- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- 2-1299/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Trečiasis asmuo
- S. B.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilbaiva”
- Kreditorius
- J. F.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilbaiva” iškelta restruktūrizavimo byla Nr. B2-5273-232/2010 pagal kreditoriaus J. F. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tretysis asmuo S. B.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Vilbaiva“ vadovas J. F. kreipėsi į teismą, prašydamas atsakovui UAB „Vilbaiva“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir administratoriumi paskirti UAB „Insolvensa“. Nurodė, kad yra visos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 3 straipsnyje numatytos įmonių restruktūrizavimo proceso taikymo sąlygos. Pažymėjo, kad pagrindinis kreditorius AB SEB bankas sutiko atidėti kreditų grąžinimą, o įmonės restruktūrizavimo metmenys suderinti su pagrindiniais įmonės kreditoriais, o taip pat visuotiniame susirinkime jiems pritarė ir darbuotojai, kurių reikalavimų suma įmonei sudaro 164 436,79 Lt. Būtinybę nedelsiant pradėti restruktūrizavimo procesą sąlygojo nesąžiningi įmonės akcininko S. B. veiksmai – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas, todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju neturėtų būti vertinama tai, kad bendrovės pirmos eilės kreditoriai (darbuotojai) nėra pagrindiniai bendrovės kreditoriai ĮRĮ prasme, o esminė reikšmė turėtų būti teikiama neatidėliotinų aplinkybių, lemiančių būtinumą pradėti restruktūrizavimo procedūras nedelsiant, konstatavimui bei kreditorių, kurių reikalavimai sudaro ne mažiau kaip pusę visų bendrovės kreditorių reikalavimų, sutikimas. Tokiu būdu UAB „Vilbaiva“ vadovas prašė pagrindinių bendrovės kreditorių bei bendrovės pirmos eilės kreditorių raštiškus sutikimus pradėti restruktūrizavimo procesą, o taip pat dėl sutikimo pasiūlytai restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai, laikyti pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu. Pareiškėjo nuomone, sisteminė ĮRĮ nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad restruktūrizavimo byla teisme gali būti keliama ir be savininkų (akcininkų) pritarimo, jei yra anksčiau minėtos sąlygos (ĮRĮ 4 str. 1 ir 4 d.). Tuo tarpu pagrindinės priežastys, nulėmusios bendrovės finansinės padėties pablogėjimą, yra susijusios su UAB „Vilbaiva“ akcininko S. B. ir jo sūnaus, dirbusio bendrovėje pagal darbo sutartį, iniciatyva sudaryta sutartimi su Airijoje veikiančia nemokia bendrove True Windows Ltd, kuri atsakovui UAB „Vilbaiva“ skolinga apie 1 007 000 Lt, o minėtos Airijoje veikiančios bendrovės vienas iš vadovų kartu su S. B. Airijoje įsteigė naują įmonę panašiu pavadinimu ir, kaip tikėtina, vykdys analogišką veiklą. Atitinkamai bendrovės veiklą įtakojo ir ekonominė krizė, tačiau UAB „Vilbaiva“ turi potencialius užsakovus savo gaminamai produkcijai. Be to, UAB „Vilbaiva“ akcininkas S. B., balsavęs prieš restruktūrizavimo bylos iškėlimą ir pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, veikia priešingais įmonei interesais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 19 d. nutartimi atsisakė atsakovui UAB „Vilbaiva“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Teismas nurodė, kad siūlymą restruktūrizuoti įmonę pateikė įmonės vadovas, tačiau pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį tokiam įmonės vadovo siūlymui yra būtinas įmonių dalyvių susirinkimo sprendimas. Kadangi atsakovo visuotinis akcininkų susirinkimas nepriėmė sprendimo dėl įmonės reorganizavimo, teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas neturėjo teisės teikti pasiūlymo kreditoriams inicijuoti įmonės restruktūrizavimą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartį ir klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui pateikė įmonės vadovas, tačiau pareiškėjo statusas negali būti vertinamas vien formaliai, nes pačiame pareiškime minėtas asmuo įvardijamas ir kaip vienas