Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas pasisakys kitoje sprendimo dalyje (CPK 329 straipsnis).

5. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

6. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 27 d. uždaroji akcinė bendrovė „Topo grupė“ ir atsakovas R. V. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2019TC071S02317 (toliau – sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė perdavė atsakovui kilnojamąjį daiktą (mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S10 128GB Green“) naudotis 12 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo mokėti mėnesio nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais; sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, jog turto išpirkimo įmoka 51 Eur. Atsakovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė: laiku nemokėjo mokėjimo grafike nustatytų įmokų. 2020 m. spalio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-10/02 pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ reikalavimo teises į atsakovo skolą. Apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovė 2020 m. spalio 23 d. informavo atsakovą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas į pranešimą nereagavo ir skolos negrąžino. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 1 122 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 201,96 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 1 122 Eur skolos, tačiau iki 100,98 Eur sumažindamas priteistinų delspinigių dydį.

7. Atsakovas skolos fakto ir jos dydžio neginčijo (savo pozicijos byloje neišreiškė), ieškovė teismo sprendimo už akių dalies, kuria priteista skolos suma, taip pat neskundžia, todėl teismas skolos dydžio klausimu nepasisakys. Apeliantė ginčija tik teismo sprendimo už akių dalį, kuria teismas sumažino priteistiną delspinigių sumą.

8. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims. Apeliantės nuomone, pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytoje sutartyje nustatytas 0,1 procento delspinigių dydis atitinka sutarties šalių valią. Be to, teismas, įvertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik atsakovo (vartotojo), kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką – tik už 180 dienų.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas ieškovės reikalavimo priteisti 201,96 Eur delspinigių, apskaičiuotų už 180 dienų taikant sutartyje sutartą 0,1 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną tarifą, pagrįstumą, nurodė, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas yra vartotojas (išperkamosios nuomos būdu įsigijo mobiliojo ryšio telefoną asmeniniams poreikiams iš juridinio asmens, veikiančio verslo tikslais), todėl sutarčiai taip pat yra taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos. Pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Taigi teismas priteistiną delspinigių sumą sumažino iki 100,98 Eur (1 122 Eur x 0,05 proc. / 100 x 180 dienų). Teismas pripažino, jog pradinės kreditorės ir atsakovo susitarimas dėl didesnio delspinigių dydžio (0,1 proc.) prieštarauja imperatyviai įstatymo normai. Teismo nuomone, formaliai ši sutartis yra išperkamosios nuomos sutartis, o VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Tai yra sutarčiai, kurioje nenustatyta pareiga įsigyti daikto, neturėtų būti taikomos VKĮ nuostatos. Tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Kadangi pradinė kreditorė, sudarydama sutartį, turėjo tik finansinį interesą, neturėjo tikslo susigrąžinti atsakovui perduoto daikto (2020 m. spalio 23 d. elektroniniame laiške reikalavo sumokėti įsiskolinimą; apie tai, kad galima sugrąžinti nuomai perduotą daiktą, neužsiminė), atsakovo interesas buvo įgyti daiktą, o ne tik juo naudotis tam tikrą laikotarpį, akivaizdu, jog pradinė kreditorė, sudarydama sutartį, siekė išvengti VKĮ nuostatų taikymo, todėl sutarties sąlyga, neįtvirtinanti pareigos privalomai pirkti daiktą, negali būti pripažinta sąžininga. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

10. Remiantis pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų skyriumi „Nuosavybės teisė, turto išpirkimas“, pradinė kreditorė su atsakovu susitarė, jog, pasibaigus nuomos sutarties terminui, sumokėjęs visas nuomos įmokas, atsakovas turi teisę įsigyti turtą už 51 Eur. Nustatant, ar tokiai šalių sudarytai sutarčiai turi būti taikomos VKĮ nuostatos, turi būti nustatoma šios sutarties rūšis ir įvertintas šalių susitarimas. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 dalį, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

11. Remiantis CK 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi laikoma sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vadinasi, tarp pradinės kreditorės (juridinio asmens) ir atsakovo (fizinio asmens, kuris daiktą (telefoną) pirko savo asmeniniams poreikiams tenkinti) sudaryta išperkamosios nuomos sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, kartu teismo teisė ex officio (pagal pareigas) nuspręsti dėl sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

12. VKĮ 2 straipsnio 22 dalis apibrėžia, kad vartojimo kredito sutartis yra sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, jog šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, turi būti įvertinta tai, kokiam tikslui šalys sudaro sutartį. Sudarydamas nuomos sutartį, nuomininkas siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas – pagrindinis sutarties tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti; vartotojo poreikis naudotis daiktu iki nuosavybės teisės perėjimo momento vertintinas kaip antrinis. Taigi vartojimo kreditas gali būti suteikiamas tiek pinigine forma, tiek kitu panašiu finansiniu būdu (pvz., prekėmis). Atsižvelgiant į tai, visi paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sandoriai, kurie turi atidėto finansavimo elementą, yra laikytini vartojimo kredito (finansavimo) sutartimis.

