- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-08
- Bylos Nr.
- 2A-1854-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02268-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- UAB „GDG“
- Atsakovas
- S. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „GDG“ ir atsakovo S. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 - ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „GDG“ ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliami klausimai dėl įrodymų vertinimą ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų tinkamo aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu ieškovas UAB „GDG“ prašė priteisti iš atsakovo S. G. 27 152,52 Lt skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas tuo, jog atsakovas neatsiskaitė su ieškovu pagal pastarojo 2007 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 07/11/12 atliktus rangos darbus bei patiektas prekes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas S. G. prašė ieškinį atmesti. Atsakovas paaiškino, jog su ieškovu yra atsiskaitęs 16 000 Lt sumokėdamas į įmonės kasą, o 7 000 Lt pervesdamas atsakovo vadovui bei akcininkui. Ieškovas be pagrindo reikalauja priteisti ir PVM mokestį, kadangi šalių buvo sutarta, kad ieškovas atsakovui PVM mokesčio papildomai neskaičiuoja ir PVM sumoka pats iš darbų sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 - asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 7 000 Lt skolos, procesines palūkanas ir 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas šalių tarpusavio santykius kvalifikavo kaip vartojimo rangos santykius. Analizuodamas šalių sudarytos sutarties sąlygas, teismas nurodė, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog buvo susitarta dėl darbų kainos su PVM. Sutartyje nurodyta bendra kaina be PVM bei nurodytos konkrečių darbų kainos be PVM. Atsakovo pateikti įrodymai dėl atsiskaitymo už atliktus darbus patvirtina, jog ieškovas iš atsakovo 2007- 2008 metais gavo pinigines lėšas, nurodytas sutartyje, ir iki 2010 metų jokių pretenzijų dėl nesumokėto PVM mokesčio nereiškė. Dėl to teismas konstatavo, kad sutartis aiškinama atsakovo naudai ir laikytina, kad atsakovas neturi prievolės mokėti ieškovui PVM mokesčio.
Atsakovo atliktą mokėjimą 7 000 Lt ieškovo vadovui ir akcininkui teismas vertino kaip ieškovo atsiskaitymą su ieškovo vadovu ir akcininku, bet ne su pačiu ieškovu už pastarojo atliktus darbus. Aiškindamas sutarties sąlygas, nustatančias delspinigių skaičiavimo tvarką, teismas nurodė, kad jos nėra aiškios, kadangi neaišku, ar delspinigiai skaičiuotini atlikus visus darbus, ar už kiekvieno įrenginio sumontavimą, todėl delspinigiai negali būti priteisiami.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „GDG“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 11 433,52 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas klaidingo aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatas, nustačiusias atsakovo prievolę sumokėti PVM bei delspinigių dydį. Anot ieškovo, atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas yra PVM mokėtojas, todėl turėjo suprasti, jog privalės sumokėti PVM už perkamas prekes ir darbus. Atsakovas privalo ieškovui mokėti delspinigius, kadangi perdavus darbų rezultatą atsakovas tik iš dalies atsiskaitė su ieškovu, todėl pagal ginčo sutarties 4.3. punktą ieškovas delspinigius paskaičiavo nuo atliktų ir neapmokėtų darbų kainos.
2. Teismas nemotyvavo, kaip apskaičiavo, jog atsakovas ieškovui yra sumokėjęs 60 000 Lt. Pagal bylos duomenis kreipimosi į teismą dieną atsakovas buvo skolingas ieškovui 21 070 Lt pagrindinės skolos ir 758,52 Lt delspinigių. Po pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovas sumokėjo ieškovui 4 000 Lt, todėl pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį ieškovo reikalavimas yra 17 828,52 Lt.
Apeliaciniu skundu atsakovas S. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 – ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas patenkino ieškinį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; nelaikyti 2010 m. sausio 10 d. skolos rašto įrodymu (CPK 184 straipsnio 1 dalis), pranešti apie šio rašto galimą klastojimą prokurorui.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingi vertino byloje pateiktą 2010 m. sausio 10 d. skolos raštą. Aplinkybės, jog į bylą yra pateiktas tik šio skolos rašto kopija, ieškovas originalo pateikti negalėjo, patvirtina atsakovo poziciją, jog šis raštas yra suklastotas. Taigi byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų turėjęs asmeninių prievolių ieškovo vadovui. Įvertinus įmonės vadovo statuso pobūdį, teismas turėjo pripažinti, kad atsakovo atliktas pinigų pervedimas ieškovo vadovui buvo atsiskaitymas su pačiu ieškovu už pastarojo suteiktas paslaugas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo UAB „GDG“ apeliacinį skundą atsakovas S. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas teigia, jog ieškovas apeliaciniame skunde nutyli aplinkybę, jog iki PVM sąskaitos – faktūros išrašymo atsakovas ieškovui buvo sumokėjęs 58 500 Lt. Taigi akivaizdu, kad šalys nebuvo susitarė dėl PVM taikymo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas visiškai pagrįstai pasisakė dėl netesybų netaikymo, kadangi neaiški jų skaičiavimo tvarka, o ieškinio teisinis pagrindas dėl netesybų skaičiavimo bei apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su netesybomis, yra absoliučiai skirtingais bei klaidinančios tiek dėl sumų, tiek dėl jų dydžio.