pagrindinių UAB „Vilbaiva“ kreditorių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo J. F. argumento, jog restruktūrizavimo byla turėtų būti iškeliama ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo, ir tokios galimybės iš esmės nenagrinėjo, nors apskritai ĮRĮ 5 straipsnio 4, 5 dalyse tokia galimybė yra numatyta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. F. pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nurodydamas, kad į teismą kreipiasi kaip įmonės kreditorius (ĮRĮ 5 str. 4 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi atsakovui UAB „Vilbaiva“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Insolvensa“. Teismas nustatė, kad pagal UAB „Vilbaiva“ 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės turtas sudarė 3 359 248 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 099 513 Lt. Įmonė skolinga kreditoriams 2 454 240,70 Lt, tačiau nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos. Pagrindiniai kreditoriai AB SEB bankas, kurio reikalavimai užtikrinti hipoteka, ir pareiškėjas J. F., kurio reikalavimai įmonei sudaro daugiau nei 1/5 visų įmonės kreditorinių reikalavimų sumos, taip pat UAB „Vilbaiva“ pirmos eilės kreditorių, turinčių reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio, susirinkimas sutiko, kad būtų kreiptasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pritarė UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo plano metmenims ir UAB „Insolvensa“ administratoriaus kandidatūrai. Minėtų kreditorių reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip pusę visos kreditorių reikalavimų sumos. Teismas pažymėjo, kad pagal ĮRĮ tokiu atveju šių kreditorių raštiškus sutikimus teismas gali laikyti pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu. Nors pirmos eilės kreditoriai – įmonės darbuotojai nėra pagrindiniai kreditoriai ĮRĮ prasme (ĮRĮ 2 str. 9 d.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra pateiktas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Vilbaiva“, todėl siekiant nedelsiant užtikrinti įmonės tęstinumą, pagrindinių kreditorių (AB SEB bankas, J. F.) ir įmonės darbuotojų sutikimai laikytini pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu tretysis asmuo S. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimui nereikalingas atsakovo akcininkų pritarimas. Net ir iškėlus restruktūrizavimo bylą be įmonės akcininkų pritarimo restruktūrizavimui, akcininkams vėlesnėse restruktūrizavimo procedūrose nepritarus įmonės restruktūrizavimui, restruktūrizavimo byla bus nutraukta. Iš to seka, kad restruktūrizavimo proceso tikslai gali būti įgyvendinti tik esant bendram pagrindinių kreditorių ir kvalifikuotos akcininkų daugumos sutarimui. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad tretysis asmuo jau išreiškė savo nepritarimą atsakovo restruktūrizavimui. Kadangi tretysis asmuo yra 40 proc. atsakovo akcijų savininkas, o sprendimas dėl restruktūrizavimo turi būti priimtas kvalifikuota akcininkų balsų dauguma (Akcinių bendrovių įstatymo 28 str. 1 d. 12 p.), teismas privalėjo įvertinti, kad restruktūrizavimo byla privalės būti nutraukta ĮRĮ 15 straipsnio 9 dalies pagrindu. Nors pareiškėjas teigia, kad jis į teismą kreipiasi ne kaip atsakovo vadovas, bet kaip kreditorius, akivaizdu, jog restruktūrizavimo procesas buvo inicijuotas pareiškėjo, kaip atsakovo vadovo, tokiu atveju jis privalėjo pateikti teismui ir atsakovo akcininkų kvalifikuotos daugumos sprendimą dėl atsakovo restruktūrizavimo. Nors ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir yra numatyta galimybė kreditoriui inicijuoti įmonei restruktūrizavimo bylą be akcininkų pritarimo, ši aplinkybė nereiškia, kad kvalifikuotos akcininkų daugumos sprendimas dėl įmonės restruktūrizavimo aplamai nėra reikalingas. ĮRĮ 5 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas gali iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo, tačiau ĮRĮ 15 straipsnio 1 ir 8 dalyse yra numatyta, jog kreditoriams svarstant restruktūrizavimo plano projektą ar restruktūrizavimo administratoriui teikiant teismo tvirtinimui restruktūrizavimo planą, abiem atvejais yra būtina pateikti ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę. Iš to seka, kad ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta galimybė kreditoriui inicijuoti įmonei restruktūrizavimo bylą be akcininkų pritarimo yra numatyta tik kaip priemonė užtikrinti teismo procesinio sprendimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo ir inicijuoto restruktūrizavimo proceso operatyvumą (CPK 7 str.), tačiau jokiu būdu neeliminuoja būtinybės gauti juridinio asmens dalyvių sprendimą dėl įmonės restruktūrizavimo vėlesniuose procesuose. Restruktūrizavimo bylos iškėlimas, iš anksto žinant, kad įmonės akcininkai kvalifikuota balsų dauguma nepriims sprendimo dėl įmonės restruktūrizavimo, taip pat nepatvirtins restruktūrizavimo plano, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
2. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, pažeisdamas ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje numatytus terminus. Teismas nurodė, kad siūlymas kelti restruktūrizavimo bylą pateiktas laikantis ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytos tvarkos. ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad gavęs raštiškus kreditorių sutikimus ar pirmajam kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą restruktūrizuoti įmonę, įmonės vadovas per 5 kalendorines dienas pateikia pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pareiškėjas praleido šį terminą, nes pagrindinių kreditorių sutikimai dėl atsakovo restruktūrizacijos buvo priimti 2009 m. spalio 30 d., 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. spalio 26 d., o pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui buvo pateiktas 2009 m. lapkričio 19 d.
3. Teismas nenustatė visų materialiųjų restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų. Skundžiamoje nutartyje teismas nepasisakė dėl atsakovo finansinių sunkumų pobūdžio bei restruktūrizavimo plano projekte numatytų priemonių neatitikimo teisės aktų nuostatoms. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nėra nutraukęs ūkinės komercinės veiklos. Tačiau teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys realiai vykdomą atsakovo veiklą. Apelianto nuomone, pareiškėjo argumentai apie tariamai laikiną atsakovo finansinių sunkumų pobūdį, sąlygotą ekonomikos recesijos, yra nepagrįsti. Pagal atsakovo 2010 m. kovo 24 d. pelno (nuostolio) ataskaitą atsakovas laikotarpyje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. gavo 950 413 Lt pajamų, o pardavimo savikaina siekė 1 569 846 Lt. Akivaizdu, kad atsakovo gaminama produkcija pareiškėjo sprendimu ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis yra parduodama jau daugiau nei 2 metus. Pats pareiškėjas pripažino, kad finansiniai atsakovo sunkumai tęsiasi jau keletą metų ir tai nėra laikini finansiniai sunkumai. Todėl galima konstatuoti, kad atsakovo nemokumas ir negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra ne laikino, o nuolatinio pobūdžio ir atsakovo mokumo būklė lyginant su 2008 m. šiai dienai yra dar labiau pablogėjusi. Teismų praktikoje atskirais atvejais yra pripažįstama, kad įmonės finansinių sunkumų tęsimasis daugiau nei keletą metų negali būti vertinamas kaip laikino pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Teismas nevertino atsakovo finansinių sunkumų pobūdžio ir nepagrįstai konstatavo, kad jie yra laikini, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių tokį teiginį. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas turi kelis (penkis) potencialius klientus, kurie norėtų pateikti didelius užsakymus. Išskyrus sutartį su UAB „Eikos statyba“, pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie galimus pelningus atsakovo sandorius su kontrahentais. Apeliantas papildomai pažymi, kad pagal atsakovo 2009 m. finansinės atskaitomybės duomenis atsakovas yra akivaizdžiai nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.
4. Teismas nevertino restruktūrizavimo plano projekte numatytų priemonių atitikimo ĮRĮ. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad priemonės atsakovo mokumo atkūrimui, numatytos atsakovo restruktūrizavimo plano projekte, neatitinka ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio nuostatų. Apelianto nuomone, numatytų priemonių visuma neužtikrins atsakovo veiklos tęstinumo ir mokumo atkūrimo, o tik laikinai atidės kreditorių reikalavimų tenkinimo terminus. Iš restruktūrizavimo plano projekto matyti kad atsakovas ketina perleisti dalį atsakovo veikloje nereikalingo turto, o pagrindinė priemonė, kuria bus siekiama atkurti mokumą, yra naujų klientų paieška. Šios priemonės nėra ĮRĮ numatytos ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar skaidant, techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės (ĮRĮ 2 str. 2 d.), skirtos įmonės mokumui atkurti, o tai kiekvienos įmonės įprastinės veiklos priemonės. Tam, kad būtų pagrindas iškelti restruktūrizavimo bylą, metmenyse tyri būti pateiktos specifinės priemonės, tačiau pareiškėjas tokių priemonių nepateikė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restruktūrizavimo procesas reikalauja specifinių priemonių įmonės mokumo atkūrimui, o standartinės ūkinės komercinės veiklos rūšių, niekuo nesiskiriančių nuo įprastinės kasdieninės finansiškai stabilios įmonės, nurodymas restruktūrizavimo plane negali būti laikomas ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytomis techninėmis, ekonominėmis bei organizacinėmis priemonėmis, skirtomis įmonės mokumui atkurti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-937/2009). Apeliantas pažymi, kad atsakovo restruktūrizavimu yra siekiama ne išsaugoti atsakovą, atkurti jo mokumą ir išvengti įmonės bankroto, o siekiama eliminuoti apeliantą iš atsakovo valdymo. Tai patvirtina aplinkybė, kad restruktūrizavimo plano projekto 4.4 punkte „Akcininkų sudėtis“ yra numatyta restruktūrizavimo laikotarpiu pakeisti atsakovo akcininkų struktūrą, didinant atsakovo akcinį kapitalą ir išleidžiant naujas akcijas, kurios atitektų pareiškėjui.
5. Dėl atsakovo finansinės padėties ir įsipareigojimų kreditoriams. Iš atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovas turi turto bendrai 3 359 248 Lt sumai, o atsakovo įsipareigojimai kreditoriams yra 2 406 795 Lt, didžioji dalis įsipareigojimų pradelsti ilgiau kaip tris mėnesius. Tai reiškia, kad atsakovo įsipareigojimų suma viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovas atitinka Įmonių bankroto įstatyme numatytą nemokumo kriterijų. Be to, atsakovo su darbo santykiais susiję įsipareigojimai 2009 m. pabaigoje sudarė net 400 849 Lt. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad delsė mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir buvo skolingas darbuotojams 164 463, 79 Lt. Delsimas laiku mokėti darbo užmokestį yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į trečiojo asmens S. B. atskirąjį skundą pareiškėjas J. F. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl dalyvių sprendimo restruktūrizuoti įmonę. Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalis įstatymų leidėjas numatė galimybę pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo pateikti ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo. Įvertinant tarp atsakovo akcininkų kilusį konfliktą dėl apelianto nesuinteresuotumo atsakovo veiklos tęstinumu, akivaizdu, kad minėta galimybė yra bene vienintelė reali priemonė atkurti normalią atsakovo veiklą. Pažymėtina, kad apeliantas tikslingai ir nuosekliai veikia prieš atsakovo interesus: inicijavo bankroto bylą, nemotyvuotai prieštarauja restruktūrizavimui, siekia perimti visas atsakovo akcijas. Be to, šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas jau pasisakė, kad apskritai ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse galimybė restruktūrizavimo bylą iškelti ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo yra numatyta. Taigi, apeliantas kvestionuoja ne tik įstatymo normą, bet ir teismų sprendimus. Šioje situacijoje apeliantas elgiasi nesąžiningai, veikia prieš atsakovo tikslus ir interesus, tuo tarpu tiek pagrindiniai atsakovo kreditoriai, tiek kiti kreditoriai, tiek atsakovo vadovas bei pagrindinis akcininkas yra suinteresuoti padėti įmonei. Pareiškėjo vertinimu, šioje proceso stadijoje negalima daryti kategoriškų išvadų, kad restruktūrizavimo planas tikrai nebus patvirtintas. Minėta, kad apeliantas siekia perimti/parduoti visas atsakovo akcijas (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5075-560/2010), byloje yra tikėtinas ir galimas priešieškinis, todėl tvirtinant restruktūrizavimo planą apeliantas apskritai gali nebūti atsakovo akcininku. Kita vertus, Vilniaus miesto prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir apeliantui buvo taikytas apribojimas naudotis atsakovo akcijomis. Būtų visiškai nepagrįsta ir neteisėta restruktūrizavimo bylos iškėlimą daryti priklausomą nuo ateities įvykių, dėl kurių negalima tvirtinti, ar jie tikrai bus ar ne.
2. Dėl pareiškimo pateikimo termino. Pareiškėjas į teismą kreipėsi dar 2009 m. lapkričio 4 d., t. y. nepraleidžiant apelianto nurodyto 5 kalendorinių dienų termino. Tačiau teismas 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė nutartį, kurią atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą. Be to, pareiškėjas yra atsakovo ir kreditorius, ir vadovas. ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalis reglamentuoja tik įmonės vadovo pareigą per nustatytą laikotarpį pateikti pareiškimą teismui, o ĮRĮ 5 straipsnio 4 dalis nenustato termino kreditoriui, per kurį gali būti pateikiamas pareiškimas teismui.
3. Dėl laikinų įmonės finansinių sunkumų ir restruktūrizavimo plano metmenų. Civilinėje byloje teismui skirtas aktyvus vaidmuo nereiškia, kad teismas privalo kelti ir tirti klausimus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nekelia, rinkti už dalyvaujančius byloje asmenis įrodymus, kuriuos jie gali pateikti patys, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2010). Apeliantas teigia, kad UAB „Vilbaiva“ realiai nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos ir finansiniai sunkumai nėra laikini. Ūkinė komercinė veikla reiškia tęstinio pobūdžio savo rizika plėtojamą verslo subjekto veiklą, kuria siekiama gauti pelną. Iš papildomai prie bylos pateikiamų pirkimo-pardavimo sutarčių, sąskaitų faktūrų už paskutinį laikotarpį matyti, kad atsakovas iki šiol nuolat savo rizika ir atlygintinai vykdo įprastinę veiklą, t. y. nėra nutraukęs ūkinės komercinės veiklos. UAB „Vilbaiva“ nesusiduria su nuolatiniais finansiniais sunkumais. Padėtis ėmė blogėti tik 2008 m. II pusmetį iš dalies dėl sulėtėjusios rinkos, iš dalies dėl apelianto nesąžiningai sudarytų sandorių su nemokia Airijos bendrove True Windows Limited. Pareiškėjas kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo 2009 m. lapkričio 4 d., t. y. nepraėjus metams nuo finansinės padėties blogėjimo pradžios. Be to, pareiškėjo vertinimu, metmenyse nurodytų priemonių visuma užtikrins atsakovo veiklos tęstinumą ir padės atkurti ilgalaikį atsakovo mokumą. UAB „Vilbaiva“ yra pakankamai žinoma įmonė, turinti gerą vardą, reputaciją ir kontaktus. Dėl turto areštų ir esamos finansinės padėties (negalėjimo atsiskaityti su tiekėjais) nėra garantuota dėl savo galimybių įvykdyti naujus užsakymus. Įvykdžius užsakymus, atsakovo padėtis ženkliai pagerėtų. Šiame įmonės restruktūrizavimo proceso etape, kai dar tik sprendžiamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas, turi būti pateikiami tik pagrindiniai įmonės restruktūrizavimo perspektyvos bruožai (restruktūrizavimo plano metmenys). Metmenyse išdėstyta įmonės mokumo atkūrimo vizija turės būti konkretizuota įmonės restruktūrizavimo plane, kuriame turi būti numatytos išsamios restruktūrizavimo procese įgyvendintinos priemonės.