13. Nagrinėjamu atveju sutartyje buvo numatyta, kad atsakovo įsigyjamo daikto (telefono), kuris perduotas atsakovui, su garantija vertė sudaro 998 Eur, už daiktą mokėtina suma buvo išdėstyta į 12 mokėjimų, kas mėnesį mokant po 102 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios sutarties sąlygos patvirtina, kad sutarties, sudarytos tarp pradinės kreditorės ir atsakovo, tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (telefonui) įsigyti. Jei būtų tinkamai vykdęs sutartį, atsakovas būtų iš viso sumokėjęs 1 224 Eur. Sutartyje buvo numatyta, jog tinkamo sutarties įvykdymo atveju nuomininkui pageidaujant turtą įsigyti savo nuosavybėn turto išpirkimo įmoka sudaro 51 Eur. Nors šalių sudarytos sutarties 7 skyriuje, reglamentuojančiame nuosavybės teisę ir turto išpirkimą, atsakovo pareiga įsigyti sutarties objektą tiesiogiai neįtvirtinta, tačiau sutarties sąlygos, numatančios teisę, bet ne pareigą vartotojui už 51 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį sumokėtų įmokų suma sudaro didesnę sumą nei daikto vertė, vertintina kaip formali ir numatyta siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo (Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs ginčo sutarties sąlygų visumą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo atidėto mokėjimo būdu įsigyti kilnojamąjį daiktą (telefoną) atsakovo nuosavybėn. Sutarties kainos išdėstymas mėnesio įmokomis turėjo padėti atsakovui pasiekti šį tikslą ir suteikė galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iš karto. Tokias teismo išvadas patvirtina ir ta aplinkybė, jog, kaip matyti iš kreditorės reikalavimo atsakovui, suformuluoto tiek 2020 m. spalio 23 d. elektroniniame laiške, tiek pačiame ieškinyje, kreditorė neturėjo tikslo susigrąžinti atsakovui perduoto daikto. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2019 m. rugsėjo 27 d. sudaryta išperkamosios nuomos sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi telefonu, bet dėl finansavimo sąlygų – tai yra daikto įsigijimo atidėto mokėjimo būdu, atsakovui mokant mėnesio įmokas, todėl nurodyta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai taikytinos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos.

14. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., kai įsigaliojo VKĮ ir CK XLIII skyriaus trečiojo skirsnio pakeitimai, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos, kurios aktualios šioje byloje, galioja nuo įstatymo įsigaliojimo 2011 m. balandžio 1 d. ir jos nebuvo keičiamos.

16. Pagal Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, turėtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus – atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių turėjusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės sumažinti netesybas, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

17. Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio, kadangi priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienas (bet ne vienintelis) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

18. Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų 8.3 punkte buvo numatyta, kad, laiku nesumokėjęs pagal sutarties sąlygas mokėtinų sumų, nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojai 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną kalendorinę dieną. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pradinės kreditorės ir atsakovo susitarimas dėl didesnio delspinigių dydžio (0,1 proc.) prieštarauja imperatyvioms VKĮ normoms, reglamentuojančioms delspinigių dydžius.

19. Ieškovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad ji prašė priteisti delspinigius iš atsakovo tik už sutrumpintą laiką (180 dienų), tačiau pažymėtina, jog ieškovė nesilaikė kito VKĮ numatyto vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus delspinigių dydžio – 0,05 procento už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pabrėžiama, kad, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vartotojų teisių apsaugos nuostatas, įvertinęs bylos aplinkybes ir delspinigių dydžio klausimą CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje ir Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomų priteisti delspinigių dydis, apskaičiuotas taikant 0,1 proc. tarifą, yra aiškiai per didelis, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino delspinigių dydį iki 100,98 Eur sumos, kaip ir ieškovė, apskaičiuodamas juos už 180 dienų, tačiau pritaikydamas VKĮ nustatytą 0,05 proc. tarifą. Apeliantė nepateikė duomenų, kad būtų patyrusi daugiau nuostolių nei teismo priteistas delspinigių dydis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad netesybos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per daug. Pripažintina, kad toks delspinigių dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria apeliantei priteista 100,98 Eur delspinigių, paliktina nepakeista.

22. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo dėl delspinigių dydžio pakeitimo ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos, ieškovės patirtos pirmosios instancijos teisme, neperskirstytinos.

Dėl bylos procesinės baigties

23. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, pagrindo jį naikinti ar keisti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

24. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas ieškovei nepriteistinas (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.