Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Daugėlos, Zigmo Pociaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 18 d. Kardomosios priemonės – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – pratęstos iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 7 d., apie 15.45 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), prieškambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio konflikto metu tyčia pavartojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę V. Z., išraudamas jai iš galvos keletą plaukų sruogų, padarydamas plaukų nurovimo žymę pakaušio dešinėje pusėje, o V. Z. išbėgus į lauką, V. G. prie namo ją pasivijo, bandė atimti mobilųjį telefoną, kad V. Z. negalėtų išsikviesti pagalbos. Besigrumiant jie abu pargriuvo ant žemės ir V. G. peiliu sužalojo V. Z. kairės rankos alkūnę, taip grumtynių metu nukentėjusiajai padarydamas odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje, kairėje alkūnėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo 2017 m. kovo 8 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus bei nepagrįstai tam tikrus duomenis nusprendė laikyti įrodymais, dėl to priėmė neteisėtą nuosprendį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką ir buvusią sugyventinę V. Z. sužalojo peiliu. Pats apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu neigė turėjęs peilį, to nepatvirtino ir byloje apklaustos liudytoja ir nukentėjusioji, apklaustas ekspertas nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti peiliu ar kitu aštriu daiktu, kuriuo galėjo būti stiklas. Todėl teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad V. Z. buvo sužalota peiliu. Ji galėjo būti sužalota ir apeliantui besigrumiant su nukentėjusiąja kieme ant žemės buvusia stiklo šuke. Nukentėjusioji V. Z., apklausiama teisme apie įvykio aplinkybes, sakė, kad norėjo pakenkti apeliantui ir savo tikslą pasiekė teikdama nenuoseklius parodymus, dėl to teismas bylos nenagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir tokiu būdu neleido apeliantui pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuostatomis. Mano, kad jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras R. Aukštakalnis nurodo, kad V. G. kaltė įrodyta jo paties daliniu prisipažinimu, jis neneigia vartojęs smurtą prieš savo sugyventinę V. Z., o tai, kad pastaroji buvo sužalota peiliu, įrodo teismo medicinos specialisto išvada bei iš karto po įvykio darytos nuotraukos, kuriose matosi pjautiniai sužalojimai. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas A. G. patvirtino pateiktą specialisto išvadą. Nukentėjusioji V. Z. ikiteisminio tyrimo metu taip pat teigė, kad V. G. ją sužalojo peiliu, o teisiamojo posėdžio metu pakeisti V. Z. parodymai yra tik noras palengvinti savo sugyventinio V. G. padėtį. Prokuroro manymu, V. G. turi būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, nes jis teistas jau dešimt kartų, teistumas neišnykęs, o šią nusikalstamą veiką padarė praėjus tik 9 dienoms po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos. Todėl prašo nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors apeliantas skunde pateikia argumentus dėl nusikalstamos veikos aplinkybių netinkamo vertinimo, tačiau apeliaciniu skundu prašo pakeisti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir skirti bausmę, kuri nesusijusi su laisvės atėmimu. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo V. G. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, paskyrė teisingą bausmę, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Apeliantas paskirtą bausmę ginčija tuo aspektu, kad, jo manymu, teismas be pagrindo pripažino įrodyta aplinkybę, kad V. Z. nustatytus rankų sužalojimus jis padarė su peiliu, nors jis viso proceso metu neigė šią aplinkybę, tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja teisme taip pat nepatvirtino, kad sužalojimus V. Z. jis padarė su peiliu. Tačiau susipažinus su baudžiamąja byla ir nusikalstamos veikos aplinkybėmis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje ir kairėje alkūnėje V. Z. buvo padarytos peiliu. Iš specialisto išvados Nr. G258/2016(11) matyti, kad V. Z. padarytas odos nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje, pakaušio dešinėje pusėje plaukų nurovimo žymė, pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje, kairėje alkūnėje. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šios pjautinės žaizdos galėjo būti padarytos duriančiu-pjaunančiu įrankiu, juo galėjo būti ir peilis (t. 1, b. l. 32). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji, iš karto po įvykio apklausiama policijos pareigūnų, jiems nurodė, kad sužalojimus ant rankų V. G. jai padarė peiliu, šiuos sužalojimus jis padarė jiems besigrumiant ant žemės (t. 1, b. l. 24–25). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. Z. pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir jau nurodė, kad ranką prie alkūnės ji susižalojo pati prieš 3–4 dienas, kai iš rūsio ėmė malkas ir nugriuvus malkų krūvai viena iš malkų perbrėžė jai ranką (t. 1, b. l. 33–34). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji pateikė dar vieną versiją – nurodė, kad alkūnę ji susižalojo, kai grumtynių su V. G. metu ji krisdama užkliuvo už kėdės. Posėdžio metu paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusioji nurodė, kad ranką galbūt susižalojo su malkomis, neprisimena (t. 1, b. l. 165–166). Įvertinus šiuos nukentėjusiosios parodymus viso proceso metu, akivaizdu, jog V. Z. pateikiamos versijos ir jos nurodomos įvykio aplinkybės yra nenuoseklios ir prieštaringos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Tuo labiau, kad pirminius nukentėjusiosios V. Z. parodymus patvirtino ir specialisto išvadą davęs teismo medicinos ekspertas A. G., kuris teisme nurodė, kad nukentėjusiajai padarytos žaizdos alkūnėje ir plaštakoje turi pjautinei žaizdai būdingus požymius ir sužalojimai padaryti aštriu daiktu, tai galėjo būti stiklas, peilis (t. 1, b. l. 167). Be to, iš paties nuteistojo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis pats pripažįsta, jog galbūt panaudojo peilį, nurodo, kad pats nepamena tikslių įvykio aplinkybių (t. 1, b. l. 164).Dėl to, skundą nagrinėjančio teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje įrodyta, jog V. G. grumtynių su nukentėjusiąja lauke metu peiliu V. Z. sužalojo alkūnę ir plaštaką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog nuosprendyje be pagrindo pripažinta, kad sužalojimus jis V. Z. padarė su peiliu, yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo paskirą bausmę. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas be pagrindo nenagrinėjo baudžiamosios bylos sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir tokiu būdu buvo atimta galimybė apeliantui taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal BPK 273 straipsnį dėl baudžiamosios bylos išnagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms ir tai yra teismo prerogatyva. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pradėjus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme galimybė nagrinėti bylą atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą buvo svarstoma, tačiau apklausus kaltinamąjį, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas šioje byloje negalimas, nes kilo abejonių dėl kaltinamajam inkriminuotos veikos aplinkybių, dėl to teismas privalėjo atlikti išsamų įrodymų tyrimą išklausydamas liudytojus ir ištirdamas įrodymus, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis. Sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas tik tuomet, kai visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog visos bylos aplinkybės buvo aiškios ir nekeliančios abejonės. Todėl nesant visų būtinų sąlygų, apylinkės teismas neturėjo pagrindo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl pagrįstai apeliantui netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų.BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę V. G. už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, taip pat tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties.BK 140 straipsnio 2 dalis numato, kad tas, kas sukėlė fizinį skausmą ar padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą V. G. skyrė griežčiausią savo rūšimi, tačiau gerokai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. G. anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškas veikas prieš savo sugyventinę V. Z., naują nusikalstamą veiką padarė praėjus devynioms dienoms po to, kai buvo išleistas iš pataisos įstaigos atlikęs bausmę už ankstesnį nusikaltimą. Teismas atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė aplinkybes, kurias prisiminė, ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, teismas nustatė ir V. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas V. G. už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytas V. G. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas anksčiau daug kartų teistas už tyčines nusikalstamas veikas, ir anksčiau smurtavo prieš sugyventinę, naują nusikalstamą veiką prieš sugyventinę padarė praėjus tik devynioms dienoms po to, kai grįžo atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, iš to išvadų nedaro. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį V. G. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam V. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. G. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. G. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Kaip jau minėta anksčiau, V. G. anksčiau teistas net dešimt kartų, du kartus jau buvo teistas už smurto pavartojimą prieš sugyventinę V. Z.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. G. iš įkalinimo įstaigos paleistas 2016 m. spalio 17 d., tačiau netrukus po to (2016 m. lapkričio 7 d.) vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Šie duomenys parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti nusikaltimus vieną po kito, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos nuomonei, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios sumažinti taip pat nėra pagrindo, nes už nusikalstamą veiką paskirta bausmė švelnesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Taigi priešingai nei teigiama nuteistojo V. G. apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tinkamai įvertino apelianto asmenybę ir paskyrė jam baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę. V. G. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir bausmės paskirtį, yra teisinga, tad švelninti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.