Atsiliepimu į atsakovo S. G. apeliacinį skundą ieškovas UAB „GDG“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu 2010 m. skolos raštelis patvirtina asmeninį atsakovo įsiskolinimą ieškovo vadovui. Įsiskolinimą ieškovas grąžino 2010 m. birželio 22 d., 2010 m. lapkričio 2 d. pavedimais. Pavedimuose mokėjimo paskirtis nebuvo nurodyta, todėl labiau tikėtina, kad mokėjimas buvo atliktas dengiant atsakovo įsiskolinimą ieškovo vadovui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Dėl ieškovo UAB „GDG“ apeliacinio skundo.
Ieškovo apeliaciniame iškelti teisės ir fakto klausimai suponuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas grindžiamas tuo, jog teismas klaidingai aiškino bylos šalių sudarytos sutarties nuostatas bei netinkamai vertino pateiktus įrodymus.
Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 12 d. sudarė sutartį Nr. 07/11/12 dėl paslaugų teikimo (toliau ir Sutartis) (b. l. 3-4), pagal kurią ieškovas įsipareigojo sumontuoti patalpų orinio šildymo/vėdinimo sistemas adresas Birbynių g. 24A, Vilniuje, o atsakovas priimti darbus ir už juos atsiskaityti. Ginčas yra kilęs dėl Sutarties sąlygų, nustatančių jos kainą bei delspinigių skaičiavimą, aiškinimo.
CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2011). Kasacinis teismas akcentuoja, kad teismai, vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).
Sutarties 2.1. punkte nustatyta, kad bendra jos kaina yra 72 000 Lt be PVM. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovo suteiktos atsakovui paslaugos yra PVM objektas, todėl ieškovas privalo už jas skaičiuoti PVM mokestį. Sutiktina su tuo, jog Sutarties 2.1. punkto formuluotė lingvistine prasme nereiškia, jog atsakovas pasirašydamas Sutartį kartu neprisiėmė pareigos už ieškovo suteiktas paslaugas sumokėti įstatyme nustatyto dydžio PVM mokesčio. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, jog ieškovo buvo įtikintas, kad Sutartyje nurodyta kaina yra galutinė, ir į ją PVM mokestis nebus įskaičiuojamas (b. l. 96).
Asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-484/2009). Sutarties 2.2. punkte nustatyta, jog patalpų orinio šildymo/vėdinimo sistemos rangos darbai turėjo būti atliekami etapais, kuriuos užbaigus atsakovas įsipareigojo už juos laiku atsiskaityti. Atsakovo į bylą pateiktame Sutarties egzemplioriuje padaryti įrašai apie ieškovo darbuotojams perduotus pinigus už atliktus darbus (b. l. 57) suponuoja, jog ieškovas už atliktus darbus PVM sąskaitų – faktūrų neišrašydavo, ir atitinkamai PVM neįtraukdavo į darbų kainą. Tokia ginčo šalių tarpusavio santykių: teikiant paslaugas ir atsiskaitant už jas, praktika, atsižvelgiant į Sutarties sąlygos dėl kainos dydžio formuluotę, patvirtina, kad yra labiau tikėtina, jog, kaip teigia atsakovas, šalys susitarė, kad PVM mokestį už atliktus darbus sumokės ieškovas (CPK 185 straipsnis, CK 6.193 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 14 070 Lt PVM mokesčio.
Ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog Sutartis yra vartojimo rangos sutartis (CK 6.672 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai atsakovui, kaip vartotojui (CK 1.39 straipsnio 1 dalis), yra taikoma papildoma jo teisių bei interesų apsauga Sutarties sąlygas aiškinant jo naudai, jeigu kyla abejonių dėl jų turinio (CK 6.188 straipsnio 6 dalis, 6.193 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Sutarties sąlygos, nustatančios atsakovo pareigą mokėti delspinigius, yra neaiškios, todėl ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija nesutinka. Sutarties 4.3. punkte įtvirtinta, kad, jeigu užsakovas (atsakovas) laiku neatsiskaito už atliktus darbus, jis moka vykdytojui (ieškovui) delspinigius 0,02 proc. nuo neapmokėtos sutarties kainos už kiekvieną vėlavimo dieną. Kadangi šalys buvo susitarę dėl atsiskaitymo už darbus etapais, akivaizdu, jog delspinigiai turėjo būti skaičiuojami vėluojant atsiskaityti už konkrečius atliktus bei atsakovo priimtus darbus. Po ieškovo kreipimosi į teismą, atsakovas ieškovui sumokėjo likusią skolos sumą – 5 000 Lt, t.y. kartu pripažino pažeidęs prievolę atsiskaityti su ieškovu Sutartyje nustatytais terminais. Atsižvelgiant į reikalavimams priteisti delspinigius taikytina sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ieškovui iš atsakovo priteistina 180 Lt delspinigių už vėlavimą atsiskaityti už atliktus darbus (5 000 / 100 x 0,02 x 180).
Dėl atsakovo S. G. apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsakovo apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai tvirtina, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta įvertinus byloje pateiktus įrodymus, jog atsakovas yra skolingas ieškovui už pagal Sutartį atliktus darbus 7 000 Lt. Atsakovo manymu, jis su ieškovu visiškai atsiskaitė pervesdamas ieškovo vadovui į asmeninę sąskaitą – 7 000 Lt.
Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
Pirmosios instancijos teismas atsakovo atlikto mokėjimo 7 000 Lt sumai ieškovo vadovui nelaikė atsiskaitymu su ieškovu pagal Sutartį. Ši teismo išvada padaryta klaidingai kvalifikavus byloje pateiktus įrodymus. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas su ieškovu už darbus, atliktus pagal Sutartį, atsiskaitydavo arba mokėdamas tiesiogiai ieškovo darbuotojams grynais pinigais (b. l. 57), arba mokėjimo pavedimais tiesiogiai ieškovui (b. l. 54), arba grynais pinigais į ieškovo kasą (b. l. 36). Taigi tarpusavio sutartiniuose santykiuose šalys laikėsi tokios praktikos, jog atsiskaitymas su ieškovu galėjo būti atliekamas įvairiais būdais: sumokant grynais ieškovo darbuotojams, pervedant mokėtinas sumas į ieškovo banko sąskaitą arba įnešant juos į įmonės kasą. Siekdamas įrodyti, jog su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs, atsakovas pateikė mokėjimo pavedimų išrašus, pagal kuriuos 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovas ieškovo vadovui pervedė 7 000 Lt (b. l. 55). Patikimų įrodymų, kad tarp atsakovo ir ieškovo vadovo L. D. būtų susiklostę asmeniniai paskolos teisiniai santykiai, į bylą pateikta nebuvo. Tokiu įrodymu dėl savo pobūdžio – neoriginalaus dokumento kopija, nelaikytinas ieškovo pateiktas 2010 m. sausio 10 d. datuojamas skolos raštas (b. l. 78). Atsakovui neigiant faktą, jog jis skolinosi iš L. D. 7 000 Lt, ieškovui nepateikus pinigų skolinimąsi patvirtinančių įrodymų, 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovo ieškovo vadovui atlikti pavedimai 7 000 Lt sumai turėjo būti kvalifikuojami kaip atsakovo mokėjimo prievolės pagal Sutartį įvykdymas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad šalys toleravo tokią praktiką, kai už darbus būdavo atsiskaitoma su ieškovo darbuotojais, bei į įvertinus aplinkybę, jog pinigai buvo pervesti ieškovo vadovui po to, kai ieškovas pateikė pretenziją atsakovui dėl vėlavimo atsiskaityti (CPK 185 straipsnis). Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog pripažinus, kad 7 000 Lt mokėjimas ieškovo vadovui buvo atliktas atsiskaitant su ieškovu už pastarojo pagal Sutartį atliktus darbus, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas – ieškovo reikalavimą priteisti skolą atmetant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Ieškovo reikalavimai iš esmės atmesti, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuojamos. Atsakovas įrodymų, kad būtų patyręs išlaidų advokato pagalbai mokėti, nepateikė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu valstybė patyrė 10,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos valstybei iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto 3 - ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. pakeisti.
Priteisti iš atsakovo S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „GDG“ (j. a. k. 135866120) 180 Lt delspinigių.
Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „GDG“ 10,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.