Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2016 m. liepos 28 d.

Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. liepos 28 d.

Kardomoji priemonė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta ta pati – suėmimas.

Iš K. L. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos naudai priteista 518,60 Eur (penki šimtai aštuoniolika eurų 60 eurocentų) .

Iš K. L. O. S. naudai priteista 1993,26 Eur (tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt trys eurai 26 eurocentai) turtinės žalos (laidojimo išlaidų) atlyginimo.

M. V. interesais pareikštas ieškinys dalyje dėl išlaikymo priteisimo atmestas.

Iš K. L. O. S. naudai priteista 5500 Eur (penki tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš K. L. E. V. ir M. V. naudai priteista po 8000 Eur (aštuoni tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 25 d., laikotarpiu nuo 14.30 valandos iki 16.30 valandos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu vieną kartą delnu sudavė sėdinčiam ant lovos A. V. į galvos dešinę pusę dėl ko A. V. nugriuvo, vieną kartą trenkė savo kakta bandančiam atsistoti A. V. į kairę veido pusę prie smilkinio dėl ko A. V. vėl nugriuvo ir vieną kartą spyrė gulinčiam A. V. į krūtinę, padarydamas A. V. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujosruvą kairio smilkinio ir momens minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą kairiame smilkinyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje su aplinkine pogleivine kraujosruva, dėl ko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio A. V. mirė įvykio vietoje ir taip tyčia nužudė A. V..

