Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus pareiškėjo A. R. prašymą dėl bankrutuojančio fizinio asmens A. R. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. R. į Šiaulių apylinkės teismą kreipėsi su prašymu fizinio asmens bankroto byloje patvirtinti patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad jis dėl amžiaus (yra 63 metų) ir kitų aplinkybių negali susirasti darbo, negauna kitų lėšų, o nustatytasis planas jam yra sunkiai pakeliamas, dėl ko tinkamai jo vykdyti neturi galimybių. Teigė, kad turėtų būti tikslinamas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas, jį sutrumpinant nuo 5 metų iki 3 metų, sumažinant kreditorių reikalavimų tenkinimą per mėnesį nuo 168,00 Eur iki 115,00 Eur ir bankroto administravimo išlaidas nuo 58,00 Eur iki 55,00 Eur.

Pareiškėjas, nesutikdamas su bankroto administratoriaus išvada bei 2017 m. gegužės 12 d. kreditorių susirinkimo sprendimu netvirtinti patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano, nurodė, kad patikslintame plane išsamiai aprašytos priežastys, dėl kurių negali būti įvykdyti kreditorių reikalavimai, nurodytos kitos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti, nustatytos bankroto administravimo išlaidos ir jų struktūra, o vykdant individualią veiklą neatsirado naujų kreditorių, kurių reikalavimus reiktų tvirtinti teisme. Kadangi patikslintas planas nebuvo patvirtintas, gindamas savo teises ir teisėtus interesus kreipiasi į teismą dėl plano pakeitimo tvirtinimo teismine tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. nutartimi nutarė pareiškėjo A. R. prašymą dėl bankrutuojančio fizinio asmens A. R. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo atmesti.

Teismas vertino, jog plano įgyvendinimo termino sutrumpinimas nuo 5 metų iki 3 metų ir kreditoriams sumokamų sumų per mėnesį sumažinimas nuo 168,00 Eur iki 115,00 Eur neleis užtikrinti bankroto proceso sąžiningumo ir maksimaliai patenkinti kreditorių interesų. Nurodė, kad bankroto procesas nėra skirtas vien tik fizinio asmens skoloms nurašyti. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgė, kad pareiškėjas iš savo gaunamų pajamų vykdo sutuoktinės prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus. Teismas vertino, jog pagal patvirtintą patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą nustatyta pareiškėjo kreditoriams per mėnesį mokėtina suma yra pakankamai minimali. Todėl, sprendė, kad pareiškėjas, taikydamas įvairias priemones, kurios leistų atstatyti jo, kaip fizinio asmens, mokumą, ir maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais, turi realias galimybes įvykdyti galiojantį kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Teismas nurodė, jog pareiškėjo paaiškinimai, kad iki šiol nevykdęs mokumo atkūrimo plano, jį patikslinus pagal pareiškėjo prašymą, pradėtų planą vykdyti, vertintini kaip deklaratyvūs. Be to, atsižvelgė į tai, kad iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos duomenų matyti, kad A. R. gauna ne tik netekto darbingumo pensiją, bet ir kitas lėšas, kurių neskiria kreditoriams. Teismas darė išvadą, kad patvirtintus pareiškėjo pateiktą patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą nebūtų pasiektas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslas. Todėl sprendė pareiškėjo A. R. prašymą atmesti. Pažymėjo, kad teismui nepatvirtinus pakeisto mokumo atkūrimo plano, fizinio asmens bankroto procesas vyksta ir fizinio asmens mokumo atkūrimas įgyvendinamas pagal anksčiau parengtą, teismo patvirtintą ir galiojantį planą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas (pareiškėjas) A. R. pateikė teismui atskirąjį skundą, juo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jo prašymą ir sutrumpinti, kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą iki 3 metų. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pastangas gauti pajamų, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus ir atstatyti, jo kaip fizinio asmens, mokumą. Teismo išvados, kad pareiškėjas nedėjo maksimalių pastangų gauti pajamų ir, kad turėjo realias galimybes įvykdyti mokumo planą, yra abstrakčios ir subjektyvios.

Teigia jog jis įrodė, kad yra registruotas Darbo biržoje, tačiau atsižvelgiant į amžių ir sveikatos būklę, jam nebuvo pasiūlytas joks tinkamas darbas. Taip pat nurodo, kad savarankiškai ieškojo darbo, tačiau dėl tų pačių priežasčių, t. y. dėl jo amžiaus ir sveikatos būklės, jam nebuvo pasiūlytas joks darbas.

Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, ką jis turėtų daryti ir kur kreiptis, kad galėtų rasti darbą. Nebuvo paaiškinta, kokias realias galimybes turėjo įvykdyti dabartinį mokumo atkūrimo planą, atsižvelgiant į tai, jog gyvena žemiau skurdo ribos (jo pensiją sudaro 131,00 Eur suma).

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „General Financing“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Kreditorių susirinkimas nepritarė bankrutuojančio fizinio asmens pateiktam patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui. Bendrovė, balsuodama prieš mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimą, pateikė pastabas dėl tokio balsavimo, nurodydama, kad mokumo atkūrimo planas po patvirtinimo jau buvo tikslinamas du kartus, tačiau taip ir nepradėtas vykdyti, bendrovė yra gavusi tik vieną įmoką (2015-10-18 78,83 Eur), pareiškėjas nevykdė ankstesniuose mokumo atkūrimo planuose numatytų mokėjimų, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar siūlomas plano projektas bus pradėtas vykdyti, be to, asmuo bankroto proceso metu įgijo naujų kreditorių, padidėjo kreditorinių reikalavimų suma, o naujai siūlomu plano projektu tik siekiama kreditorinius reikalavimus nurašyti.

Bankrutuojantis asmuo nenurodė jokių esminių priežasčių, dėl kurių turėtų būti trumpinamas jau teismo patvirtintas plano terminas. Kaip Bendrovė nurodė ir balsuodama prieš patikslinto plano tvirtinimą kreditorių susirinkime, planas jau buvo patikslintas du kartus, tačiau realiai taip ir nepradėtas vykdyti, todėl plano termino trumpinimas, be to, kreditoriams mokėtinų sumų sumažinimas nuo 168 Eur iki 115 Eur, dar labiau atitolintų teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą.

Pagal Sodros duomenis apeliantas (pareiškėjas) nebedirba nuo 2016-10-03, šiuo atveju įrodymų, patvirtinančių, jo siekį per ilgesnį nei metų laikotarpį susirasti kitą pajamų šaltinį (išskyrus darbo ieškančio asmens atmintinę) nebuvo pateikta. Be to, šiuo atveju nėra aišku, kodėl asmuo, netekęs darbo, į Darbo biržą kreipėsi tik 2017 m. vasario mėn. bei apie pasikeitusią situaciją anksčiau neinformavo kreditorių.

Apeliantas (pareiškėjas) ne tik kad nepadidino, tačiau neišlaikė ir esamų pajamų. Bendrovė per visą bankroto procesą yra gavusi tik vieną įmoką (2015-10-18 78,83 Eur), o įsiskolinimas kreditoriams pagal grafiką negali būti laikomas mažareikšmiu, ypač vertinant teismo nutartyje nurodytą aplinkybę, jog pats pareiškėjas iš savo gaunamų pajamų vykdo sutuoktinės kreditorinius įsipareigojimus. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pateiktame tvirtinti plane apskritai nenurodyta priemonių fizinio asmens mokumui atkurti (FABĮ 7 str. 1 d. 5 p.), jame nėra nustatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų, siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo.

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Mokilizingas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas (pareiškėjas) neįrodė, kad dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti daugiau pajamų kreditorių reikalavimams tenkinti, kadangi kaip ir skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pats pareiškėjas nurodė, jog iš savo gaunamų pajamų vykdo sutuoktinės prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus.

Apeliantas (pareiškėjas) 2017-04-18 fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tikslinimo dokumentuose nurodė, jog 2016 m. spalio mėn. neteko darbo ir tik 2017-02-14 kreipėsi į Darbo biržą, kaip ieškantis darbo asmuo. Toks laiko tarpas tarp netekto darbo iki kreipimosi į Darbo biržą laikytinas pernelyg ilgu, bei akivaizdžiai parodo, jog pareiškėjas nedėjo visų pastangų, kad gautų didesnes pajamas ir galėtų bent dalinai atsiskaityti su kreditoriais.

