Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-13 · Administracinė byla Nr. I-662-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-13
Bylos Nr.
I-662-484/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
S. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-662-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03034-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 108 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, 252, 107, 275 kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Tokiu būdu buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Be to, buvo pažeistas jo privatumas, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies – tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nesuteikė jam reikiamo privatumo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo nesaugi aplinka, jos nebuvo dezinfekuojamos, nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, šilto vandens, ventiliacijos, apšvietimas taip pat buvo prastas, buvo šalta (langai kiauri), drėgna (metaliniai baldų paviršiai vietomis parūdiję), veisėsi tarakonai ir pelės. Taip pat nebuvo jokių spintų, dėžių daiktams ar lentynų.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K dušai maži, jų grindys slidžios, blogai veikė kanalizacija, nesireguliavo vandens temperatūra.

Dėl šių aplinkybių dažnai kildavo asmeniniai konfliktai. Dėl to jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo netenktinti. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–30) nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. Atsiliepime į skundą pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių).

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose sanitariniais mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

Dėl kamerų įrengimo paaiškina, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakym Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

Papildomai nurodo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji ir Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš jų tą tvarką kamerose palaikyti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžia, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose. Įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpų oro temperatūra atitinka normas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl neturtinės žalos nurodo, jog CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Todėl mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos, kuri padaryta pareiškėjui dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimą pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 16–30, 31–32) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2015 m. lapkričio 9 d. atvyko ir buvo uždarytas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 108 (2 asmenys kameroje); nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 252, plotas 42,33 kv. m (6–11 asmenų kameroje); 2015 m. gruodžio 7 d. atvyko ir buvo uždarytas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 107 (2 asmenys kameroje); nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. laikytas 7,85 kv. m ploto kameroje Nr. 275 (3–4 asmenys kameroje).

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui, nes kaip matyti, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m ploto (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas). 2018 m. rugsėjo mėnesio pranešime Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas yra apie 0,7 kv. m (b. l. 116–119). Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,7 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 8 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 275 (pareiškėjui teko 1,79–2,38 kv. m ploto).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenustato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų matmenų ir įrengtų perteklinių baldų kamerose vertintina kaip aplinkybė, didinanti kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinama kaip turinti reikšmės neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.

Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktis nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešimas „Dėl S. A. skundo“ (b. l. 116–119), kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2017 m., t. y. jau po pareiškėjo laikymo LukiškiųTI-K kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 108, 107, 275.

Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108, 107, 275 sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 10 dienų, buvo žeminamas jo orumas, pareiškėjas jautė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo nesaugi aplinka, jos nebuvo dezinfekuojamos, nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, šilto vandens, ventiliacijos, buvo prastas apšvietimas, šalta (langai kiauri), drėgna (metaliniai baldų paviršiai vietomis parūdiję), veisėsi tarakonai ir pelės. Taip pat nebuvo jokių spintų, dėžių daiktams ar lentynų.

Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir fotonuotraukų (b. l. 63–115) matyti, kad kamerose Nr. 108, 107, 275, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas arba prieš jo atvykimą, oro temperatūra patikrinimo metu buvo nuo 18,3 °C iki 27,5 °C, santykinė oro drėgmė nuo 38,3 iki 48,6 proc., ir tai atitiko patikrinimo metu galiojusios HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 22 °C šaltuoju metų periodu, šiltuoju metų laiku – 18–28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patikrinimo metu minėtose kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo nuo 201 iki 217 lx, o dirbtinė naktinė apšvieta – nuo 13 iki 17 lx, ir tai atitiko patikrinimo metu galiojusios HN 76:2010 22–23 punktų reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o dirbtinė naktinė apšvieta nuo 10 iki 20 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 108 nešvarūs langų stiklai, o kameroje Nr. 275 buvo atsilupusių, nubyrėjusių lubų dažų, tačiau šie pažeidimai buvo pašalinti dar iki pareiškėją perkeliant į šias kameras. Pelėsių požymių ant sienų ir lubų ginčui aktualiu laikotarpiu vizualiai nenustatyta, tai atitiko patikrinimo metu galiojusios HN 76:2010 56 punkto reikalavimą. Lukiškių TI-K administracija 2015 m. sausio 2 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 128–131), kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimų metu nebuvo užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Be to, buvo sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidarė, langų rėmai nebuvo esulūžę. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims.

Kamerų įrengimas nurodytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte. Kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pažymoje (b. l. 116–119) nurodoma, jog kameroje yra pritvirtinta prie grindų metalinė lova kiekvienam asmeniui, lentyna, viena spintelė dviem asmenims ir viršutinių drabužių pakabos ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau ir didesnių baldų nebūtų galima laikyti kamerose.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16–30) teigia, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti iškvietimo mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina signalizaciją.

Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K kamerose vertė pasinaudoti iškvietimu sistemos mygtuku. Pareiškėjas dėl iškvietimo sistemos galimo neveikimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl signalizacijos mygtuko iškvietimo neužtikrinimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš esmės pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjo teiginiai, kad netinkamai įrengti dušai yra nepagrįsti. Atliekant tikrinimą buvo nustatyta, kad dušuose, patikrinus dušų patalpas, pažeidimų nenustatyta (b. l. 78–80), t. y. yra karšto ir šalto vandens sistemos, susikaupusio vandens ant grindų nenustatyta. Be to, nenustatyta, kad nebuvo ir dušo antgalių. Pareiškėjas abstrakčiai aiškino dėl netinkamų dušo įrengimų, šie jo teiginiai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynę ir apatinius drabužius skalbti nemokamai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi, pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pripažintina, kad ploto ir privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra adekvatus. Todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 108 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo S. A. skundas tenkintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 108 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patenkinti pareiškėjo S. A. skundą.

Priteisti pareiškėjui S. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 108 Eur (šimtą aštuonis eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė