- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-1091-340/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- L. L.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo L. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti 7 926,73 Lt skolos už šildymo paslaugas; 5 procentų dydžio metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teikė šilumos energiją butui, (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Minėtas butas buvo išnuomotas L. L.. Nuomos sutartis registre užregistruota nebuvo, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininku sudaryta nebuvo. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2000-10-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 7 926,73 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, jis niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių sąskaitų ar pranešimų susimokėti už šilumą per visą įsiskolinimo laikotarpį, kas parodo, kad ieškovas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininką, kuriam ir buvo teikiamos sąskaitos už šilumą bei iš jo priimami mokėjimai. Atsakovas informavo ieškovą apie tai, kad butas išnuomotas trečiajam asmeniui, todėl susitarimas, kad sutarties šalimi yra nuomotojas, o ne savininkas, buvo. Todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja apmokėti skolą iš atsakovo. Taip pat atsakovas buvo pateikęs prašymą kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui.
Tretysis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-05-21 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 7 926,73 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 7 926,73 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009-01-06 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 828 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Vilniaus energija“. Teismas nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas; už butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2000-10-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 7 926,73 Lt sumai; bute gyvena L. L.. Tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis; nėra duomenų, kad nuomos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens būtų registruota nekilnojamo turto registre. Laikotarpiu 2003-11-28 – 2006-02-23 mokėjimus už šilumos energiją ieškovui atlikdavo tretysis asmuo. Teismas laikė, kad sprendžiant, kas šiuo atveju yra šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK 6.383 str. prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, atsižvelgtina į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Šiuo atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl teismas laikė, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu; tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika. Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, jog buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Nors tretysis asmuo yra dalinai mokėjęs už šilumos energiją ieškovui, tai nepašalina atsakovo pareigos vykdyti sutartį ir nepaneigia fakto, jog sutarties šalimi yra būtent atsakovas, o ne tretysis asmuo; be to, mokėjimus atliko ne tik L. L., bet ir kitas asmuo. Byloje nėra duomenų, kad su trečiuoju asmeniu būtų sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis bei ji būtų įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl vadovaujantis CK 6.579 str. 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovo argumentas, kad jis nuomodamas socialinį būstą veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams nagrinėjamoje byloje netenkintas. Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi ištirti teisės aktai. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės negali būti aiškinamos kaip draudžiančios šilumos tiekėjui, patalpų savininkui ir patalpų faktiniam naudotojui sudaryti susitarimo, kad faktinis naudotojas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, teismas tokiu aiškinimu nesivadovauja, todėl teismui nekilo abejonė dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 punktams ir CK 6.384 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-05-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, pažeidė procesinės teisės normas ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apelianto teigimu, tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo pateikiamas teismų praktikos aiškinimas yra nepagrįstas, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje ir šioje byloje skiriasi bylų faktinės aplinkybės; be to pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju yra nevienareikšmė. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimis, palankiomis ieškovui, tačiau pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą, kuriuo apeliacinį skundą tenkino ir ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos atmetė. Apelianto vertinimu, teismas nesivadovavo sisteminiu teisės normų aiškinimo metodu; netinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 str. nuostatas. Nurodo, jog teismas atsakovo prašymų dėl duomenų išreikalavimo neišsprendė, dėl jų nepasisakė, dėl to pažeidė CPK 245 str. 2 d. normas. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi Ūkio ministro įsakymais, t. y. taikė žemesnės galios teisės aktus, ir netaikė CK 6.584 str. 1 d. normos bei Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos nuostatų. Teismas neatsižvelgė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Apeliantas laiko, jog teismas neteisingai aiškina CK 6.579 str. 4 d., pažymi, jog ieškovas žinojo, kad butas išnuomotas ir kas yra buto nuomininkai, todėl negali naudotis argumentu, kad sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Pažymi, jog nuomodama socialinį būstą Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas; be to neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams; todėl nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui. Be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo Vilniaus m. savivaldybės. Apelianto vertinimu, neteisingo sprendimo priėmimą lėmė ir tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė 828 Lt bylinėjimosi išlaidų, neatsižvelgė, kad ieškovas nepagrindė jų dydžio; laiko, jog atsižvelgiant į bylos pobūdį bei tai, kad identiško turinio ieškiniai teikiami visose analogiškose bylose, ieškinio parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, įrodymų rinkimo ir pan.; laiko, jog pateikta PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo pavedimas nepatvirtina išlaidų apskaičiavimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-05-21 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš apelianto 1 190 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, jog kasacinis teismas yra aiškiai suformulavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties. Pažymi, jog ieškovo prašoma priteisti suma neviršija nustatyto maksimalaus užmokesčio už ieškinio parengimą, be to šią sumą sudaro ir dalyvavimas teismo posėdžiuose.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei jų ypatumus, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokios kategorijos bylose; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas; už butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2000-10-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 7 926,73 Lt sumai; bute gyvena L. L.. Nei tarp ieškovo ir atsakovo, nei tarp ieškovo ir trečiojo asmens L. L. nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis; nėra duomenų, kad nuomos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens būtų registruota nekilnojamo turto registre. Dalį mokėjimų už ieškovo nurodytą laikotarpį atliko buto nuomininkė L. L.. Tarp trečiojo asmens ir VšĮ „Vilniaus butai“ nuo 2003-10-25 yra sudaryta buto nuomos sutartis, jis priimdavo iš trečiojo asmens mokėjimus už teikiamą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2003-11-28 iki 2006-02-23.
Apeliantas nurodo, jog faktas, kad ieškovas žinojo, kas yra faktinis šilumos energijos vartotojas, priimdavo iš jo mokėjimus už buto šildymą, sudaro nagrinėjamos bylos ratio decidendi ypatumus, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kurios fabula nėra analogiška šios bylos fabulai, nes tretysis asmuo – socialinio būsto nuomininkas per visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti kitą precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2006, priimtą byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Kolegija pažymi, kad 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika tokiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 str.). Dėl išdėstyto kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip precedentu. Tokiu būdu visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4–260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose kolegija pabrėžia, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad trečiojo asmens L. L. ir VšĮ „Vilniaus butai“ buto nuomos sutartyje tokia sąlyga būtų, taigi apelianto nurodyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo, kad butą (duomenys neskelbtini) nuomoja tretysis asmuo bei priimdavo trečiojo asmens mokėjimus už suvartotą šilumą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Apeliantas be pagrindo teigia, kad atsakovui negali būti taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, nes nuomodamas socialinį būstą atsakovas veikia ne kaip verslo subjektas, bet realizuoja ribotai savarankišką savivaldybėms priskirtą funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas tikslu įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t. y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai.
Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismo praktikos; teismo išvados visiškai atitiko byloje nustatytas aplinkybes bei aptartus kasacinio teismo išaiškinimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Palikus skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, nėra pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliantas prašo bet kokiu atveju svarstyti bylinėjimosi išlaidų (tarp jų – išlaidų advokato pagalbai apmokėti) sumažinimo klausimą, motyvuodamas, kad pirmosios instancijos teismo priteista 590 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra nepagrįstai didelė atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjama byla yra viena iš daugelio analogiško pobūdžio bylų (170 vnt.) tarp ieškovo ir atsakovo, dėl to ieškovo atstovas naudojosi paruoštais šablonais ir pasiruošimas bylai nereikalavo nei ypatingų jo darbo laiko sąnaudų, nei specialių žinių. Kolegija pažymi, kad ieškovo atstovas – advokatas be ieškinio paruošimo, teikė byloje paaiškinimus raštu dėl atsakovo atsiliepimo ir dėl atsakovo prašymo kreiptis į administracinį teismą (b.l. 46-52, 54-59), dalyvavo teismo posėdyje (b.l. 70-71), kas pareikalavo tam tikrų atstovo laiko sąnaudų. Tokiu būdu ieškovo deklaruota išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme suma – 590 Lt (b.l. 10, 11) nėra nepagrįstai didelė ir negali būti mažinama. Kita vertus, nors teismo praktika analogiško pobūdžio bylose yra suformuota, pats atsakovas visose bylose aktyviai prieštarauja ieškiniui, inicijuoja apeliacinius bei kasacinius procesus, taip pat panaudodamas paruoštus šablonus, taigi negali panaudoti šio argumento prieš ieškovą.
Ieškovas patyrė 1 190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b.l. 104-106). Teisėjų kolegija, nepatenkinusi apeliacinio skundo, tačiau atsižvelgdama į byloje keliamų problemų pobūdį, nedideles advokato darbo laiko sąnaudas, priteisia ieškovo naudai dalį (50 proc.) jo patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 595 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt penkis Lt) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.