Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-3806-776/2018, kuria buvo nutraukta fizinio asmens A. R. bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2013-11-05 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. R. buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, 2015-02-02 buvo patvirtintas A. R. mokumo atkūrimo planas. Bankrutuojančio fizinio asmens A. R. bankroto administratorius G. M. 2018-02-19 pateikė prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (LR FABĮ) 10 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punkte nustatytais pagrindais. Bankroto administratorius nurodė, kad A. R. nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio visiškai nevykdo jokių mokėjimų į depozitinę sąskaitą, neteikia bankroto administratoriui dokumentų apie gaunamas pajamas ir išlaidas. Bankroto administratorius nurodė, kad A. R. iš gautų pajamų apmokėjo tik 44% sumos, kurią privalėjo ir galėjo apmokėti pagal gautas pajamas, teigė, kad bankroto procesas nebus rezultatyvus, neužtikrins kreditorių interesų, bus pažeista skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra. A. R. bankroto administratorius patvirtino, jog bankrutuojančio fizinio asmens kreditoriai laikosi pozicijos, kad bankroto byla turėtų būti nutraukta.

Bankrutuojantis fizinis asmuo A. R. teismo posėdžio metu prašė bankroto administratoriaus prašymo netenkinti, nurodė, kad mokumo atkūrimo plano nevykdė dėl to, kad neturėjo pajamų, nepateikė bankroto administratoriui dokumentų, nes buvo apvogtas jo automobilis, kuriame buvo jo dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą tenkino ir nutraukė bankrutuojančio fizinio asmens A. R. bankroto bylą. Teismas nustatė, kad A. R. 2015 m. gavo 3 749,95 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 2 447,25 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 1 302,75 Eur, tačiau pervedė tik 573 Eur, 2016 m. gavo 2 714,45 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 1 985,45 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 729 Eur, tačiau pervedė tik 370 Eur, 2017 m. gavo 2 627,80 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 2 490 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 137,80 Eur, tačiau į depozitinę sąskaitą nieko nepervedė. Teismas sprendė, kad iš šių duomenų akivaizdu, kad bankrutuojantis fizinis asmuo A. R. nuslėpė lėšas, didesnes už vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį. Teismas sprendė, kad A. R. veiksmai vertintini kaip pareigų, nustatytų LR FABĮ, pažeidimas, o tai leidžia manyti, kad A. R. bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių pusiausvyra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas bankrutuojantis fizinis asmuo A. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-3806-776/2018. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Bankroto administratoriaus pateikti fizinio asmens gautų lėšų ir jų panaudojimo apskaitos duomenys tėra statistiniai duomenys, parodantys, kiek lėšų pareiškėjas gavo, kiek išleido ir kiek pervedė bankroto administratoriui. Tačiau pareiškėjas nuo bankroto administratoriaus nieko neslėpė ir bankroto administratorius teismui nepateikė jokių įrodymų, kad A. R. nuslėpė gautas lėšas ar kitą turtą. Dokumentų nepateikimas nesudaro pagrindo nutraukti bankroto bylą.Teismas pareiškėjo pajamų nuslėpimą bankroto įstatymo prasme vertino ir kaip kitų bankroto įstatymo reikalavimų nevykdymą, o tai yra nesąžininga. Pareiškėjas į bankroto administratoriaus reikalavimus nereagavo dėl savo sunkios materialinės padėties.Teismo prielaida, kad pareiškėjo bankroto procesas bus nerezultatyvus jo nenutraukus, yra nepagrįsta, nes planas, nors ir lėtai, tačiau yra vykdomas. Nutraukti bankroto bylą būtų nenaudinga nei kreditoriams, nei pareiškėjui.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorius G. M. prašo atmesti 2018-05-08 fizinio asmens A. R. atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, o 2018-05-02 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-3806-776/2018 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:A. R. bankroto administratoriui dokumentų, patvirtinančių fizinio asmens gautas pajamas ir išlaidas, sąskaitų išrašų ir kitų dokumentų neteikė nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio, taip pat A. R. nereagavo į bankroto administratoriaus 2017-12-12 rašytinį prašymą pateikti prašomą informaciją ir (ar) dokumentus. Taip A. R. nevykdė LR FABĮ numatytų pareigų ir neteikė informacijos apie gaunamas pajamas.Pagal fizinių asmenų bankroto įstatymą pirmiausia pats fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas, numatytas LR FABĮ. A. R. sąmoningai nesilaiko savo mokumo atkūrimo plano ir nevykdo LR FABĮ reikalavimų.Bankrutuojantis asmuo A. R. nepagrįstai teigia, kad atlieka mokėjimus į depozitinę sąskaitą, nors mokėjimų neatliko jau nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio, o 150 Eur pervedė tik prieš teismo posėdį.A. R. sąmoningai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, nededa pastangų gauti lėšų ir padengti nors dalį skolų, siekia išvengti savo mokumo atkūrimo, nevykdo LR FABĮ nustatyto reikalavimo būti aktyviam, sąžiningai naudotis suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas ir nesiekia maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo.Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius UAB „General Financing“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2018-05-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-3806-776/2018 palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:A. R. nuolat gavo pajamas, tačiau į depozitinę sąskaitą jau nuo 2016 m. neatliko jokių mokėjimų, neteikė dokumentų apie išlaidas ir pajamas, gautas iš individualios veiklos.Pareiga periodiškai teikti informaciją apie gaunamas pajamas bankroto administratoriui tenka būtent bankrutuojančiam asmeniui.A. R. nedėjo jokių pastangų, kad atkurtų savo mokumą, nedidino savo pajamų, siekdamas patenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat ilgą laiką kreditorių reikalavimų tenkinimui neskyrė nei dalies savo gaunamų pajamų.Bankroto proceso efektyvumas iš esmės priklauso nuo paties bankrutuojančio asmens iniciatyvumo, noro atkurti savo mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą bei pasiekti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. A. R. pasyvumas ir nebendradarbiavimas itin apsunkina bankroto procesą, jis nevykdo bankrutuojančio asmens pareigų, taip pažeidžiama bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutraukta fizinio asmens A. R. bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas A. R. apeliacinės instancijos teismui pateikia rašytinius įrodymus –Neįgaliojo pažymėjimą, patvirtinantį, kad jam 2018-06-04 neterminuotai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą nuo 2018-06-04 skirti A. R. 189,82 Eur senatvės pensiją, 2018-05-18 sąskaitą faktūrą, patvirtinančią, kad už transporto paslaugas UAB „Euromonta“ apeliantui turi sumokėti 150 Eur. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai sudaro pakankamą pagrindą atitinkamoms išvadoms, patikrinus skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, padaryti, todėl teismas atsisako priimti apelianto A. R. apeliaciniam teismui pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).Byloje nustatyta, kad 2013-11-05 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. R. buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, 2015-02-02 buvo patvirtintas A. R. mokumo atkūrimo planas. Bankrutuojančio fizinio asmens A. R. bankroto administratorius G. M. pateikė 2018-02-19 prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo nurodydamas, kad A. R. nevykdė mokumo atkūrimo plano, nuslėpė savo gaunamas pajamas, nevykdė bankroto administratoriaus nurodymų, neteikė bankroto administratoriui jo prašomos informacijos ir dokumentų. Pirmosios instancijos teismas tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir nutraukė A. R. bankroto bylą. Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo nutartimi ir nurodo, kad bankroto bylos nutraukimas neatitinka nei jo, nei kreditorių interesų.Pareiškėjas A. R. atskiruoju skundu nurodo, kad jis nuo bankroto administratoriaus nieko neslėpė ir bankroto administratorius teismui nepateikė jokių įrodymų, kad A. R. nuslėpė gautas lėšas ar kitą turtą. Su tokiu pareiškėjo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.LR FABĮ 1 straipsnyje yra įtvirtintas FABĮ tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Taigi FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus ne tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje, kurioje pagal įstatymą asmens sąžiningumas yra būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga, bet ir viso bankroto proceso metu. Tas pats laiko atžvilgiu pasakytina ir apie bankrutuojančio asmens ir kreditorių bendradarbiavimo, interesų derinimo principų taikymą. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas negali būti rezultatyvus, nėra užtikrinamas kreditorių interesų gynimas, kartu pažeidžiama skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Tai reiškia, kad, sprendžiant bet kokius fizinio asmens bankroto proceso metu kilusius klausimus, priskirtus teismo kompetencijai, turi būti taikomos taisyklės dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo vertinimo, skolininko ir kreditorių interesų balanso išlaikymo ir kt.FABĮ 10 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. R. 2015 m. gavo 3 749,95 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 2 447,25 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 1 302,75 Eur, tačiau pervedė tik 573 Eur (Fizinio asmens A. R. pajamų ir išlaidų ataskaita nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31), 2016 m. gavo 2 714,45 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 1 985,45 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 729 Eur, tačiau pervedė tik 370 Eur (Fizinio asmens A. R. pajamų ir išlaidų ataskaita nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31), 2017 m. gavo 2 627,80 Eur pajamų, pagal mokumo atkūrimo planą galėjo išleisti 2 490 Eur, o į depozitinę sąskaitą turėjo pervesti 137,80 Eur, tačiau į depozitinę sąskaitą nieko nepervedė. FABĮ 16 str. 5 punkte nurodyta, kad fizinis asmuo bankroto metu privalo nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. R. nevykdė savo pareigos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti, nors tokių pajamų turėjo. FABĮ 16 str. 12, 13 punktuose numatyta, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu privalo tinkamai įgyvendinti plane numatytas priemones ir (ar) vykdyti jame numatytą veiklą; bendradarbiauti su bankroto administratoriumi, organizuojant bankroto procedūras, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. R. tokių savo pareigų nevykdė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nuslėpė pajamas, viršijančias jo būtinųjų poreikių tenkinimui nustatytą sumą, ir šių lėšų nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio nepervedė į depozitinę sąskaitą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, įvertinus jo faktiškai gautas pajamas ir mokumo atkūrimo plano reikalavimus, į depozitinę sąskaitą turėjo sumokėti 2 169,55 Eur, tačiau sumokėjo tik 943,00 Eur, taip pažeisdamas FABĮ 16 str. 5 p. įtvirtintą pareigą nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos pervesti lėšas į depozitinę sąskaitą kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms mokėti plane nustatyta tvarka.Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentu, kad teismas pareiškėjo pajamų nuslėpimą bankroto įstatymo prasme vertino ir kaip kitų bankroto įstatymo reikalavimų nevykdymą. Kaip minėta, A. R. nevykdė savo, kaip bankrutuojančio fizinio asmens, pareigų, įtvirtintų FABĮ 16 str., taip pat nevykdė savo mokumo atkūrimo plano reikalavimų. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad mokumo atkūrimo planas buvo vykdomas ir pinigai administratoriui yra pervedami, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015-2017 metais turėjo pajamų, tačiau nesilaikė mokumo atkūrimo plano, o nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio jis apskritai neatliko jokių pavedimų į depozitinę sąskaitą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2018-04-17 ir 2018-04-24 atliko atitinkamai 100 Eur ir 50 Eur mokėjimus į depozitinę sąskaitą, tačiau, Kaip minėta, Fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo sąžiningų šio asmens pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas A. R. nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, neteikė jam duomenų, susijusių su bankroto procesu, nuslėpė gaunamas pajamas, jų nepervedė į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą, dėl ko nebuvo tenkinami kreditorių reikalavimai. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad net raginamas pareiškėjas vengė bendradarbiauti su bankroto administratoriumi taip nevykdydamas pareigų, įtvirtintų FABĮ 16 str. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su ginčijamame sprendime išdėstyta išvada, kad dėl byloje nustatytų aplinkybių A. R. bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su bankroto bylos nutraukimu, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.