Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Šumsko,

išteisintajam V. B. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir M. K. bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, taip pat pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta dvidešimt penkių parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 28 d. M. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas M. K. atidėtas dvejų metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2014 m. vasario 19 d. 18.00 val. iki 2014 m. vasario 21 d. 16.03 val. G. V., V. B. ir V. Š. išteisinti, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Iš dalies patenkintas D. J. civilinis ieškinys ir iš R. K. ir M. K. solidariai priteista D. J. 579,24 eurai turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Atsikirtimų į apeliacinius skundus nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už sukčiavimą tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Nors nuteistasis R. K. ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu keitė savo parodymus, tačiau iš jų visumos matyti, kad pagrindinis analizuojamos nusikalstamos veikos tikslas buvo pasipelnyti iš nukentėjusiojo D. J. neteisėto naudojimosi elektros energija, siekiant apgaule įgyti jam priklausančią gyvenamojo namo dalį. G. V. teigimu, 2013 m. gruodžio mėn., jam R. K. pateikė pasiūlymą nebrangiai įsigyti sodo namelį, kuris priklauso dviem asmenims (D. J. ir jo buvusiai sutuoktinei), vienam ir kitam savininkui reikėtų sumokėti po maždaug 30 000,00 Lt (8 688,60 eurų). G. V. R. K. nurodė, kad vyrui už jam priklausančią namo dalį gali sumokėti 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų). Būtent 30 000,00 Lt (8 688,60 eurų) piniginė bauda už elektros energijos vagystę buvo įvardyta nukentėjusiajam D. J., kuomet pas jį atvyko V. B. ir V. Š., apsimetę AB „L.“ darbuotojais, atėjus R. K. buvo susitarta dėl mažesnio dydžio (25 000,00 Lt (7 240,50 eurų)) baudos. Tokio dydžio sumai, t. y. 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų), buvo rašomi pirmieji 2013 m. gruodžio 17 d. vekseliai. Vėlesniu, t. y. surašytu 2013 m. gruodžio 30 d., vekseliu pinigų suma buvo padidinta iki 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų), tačiau, kaip nurodo R. K., G. V., o taip pat ir D. J., tai buvo senojo vekselio perrašymas, o ne naujo vertybinio popieriaus surašymas. Iš byloje esančių nuotraukų (t. 6, b. l. 92) matyti, kad vekselis 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) sumai, nors faktiškai buvo pildomas 2013 m. gruodžio 30 d., tačiau jame buvo rašoma 2013 m. gruodžio 17 d. data. 2014 m. vasario 19 d. buvo pratęstas 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) skolos grąžinimo terminas. G. V. teigimu, perrašant naujus vertybinius popierius, senieji buvo sunaikinami, R. K. taip pat patvirtina vekselių naikinimo faktą. Nukentėjusysis D. J. patvirtino, kad jam R. K. kaip skolą įvardindavo būtent 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų), apie 100 000,00 Lt skolą kalbos nebuvo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš asmenų būtų turėjęs tikslą panaudoti visus vekselius, t. y. už 102 000,00 Lt (29 541,24 eurų) sumą, šie vekseliai ikiteisminio tyrimo metu rasti nebuvo. G. V. namuose buvo rastas tik vienas, paskutinysis, vekselis 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) sumai, šio vekselio kopiją turėjo ir nukentėjusysis D. J.. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. vasario 19 d. apgaule buvo įgyta 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) dydžio turtinė teisė, kurią buvo planuojama realizuoti, siekiant įgyti nukentėjusiajam priklausančią gyvenamojo namo dalį. Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamai duomenų inkriminuoti sukčiavimą kvalifikuojantį didelės vertės svetimo turto įgijimo požymį.

Kitas sukčiavimą kvalifikuojantis požymis yra organizuota grupė, todėl sukčiavimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 2 dalis), inkriminuojamas tuo atveju, kai grupė atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301-924/2015). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

R. K., M. K., G. V., V. B. ir V. Š. buvo kaltinami BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarę, dalyvaujant organizuotoje grupėje. Pirmosios instancijos teismas, dalį asmenų išteisindamas, šio kvalifikuojančio požymio nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu dalyje dėl G. V., V. B. ir V. Š. kaltės, laiko, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę, jų vaidmenį realizuojant nusikalstamą sumanymą ir siekiant bendro tikslo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, sukčiavimas buvo padarytas esant sudėtingesnei bendrininkavimo formai – organizuotai grupei, kur R. K., M. K., G. V., V. B. ir V. Š. žinojo, kad dalyvauja bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje ir kiekvienas atliko tam tikrą vaidmenį, siekiant nusikalstamo rezultato.

R. K. atliko nusikalstamos veikos organizatoriaus vaidmenį. Jis subūrė organizuotą grupę ir vadovavo jos nariams bei koordinavo jų veiklą – sugalvojęs nusikalstamos veikos planą, pateikė nekilnojamojo turto pirkimo pasiūlymą šiuo verslu užsiimančiam G. V., pamatęs pastarojo susidomėjimą, surado asmenis (V. B. ir V. Š.), galėsiančius sudalyvauti realizuojant dalį sumanymo, t. y. suvaidinti AB „L.“ darbuotojus, nurodė jiems jų veiksmus, pateikė reikiamas priemones, finansiškai atsilygino už padarytą darbą, reguliariai kontaktavo su G. V. dėl vertybinių popierių surašymo. Taip pat R. K. kartu su M. K. savo veiksmais realizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. R. K., pasinaudodamas D. J. susijaudinimu ir piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, įtikino pastarąjį, kad už elektros energijos vagystę reikia sumokėti baudą grynaisiais pinigais, įkalbėjo šiuos pinigus pasiskolinti iš M. K. įmonės, pasirašant vertybinius popierius, kuriuos pildyti nukentėjusiajam padėjo M. K., vėliau, veikdami kartu, naudodamiesi nukentėjusiojo patiklumu ir neišprusimu, jie įkalbinėjo D. J. perrašyti vekselį didesnei sumai, grąžinti skolą arba perleisti jam priklausantį gyvenamąjį namą, o jam su tuo nesutikus, pratęsti skolos grąžinimo terminą, vežiojo nukentėjusįjį į G. V. namus, o tam, kad asmuo būtų kuo labiau paveikiamas, visos nusikalstamos veikos darymo metu pirko pastarajam alkoholinius gėrimus, žinodami, kad D. J. turi problemų dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodymų apie tyčinį susitarimą su kitais bendrininkais kartu daryti nusikaltimą ir apie V. B. ir V. Š. žinojimą, kas ir kokiam tikslui panaudoja jų padarytus veiksmus, byloje nėra. Vienok, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kad 2013 m. gruodžio pradžioje, V. Š. paskambino R. K. ir pasiūlė užsidirbti. V. Š. ir V. B. nuvažiavo susitikti su R. K., šio susitikimo metu pastarasis išdėstė pasiūlymo esmę, t. y. kad V. Š. ir V. B. reikės apsimesti AB „L.“ darbuotojais ir asmeniui, kuris vagia elektrą, pranešti, kokio dydžio bauda jam už tai gresia. Už tokį vaidinimą R. K. pažadėjo 1000,00 Lt (289,62 eurų) atlygį. V. B. taip pat nurodė, kad R. K. juos informavo, kokio dydžio baudą reikės įvardinti (30 000,00 Lt (8 688,60 eurų)) bei kad toks vaidinimas reikalingas tam, kad būtų galima parduoti gyvenamojo namo, priklausančio asmeniui, vagiančiam elektros energiją, dalį, nes jis šiuo metu nesutinka to padaryti, o išsigandęs baudos, sutiks. Už tai R. K. sakė ir pats gausiantis naudos. Kito susitikimo metu R. K. V. B. ir V. Š. davė 200,00 Lt kuro išlaidoms padengti. Trečiojo susitikimo metu jiems buvo paduoti darbuotojo pažymėjimai, R. K. dar kartą pakartojo veikimo planą, davė fotoaparatą, pasakė vyro, pas kurį reikės važiuoti, vardą ir pavardę – D. J., parodė kur jis gyvena. Taip pat R. K. detalizavo, kad po kurio laiko jis pats pasirodys D. J. namuose ir pasiūlys jam išsigelbėjimą, t. y. kad jo žmona M. K. gali paskolinti reikiamą sumą pinigų baudai sumokėti(t. 2, b. l. 137-138). Tokias pačias aplinkybes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir V. Š., dar pridurdamas, kad paskutiniojo pokalbio metu dalyvavo ir M. K., kuri ragino nebijoti ir drąsiai kalbėti (t. 2, b. l. 146-147, 159). R. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad minėjo V. Š. ir V. B., jog jų veiksmai reikalingi tam, kad būtų galima parduoti namo dalį, taip pat jis nurodė ir kitas V. B. ir V. Š. minėtas aplinkybes dėl pasiruošimo vaidinimui (t. 2, b. l. 110-111, 113-114). Vėliau V. Š. ir V. B. įgyvendino R. K. sumanymą, t. y. atvyko į D. J. namus ir, melagingai prisistatę AB „L.“ elektros tinklų darbuotojais, paskelbė jam, kad jis vagia elektros energiją, už ką numatyta bauda siekia daugiau kaip 30 000,00 Lt (8 688,60 eurų), V. B. fotografavo D. J. namuose esančius elektros prietaisus, V. Š. D. J. vardu dėl neteisėto elektros energijos naudojimo rašė paaiškinimą, kol pas D. J. atvyko R. K. ir pažadėjo jam susitarti su tariamais AB „L.“ darbuotojais. V. Š., V. B. ir R. K. imitavo susitarimą dėl mažesnės baudos, kurios dydis sudarys 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų), sumokėjimo, po ko V. Š. ir V. B. kartu su D. J. ir R. K. nuvyko į R. K. ir M. K. namus tikslu pasiskolinti iš M. K. įmonės reikiamą sumą pinigų. Tuomet R. K., M. K., V. B., V. Š. ir nukentėjusysis D. J. nuvyko į Vilnių, prie stoties, kur R. K. inscenizavo pinigų perdavimą tariamiems elektros tinklų darbuotojams, iš tiesų jiems perduodamas 500,00 Lt atlygį už atliktus veiksmus. Šias aplinkybes patvirtino tiek V. Š. ir V. B., tiek R. K., o iš dalies ir M. K..

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, V. B. ir V. Š. tvirtino nežinoję, kokiu tikslu yra reikalingas jų vaidinimas, tiesiog norėję užsidirbti R. K. pažadėtą 1000,00 Lt (289,62 eurų) sumą. Apeliacinės instancijos teisme šie asmenys taip pat neigė žinoję vaidinimo tikslą. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas tokius jų parodymus vertina kritiškai ir laiko pasirinkta gynybine pozicija. Ikiteisminio tyrimo metu, praėjus nedaug laiko po įvykio, V. B. ir V. Š. gerai prisiminė visas aplinkybes, išsamiai jas išdėstė, jas patvirtino ir R. K.. Kaip matyti iš kitų byloje esančių įrodymų, nusikalstamos veikos eiga vyko pagal tokį planą, kokį jį įvardino V. B. ir V. Š. (nukentėjusysis D. J. buvo išgąsdintas bauda už neteisėtą elektros energijos naudojimą, dėl ko sutiko su R. K. pasiūlymu pasiskolinti pinigų šiai baudai sumokėti iš M. K. įmonės, tam buvo pasirašytas vekselis ir vėliau reikalaujama iš nukentėjusiojo perrašyti jam priklausančio gyvenamojo namo dalį). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. B. ir V. Š. patvirtino, kad ant ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų protokolų yra jų parašai, tačiau neigė sakę juose užfiksuotas aplinkybes, aiškindami, kad jas surašė tyrėja, o pastarieji protokolus pasirašė jų neperskaitę. Tiek V. B., tiek V. Š. po ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais savo ranka yra parašę, kad šiuos parodymus perskaitė, jie surašyti teisingai, tą patvirtinę savo parašu, V. Š. ir V. B. gynėjas Gytis Gutauskas, baigiant ikiteisminį tyrimą, susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, parodymų teisingumo neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas juos laiko patikimais, atitinkančiais kitus byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaujasi.

Taigi, nors V. Š. ir V. B. kaltinime buvo inkriminuoti padėjėjų vaidmenys, atsižvelgiant į kaltinime išdėstytas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pasitvirtinusias nusikalstamos veikos aplinkybes, laikytina, kad V. Š. ir V. B. atliko nusikalstamos veikos vykdytojų vaidmenis. Jie žinojo, kad dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, kurios tikslas apgaulės būdu įgyti nukentėjusiajam D. J. priklausantį turtą, suprato, kad jų veiksmai, apsimetant AB „L.“ darbuotojais, yra neteisėti ir kad tokiais veiksmais yra realizuojama bendro sumanymo dalis, t. y. kad nukentėjusiajam pasakytas baudos dydis (apie 30 000,00 Lt (8 688,60 eurų)) padės R. K. ir kitiems asmenims apgaulės būdu gauti tokio dydžio finansinę naudą. Nors baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. Š. ir V. B. buvo informuoti apie viso nusikalstamos veikos plano detales (keleto vekselių pasirašymą, automobilio nuosavybės teisės perleidimą R. K., G. V. dalyvavimą veikoje), tačiau jie aktyviais veiksmais atliko jiems priskirtus vaidmenis, iš anksto ruošėsi savo veiksmams, tuo tikslu buvo tris kartus susitikę su R. K., iš jo gavo reikiamas priemones, imitavo AB „L.“ atliekamą patikrinimą, pasakė nukentėjusiajam jam gresiančios baudos dydį, matė, kad nukentėjusysis tuo tiki ir yra išsigandęs, girdėjo R. K. pasiūlymą pasiskolinti 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) iš M. K. įmonės, taip pat už atliktus veiksmus paėmė iš R. K. 500,00 Lt atlygį, tokiu būdu realizuodami nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius, t. y. jų veiksmai sudarė esminę apgaulę, įtakojusią nukentėjusįjį priimti atitinkamus sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad G. V. iki nagrinėjamo įvykio būtų pažinojęs D. J., žinojęs apie R. K. susitarimą su V. Š. ir V. B., apie automobilio nuosavybės teisės perdavimą. Vienok, G. V. pripažino, kad R. K. pateikus pasiūlymą dėl gyvenamojo namo sodų bendrijoje pirkimo, jis buvo informuotas, kad viena namo dalis priklauso moteriai, su kuria problemų nekils, tuo tarpu, dėl kitos dalies pardavimo gali iškilti problemų, nes šios dalies savininkas yra piktnaudžiaujantis alkoholiu, jį gali tekti įkalbinėti parduoti. Nepaisant to, kad G. V. nematė pardavėjo, t. y. D. J., nežinojo tikrosios jo valios, buvo informuotas apie tai, kad jį gali reikėti įkalbinėti sudaryti tokį sandorį, jis pasakė R. K., kad su D. J. reikia pasirašyti vekselį (t. 3, b. l. 78-79). 2013 m. gruodžio 17 d. taip ir buvo padaryta, o vekselis pristatytas G. V.. Nors pastarasis teigia tą pačią dieną perdavęs 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumą pagal pateiktą vekselį R. K., tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie pinigai būtų perduoti vekselio turėtojui, t. y. D. J.. G. V. ilgą laiką dirba nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo versle, kas reiškia, kad jis išmano šią sritį, žino teisinius šių procesų aspektus. Tai patvirtina ir faktas, kad su kita to paties gyvenamojo namo savininke J. K.-K. G. V. sudarė preliminariąją sutartį dėl jai priklausančios dalies pirkimo, kurią įregistravo Nekilnojamojo turto registre, perdavė jai avansą, tuo tarpu, su D. J. R. K. nurodė pasirašyti būtent vekselį. Vėliau G. V. ragino R. K. tęsti skolos pagal pasirašytą vekselį grąžinimo terminą. Nors D. J., 2014 m. vasario 19 d. atvykęs į G. V. namus, sakė, kad pinigų jis realiai nėra gavęs ir namo parduoti nenori, G. V. kartu su R. K. įkalbėjo nukentėjusįjį parašyti, kad pinigus gavo ir pretenzijų vekselio davėjui neturi. Į 2014 m. vasario 19 d. vekselį G. V. įrašė savo kaip vekselio davėjo duomenis, tuo patvirtindamas, kad jis sieks atgauti vekselyje nurodytą pinigų sumą iš D. J..

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad G. V. nusikalstamoje veikoje atliko vykdytojo vaidmenį. Jis žinojo apie apgaulės prieš nukentėjusįjį D. J. panaudojimą, kadangi net nematęs pastarojo, nežinodamas jo tikrosios valios dėl gyvenamojo namo dalies pardavimo, žinodamas, kad pastarasis piktnaudžiauja alkoholiu, yra neišprusęs, vis tiek pasirašinėjo su šiuo asmeniu vekselius, nuolat šiuo klausimu kontaktavo su R. K., o nukentėjusiajam pareiškus, kad jis pinigų nėra gavęs ir namo parduoti nenori, vis tiek tęsė skolos grąžinimo terminą, ragino jį parašyti, kad pretenzijų neturi ir tai patvirtinti savo parašu. Tokiais veiksmais G. V. siekė iš anksto su R. K. numatyto rezultato – D. J. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalies įgijimo apgaulės būdu ir realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje požymius.

Kaip jau minėta anksčiau, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. Š., V. B. ir G. V. būtų žinoję apie R. K. ir M. K. veiksmus, apgaulės būdu įgyjant nukentėjusiajam D. J. priklausantį turtą – automobilį „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Nukentėjusiojo D. J. parodymai patvirtina, kad transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą iniciavo ir tai padaryti ragino R. K. ir M. K., motyvuodami tuo, kad nukentėjusysis yra skolingas 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) M. K. įmonei, kurios buhalterė reikalauja pagrįsti tokias įmonės išlaidas. 2013 m. gruodžio 19 d. R. K. ir M. K. nuvežė D. J. į VĮ „Regitra“, kur M. K. užpildė Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. K. ir D. J. (t. 1, b. l. 53). VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas 2014 m. spalio 25 d. raštu patvirtino, kad D. J. 2013 m. gruodžio 19 d. deklaravo automobilio „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės perdavimą R. K. (t. 1, b. l. 52). Automobilio perleidimo fakto neginčijo ir R. K. bei M. K.. Vėliau R. K. organizavo šio automobilio perleidimą A. S., o po to ir V. S.. Pats nuteistasis R. k. patvirtino, kad už automobilio pardavimą gautų pinigų D. J. neperdavė. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apgaulės būdu įgyti D. J. priklausantį turtą – 2000,00 Lt (579,24 eurų) vertės automobilį „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) siekė tik R. K. ir M. K., kiti bendrininkai apie šį jų tikslą nežinojo, R. K. ir M. K. veiksmų ir tokiais veiksmais siekiamų padarinių jų tyčia neapėmė, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo V. Š., V. B. ir G. V. šalintina.

Tokiu būdu, baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais pasitvirtino, kad 2013 m. rudenį, tiksliai nenustatytu metu, R. K. subūrus organizuotą grupę, parengus nusikalstamos veikos planą, vadovaujant šios organizuotos grupės nariams: V. B., V. Š., M. K. ir G. V., visiems vykdant ir realizuojant nusikalstamus ketinimus, turint vieningą nusikalstamą tikslą apgaule įgyti D. J. turtą, veikdami organizuotoje grupėje, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į svetimą D. J. turtą, o būtent: R. K. parengus nusikalstamos veikos planą, šiam planui įgyvendinti paskirsčius vaidmenis, t. y. pasiūlius V. B. ir V. Š. už 1000,00 Lt (289,62 eurų) dydžio piniginį atlygį apsimesti AB „L.“ darbuotojais, nuvykti pas D. J., pasinaudoti nukentėjusiojo neišprusimu ir patiklumu, suklaidinti D. J., prisistačius AB „L.“ darbuotojais, ir paskelbti nukentėjusiajam, kad jis vagia elektros energiją, už ką yra numatyta daugiau kaip 30 000,00 Lt (8688, 60 eurų) bauda, imituoti elektros įrenginio, esančio nukentėjusiojo namuose, fotografavimą kaip patvirtinimą, kad D. J. neva vagia elektros energiją, pradėti tartis su nukentėjusiuoju dėl galimybės sumažinti skolos sumą ir pinigų apmokėjimą atlikti nedelsiant, gaišti laiką D. J. namuose iki tol, kol pasirodys R. K. ir pasiūlys D. J. savo pagalbą, pasiūlius M. K. teikti visapusišką pagalbą, tarpininkauti dokumentų surašyme, realizuojant nusikalstamus ketinimus, pasiūlius G. V. duoti patarimus turtiniais reikalais ir dokumentų surašyme, visiems sutikus su šiais pasiūlymais, jam kartu su organizuotos grupės nariais tęsiant nusikalstamą sumanymą, 2013 m. gruodžio 17 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, susitikus R. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), aptarus ir sukonkretinus nusikalstamos veikos planą su M. K., V. B. ir V. Š., R. K. pateikus veikimo plano nurodymus, įteikus V. B. ir V. Š. fotoaparatą ir nurodžius D. J. gyvenamosios vietos adresą, 2013 m. gruodžio 17 d., apie 20.00 val., V. B. ir V. Š. atvykus į D. J. namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir prisistačius, melagingai nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jie yra AB „L.“ elektros tinklų darbuotojai, apgaulės būdu suklaidino D. J., paskelbiant, kad jis vagia elektros energiją, už ką numatyta bauda siekia daugiau kaip 30 000,00 Lt (8 688, 60 eurų), ir už ką yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, V. B. atlikus imituojantį fotografavimą, fotografuojant elektros prietaisus, esančius D. J. namuose, V. Š. sudarius įvaizdį, kad rašomas pažeidimo protokolas, tuo momentu D. J. namuose pasirodžius R. K., V. B. su V. Š. nurodžius nukentėjusiajam rašyti paaiškinimą dėl neteisėto elektros energijos naudojimo, R. K., pasinaudodamas D. J. susijaudinimu ir piktnaudžiaudamas D. J. pasitikėjimu, pažadėdamas jam susitarti su tariamais AB „L.“ darbuotojais, išeidamas su V. B. ir V. Š. iš nukentėjusiojo D. J. namo į lauką, sudarant situacijos aptarimo įvaizdį, R. K. D. J. paskelbė, kad pavyko susitarti su AB „L.“ darbuotojais dėl mažesnės baudos, kurios dydis sudarys 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų), bet apmokėjimą būtina atlikti nedelsiant, žinodamas apie nukentėjusiojo sunkią materialinę padėtį, įtikinus D. J. reikiamą 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumą pasiskolinti iš M. K. bendrovės, apgaulės būdu suklaidintam D. J. sutikus su pasiūlymais, nukentėjusiajam kartu su R. K., V. B. ir V. Š. nuvykus į R. K. namus, esančius (duomenys neskelbtini), V. B. ir V. Š. likus automobilyje, o R. K. su D. J. nuėjus į namus, kur dalyvaujant M. K., iš anksto žinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką ir sutikusiai iš savo įkurtos UAB „R. A“ paskolinti D. J. jo prašomą 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumą, žinant, kad realiai pinigai perduoti nebus, M. K. nurodymu ir vadovaudamasis jos patarimais, D. J. surašė du vertybinius popierius - paprastuosius vekselius 25 000 Lt (7 240,50 eurų) sumai kiekvieną, kuriuose buvo įrašyti jo kaip pinigų davėjo duomenys, po ko R. K. pasakė, kad reikia nuvažiuoti į miestą pasiimti pinigus.

Tęsiant nusikalstamą veiką, R. K. turint D. J. surašytus du paprastuosius vekselius, kiekvieną 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumai, kartu su organizuotos grupės nariais: M. K., V. B., V. Š. ir nukentėjusiuoju D. J. nuvyko į Vilnių, prie stoties, kur tiksliai nenustatytoje vietoje R. K. inscenizavo pinigų perdavimą tariamiems elektros tinklų darbuotojams, žinant, kad atsiskaitymas realiai neįvyko.

Tęsiant nusikalstamą veiką, vieną iš nukentėjusiojo D. J. apgaulės būdu gautą paprastąjį vekselį, 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumai, R. K. 2013 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini)perdavė G. V..

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 30 d. vakare, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), R. K., veikdamas kartu su M. K., pasinaudodami nukentėjusiojo neišprusimu ir patiklumu, pareikalavo iš D. J. surašyti vekselį už neva susidariusį didesnį įsiskolinimą, o M. K. davus nurodymus ir patarimus, D. J. užpildė vertybinį popierių - paprastojo vekselio blanką, iš naujo įrašydamas savo duomenis ir įsipareigojimą 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) sumai, kuriame nebuvo nurodytas piniginių lėšų davėjas ir kuris 2014 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, buvo perduotas G. V..

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 18 d. (duomenys neskelbtini), prie D. J. namo, esančio (duomenys neskelbtini), R. K., veikdamas kartu su M. K., turėdami D. J. apgaulės būdu įgytą paprastąjį vekselį 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumai, pasinaudodami nukentėjusiojo neišprusimu ir patiklumu, įtikinę jį, kad 2013 m. gruodžio 17 d. surašyto paprastojo vekselio galiojimo data pasibaigė, o D. J. iki šiol M. K. firmai pinigų negrąžino, dėl ko M. K. turi nemalonumų, todėl yra būtina nuvažiuoti pas bendrovės buhalterį ir pratęsti skolos grąžinimo terminą, tokiu būdu pateikdami melagingą informaciją, R. K. ir M. K. suklaidino D. J. ir įkalbėjo jį 2014 m. vasario 19 d. nuvažiuoti pas buhalterį.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 19 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, R. K., veikdamas kartu su M. K., nuvežė suklaidintą D. J. iš (duomenys neskelbtini), į Vilnių, pas tariamą buhalterį, M. K. likus automobilyje, o jam nuvedus D. J. pas G. V., buvusį (duomenys neskelbtini), kurį D. J. palaikė M. K. bendrovės buhalteriu, G. V. pateikus nukentėjusiajam D. J. tuščią paprastojo vekselio blanką, kuriame pastarasis įrašė savo duomenis ir įsipareigojimą 26 000,00 Lt (7 530,12 eur) sumai savo vardu, o vekselio grafoje „pinigų davėjas“ G. V. įrašė savo duomenis, tai patvirtinęs savo parašu.

Tokiu būdu, R. K., veikdamas kartu su organizuotos grupės nariais: V. B., V. Š., M. K. ir G. V. nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. vasario 19 d. apgaule, savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai įgijo svetimą 26 000,00 Lt (7 530,12 eurų) dydžio, turtinę teisę į nukentėjusiojo D. J. turtą.

Taip pat R. K. ir M. K., tęsdami nusikalstamą veiką, kitiems organizuotos grupės nariams nežinant, 2013 m. gruodžio 19 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, kartu su M. K. jų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdami iš D. J. apgaulės būdu įgytą vekselį 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumai ir žinodami, kad realiai pinigai iš M. K. firmos D. J. naudai paimti ir perduoti tretiesiems asmenims nebuvo, tuo manipuliuodami, pasinaudodami nukentėjusiojo neišprusimu ir patiklumu, pasakė D. J., kad M. K. firmos balanse turi būti parodytas pirkimas paskolintai 25 000,00 Lt (7 240,50 eurų) sumai ir dėl to D. J. jos firmai privalo perrašyti savo automobilį, kuris jam bus grąžintas po skolos sumokėjimo, po ko nuvežė D. J. į VĮ „Regitra“, esančią Vilniuje, Lentvario g. 7, kur 2014 m. gruodžio 19 d., 16.35 val., M. K. užpildžius transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. K. ir D. J., apgaulės būdu savo naudai įgijo D. J. priklausantį turtą – automobilį „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2000,00 Lt (579,24 eurų) vertės, tokiu būdu padarydami D. J. 2000,00 Lt (579,24 eurų) turtinę žalą.

Teismas, skirdamas G. V. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė tyčia), vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, asmenybę (neteistas (t. 4, b. l. 177), vieną kartą baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 178), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 4, b. l. 169), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 4, b. l. 170), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 4, b. l. 171). G. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių G. V. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant arčiau minimalios įstatymo sankcijoje numatytos bausmės, o įvertinęs tai, jog G. V. praeityje neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, yra 57 metų amžiaus, teismas sprendžia, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. bausmės vykdymą atidedant.

G. V. buvo sulaikytas nuo 2014 m. vasario 20 d., 12.20 val., iki 2014 m. vasario 21 d., 13.50 val. (t. 3, b. l. 73, 80). G. V. į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotinas laikino sulaikymo laikas (BK 66 straipsnis).

G. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Teismas, skirdamas bausmę V. B., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė tyčia), vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, asmenybę (teistas Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. baudžiamuoju įsakymu, paskiriant 14 MGL (1 820 Lt) dydžio baudą (t. 4, b. l. 123), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 132-133), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 4, b. l. 112), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 4, b. l. 113), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 4, b. l. 114). V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių V. B. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant arčiau minimalios įstatymo sankcijoje numatytos bausmės. Teismas, įvertinęs V. B. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme bei jo asmenybę, sprendžia, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. bausmės vykdymą atidedant.

V. B. buvo sulaikytas nuo 2014 m. vasario 25 d., 11.00 val., iki 2014 m. vasario 26 d., 13.15 val. (t. 2, b. l. 120, 127). V. B. į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotinas laikino sulaikymo laikas (BK 66 straipsnis).

V. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Teismas, skirdamas bausmę V. Š., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė tyčia), vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, asmenybę (neteistas (t. 4, b. l. 105-106), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 107), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 4, b. l. 99), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 4, b. l. 100), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 4, b. l. 101). V. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių V. Š. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant arčiau minimalios įstatymo sankcijoje numatytos bausmės. Teismas, įvertinęs V. Š. vaidmenį nusikalstamoje veikoje bei asmenybę, sprendžia, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. bausmės vykdymą atidedant.

V. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad pinigai už automobilį „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam D. J. buvo grąžinti, kadangi automobilis buvo įsigytas už 500,00 Lt (144,81 eurai), nukentėjusysis iki automobilio perleidimo buvo skolingas R. K. ir M. K. 200,00 Lt (57,92 eurai), o likusius 300,00 Lt (86,89 eurai) pastarieji jam grąžino maisto produktais ir alkoholiniais gėrimais. Dėl šių aplinkybių yra išsamiai pasisakęs pirmosios instancijos teismas, su kurio išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nepaisant pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos 500,00 Lt automobilio pardavimo kainos, jo vertė sandorio sudarymo dieną buvo 2000,00 Lt (579,24 eurų), o 200,00 Lt (57,92 eurų) skolą nukentėjusysis R. K. ir M. K. buvo atidavęs po socialinės pašalpos gavimo, perduodamas R. K. savo SEB banko kortelę, kad šis bankomate nusiimtų susidariusią skolą, kurią jis nusiėmė. Tiek D. J., tiek ir R. K. sutiko, kad būdavo atvejų, kai R. K. naudodavosi nukentėjusiojo banko kortele. Be to, D. J. ikiteisminio tyrimo metu taip pat teigė, kad pokalbio apie tai, kad automobilis R. K. bus perrašomas už susidariusią grynųjų pinigų skolą, nebuvo. Skirtingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, R. K. teismui pateikti pirkimo kvitai (t. 6, b. l. 96) buvo vertinami ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jie neįrodo, jog šiuose kvituose nurodyti gėrimai buvo pirkti būtent D. J. jo prašymu, iš anksto susitarus, kad jis už šiuos gėrimus sumokės. Be to, net jei ir tikėti, kad minėtuose kvituose nurodytas alkoholis buvo pirktas D. J., iš šių kvitų, o taip pat R. K. teismui pateikto tariamo įsiskolinimo paskaičiavimo (t. 6, b. l. 97) akivaizdu, kad D. J. skola negalėjo siekti tokios sumos, dėl kurios jis būtų turėjęs perleisti savo automobilį.

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu neigia savo kaltę ir dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino R. K. kaltu, padarius šią nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltę pagrindžia liudytojo A. A. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis nupirko narkotinę medžiagą, kurios dalį surūkė kartu su R. K., dalį pasiliko sau, o dalį atidavė R. K., narkotinė medžiaga buvo perkama tam, kad kažkiek jos turės likti R. K., o vienas maišelis jam pačiam, narkotinės medžiagos pirkimą A. A. prašymu organizavo būtent R. K.. 2014 m. vasario 19 d. sulaikymo metu A. A., vykdydamas policijos pareigūnų reikalavimą, pateikė tik vieną turėtą plastikinį maišelį su jame buvusia narkotine medžiaga (t. 2, b. l. 2), tuo tarpu, kitas plastikinis maišelis, su jame buvusia narkotine medžiaga, skirtingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, buvo rastas M. K. priklausiusiame automobilyje VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tarp sėdynių esančioje dėtuvėje po priekine panele (t. 1, b. l. 153-158). Šie duomenys patvirtina, kad R. K., po to, kai A. A., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš S. P. įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį (2 pakelius) narkotinės medžiagos – kanapių, pasiliko dalį narkotinės medžiagos – kanapių sau, kuri ir buvo rasta jo sutuoktinei M. K. priklausiusiame automobilyje.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamas ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00178-14 pradžios teisėtumo klausimas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, D. J. 2014 m. sausio 15 d. parašė prašymą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai, kuriame išdėstė analizuojamo įvykio aplinkybes. Ant šio prašymo yra Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jolitos Kančauskienės 2014 m. sausio 17 d. rezoliucija, nurodanti, kad prašymas perduotinas Vilniaus rajono policijos komisariatui patikslinimui ir prokuroro sprendimo priėmimui (t. 1, b. l. 2, 3). 2014 m. vasario 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas priėmė iš D. J. pareiškimą, kuriuo pastarasis pageidavo pranešti apie nusikalstamą veiką ir kuriame nurodė to paties įvykio aplinkybes. Pagal šį pareiškimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė I. D. 2014 m. vasario 3 d. savo rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 1). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014 m. vasario 3 d. pranešime dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, adresuotame D. J., ikiteisminio tyrimo pradžios data taip pat nurodoma 2014 m. vasario 3 d. (t. 1, b. l. 6). Taigi, nors Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014 m. vasario 3 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, skirtame Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiajai prokurorei, nurodoma, kad jis pradėtas 2013 m. gruodžio 30 d., tai laikytina rašymo apsirikimo klaida, neturinčia įtakos ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumui, kadangi kitų byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą apie ikiteisminio tyrimo pradžią būtent 2014 m. vasario 3 d., t. y. po D. J. pareiškimo gavimo. Pažymėtina, kad iki šios dienos ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, nebuvo priimti jokie sprendimai, kas tik patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 30 d. baudžiamasis persekiojimas iš tiesų nebuvo pradėtas, jokių duomenų apie dokumentų klastojimą šiuo laikotarpiu nėra, jų nepateikia ir nuteistieji.

Jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2014 m. vasario 19 d. nukentėjusysis D. J. telefonu informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kad 2014 m. vasario 18 d. vakare prie jo namų jį pasitiko R. K. ir pareikalavo dėl skolos jo vardu perrašyti nukentėjusiajam priklausantį gyvenamąjį namą, o D. J. pareiškus, kad skolą grąžins grynaisiais pinigais, R. K. pasakė, kad reikia perrašyti skolos lapelį ir pratęsti skolos grąžinimo terminą, dėl ko pasiūlė susitikti 2014 m. vasario 19 d., 15.30 val. (t. 1, b. l. 122). Ikiteisminio tyrimo metu atliekant telekomunikacinių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę buvo nustatyta, kad D. J. buvo nuvežtas prie Vilniaus arkikatedros, o 2014 m. vasario 19 d. atliekant stebėjimą buvo užfiksuota, kaip R. K. ir D. J. išlipę iš automobilio nuėjo į adresu (duomenys neskelbtini) esančio namo uždarą kiemą, o po pusės valandos išėjo, kuomet ir buvo sulaikyti (t. 1, b. l. 146, 152). Apklausų metu nukentėjusysis D. J. patvirtino, kad 2014 m. vasario 18 d. ir 2014 m. vasario 19 d. nuteistieji R. K. ir M. K. ragino jį pratęsti skolos grąžinimo terminą, o jam apie tai informavus tyrėją, ši pasakė elgtis kaip įprasta. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką provokacija yra laikomas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką, apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015 ir kt.). Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis D. J. pats būtų iniciavęs 2014 m. vasario 19 d. susitikimą su G. V. dėl skolos grąžinimo termino pratęsimo arba daręs bet kokius aktyvius šį susitikimą ar vekselio pasirašymą skatinančius veiksmus, įtakojusius R. K., M. K. ar G. V. elgesį. 2014 m. vasario 19 d. vekselio pasirašymas buvo išankstinio R. K. ir G. V. susitarimo rezultatas, o ne nukentėjusiojo provokacija.

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus Pirmojo poskyrio tyrėjo 2014 m. vasario 19 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2014 m. vasario 19 d., išėjęs iš namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), uždaro kiemo, R. K. rankoje nešėsi kažkokius popieriaus lapus, jam ir D. J. priėjus prie automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) šie asmenys, o taip pat ir automobilio viduje buvusi M. K. bei A. A., buvo sulaikyti (t. 1, b. l. 152). Įtariamuoju apklausiamas A. A. nurodė, kad jie buvo sulaikyti R. K. ir D. J. dar nespėjus susėsti į automobilį (t. 2, b. l. 19). Nukentėjusysis D. J., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad vekselio kopiją, kurią jis atsinešė iš G. V. namų, policijos pareigūnas paėmė iš jo ir įdėjo į bendrą aplanką, tai padarė lauke, o ne automobilyje (t. 7, b. l. 150). G. V. patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo įteikta pasirašyto vekselio kopija (t. 6, b. l. 120). Pats nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde sutinka, kad išėjęs iš G. V. namų, jis rankoje turėjo juodos spalvos aplanką, o nukentėjusysis – vekselio kopiją. Tą savo apeliaciniame skunde patvirtina ir nuteistoji M. K.. Taigi, nors 2014 m. vasario 19 d. automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole ir jo priede esančioje fotolentelėje (t. 1, b. l. 153-158) nurodyta, kad trys tušti paprastojo vekselio blankai ir vienas užpildytas parastasis vekselis buvo aptikti automobilyje, o iš tiesų šiuos dokumentus prie automobilio su savimi atsinešė R. K. ir D. J., nėra jokio ginčo dėl jų egzistavimo fakto, todėl nepagrįstais laikomi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai, kad šiuos įrodymus „pakišo“ policijos pareigūnai. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nurodytus dokumentus turėjo R. K. ir D. J., o netinkamas jų paėmimo užfiksavimas procese laikytinas formaliu pažeidimu, neužkirtusiu kelio laikyti šių duomenų įrodymais ir jais vadovautis.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. vasario 20 d. R. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (t. 2, b. l. 48-49). Nors ant šio procesinio dokumento esantys tyrėjos I. D. ir įtariamojo R. K. parašai vizualiai atrodo panašūs, o pats R. K. neigia pasirašęs šį pranešimą apie įtarimą, byloje yra tos pačios dienos įtariamojo apklausos protokolas, kuriame nurodoma, kad R. K. savo kaltę dėl veikos, dėl kurios jam yra pareikštas įtarimas, pripažįsta iš dalies, jis duoda išsamius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes bei patvirtina, kad šiuos parodymus perskaitė ir jie yra surašyti teisingai (t. 2, b. l. 51-52). 2014 m. vasario 21 d., Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjant Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro pareiškimą dėl suėmimo R. K. paskyrimo, pastarasis nurodė, kad prokuroro pareiškimą suprato, pilnai pripažįsta savo kaltę (t. 2, b. l. 57). Vėliau įtariamasis buvo eilę kartų apklaustas, dalyvaujant gynėjui (t. 2, b. l. 65-66, 97-98, 110-111, 113-114, 115-117), visus duotus parodymus jis patvirtino savo parašu, taip pat R. K. pasirašytinai buvo įteiktas kaltinamasis aktas (t. 5, b. l. 76). Klausimo dėl netinkamo pranešimo apie įtarimą įteikimo asmuo nekėlė. Visi šie duomenys patvirtina, kad R. K. dar iki baudžiamosios bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui suprato, kuo yra įtariamas, o jo teisė į gynybą buvo užtikrinta per paskirtus gynėjus.

2014 m. vasario 20 d. pranešimas apie įtarimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo įteiktas ir A. A. (t. 2, b. l. 16-17). Tą pačią dieną A. A. buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau, skirtingai nei nurodoma nuteistosios M. K. apeliaciniame skunde, savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pastarasis nepripažino (t. 2, b. l. 18). 2014 m. rugsėjo 1 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-00178-14 dalyje prieš A. A. dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo nutrauktas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (t. 1, b. l. 12-15). Be to pažymėtina, kad asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir vėlesnis ikiteisminio tyrimo nutraukimas tokio asmens atžvilgiu neturi lemiamos įtakos, sprendžiant ikiteisminio tyrimo atlikimo kokybės klausimą. Tai, ar ikiteisminis tyrimas yra atliktas laikantis įstatymų reikalavimų ir ar jo metu surinktus duomenis galima pripažinti įrodymais, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į esamų aplinkybių visumą.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymus priteisti iš V. Š. valstybės naudai 50,14 Eur, o iš V. B. - 159,23 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro advokatų užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas asmenų, iš kurių tokias išlaidas prašoma priteisti, atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas ir šie asmenys pripažįstami kaltais. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šioje baudžiamojoje byloje, be kita ko, buvo nagrinėjamas ir prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pabloginti V. Š. ir V. B. teisinę padėtį, todėl tiek jų pačių, tiek jų gynėjų dalyvavimas buvo ypač svarbus ir būtinas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad esant įstatymo imperatyvui dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir siekiant užtikrinti tinkamą asmenų, kurių teisinę padėtį prašoma bloginti, teisę į gynybą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš V. Š. ir V. B. netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 329 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, nuteistojo R. K., nuteistosios M. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendį dalyje dėl V. Š., V. B. ir G. V. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymą V. Š. atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti ir gyvenamosios vietos ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę V. Š. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

V. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymą V. B. atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti ir gyvenamosios vietos ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (dvi dienas) (BK 66 str.).

Kardomąją priemonę V. B. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

G. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymą G. V. atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti ir gyvenamosios vietos ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į G. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 21 d. (dvi dienas) (BK 66 str.).

Kardomąją priemonę G. V. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Išaiškinti V. Š., V. B. ir G. V., kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės vykdymo atidėjimo tvarka ir sąlygos numatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme. Išaiškinti, jog:

1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu jie bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, nepadarys Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomi atlikusiais bausmę;

2) vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jeigu jie probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti;

3) vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jeigu jie probacijos vykdymo laikotarpiu vykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, tačiau padarys kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jiems ne mažiau kaip du kartus bus taikytos administracinės nuobaudos, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jiems papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytų pareigų.

4) vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jeigu jie probacijos vykdymo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jiems būtų taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu priimtų sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistieji turės įvykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. Š. ir V. B. netenkinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.