Apeliaciniu skundu K. L. prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: išteisinti K. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; priteistus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino K. L. kaltu dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog smūgį į galvą, kuris tapo A. V. mirties priežastimi, pastarajam sudavė nuteistasis. Taip liudytoja O. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė mačiusi kaip K. L. trenkė kakta į galvą A. V.. Liudytoja taip pat nurodė, kad A. V. nugriuvus, K. L. jam vieną kartą spyrė, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tačiau ji liepė nuteistajam liautis. Pasak O. S., A. V. buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas, kurį ji nuvalė rankšluosčiu (T1, b. l. 117-118, T2, b. l. 221). Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, jog K. L. kakta suduotą smūgį matė tik minėta liudytoja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad O. S. nurodomos įvykio aplinkybės atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šios liudytojos galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti jos paaiškinimais. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas asmens kaltės klausimą, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Vertindama liudytojos O. S. parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas K. N. iš esmės patvirtino jos nurodytas įvykio aplinkybes. Liudytojo teigimu, smūgių sudavimų metu, jis buvo kitame kambaryje, kartu su šeimininkės sūnumi (L. S.) tvarkė televizoriaus anteną. Pasigirdus kažkokiam kritimo garsui, išėjo į virtuvę, kur pamatė ant grindų gulėjusį A. V., kuriam buvo nestipriai prakirstas antakis. Pasak liudytojo, šalia A. V. stovėjo K. L.. O. S. valė A. V. kraują, o šis prašė jo daugiau nebemušti. Liudytojas taip pat parodė, jog O. S. jam pasakė, kad K. L. kakta sudavė A. V. į galvą ir spyrė jam. Pažymėtina, kad analogiškus paaiškinimus K. N. buvo davęs ir ikiteisminio tyrimo metu, praėjus trims dienoms po įvykio, t. y. 2015 m. gruodžio 28 d. (T1, b. l. 136-139, T3, b. l. 7-8). Apygardos teisme apklaustas liudytojas D. S. taip pat parodė matęs kaip K. L. ranka ir koja sudavė A. V.. Šias aplinkybes liudytojas buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (T1, b. l. 158, T3, b. l. 8).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau minėtų liudytojų parodymai atitinka rašytinius byloje surinktus įrodymus. Specialisto išvadomis Nr. M 696/15 (04), pM 2/2016-69615(04) byloje nustatyta, kad A. V. buvo padaryti odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, pereinantys į antakį, nosies nugarėlėje, kairiame skruoste, kraujosruva kairio smilkinio ir momens minkštuosiuose audiniuose, poodinės kraujosruvos kairiame smilkinyje, kas sukėlė A. V. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, nuo kurio jis mirė. Anot specialisto, šie sužalojimai A. V. buvo padaryti keleto valandų laikotarpiu iki mirties. Specialisto išvadoje Nr. pM 18/2016-696/15(04) nurodoma, kad aukščiau nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant A. V. smūgį kakta į kairę veido pusę (T1, b. l. 57-59, 64-65, 66-68). Pažymėtina, kad jokių kitų veido (galvos) sužalojimų, kurie būtų padaryti A. V. 2015 m. gruodžio 25 dieną, specialistas nenustatė. Jie nėra užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros metu darytose lavono nuotraukose (T1, b. l. 24-25). Esant šioms aplinkybėms, darytina pagrįsta išvada, kad smūgis į kairę veido pusę, kuris sukėlė A. V. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, pastarajam buvo suduotas K. L.. Kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymais nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog po K. L. suduotų smūgių, A. V. kraujavo, jam buvo nestipriai prakirstas antakis. Būtent šiuos požymius atitinkantys sužalojimai (odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje pereinantis į antakį (iš kurio galėjo kraujuoti), kraujosruvos kairiame smilkinyje ir kt.) specialisto ir buvo nustatyti kairėje A. V. veido pusėje. Jokių sužalojimų, iš kurių galėtų kraujuoti, dešinėje A. V. veido pusėje nustatyta nebuvo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog specialisto teigimu, šie sužalojimai buvo padaryti keleto valandų laikotarpiu iki A. V. mirties, kas vėl gi atitinka liudytojų nurodytas aplinkybes apie K. L. pastarajam suduotus smūgius. Taip liudytojos O. S. teigimu, konfliktas tarp K. L. ir A. V. galėjo įvykti laikotarpiu nuo 14 val. iki 15 val. Analogiškas išvadas galima daryti ir vertinant liudytojo K. N. parodymus. Byloje taip pat nustatyta, kad A. V. mirtis atvykusių Greitosios medicinos pagalbos medikų buvo konstatuota 2015 m. gruodžio 25 d., 20 val. 14 min. Tuo metu ant mirusiojo kūno jau buvo atsiradusios lavondėmės (T1, b. l. 57).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbia aplinkybė laikytina tai, jog, pasak specialisto, A. V., kol jam po kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu išsivystė galvos smegenų suspaudimas, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus laikotarpiu, skaičiuojamu valandomis (Specialisto išvada Nr. pM 2/2016-696/15 (04), T1, b. l. 64-66). Tuo tarpu šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog visą 2015 m. gruodžio 25 dieną, pradedant nuo ankstyvo ryto, A. V. praleido O. S. namuose, kur buvo girtaujama. Šias aplinkybes teisme patvirtino tiek liudytojai O. S., K. N., D. S., tiek iš dalies ir pats nuteistasis. Jie taip pat nurodė, jog po K. L. smūgių A. V. sudavimo, pastarasis atsigulė ant lovos ir miegojo. O. S. teigimu, iš pradžių A. V. sunkiai kvėpavo, vėliau nustojo. Vakare toje pačioje lovoje O. S. rado A. V. mirusį (T3, b. l. 221, T1, b. l. 117-118). Tą aplinkybę, jog A. V. buvo rastas negyvas toje pačioje lovoje, į kurią atsigulė po smūgių jam sudavimo, teisme patvirtino ir K. L. (T3, b. l. 219-220). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog kelių valandų iki jo mirties laikotarpiu, A. V. būtų dar su kažkuo konfliktavęs. Priešingai, aukščiau aptartais byloje surinktais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog po K. L. smūgių jam sudavimo, A. V. atsigulė į lovą, iš kurios daugiau atsikėlęs nebuvo. Taigi tarp nuteistojo smūgių A. V. sudavimo ir pastarojo mirties joks kitas veiksnys įsiterpęs nebuvo. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl nužudymo yra pripažįstama, jog tada, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, jog tarp smūgio sudavimo ir nukentėjusiojo mirties egzistuoja priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Nustačius, jog nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys 2K-381/2011, 2K-386/2012).

