Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. V. – A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės G. V. – A. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. – A. ieškinį atsakovui BUAB „Alson“ 2015-12-01 BUAB „Alson“ kreditorių susirinkimo nutarimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemone argumentavo tuo, kad pripažinus ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu ir jį panaikinus, turėtų būti panaikinti visi kiti kreditorių priimti nutarimai, neteisėtais pripažįstami visi bankroto administratoriaus veiksmai, o jeigu tokie nutarimai bus jau įvykdyti, veiksmai atlikti, jų padarinių pašalinti galimybės nebebus, todėl sprendimas panaikinti ginčijamus nutarimus liks formalus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

teismas nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tiek bankrutuojanti įmonė, tiek bankroto administratorius slepia informaciją apie vykstantį bankroto procesą ir iki šiol jai nėra pateikta 2015-12-01 įvykusio kreditorių susirinkimo medžiaga, neatsakoma ir į kitus klausimus;sužinojusi apie vykstantį bankroto procesą, ieškovė pateikė administratoriui savo kreditorinį reikalavimą, tačiau jokios informacijos, kada bus sprendžiamas jo patvirtinimo klausimas, taip pat neturi;ieškovei nėra žinoma BUAB “Alson” kreditorių sudėtis, bendra kreditorinių reikalavimų suma, kokią dalį visų įsipareigojimų sudaro BUAB “Alson” skola jai (14.481 EUR), kas patvirtina būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. uždrausti BUAB “Alson” šaukti kreditorių susirinkimus, priiminėti sprendimus, realizuoti bankrutuojančios bendrovės turtą;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržytų atsakovo interesus, kadangi jis ieškovės atžvilgiu elgiasi sąžiningai, vengia teikti aktualią informaciją ir neužtikrina jos teisės dalyvauti bankroto procese.

ieškovės tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo. Ieškovė nurodo, kad 2015-12-01 UAB „Alson” Kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas dėl UAB ,,Alson“ bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka yra neteisėtas, kadangi ieškovei nebuvo praneša apie vyksiantį kreditorių susirinkimą ir teisme buvo nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose atsakovui buvo pareikšti turtiniai reikalavimai;iš pateikto kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad bendra atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų suma kreditoriams sudaro 948 166,34 Eur, už nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka balsavo kreditoriai, kurių bendra reikalavimų suma sudaro 749 208,74 Eur, todėl tinkamas pranešimas ieškovei ir jos dalyvavimas nebūtų turėję esminės įtakos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimui;ieškovės teiginiai, jog teisme buvo nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose atsakovui buvo pareikšti turtiniai reikalavimai tokie teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi civilinės bylos Nr. 2A-1625-653/2015 ir Nr. 2A-2122-619/2015 yra užbaigtos. Kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dieną nebuvo nagrinėjamos jokios civilinės bylos, kuriose atsakovui būtų buvę pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat nebuvo pradėtos jokios teisminės ar neteisminės išieškojimo procedūros iš atsakovui priklausančio turto;informacija ir dokumentai yra teikiami ĮBĮ nustatyta tvarka ir terminais. Kreditorių susirinkimas nustatė 45 dienų terminą kreditorių finansiniam reikalavimams pareikšti, todėl kreditoriams pareiškus savo finansinius reikalavimus, šie prašymai buvo įvertinti bei bus sušauktas kreditorių susirinkimas, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl šių reikalavimų patvirtinimo.prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra neproporcingas byloje pareikštiems reikalavimams, kadangi ieškovės siekia sustabdyti visas atsakovo vykdomas bankroto procedūras, o tai akivaizdžiai pažeistų kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, kurių dauguma (daugiau kaip 3/4) pritarė atsakovo bankroto procedūrų vykdymui ne teismo tvarka;Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje įtvirtinta bendroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo norma, pagal kurią, nustačius, jog ieškinys (nagrinėjamu atveju – skundas) yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikšto ieškinio (skundo) ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio (skundo) reikalavimus, įvykdymą. Be to, laikinosios apsaugos priemonės, net ir esant nustatytoms CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, gali būti netaikomos tuo atveju, jei jų pritaikymas atsakovui ir/ar visuomenei sukeltų didesnes neigiamas pasekmes nei teikiama jų nauda ieškovui.

Ieškovė prašo panaikinti 2015-12-01 UAB „Alson“ kreditorių susirinkimo nutarimą pradėti neteisminę UAB „Alson“ bankroto procedūrą, 2015-12-01 UAB „Alson“ kreditorių susirinkimo nutarimą bankroto administratoriumi paskirti UAB „Maxcontract“ bei nutraukti neteisminę UAB „Alson“ bankroto procedūrą. Atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad neuždraudus kreditoriams priimti nutarimų bankroto procese, administratoriui – jų vykdyti, bus realizuotas bankrutuojančios bendrovės turtas. Tačiau ieškovė nenurodo, kaip jos, kaip galimos UAB „Alson“ kreditorės, teises ir teisėtus interesus pažeidžia skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai. Duomenų apie tai, kad atsakovas siekia realizuoti turtą iki ieškovės pripažinimo bendrovės kreditore, taip siekdamas neatsiskaityti su ieškove, ieškovė nepateikė. Be to, pagal ĮBĮ 13 straipsnį ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Administratorių, vadovaudamasis šio įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, skiria kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo ir kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarka nustatoma laikantis šio įstatymo nustatytos bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarkos ir sąlygų. Pažymėtina, kad netgi esant palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas nepasunkės, nes bankroto procedūros, neatsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo ar ne teismo tvarka, vykdomos vadovaujantis ĮBĮ.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikšto ieškinio (skundo) ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio (skundo) reikalavimus, įvykdymą.

Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų sudarytos sąlygos bankroto procesui vilkinti ir neatitiktų šiam procesui keliamų tikslų – kuo efektyviau, ekonomiškiau ir operatyviau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užbaigti vykdyti visas bankroto procedūras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003). Todėl vienareikšmiškai sutiktina su apygardos teismo argumentais, kad patenkinus ieškovės prašymą ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti ekonomiškumo, teisingumo, šalių interesų pusiausvyros principai. Pažymėtina, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.