėdinimu, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nenustatė, už kamerų švarą ir tvarką atsakingi ir patys jose laikomi asmenys. Todėl pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus kvapo kameroje teismas atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tačiau nenurodė konkrečių kamerų ir galimų pažeidimų laikotarpio. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vilniaus VSC 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. birželio 3 d. – 2015 m. birželio 4 d.) išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta buvo 286 lx, dirbtinė naktinė apšvieta buvo 18,1 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus VSC 2015 m. birželio 6 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. kovo 2 d.) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 296–321 lx ir taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.Teismas vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad stalas buvo pritaikytas valgyti sėdint tik dviems asmenims. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.6–14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas dar su dviem ar daugiau asmenų, pripažino, jog jis ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.Teismas įvertino pareiškėjo skundo teiginius dėl kamerose buvusių buitinių parazitų. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Vilniaus VSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje (pvz., 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktas). Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 4 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui ne visuomet buvo užtikrinama galimybė pavalgyti prie stalo, kamerose buvo pelėsių. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų.Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, užtikrinančiomis jam teisę į teisės aktais nustatytą minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, galimybę pavalgyti prie stalo, sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jo sveikata pašlijo, teismas iš pateiktos į bylą sveikatos istorijos kopijos nustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai iš esmės susiję su jo patirtomis traumomis. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 4 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2348-624/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 40 Eur sumos priteisimas.Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 3,48 Eur. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 4 dalį, LVAT praktiką, pagal kurią priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą pateikė 64 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, taigi negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl teismas atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 3,84 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.
III.
Pareiškėjas R. K. padavė apeliacinį skundą (b. l. 125), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti iš atsakovo 4 000 Eur neturtinės žalos.Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jo patirta neturtinė žala yra didesnė.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 128–131) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, nėra nustatytų visų CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai jį įtakojo ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, išsamiai ištyrė rašytinius įrodymus. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinės žalos atlyginimui, apeliaciniame skunde neišdėsto tokią poziciją dėl bylos baigties pagrindžiančių argumentų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertintini tiek, kiek prašomas priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde ir ar teisingai įvertintas skundžiamame sprendime (ABTĮ 140 str. 1 d.). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).Tačiau reikia pažymėti, kad žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo srityje valstybės neteisėtų veiksmų konstatavimas nėra ribojamas vien tik Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nustatymu. Tais atvejais, kai teismas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo nenustato, tačiau konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos veiklą reglamentuojančių normų laikymosi, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, yra pagrindas toliau spręsti žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-64/2014).Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Nutarties 12–14 punktuose pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius ir faktinius pagrindus, kuriais remiantis konstatuoti neteisėti Lukiškių TI-kalėjimo veiksmai (neveikimas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti veiksmų (neveikimo), kuriais buvo pažeista pareiškėjui nacionalinės teisės ir Konvencijos garantuojama teisė į minimalų plotą kamerose. Dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir, svarbiausia, pažeminimas, kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme yra neišvengiami nutarties 38 punkte nurodyto teisės pažeidimo padariniai.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia (be kita ko) materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (nutarties 8 p.), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti naujus įrodymus. Skunde pirmosios instancijos teismo pareiškėjas prašė išreikalauti įrodymus, reikšmingus bylai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą patenkino 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi (ABTĮ 56 str. 4 d.). Teismo posėdyje 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys apie asmenų skaičių kamerose neatitinka tikrosios padėties – įkalintų asmenų skaičius buvo visada didesnis, nei nurodo atsakovas. Tačiau teismo posėdžio metu, nors teisėjas klausė, ar pareiškėjas pageidauja, kad būtų išreikalauti papildomi įrodymai, patvirtinantys jo paaiškinime nurodomas aplinkybes, pareiškėjas to neprašė (teismo posėdžio garso įrašo 11, 12 min.). Vadovaujantis ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso taisykles – ėmėsi procesinių veiksmų siūlydamas pareikšti poziciją dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau pareiškėjas tokio prašymo neteikė, o tai suponuoja, kad savo iniciatyva išreikalauti dokumentus, kai to neprašo pareiškėjas, turėdamas visas galimybes savo teisę įgyvendinti, teismui nebuvo teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.