4. Dėl apelianto veikimo priešingai UAB „Vilbaiva“ interesams. Apeliantas teigia, kad pareiškėjas siekia pašalinti jį iš įmonės valdymo. Šie teiginiai neturi pagrindo. Minėta, kad atsakovo padėtis pablogėjo dėl nesąžiningų apelianto veiksmų ir apeliantas yra visiškai nesuinteresuotas jos pagerėjimu. Įmonėje priimti sprendimus, kai apeliantas prieštarauja bet kokiam atsakovo veiklos stabilizavimui, yra praktiškai neįmanoma. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovas nemoka darbo užmokesčio, todėl jam keltina bankroto byla. Pažymėtina, kad visi darbuotojai sutiko dėl atsakovo restruktūrizavimo ir nei vienas iš darbuotojų nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas, kaip tretysis asmuo, iš esmės procese veikia prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, t. y. prieš UAB „Vilbaiva“, interesus, todėl jo teiginiai neturėtų būti vertinami šioje byloje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. F. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad po atskirojo skundo pateikimo atsirado naujų aplinkybių. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad atsakovas realiai nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos. Kadangi nuo atskirojo skundo pateikimo praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai, papildomai pateikiamos sutartys, sudarytos laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. Šios sutartys patvirtina, kad gaunamų užsakymų skaičius auga, taigi atsakovas deda visas pastangas dirbti pelningai ir atsiskaityti su visais kreditoriais.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo S. B. (apeliantas) pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl dokumentų priėmimo ir prijungimo prie bylos. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta, kad trečiojo asmens atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikytas apribojimas naudotis atsakovo akcijomis. Apeliantas prašo prijungti prie bylos dokumentus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir patvirtinančius apelianto neribotą teisę valdyti, naudotis ir disponuoti atsakovo akcijomis, pareiškėjo nesąžiningumą nepagrįstai inicijuojant ikiteisminį tyrimą: apelianto skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, pažymėjimą apie turto arešto akto išregistravimą iš Turto arešto aktų registro ir nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Apelianto teigimu, restruktūrizavimo byla atsakovui UAB „Vilbaiva“ negalėjo būti keliama, kadangi atsakovo restruktūrizacijai kvalifikuota balsų dauguma nepritarė atsakovo akcininkai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyta, jog teismas gali iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjamoje byloje panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, yra konstatavęs, kad ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse yra numatyta galimybė teismui iškelti restruktūrizavimo bylą ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo (t. 3, b. l. 110-113). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu tarp atsakovo akcininkų (J. F., turinčio 60 proc. akcijų, ir S. B., turinčio 40 proc. akcijų) yra kilęs konfliktas, ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta galimybė inicijuoti restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimą be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo yra vienintelė priemonė išsaugoti ir plėtoti atsakovo ūkinę komercinę veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto.
Apeliantas teigia, kad ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse yra numatyta galimybė kreditoriui inicijuoti įmonei restruktūrizavimo bylą be akcininkų pritarimo, tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas nebus reikalingas vėlesniuose restruktūrizavimo proceso etapuose. Iš tiesų, ĮRĮ 15 straipsnio 1 ir 8 dalys numato, kad kreditoriams svarstant restruktūrizavimo planą ir teismui pateikiant restruktūrizavimo planą būtinas įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas restruktūrizuoti įmonę. Apeliantas akcentuoja, kad iš byloje esančių įrodymų ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų matyti, jog toks atsakovo akcininkų sprendimas nebus priimtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame restruktūrizavimo proceso etape negalima daryti kategoriškų išvadų, kad įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas restruktūrizuoti įmonę tikrai nebus priimtas. Pagal Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5075-560/2010 pagal S. B. ieškinį J. F. dėl priverstinio J. F. priklausančių UAB „Vilbaiva“ akcijų pardavimo. Pareiškėjas J. F. teigia, kad minėtoje byloje galimas ir priešieškinis. Atsižvelgiant į tai, kad tarp atsakovo akcininkų teisme sprendžiamas ginčas dėl UAB „Vilbaiva“ akcijų, negalima atmesti aplinkybės, jog kituose restruktūrizavimo proceso etapuose sprendžiant su restruktūrizavimo planu susijusius klausimus, gali būti pasikeitę tiek UAB „Vilbaiva“ akcininkai, tiek jų turimų akcijų skaičius (proporcijos). Todėl nagrinėjamu atveju apelianto teiginys, kad įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas pritarti įmonės restruktūrizavimui tikrai nebus priimtas, nes apeliantas nepritars atsakovo restruktūrizavimui, neturi teisinės reikšmės. Kadangi ĮRĮ 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta galimybė iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir be įmonės dalyvių susirinkimo sprendimo, teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad yra nepagrįsta ir neteisėta restruktūrizavimo bylos iškėlimą daryti priklausomą nuo ateities įvykių, dėl kurių negalima tvirtinti, ar jie tikrai bus ar ne.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad ieškovas kreipėsi į teismą pažeisdamas ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje numatytus terminus. ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalis numato, kad įmonės vadovas, gavęs raštiškus kreditorių sutikimus ar pirmajam kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą restruktūrizuoti įmonę, per 5 kalendorines dienas pateikia pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Bylos duomenimis, atsakovo kreditoriaus AB SEB bankas sutikimas dėl atsakovo restruktūrizavimo buvo priimtas 2009 m. spalio 30 d. (t. 1, b. l. 167). Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipėsi 2009 m. lapkričio 4 d., t. y. nepraėjus 5 kalendorinėms dienoms nuo kreditoriaus sutikimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, nes teismui nebuvo pateiktas įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas pritarti restruktūrizavimui (t. 5, b. l. 31-37, 38). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nepažeisdamas ĮRĮ 4 straipsnio 7 dalyje numatytų terminų.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas nėra nutraukęs ūkinės-komercinės veiklos. ĮRĮ 3 straipsnio 2 punktas numato, kad įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad įmonė nebūtų nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį vienetą, o kaip tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti atitinkamą veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog atsakovas nėra nutraukęs ūkinės komercinės veiklos ir realiai plėtoja ar gali plėtoti savo veiklą, patvirtina ne tik tai duomenys, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui (t. 1, b. l. 83-108, 123; t. 2, b. l. 1-301), tačiau ir su atskiruoju skundu pateiktos naujos (laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. birželio 7 d.) sudarytos sutartys dėl atsakovo produkcijos tiekimo ir šių sutarčių vykdymą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros (t. 5, b. l. 41-55). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nėra nutraukęs ūkinės komercinės veiklos.
Apeliantas teisingai pažymi, kad restruktūrizavimo byla gali būti keliama įmonei, kuri turi laikinų, o ne nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų. Laikiniems finansiniams sunkumams konstatuoti įstatymo nustatytas tik minimalus terminas, t. y. kai įmonė neatsiskaito su kreditoriais daugiau kaip tris mėnesius nuo suėjusio įsipareigojimų įvykdymo termino (ĮRĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 p.). Maksimalaus termino, kuriam suėjus įmonės finansiniai sunkumai negali būti kvalifikuojami kaip laikini, nenustatyta. Vadinasi, tam tikros įmonės finansinių sunkumų kvalifikavimą kaip laikinų ar nuolatinio pobūdžio lemia kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-197/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, neturi pagrindo apelianto argumentas, kad atsakovo finansiniai sunkumai yra ne laikinojo, o nuolatinio pobūdžio. Iš atsakovo 2009 m. vasario 25 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2007 m. atsakovas gavo 45 138 Lt grynojo pelno, t. y. atsakovo vykdoma veikla 2007 m. dar buvo pelninga (t. 1, b. l. 22). Tačiau 2008 m. atsakovas patyrė 292 921 Lt nuostolių. Pareiškėjo teigimu, atsakovo finansinė padėtis pradėjo blogėti tik 2008 m. II pusmetį iš dalies dėl sulėtėjusios rinkos, iš dalies dėl sudarytų sandorių su nemokia Airijos bendrove True Windows Limited. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 4 d., t. y. nepraėjus metams nuo finansinės padėties blogėjimo pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu atsakovas nėra nutraukęs ūkinės komercinės veiklos, negalima daryti išvados, jog atsakovo finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio. Be to, finansinių sunkumų laikinumas – vertinamoji sąvoka, kurią nulemia tai, ar įmonė yra pajėgi pakeisti situaciją taip, kad per ne ilgesni nei ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą maksimalų 4 metų restruktūrizavimo proceso terminą įsiskolinimai būtų sumažinti, pertvarkyti ir dėl to netrikdytų įmonės normalios ūkinės komercinės veiklos ir jos perspektyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Todėl taip pat būtina įvertinti, ar restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra realios, galinčios atkurti įmonės mokumą, normalią veiklą, sumažinti įsiskolinimus ir išsaugoti įmonės konkurencingumą.
Apelianto manymu, restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų priemonių visuma neužtikrins atsakovo veiklos tęstinumo ir mokumo atkūrimo, o tik laikinai atidės kreditorių reikalavimų tenkinimo terminus. Iš restruktūrizavimo plano metmenų matyti, kad atsakovas ketina perleisti dalį tiesioginei veiklai nereikalingo turto, o pagrindinė priemonė yra gamybos apimčių didinimas gaunat naujus užsakymus iš esamų klientų ir pritraukiant naujus klientus, kurie jau dabar domisi atsakovo gaminama produkcija, tačiau neteikia didelių užsakymų, nes abejoja atsakovo kreditingumu (t. 1, b. l. 10-20). Atsakovas šiuo metu negali prisiimti didelių užsakymų dėl gresiančių turto varžytinių ir esamos finansinės padėties (negalėjimo atsiskaityti su tiekėjais). Metmenyse nurodyta, kad įvykdžius naujus užsakymus atsakovo finansinė padėtis ženkliai pagerėtų. Kol atsakovo finansinė padėtis yra nestabili ir sunki, o veikla ir turtas yra apriboti, atsakovas negali visiškai garantuoti užsakovams, kad prisiimti vykdyti užsakymai bus tinkamai užbaigti dėl galimų išieškojimų, turto arešto ir blogos finansinės padėties. Nevykdant naujų užsakymų atsakovas neturi galimybių didinti pajamas ir atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinant tai, kad atsakovo finansinė padėtis pradėjo blogėti dėl sulėtėjusios rinkos (naujų užsakymų trūkumo) ir dėl nuostolingo sandorio sudarymo su Airijoje veikiančia bendrove, kurios skola atsakovui viršiją 1 mln. Lt, restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės yra realios, galinčios atkurti atsakovo mokumą, normalią veiklą, sumažinti įsiskolinimus ir išsaugoti atsakovo konkurencingumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas šiuo metu turi optimalų darbuotojų skaičių ir reikalingą įrangą vykdyti didelės apimties užsakymus, todėl ypatingų priemonių taikymas nėra būtinas tam, kad atsakovas atkurtų ilgalaikį mokumą. Iš bylos duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad šiuo metu atsakovas negali prisiimti naujų užsakymų tiek dėl to, jog užsakovai abejoja atsakovo pajėgumu įvykdyti užsakymą, tiek dėl to, kad pats atsakovas dėl vykdomų išieškojimų ir pritaikytų areštų nėra garantuotas dėl savo galimybių įvykdyti naujus užsakymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo teismo nutarties iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių skaičiavimas, išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus (ĮRĮ 1 str. 1-3 p.), todėl atsakovas turės daugiau galimybių gauti naujų užsakymų ir juos tinkamai įvykdyti, tokiu būdu gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais. Be to, šiame įmonės restruktūrizavimo proceso etape, kai dar tik sprendžiamas restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo klausimas, turi būti pateikiami tik pagrindiniai įmonės restruktūrizavimo perspektyvos bruožai (restruktūrizavimo plano metmenys). Įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo plano metmenyse išdėstyta įmonės veiklos tęstinumo ir jos mokumo atkūrimo vizija turės būti konkretizuojama įmonės restruktūrizavimo plane, kuriame, skirtingai nei restruktūrizavimo metmenyse, turi būti numatytos išsamios restruktūrizavimo procese įgyvendintinos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1410/2009).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo klausimui svarbias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo iškelti restruktūrizavimo bylą. Pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.