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog pripažindamas jį kaltu, apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų L. S., S. J., M. G., J. P. parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Skundžiamame nuosprendyje yra teisingai pažymima, jog pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo (buvusio įtariamojo), nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008; 2K-274/2008, 2K-412/2008, 2K-7-198/2008, 2K-55/2009, 2K-11/2011, 2K-344/2011, 2K-276-976/2015).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nagrinėjamoje byloje minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (T3, b. l. 9) pagarsintais (BPK 276 straipsnio 4 dalis) parodymais apygardos teismas vadovavosi tik tikrindamas kitų byloje surinktų įrodymų (liudytojos O. S., nuteistojo parodymų ir kt. įrodymų) patikimumą. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog liudytojų O. S., K. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, visiškai atitinka liudytojų L. S., M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus. Taip ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. S. paaiškino, jog 2015 m. gruodžio 25 d., apie 11.00 val., jis kartu su savo mama O. S. ir savo draugu A. V. iš Akmenės parvažiavo į Papilę, į savo mamos namus. Visi trys buvo vartoję alkoholinių gėrimų. Atvažiavę į Papilę, tęsė alkoholinių gėrimų vartojimą. Liudytojo teigimu, tą dieną pas jo mamą į namus buvo atėję daug žmonių: K. N., M. G., L. B., D. S.. Žmonės keitėsi. Kažkuriuo metu buvo atėjęs ir K. L.. Pasak liudytojo, būdamas kitame kambaryje su K. N., jis girdėjo, kaip K. L. šaukė ir keiksnojo A. V.. Dėl ko jie konfliktavo, nežino, į jų konfliktą nesikišo. Prisimena tik, kad kažkuriuo momentu jis užėjo į kambarį, kur visi gėrė alų, ir ten matė ant grindų šalia lovos gulėjusį A. V.. K. L. stovėjo šalia jo ir šaukė ant jo necenzūriniais žodžiais. L. S. teigimu, jis suprato, kad K. L. sumušė A. V.. Netrukus K. L. iš jo mamos namų išėjo. A. V. iš karto po konflikto su K. L. atsigulęs į lovą, daugiau atsikėlęs nebuvo. Prisimena, kad tik vakare, mama jam pradėjo sakyti, kad A. V. blogai ir jis neužčiuopė jo pulso, todėl iš karto paskambino telefonu 112 ir pranešė, kad žmogus be sąmonės (T1, b. l. 110-114). Liudytojas M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie 14.30 val. pas O. S. į namus atėjo K. L.. Jis atėjo be striukės, vien tik su marškinėliais trumpomis rankovėmis, buvo labai girtas. Atėjęs jis pradėjo pulti A. V., aiškinosi kažkokius senus nesusipratimus. K. L. atsisėdo ant kėdės priešais A. V., kuris sėdėjo ant lovos. Pasak liudytojo, tarp jų vyko kažkoks žodinis konfliktas. Liudytojas kažkuriuo momentu išėjo į lauko tualetą, o jam grįžus po kelių minučių, pamatė A. V. gulėjusį ant grindų šalia lovos. K. L. stovėjo šalia A. V. ir klausė: „Ar mažai?“. Liudytojo teigimu, jis suprato, kad K. L. sumušė A. V.. O. S. buvo pritūpus šalia A. V., valė kraują nuo jo veido. Jis K. L. liepė ramintis. O. S. padėjo A. V. atsistoti ir jis atsigulė į lovą. K. L. atsisėdo ant tos pačios kėdės ir dar kažką aiškino lovoje gulėjusiam A. V., jo klausė: „Ar žinai už ką gavai?“ (T1, b. l. 141-142).

