- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-194-262/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33884-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- AB „BnP Finance“
- Atsakovas
- L. F.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovei L. F. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu priteisti iš atsakovo 115,85 Eur negrąžintą kreditą, 12,45 Eur kredito mokestį, 454,56 Eur palūkanas, 11,55 Eur netesybas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2012 m. vasario 28 d. vartojimo kredito davėjas UAB „Finverta“ su atsakove sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią suteikė atsakovei 115,85 Eur kreditą 30 dienų terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą bei kredito mokestį. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo buvo sudaryta Reikalavimo perdavimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Atsakovė savo prisiimtų pagal sutartį įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, dėl ko buvo raginama vykdyti turimas pareigas, tačiau į siųstą raginimą atsakovei nereaguojant, ieškovas vienašališkai sutartį nutraukė.
2. Atsakovė nustatytu laiku atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimu už akių ieškinys buvo patenkintas iš dalies: iš atsakovės ieškovui priteista 115,85 Eur negrąžinto kredito, 12,45 Eur kredito mokesčio, 63,43 Eur palūkanų, 11,55 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (203,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2017 m. rugsėjo 19 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 136 Eur (vieno šimto trisdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų; kita ieškinio dalis atmesta.
4. Teismas nurodė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Atsakovė yra vartotoja, ji sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir formuojamą teismų praktiką, prašomos priteisti palūkanos mažintinos iki 0,05 procento per dieną dydžio, kuris sudaro 18,25 procento dydį per metus (0,05 procento x 365 dienos) (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 130,79 procentų dydžio sutartines palūkanas už 1095 dienas tenkintinas iš dalies ir ieškovui iš atsakovės priteistinos 18,25 procento dydžio sutartinės palūkanos už negrąžintą 115,85 Eur kredito sumą, viso 63,43 Eur, o likusi ieškovo reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmestina.
III. Apeliacinio skundo argumentai
5. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti ieškovui iš atsakovės 369,03 Eur mokėjimo palūkanų; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
6. Nurodė, kad jis sutinka, jog Sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtinta 246,35 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma viršija Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 21 str. 2 d. reikalavimus, ir mano, jog teismas turėjo teisę bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sumažinti nuo 246,35 proc. iki 200 proc., t. y., teismas turėjo teisę sumažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą 18,82 proc. ((46,35 proc. x 100 proc.) / 246,35 proc.= 18,82 proc.). Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo teisę proporcingai mažinti metinę palūkanų normą nuo 130,79 proc. iki 106,18 proc. ((130,79 proc. x 81,18 proc.) /100 proc.= 106,18 proc.), tačiau teismas metinę palūkanų normą nepagrįstai sumažino iki 18,25 proc. Apeliantas pažymi, jog net šiuo metu galiojančio LR VKĮ 21 str. 2 d. numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka LR VKĮ 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Taigi, teismas pažeidė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas pirmos instancijos teismo sprendimui pakeisti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
7. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
8. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
9. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistinas palūkanas. Su ieškovo išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė yra silpnesnioji sutartinių santykių šalis – vartotoja, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai atsižvelgė į jos teisių gynybą. Pažymėtina, kad tiek pradinis kreditorius UAB „Finverta“, tiek reikalavimą iš jo perėmęs ieškovas AB „BnP Finance“ yra juridiniai asmenys, kurių veikla apima paskolų suteikimą bei jų išieškojimą. Taigi, UAB „Finverta“ bei AB „BnP Finance“ yra savo srities profesionalai, jie turi gerokai didesnius finansinius ir žmogiškuosius išteklius (gali samdytis teisininkus, kreiptis pagalbos į advokatus) ginti savo pažeistas teises. Be to, minėtiems asmenims, kaip verslininkams yra keliami didesni atsakingumo bei rūpestingumo reikalavimai.
11. Paskolas suteikę bei reikalavimus į jas perėmę asmenys, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, turėtų būti suinteresuoti, kad sutartis būtų įvykdyta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tačiau iš šios bylos medžiagos matyti, kad kreditą suteikęs UAB „Finverta“ elgėsi neatsakingai, nesiėmė visų priemonių, kad atsakovė per kiek įmanoma trupesnį laiką, grąžintų jam suteiktą paskolą. T. y. šalys 2012-02-28 sudarė vartojimo kredito sutartį, o atsakovui suteikta paskola turėjo būti grąžinta per 30 dienų, tačiau pradinis kreditorius tik po beveik po penkerių metų – 2017 m. vasario 13 d. perleido reikalavimą ieškovui. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. (pasibaigus kredito grąžinimo terminui) iki 2017 m. vasario 13 d. pradinis kreditorius UAB „Finverta“ būtų ėmęsis visų tinkamų priemonių skolai išieškoti.
12. Pažymėtina, kad kuo ilgiau asmuo delsia išsireikalauti skolą iš skolininko, tuo didėja rizika, kad skola gali būti negrąžinta, nes skolininkas gali netekti turto, mirti, paskolinti pinigai gali nuvertėti dėl infliacijos ir kt. Tačiau toks kreditoriaus delsimas suteikia ir neigiamas pasekmes skolininkui – kaupiasi palūkanos (delspinigiai) už negrąžintą paskolą. Kadangi asmuo suteikęs atsakovui kreditą (kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai) UAB „Finverta“ beveik penkerius metus nesiėmė visų būtinų priemonių kreditui iš atsakovo atgauti, dėl to negali nukentėti silpnesnioji sutartinių santykių šalis – atsakovė. T. y. atsakovas neturi būti įpareigotas mokėti protingumo principus viršijančių palūkanų. Ieškovas AB „BnP Finance“ kaip pradinio kreditoriaus UAB „Finverta“ teisių perėmėjas, turi prisiimti ir neigiamus UAB „Finverta“ pasyvumo (delsimo kreiptis dėl paskolos išieškojimo) padarinius – negauti reikalaujamo dydžio palūkanų už visą pradelstą laikotarpį.
13. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino ieškovui priteistinų palūkanų dydį. Nepriteisus visų reikalaujamų palūkanų, taip pat nebuvo pagrindo priteisti ir visų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.