Bankroto administratorius G. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti apelianto (pareiškėjo) A. R. atskirąjį skundą ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Prašo prijungti prie bylos medžiagos Pajamų ir išlaidų ataskaitą (laikotarpis nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31) ir 2017-10-31 ataskaitą apie fizinio asmens A. R. plano vykdymo eigą, pajamas ir išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas (pareiškėjas) nevykdo Šiaulių apylinkės teismo nutartimis patvirtinto ir patikslinto fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir FABĮ 16 str. reikalavimų. Per laikotarpį nuo 2015-02-02 (pirminio plano patvirtinimo) iki 2017-10-31, įvertinus faktiškai gautas pareiškėjo pajamas, vadovaujantis FABĮ ir vykdant patvirtinto fizinio asmens mokumo atkūrimo plano reikalavimus, į depozitinę sąskaitą fizinis asmuo privalėjo ir galėjo sumokėti 2 100,55 Eur, bet faktiškai per šį laikotarpį sumokėjo tik 943,00 Eur. Pagal patvirtintą ir patikslintą fizinio asmens mokumo atkūrimo planą nuo 2015-02-02 iki 2017-10-31 buvo numatyta apmokėti kreditoriams 1837,29 Eur ir administravimo išlaidų 841,60 Eur. Iš viso 2 678,58 Eur.

Apeliantas (pareiškėjas) bankroto proceso metu įgijo naujų kreditorių, padidėjo kreditorinių reikalavimų suma, o naujai siūlomu plano tikslinimo projektu tik siekiama nurašyti kreditorinius reikalavimus ir nemokėti administravimo išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens mokumo atkūrimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcingumo, sąžiningumo principų taikymo tvirtinant ir keičiant mokumo atkūrimo planą teisinius ir faktinius aspektus ir jų vertinimą konkrečios bylos kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Vadovaujantis CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Nagrinėjamu atveju, apelianto (pareiškėjo) bankrutuojančio fizinio asmens A. R. bankroto administratorius G. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė prijungti prie bylos medžiagos Pajamų ir išlaidų ataskaitą (laikotarpis nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31) ir 2017-10-31 ataskaitą apie fizinio asmens A. R. plano vykdymo eigą, pajamas ir išlaidas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pateiktais įrodymais bankroto administratorius grindžia atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsižvelgiant į tai, kad naujai pateikti rašytiniai įrodymai apima duomenis, kurie atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, ir jų priėmimas ir vertinimas susijęs su nagrinėtais faktais ir aplinkybėmis, teismas naujus rašytinius įrodymus prideda prie bylos ir vertina juos kartu su kita bylos medžiaga.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013-11-05 dienos nutartimi fiziniam asmeniui A. R. iškėlė bankroto bylą. 2015-02-02 d., 2016-01-13 d., ir 2016-05-20 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimis buvo patvirtintas ir patikslintas bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planas ir mokėjimo kreditoriams grafikas bei sumos, mokėtinos per mėnesį kreditoriams bei administravimo išlaidos. Patikslintame plane nustatyta ta pati – 5-erių metų plano įgyvendinimo trukmė ir sąlygos – kreditoriams mokėti po 168,00 Eurus, o administratoriui po 58 Eurus per mėnesį. 2016-02-02 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atstatydintas bankrutuojančio fizinio asmens bankroto administratorius O. P. ir administratoriumi paskirtas G. M.. 2016-03-25 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi patvirtinti patikslinti bankrutuojančio fizinio asmens kreditoriniai reikalavimai 8 970,70 Eur sumai. 2017 m. gegužės 12 d. kreditorių susirinkimo sprendimu nutarta netvirtinti patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano. Apeliantas (pareiškėjas) 2017 m. gegužės 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu teismine tvarka patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą fizinio asmens bankroto byloje Nr. 2FB-24-776/2015.

Šiaulių apylinkės teismo 2017-10-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-7656-776/2017 atsisakyta tenkinti fizinio asmens prašymą patvirtinti patikslintą fizinio asmens mokumo atkūrimo planą 3 metų laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog patvirtintus pareiškėjo pateiktą patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą nebūtų pasiektas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslas, todėl pareiškėjo (bankrutuojančio fizinio asmens) A. R. prašymą atmetė. Pažymėjo, kad teismui nepatvirtinus pakeisto mokumo atkūrimo plano, fizinio asmens bankroto procesas vyksta ir fizinio asmens mokumo atkūrimas įgyvendinamas pagal anksčiau parengtą, teismo patvirtintą ir galiojantį planą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko išsamų byloje pateiktų aplinkybių vertinimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymėtina, kad vertinant teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinių santykių turinį ir prigimtį, reikšminga tai, jog Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ar kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų maksimalų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (LR FAB įstatymo 1 str.). Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas išsiaiškinti ar pareiškėjas elgiasi sąžiningai, ar deda visas pastangas atsiskaityti su kreditoriais, ar laikomasi proporcingumo principo reikalavimo.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankrutuojantis fizinis asmuo, siekiantis plano pakeitimo (jo įgyvendinimo trukmės sutrumpinimo ar įmokų sumažinimo), privalo įrodyti, kad ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, kad yra sąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-969/2017).

Bylos duomenys anaiptol to nepatvirtina. Apeliantas (pareiškėjas) A. R. nebedirba jau nuo 2016-10-03, o netekęs darbo į Darbo biržą kreipėsi tik 2017 m. vasario mėn., taigi praėjus bene penkiems mėnesiams po atleidimo iš darbo. Pateikti duomenys, kad apeliantas (pareiškėjas) šiuo metu yra registruotas Darbo biržoje ir savarankiškai ieško darbo, o darbo pasiūlymo negauna dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog apeliantas dėjo ir deda maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas turi galimybę persikvalifikuoti, vykdyti individualią veiklą ar panaudoti kitas priemones, kurios leistų vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, o ne pasyviai laukti kada bus pasiūlytas darbas.

Iš bankroto administratoriaus pateiktos, bankrutuojančio fizinio asmens A. R. pajamų ir išlaidų ataskaitos, laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, matyti, kad apmokėta į depozitinę sąskaitą pagal patvirtintą fizinio asmens mokumo atkūrimo planą – 573,00 Eur. Lėšų suma kiekviena mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtinta – 202,73 Eur. Iš viso šiuo laikotarpiu leista naudoti 2 447,25 Eur. Nurodytu laikotarpiu mokėtojo gautos pajamos sudaro – 3 749,95 Eur. Iš pateiktų duomenų matyti, jog apeliantas nurodytu laikotarpiu galėjo į depozitinę sąskaitą apmokėti plano vykdymui 1 302,70 Eur, bet faktiškai apmokėjo tik 573,00 Eur.

Laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 apelianto pajamos buvo 2 714,45 Eur; į depozitinę sąskaitą apmokėta – 370,00 Eur, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. nutartimis leistina naudoti asmeniniams poreikiams suma laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 sudarė – 1 985,45 Eur. Taigi, nurodytu laikotarpiu apeliantas į depozitinę sąskaitą galėjo perversti 726,00 Eur, bet apmokėjo tik 370,00 Eur.

Laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-10-31 apelianto gautos pajamos sudarė – 2 146,86 Eur; į depozitinę sąskaitą apmokėta – 0,00 Eur, o leistina naudoti suma asmeniniams poreikiams nurodytu laikotarpiu sudarė – 2 075,00 Eur. Iš šių duomenų matyti, jog apeliantas nurodytu laikotarpiu į depozitinę sąskaitą galėjo pervesti 71,85 Eur, tačiau apmokėjo 0,00 Eur. Taigi, apelianto atskirojo skundo teiginys, jog jis neturi realių galimybių vykdyti dabartinį fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, nes gauna mažas pajamas, yra visiškai nepagrįstas.

Pasikartojant primintina, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju aplinkybių, jog apeliantas deda maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, nėra nustatyta, todėl siekiant subalansuoti apelianto ir visų kreditorių interesus, yra pagrindas palikti galioti nustatytą ilgesnę bankroto proceso trukmę, siekiant užtikrinti paties proceso sąžiningumą bei kreditorių reikalavimų maksimalų patenkinimą.

Lietuvos Respublikos FAB įstatymo naujos redakcijos 7 straipsnio 5 d. numato, kad fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo įsigaliojimo dienos turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę, tačiau ši naujosios redakcijos nuostata netaikoma automatiškai ir privalomai. Tokia išvada darytina iš visų naujos redakcijos FAB įstatymo normų tarpusavio sąveikos ir oficialaus įstatymo aiškinimo, kur akcentuojama ne pareiga keisti plano įgyvendinimo trukmę, bet galimybė, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir reikšmingus faktus, leidžiančius teismui padaryti išvadą, kad tokiu keitimu nebus pažeistas teisėtų kreditorių lūkesčių principas, bus užtikrinta maksimali skolininko ir jo kreditorių pagrįstų ir sąžiningų interesų pusiausvyra.

Esant anksčiau nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto (pareiškėjo) A. R. prašymą patvirtinti pateiktą patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektą ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.