Liudytojai S. J. ir J. P. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog jiems 2015 m. gruodžio 25 d., apie 18 val., susitikus su K. L., šis papasakojo, jog buvo „žaliame namelyje“ (liudytojų teigimu, taip jie tarpusavyje vadino O. S. namus), kur pamokė vieną „žąsiną“. Liudytojai taip pat parodė, jog K. L. skaudėjo ranką. Pastarasis jiems pasakė, jog susižalojo muštynių su „žąsinu“ metu. Liudytojas J. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog K. L. buvo jam patvirtinęs, kad O. S. namuose sumušė A. V.. Anot liudytojų, tą pačią dieną, vėliau K. L. sakė jiems, kad „prisidirbo“, kadangi A. V. mirė (T1, b. l. 132-134, 153-155). Šiuos liudytojų parodymus pirmos instancijos teismas minėjo, vertindamas ne tik teisme apklaustų O. S., K. N. paaiškinimus, bet ir 2015 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadą Nr. G1919/15(04) (T2, b. l. 71). Pastarojoje išvadoje specialistas konstatavo, jog K. L. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, viršutinės lūpos odos nubrozdinimas, dešinio riešo struktūrų patempimas. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog šiuos sužalojimus K. L. patyrė konflikto su A. V. metu. Kaip jau buvo minėta, liudytojai S. J. ir J. P. paaiškino, jog skausmu rankoje K. L. skundėsi jau apie 18 val. Jų teigimu, nuteistasis pats patvirtino, kad susižalojo ranką mušdamasis su vienu „žąsinu“ O. S. namuose. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, poodinės kraujosruvos kairio smilkinio srityje buvimas patvirtina liudytojos O. S. nurodytą aplinkybę, jog K. L. buvo sudavęs A. V. kakta smūgį į galvą.

Priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aukščiau nurodytų liudytojų parodymais. Kaip jau buvo minėta, jų paaiškinimai sutampa tarpusavyje, papildo vieni kitus bei atitinka byloje surinktus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu nuteistojo nurodomų aplinkybių apie tai, jog jie savo veiksmais galėjo prisidėti prie A. V. žūties ir siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo suderinti savo parodymus, nepatvirtina jokia bylos medžiaga.

Apeliaciniame skunde K. L. taip pat nurodo, jog pripažindamas jį kaltu apygardos teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad ant jo rūbų nebuvo rasta A. V. kraujo žymių, tuo tarpu kai įvykio vietoje buvo rasta daug skudurų su dėmėmis, panašiomis į kraują. Taip pat buvo užfiksuotos galimai kraujo valymo žymės. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tas faktas, kad ant nuteistojo rūbų nebuvo rasta A. V. kraujo, nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl K. L. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką. Byloje nustatyta, kad kraują nuo A. V. veido valė O. S.. Taigi K. L. nesilietus prie A. V. po smūgio jam sudavimo, kraujo ant jo rūbų galėjo nelikti. Be to, aukščiau teisėjų kolegijos aptarti byloje surinkti įrodymai, vertinant juos kiekvieną atskirai ir kaip visumą, patvirtina, kad smūgį, kuris sukėlė A. V. mirtį, pastarajam sudavė būtent K. L..

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje yra įrodyta, kad K. L. padarė jam inkriminuotą veiką. Nuteistojo veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apygardos teismui konstatavus, jog suduodamas A. V. smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, K. L. veikė netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010, 2K-381/2011). Pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad K. L., suduodamas smūgius A. V. į galvą, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas sudavė smūgius A. V. į kairę veido pusę. Pagal specialisto išvadą po trauminių poveikių į veidą įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio. Išsiliejęs kraujas suspaudė smegenis, dėl ko įvyko mirtis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu K. L. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 straipsnyje, 54 straipsnyje, 56 straipsnyje, 61 straipsnyje nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, įvertino nuteistojo asmenybę, polinkį daryti nusikalstamas veikas, jo įvykdyto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltas negrįžtamas pasekmes, nusikaltimo padarymo aplinkybes bei paskyrė nuteistajam teisingą ir proporcingą bausmę, kurios dydis artimas BK 129 straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę arba, vadovaujantis BK 62 straipsnio, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skirti jam kitokią bausmės rūšį, nėra jokio teisinio pagrindo. Kadangi apeliantas skunde pirmosios instancijos teismo jam paskirtų bausmės rūšies ir dydžio bei bausmės skyrimo motyvų neginčija, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su priteistos neturtinės ir turtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tinkamai išspręstas pareikštų civilinių ieškinių klausimas. Teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 115 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis) reikalavimų bei, nustatydamas nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą.