Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1200-1043/2017 pagal pareiškėjos D. U. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja D. U. prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Bankroto valdymas“.Pareiškėja nurodė, kad siekdama pagerinti gyvenimo sąlygas, 2007 m. įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja tuo metu dirbo siuvykloje, nemažą dalį pajamų gaudavo iš papildomų siuvimo darbų, kuriuos atlikdavo pagal verslo liudijimą, todėl jos finansinė padėtis leido pasiimti banko paskolą minėtam butui įsigyti. 2007 m. rugsėjo 21 d. pareiškėja su AB SEB bankas (tuomet – AB SEB Vilniaus bankas) pasirašė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėjai buvo suteiktas 87 102,96 Eur kreditas. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui buvo įkeistas pareiškėjai priklausantis butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Tuo metu pareiškėja turėjo gyvenimo draugą, su kuriuo kartu gyveno ir kuris piniginėmis lėšomis taip pat prisidėjo prie būsto įsigijimo bei paskolos mokėjimo. Tačiau, pragyvenus kartu 10 metų, pareiškėją gyvenimo draugas paliko ir išvyko gyventi į užsienį. Pareiškėja tuo pat metu neteko darbo, kas reiškė, kad pareiškėja neteko pragyvenimo šaltinio bei nebegalėjo mokėti bankui paskolos. Kadangi nesisekė susirasti kito darbo, pareiškėja, siekdama įsidarbinti, užsiregistravo darbo biržoje, kurioje yra registruota iki šiol. Šiai dienai pareiškėja jokių pajamų negauna, ką liudija VSDFV Kauno skyriaus pažyma. Pareiškėją išlaiko ir materialiai remia jos sutuoktinis V. T., su kuriuo pareiškėja susituokė (duomenys neskelbtini). Kadangi pagal turimą siuvėjos darbo patirtį nesiseka susirasti darbo, pareiškėja ketina artimiausiu metu kreiptis į darbo biržą dėl galimybės keisti kvalifikaciją, lankyti kursus, siekiant įgyti naujų žinių bei įgūdžių, bei ieškotis darbo kitoje srityje. Kai pareiškėja nebegavo pajamų ir nebegalėjo mokėti bankui paskolos pagal kredito sutartį, buvo pradėtas išieškojimas iš pareiškėjai priklausančio turto – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, jog remiantis antstolio M. L. 2016 m. kovo 25 d. pranešimu, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. vyko minėto turto varžytynės, kuriose pareiškėjai priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduodamas už pradinę 27 360 Eur kainą. Per laiką taip pat susikaupė skolų už komunalinius patarnavimus. Pareiškėjos skolos šiuo metu sudaro 66 796,99 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja šiuo metu yra bedarbė, akivaizdu, kad net pardavus pareiškėjai priklausantį turtą, likusias skolas padengti nėra galimybės, todėl pareiškėjos D. U. mokumui atkurti bei finansiškai atsitiesti šiuo atveju vienintelė išeitis yra fizinio asmens bankrotas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi atsisakė iškelti D. U. bankroto bylą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma kreditoriams iš viso sudaro 66 811,07 Eur, t. y. viršija 25 MMA. Taip pat nustatė, kad pareiškėjos neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro: kreditorei UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 58 195,10 Eur, AB „Kauno energija“ – 2 875,24 Eur, antstoliui M. L. – 2 500 Eur, kreditoriui AB SEB bankui – 2 124,90 Eur, kreditorei UAB „Kauno vandenys“ – 500 Eur, antstoliui R. B. – 400 Eur, antstolei G. K. – 81,96 Eur (teismas pažymėjo, kad vykdomąją bylą perėmęs R. S.); kreditorei AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 47,28 Eur, kreditorei UAB „Sergel“ – 47,04 Eur, VĮ Registrų centrui – 19,68 Eur (teismas pažymėjo, kad kreditorė atsiliepime nurodė, jog pareiškėjos įsiskolinimo dydis nurodomas netiksliai, nes kreditorė dar yra patyrusi 19,87 Eur vykdymo išlaidų, kreditorės nurodoma įsiskolinimo suma – 39,55 Eur), Lindorff Oy, veikiančio per Lindorff Oy filialą – 5,79 Eur (kreditorė atsiliepime nurodė, jog pareiškėja neturi įsipareigojimų Lindorff Oy). Pareiškėja nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, registruotų transporto priemonių neturi. Pagal AB DNB banko, AB SEB banko, AB Swedbank banko išrašus nustatyta, kad pareiškėja piniginių lėšų sąskaitose taip pat neturi. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. pajamų iš darbinės veiklos negavo. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. pareiškėjai buvo mokamos vaikų išlaikymui skirtos išmokos. Šiuo metu pareiškėja nedirba, registruota darbo biržoje. Pareiškėja yra susituokusi su V. T., byloje duomenų apie turimus išlaikytinius nėra. Pareiškėjos skaičiavimu, patiems būtiniausiems poreikiams patenkinti yra reikalinga 320 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturi jokio turto, kurį realizavus, gautas lėšas būtų galima panaudoti pareiškėjos skolinių įsipareigojimų vykdymui bei įvertinus tai, jog pareiškėja jokių pajamų negauna, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja yra nemoki FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu - nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., ji nedirbo. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl prastos sveikatos, pateiktas medicinos dokumentų išrašas neįrodo, jog sveikatos būklė neleido pareiškėjai dirbti. Teismui pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie šiuo laikotarpiu kokias nors aktyvias pastangas savo mokumui pagerinti. Pareiškime kaip viena iš priežasčių lėmusių nemokumą nurodoma tai, kad pareiškėja neteko darbo. Tačiau, kaip paaiškino pareiškėja teismo posėdžio metu, ji savo noru išėjo iš darbo, nes jos netenkino gaunamas minimalus darbo užmokestis, o pareiškėjos teiginiai, jog planavo atsiskaityti su kreditoriais versdamasi individualia veikla, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Iš jų matyti, kad pareiškėja verslo liudijimą buvo įsigijusi tik vieną mėnesį 2008 m. Šiuo atveju pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu patvirtina akivaizdus vengimas dėti pastangas turimo įsiskolinimo dydžiui mažinti. Teismo vertinimu, pareiškėja, turėdama didelių skolinių įsipareigojimų, būdama darbingo amžiaus, turėdama vidurinį išsilavinimą bei specialybę, suvokdama, jog nesiėmus aktyvių veiksmų prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų tinkamai įvykdyti nepavyks, turėjo ir turi realias galimybes susirasti darbą pagal turimą siuvėjos specialybę, o taip pat kelti kvalifikaciją, įgyti papildomą išsilavinimą, tačiau to nepadarė, o taip pat nesikreipė į kreditorius dėl įsiskolinimų grąžinimo sąlygų ir terminų suderinimo. Akivaizdu, kad, būdama apdairi ir sąžininga skolininkė, pareiškėja privalėjo dėti visas įmanomas pastangas siekdama atsiskaityti su savo kreditoriais arba sumažinti įsipareigojimų dydį. Be to, aplinkybės, kad pareiškėja neturi darbo, pajamas gauna, kaip pati nurodė, tik iš daiktų pardavinėjimo internete, nesistengia įsidarbinti ir taip siekti sumažinti kreditorių reikalavimus, esminę reikšmę turi ne tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bet ir vėliau, sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą. Pareiškėjai negaunant pajamų nebus galima mokumo atkūrimo plane parengti grafiko, kuriame būtų numatytos bankroto procesu kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Neparengus grafiko, negalimas mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano tvirtinimas. Per nustatytą laikotarpį neparengus bei nepatvirtinus mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo plano, fizinio asmens atžvilgiu iškelta bankroto byla privalo būti nutraukta. Taigi, viena esminių FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. Pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, iš kur ir kiek planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui, nenurodė jokių motyvų, planų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti pajamų, o tai reiškia, neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Pareiškėjos teiginiai, jog susirasti darbą yra sudėtinga, nes dažnai ieškoma jaunesnio kandidato, fiziškai stipresnio nei pareiškėja, darbo biržos siūlomi darbo pasiūlymai yra netinkami dėl toli nuo namų esančios darbo vietos, fizinio darbo pobūdžio, blogų atsiliepimų apie darbdavį, atskleidžia, kad susirasti darbą pareiškėjai trukdo ne objektyvios priežastys, tačiau nenoras dirbti ir gauti pajamas žinant, kad iš gaunamų lėšų teks atsiskaityti su kreditoriais. Teismo vertinimu, iš esmės visą įstatyme numatytą vertintiną laikotarpį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo pareiškėjai buvo žinoma apie vis prastėjančią jos finansinę padėtį ir galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, suprantamas įsipareigojimų mastas, tačiau pareiškėja pagal jai taikomą apdairaus ir rūpestingo asmens standartą sąmoningai nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama sumažinti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, taip darant įtaką savo mokumo būklei. Pati pareiškėja nurodė, jog laukė kada Lietuvoje įsigalios fizinio asmens bankroto įstatymas ir ji galės bankrutuoti. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, teismas vertino, jog pareiškėja, būdama pasyvi ir nedėdama pakankamai pastangų savo mokumui pagerinti, sąmoningai veikė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tikėdamasi, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja D. U. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik padarė išvadas apie apeliantės nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, kadangi ji buvo pasyvi ir nedėjo pakankamai pastangų mokumui pagerinti tikėdamasi, kad kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Tačiau teismas šių nustatytų apeliantės veiksmų niekaip nesusiejo su jos nemokumu, nors privalėjo (kadangi to reikalauja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos) nustatyti priežastinį ryšį tarp atitinkamų apeliantės veiksmų ir jos nemokumo. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys. Menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba toks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Teismas šiuo atveju padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl apeliantės nesąžiningumo, neva, ji veikė aplaidžiai, nesiėmė jokių veiksmų mokumui atkurti ir tikėjosi tik skolų nurašymo. Kaip byloje esantys duomenys patvirtina, 2007-09-21 apeliantė su AB SEB bankas pasirašė kredito sutartį. Tuo metu apeliantė turėjo gyvenimo draugą, su kuriuo kartu gyveno ir kuris piniginėmis lėšomis taip pat prisidėjo prie būsto įsigijimo bei paskolos mokėjimo. Tačiau, pragyvenus kartu 10 metų, gyvenimo draugas ją paliko ir išvyko gyventi į užsienį. Apeliantė tuo pat metu neteko darbo, kas reiškė, kad neteko pragyvenimo šaltinio bei nebegalėjo mokėti bankui paskolos. Kadangi nesisekė susirasti kito darbo, apeliantė, siekdama įsidarbinti, užsiregistravo darbo biržoje. Taigi, jos nemokumas atsirado gerokai anksčiau, nei teismo analizuojamu 2013-2016 m. laikotarpiu. Tam, kad apeliantei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu teismas galėtų atsisakyti iškelti bankroto bylą, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai būti nustatyta, kad jos nemokumas atsirado būtent dėl jos, kaip teismas nurodo, pasyvumo, nedėjimo pastangų mokumui atkurti. Teismas šiuo atveju analizavo 2013-2016 m. laikotarpį, kuomet apeliantė neturėjo darbo, tačiau ji nemoki tapo daug anksčiau ir nemokumą sukėlė ne tariamas aplaidumas, bet būtent apeliantės nurodytos aplinkybės - pajamų šaltinio netekimas, gyvenimo draugo, padėjusio mokėti paskolą, sprendimas skirtis. Taigi, teismas skundžiama nutartimi padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė tapo nemoki sąmoningai nesiekdama atsiskaityti su kreditoriais. Be to, teismas neturėjo suabsoliutinti apeliantės teiginio apie tai, kad ji neva tik laukė FABĮ įsigaliojimo Lietuvoje. Byloje esančios aplinkybės, kurių teismas neįvertino, patvirtina, kad apeliantė ne sąmoningai siekia nedirbti, tačiau tam yra svarbios aplinkybės, t. y. jos sveikatos problemos, apribojančios darbų spektrą, Darbo biržos teikiamų pasiūlymų netinkamumas ir t. t. Teismas visiškai neįvertino to, kad pareiškėja negali dirbti sunkių fizinių darbų, o tokius būtent dažniausiai siūlo Darbo birža, be to, nebuvo įvertinta tai, kad apeliantei priėmus pasiūlymą dirbti toli nuo namų esančiame darbe, padidėtų kelionės išlaidos, dėl ko galimai darbas net gi taptų nuostolingas, o nusprendus keltis į kitą miestą neabejotinai padidėtų išlaidos ir būsto nuomai. Teismas turėjo ne formaliai nagrinėti priežastis, dėl kurių apeliantei sunku rasti darbą, bet būtent įvertinti individualias aplinkybes. Negana to, apeliantė siekia gauti pajamų, užsiima savo daiktų pardavimu, su vyru yra įkūrusi vakuuminių masažų verslą, iš ko šeima gauna pajamas. Nėra suprantama, kodėl teismas tokių veiksmų nevertino kaip aktyvumo ir siekio gauti pajamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantei neiškėlė bankroto bylos, prašė skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai pritaikė aktualias teisės normas bei teismų praktiką, išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes. Teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja, būdama pasyvi ir nedėdama pastangų savo mokumui pagerinti, sąmoningai veikė, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tikėdamasi, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Sąžiningas skolininkas būtų svarbu, kad ir minimalios pajamos, iš kurių būtų galima grąžinti skolas. Šiuo atveju pareiškėja pasirinko ne dirbti ir gauti minimalias pajamas, ir ieškoti darbo, jeigu esamas netenkino, o išvis mesti darbą ir prarasti pajamas, kad ir minimalias. Byloje nesant duomenų apie itin reikšmingus pareiškėjos sveikatos sutrikimus, dėl kurių nebūtų įmanoma dirbti jokio darbo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, į tai, kad pareiškėja jau ilgą laiką nedirba , t.y. daugiau negu paskutiniai trys metai, darytina išvada, kad pareiškėja nededa pastangų susirasti darbą ir apskritai dirbti nenori.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 str., 338 str.).Apeliacijos dalykas yra Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties, kuria pareiškėjai D. U. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalis numato, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: pareiškėjas yra mokus (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.); pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 str. 8 d. 2 - 4 p.); pareiškėjas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.); paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 str. 8 d. 6 p.). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas yra nemokaus fizinio asmens atsisakymo iškelti bankroto bylą teisinis pagrindas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas. Apeliantė su šia pirmosios instancijos išvada nesutinka.Apeliantės teigimu, teismas skundžiama nutartimi padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja tapo nemoki sąmoningai nesiekdama atsiskaityti su kreditoriais, šiuo atveju analizavo 2013-2016 m. laikotarpį, kuomet pareiškėja neturėjo darbo, tačiau ji nemoki tapo daug anksčiau ir nemokumą sukėlė ne tariamas aplaidumas, bet būtent pareiškėjos nurodytos aplinkybės - pajamų šaltinio netekimas, gyvenimo draugo, padėjusio mokėti paskolą, sprendimas skirtis. Tačiau pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo bei vertino pareiškėjos nesąžiningumą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., kadangi pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme priimtas 2016 m. gruodžio 13 d., todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad teismo vertintas laikotarpis yra klaidingas, kadangi jį nustato įstatymas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė pati nedėjo pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to tapo nemoki. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, kadangi ji buvo pasyvi ir nedėjo pakankamai pastangų mokumui pagerinti tikėdamasi, kad kreditorių reikalavimai bus nurašyti, nepagrįstos, teismas šių nustatytų pareiškėjos veiksmų niekaip nesusiejo su jos nemokumu, nors privalėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp atitinkamų pareiškėjos veiksmų ir pareiškėjos nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės skolos kreditoriams sudaro 66 811,07 Eur, t. y. apeliantės turimi įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas ir dėl to ji yra nemoki. Teismas taip pat nustatė, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. nedirbo ir neieškojo darbo, byloje nėra duomenų apie tai, kodėl nagrinėjamu laikotarpiu ji nedirbo. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad 2013-2016 m. ji neteko pajamų šaltinio ją paliko gyvenimo draugas, padėjęs mokėti paskolą, tačiau nenurodė, kokių priemonių ji ėmėsi pati, kad po šių aplinkybių atsiradimo pagerintų savo finansinę būklę ir, suprasdama, kad prievolės kreditoriams išliko, su jais atsiskaitytų. Pažymėtina, kad atsakovė neatsiskaitinėjo net už kasdienes jai suteiktas paslaugas, pvz. kreditorei UAB „Kauno vandenys“ skola, Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6821-924/2015 priteista už 2010-10-01 – 2014-12-31 laikotarpį, ji turi 2 875,24 Eur AB „Kauno energija“. Šiuo aspektu apeliantės elgesys pagrįstai vertintas ir pagal CK 1.5 straipsnis įtvirtinus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju apeliantė ne tik žinojo apie jai tenkančias prievoles, tačiau ir turėjo suprasti, kaip jai reikia elgtis, kad turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais, ar įvykdyti nors dalį įsipareigojimų jiems, kad jos elgesys atitiktų CK 1.5 straipsnyje nurodytus principus, nelaukiant kol Lietuvoje įsigalios FABĮ. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris vertindamas pareiškėjos sąžiningumą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu laikotarpiu ji nedirbo, kodėl laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėja nedėjo pastangų savo mokumui pagerinti. Teismas, įvertinęs tiek byloje esančius įrodymus, tiek pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdžio metu pagrįstai nustatė, kad jie dėl pareiškėjos ketinimų atsiskaityti su kreditoriais verčiantis individualia veikla yra prieštaringi – pareiškėja verslo liudijimą buvo įsigijusi tik vieną mėnesį 2008 m. Pareiškėja yra darbingo amžiaus, turi specialybę ir dėl to realias galimybes dirbti. Be to, byloje taip pat nėra duomenų apie tai, iš kur ir kiek pareiškėja planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui, ji nenurodė jokių motyvų, planų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Atskirajame skunde tokių duomenų taip pat nepateikta.Apeliantė yra įgijusi vidurinį išsilavinimą, siuvėjos specialybę, todėl pagal savo kvalifikaciją gali susirasti apmokamą darbą, dirbti viršvalandžius. Apeliantė nurodo, kad negali dirbti sunkaus darbo, tačiau nepateikė duomenų, kad negalėjo ir negali dirbti darbo pagal turimą siuvėjos specialybę. Byloje esanti Kauno teritorinės darbo biržos 2017 m. sausio 24 d. pažyma Nr. P19-2017-107 patvirtina, kad pareiškėjai buvo siūlomas pagalbinės virtuvės darbininkės, pakuotojos, kasininkės–pardavėjos ir kt. darbas. Pareiškėja nenurodė, kad tokių darbų ji nebūtų galėjusi dirbti. Apeliantei neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant savo darbo potencialą. Tuo tarpu apeliantės siekiamas bankrotas lemtų kreditorių nuostolius, o tai neatitiktų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatymo paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Nustatęs pasyvius apeliantės veiksmus, jai nesiekiant gauti pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad toks apeliantės elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).Apeliantė nurodo, kad nėra suprantama, kodėl teismas apeliantės veiksmų nevertino kaip aktyvumo ir siekio gauti pajamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad sąžiningi asmenys, atsidūrę sunkioje finansinėje padėtyje, privalo imtis aktyvių veiksmų, siekdami prisitaikyti prie esamų darbo rinkos sąlygų, keičia savo gyvenamąją vietą ir gyvena ten, kur gali susirasti gerai apmokamą darbą, gauti daugiau pajamų ir tokiu būdu užsitikrinti finansinį saugumą sau bei tinkamą skolinių įsipareigojimų vykdymą kreditoriams. Sąžiningas blogoje finansinėje padėtyje esančio asmens elgesys turėtų pasireikšti kaip aktyvios pastangos gauti pakankamai apmokamą darbą, siekimas užsidirbti papildomai, jei pagrindinio pragyvenimo šaltinio teikiamos pajamos nėra pakankamos. Akivaizdu, kad apeliantės elgesys rodo, jog ji pastangų atsiskaityti su kreditoriais nedėjo, nors jos pačios argumentais, nemoki ji tapo daug anksčiau nei aktualus trijų metų laikotarpis. Apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika, pagal kurią fizinio asmens nemokumo nustatymui reikia atlikti jo nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, galimas perspektyvas įvykdyti skolinius įsipareigojimus, nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais – apeliantė, pateikdama nuorodas į teismų praktiką, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nepagrindė savo galimybių vykdyti turimus įsipareigojimus, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis teismas galėtų įvertinti jos pastangas siekiant atsiskaityti su kreditoriais. Vien tik deklaratyvūs teiginiai apie teismo privalomai vertintinas aplinkybes nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja buvo apdairi ir sąžininga skolininkė ir savo veiksmais siekė dengti turimus įsipareigojimus. Konstatuotina, kad pačios apeliantės nesąžiningas, pasyvus elgesys nulėmė įsipareigojimų kreditoriams nagrinėjamu laikotarpiu didėjimą bei jos nemokumą.Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.