Telšių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu, tačiau per teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atlikus formalų pateiktų įrodymų vertinimą, nustatyta, kad 2013 m. gegužės 9 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 4962, kuria ieškovė atsakovui suteikė 500 Lt kreditą vienuolikos mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą sutartyje nustatyta tvarka, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir iki šiol paskolos negrąžino. Ieškovė paskaičiavo, kad dėl atsakovo netinkamai vykdomų įsipareigojimų pagal minėtą sutartį susidarė 568,07 € įsiskolinimas, kurį sudaro: 127,71 € kreditas, 65,16 € nesumokėta dalis paskolos kainos (palūkanos), 150,23 € kompensacinės palūkanos, 24,97 € delspinigiai ir 200 € patirta žala. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas būtų padengęs įsiskolinimą nėra.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamas 127,71 € negrąžintas kreditas ir 65,16 € nesumokėta dalis paskolos kainos (CK 6.38, 6.59, 6.205 straipsniai, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis, sutarties bendrųjų sąlygų 3.1.1).

Pagal sudarytos sutarties 7.4. punktą atsakovas, ieškovei pareikalavus, privalo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius (netesybas) į dieną už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų ir/ar nesumokėtų sumų iki atitinkamos sumos bus pilnai ir tinkamai sumokėtos ieškovei. Ieškovė paskaičiavo 24,97 € delspinigių sumą. Kadangi atsakovas laiku prievolės neįvykdė, delspinigiai ieškovei priteistini.

Ieškovė dėl pavėluoto mokėjimo prašo priteisti iš atsakovo ir 150,23 € kompensacines palūkanas. Šioje dalyje ieškinys atmestinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012 išaiškinta, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsniai). Iš ieškinio matyti, kad iš atsakovo dėl pavėluoto mokėjimo prašo priteisti ir netesybas, ir palūkanas. CK 6.874 straipsnio 1 dalis bendriausiu atveju suteikia kredito davėjui teisę iš kredito grąžinimo terminą praleidusio skolininko reikalauti sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų, tačiau ši nuostata vartojimo kreditui pilna apimtimi netaikoma, nes CK 6.881 straipsnio 2 dalis įtvirtinta taisyklė, kad kreditavimo santykiams paskolą reglamentuojančios CK normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir specialioms kreditavimą reglamentuojančioms teisės normoms. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – Įstatymas), kurio 11 straipsnio 8 dalis numatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia Įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, kuris yra vartotojas, ir vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 3 straipsnio 1 dalis), teismas daro išvadą, kad prašymas priteisti ir netesybas, ir kompensacines palūkanas už pavėluotą mokėjimą negali būti tenkinamas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms.

Ieškovė prašo priteisti 109,76 procentus sutartinių palūkanų nuo 123,12 Eur kredito sumos nuo 2015 m. spalio 15 d. iki visiško prievolės įvykdymo. Sutartimi šalys buvo sutarusios, kad jei kredito gavėjas grąžintino kredito ar jo dalies nesumoka laiku, tai už laiku negrąžintą kreditą (jo dalį) iki visiško faktinio kredito grąžinimo skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi suteiktais pinigais (Sutarties 7.7. punktas). Pažymėtina, kad ieškovę ir atsakovą sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos Vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokią teisminę procedūrą taikant priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Kaip nutartyse ne kartą yra konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas, palūkanoms mutatis mutandis taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normos, leidžiančios teismui mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas (nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-174/2005; Nr. 2A-325/2007; Nr. 2A-131/2012), todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosios dalies 7.7. punkte nurodytos palūkanos iš tiesų yra kompensuojamosios (vėlavimo) palūkanos (CK 6.261 straipsnis), o tai savo esme yra netesybos, kurioms taikomi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numatyti jų dydžio ribojimai. Taigi, kadangi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną, ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, ir į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai, teismas sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis palūkanas mažinti iki 0,05 procento per dieną dydžio, kas sudaro 18,25 procento dydį per metus (0,05 procento x 365 d.) (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo 109,76 procento sutartines palūkanas nuo kredito sumos iki visiško prievolės įvykdymo tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisiamos 18,25 procento dydžio sutartinės palūkanos už negrąžintą 123,12 Eur kredito sumą, skaičiuojant nuo 2015 m. spalio 15 d. iki visiško kredito grąžinimo (Sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 p.), o likusi ieškovės reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmestina.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 200 Eur patirtą žalą ir nurodo, kad tai patvirtina pridėta skolos detalizacija. Skolos detalizacijoje nenurodyta, ieškovės patirta žala, tačiau iš pridėtų bankinių apmokėjimų matyti, kad patirtą žalą ieškovė grindžia 2015 m. spalio 2 d. UAB „Krajonas“ išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. KRATP 2469, kurioje paslaugos pavadinimas nurodytas už teisines paslaugas 200 Eur sumai. Iš byloje esančių pateiktų įrodymų darytina išvada, kad ieškovė minėtas išlaidas patyrė kreipiantis į teismą dėl atsakovo skolos su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo bei teikiant ieškinį. Atsižvelgiant į ieškovės nurodytą aplinkybę, šių išlaidų pobūdį, teismo vertinimu, šios išlaidos priskirtinos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnis), todėl šių išlaidų pagrįstumo klausimas spręstinas pagal bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančias proceso teisės normas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Teismas pažymi, kad išlaidos, šalies patirtos rengiant procesinius dokumentus teismui, laikytinos atstovavimo išlaidomis. Kadangi nagrinėjamu atveju duomenų apie tai, kad ieškovas byloje pasitelkė advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, nėra, teismas nepriteisia ieškovui 200 Eur išlaidų, sumokėtų UAB „Krajonas“ už teisinę pagalbą teikiant ieškinį.

Be to, nors šalių sudarytos sutarties specialiosiose sąlygose numatyta kredito gavėjo pareiga kompensuoti kredito davėjo išlaidas, kurias jis patirs teisių pagal šią sutartį gynimui (išlaidų teisininkų konsultacijoms, bylinėjimosi, įsiskolinimo išieškojimo ir kt.), šiuo atveju teismas pažymi, kad Vartojimo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nurodytos teisinės pagalbos išlaidos, dėl kurių priteisimo ieškovo reikalavimas šiuo atveju atmestas anksčiau išdėstytų argumentų pagrindu, taip pat negalėtų būti priteisiamos ir pagal materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimą.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, paskirstymo, grąžinimo ir priteisimo klausimus teismas turi išspręsti ex officio. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jei ieškinys patenkinamas iš dalies, šios išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas pareiškė ieškinį 568,07 € dydžio sumai, už kurią mokėtinas 15 € žyminis mokestis. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 217,84 €, t. y. 38 procentus. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovui iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidos – 5,70 € dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 259–270, 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“, į. k. 302513887:

127,71 € (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus 71 ct) kredito;

65,16 € (šešiasdešimt penkis eurus 16 ct) paskolos kainos (palūkanų);

24,97 € (dvidešimt keturis eurus 97 ct) delspinigių;

18,25 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo 127,71 € kredito sumos nuo 2015 m. spalio 15 d. iki visiško prievolės įvykdymo;

5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos – 2015 m. spalio 19 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

5,70 € (penkis eurus 70 ct) žyminio mokesčio.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.