Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Gražio, Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. gynėjos advokatės Gražinos Mauručaitienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. balandžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 15 d.

Kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš T. Š. priteista 18 500 Eur gydymo išlaidų.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys atmestas.

Iš nuteistojo T. Š. išieškota 1 000 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajam M. M. atstovo pagalbai apmokėti.

T. Š. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2022 m. balandžio 9 d., apie 1 val. 46 min., viešoje vietoje – lošimo automatų salone, priklausančiame UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, matant kitiems asmenims, dėl neaiškios, menkavertės dingsties tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė M. M. į galvą – veidą, nuo to jis prarado pusiausvyrą ir krito aukštielninkas ant lošimų automatų salono grindų. M. M. padarytas stiprus galvos sumušimas su dešinio smilkinkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju dangalu dešiniame pusrutulyje, suspaudžiančiu galvos smegenis, dešinės smilkininės galvos smegenų skilties sumušimu, dėl galvos smegenų sumušimo sukėlęs gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą (5 balai pagal GKS), tai, remiantis 2003 m. gegužės 23 d. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.2, 6.6.4, ir 6.6.15 punktais, yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip T. Š. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė M. M. sveikatą. Ši T. Š. veika kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl T. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

7. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji T. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. Š. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

14. Baudžiamajame įstatyme numatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (BK 14 straipsnis). BK 15 straipsnyje apibrėžtas tyčios turinys, nustatant dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmens, padariusio nusikaltimą, į kurio sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jis numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginei ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. BK 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2009 ir kt.).

15. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnyje ir 137 straipsnyje nustatytų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje aiškinama, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-46-895/2015, 2K-322-511/2016, 2K-55-719/2022).???

16. Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami kriterijai, apibūdinantys tiesioginę neapibrėžtą tyčią. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau jų nedetalizuoja. Tais atvejais, kai kaltininkas nurodo, kad padarinių nenorėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neišvengiamas arba labai tikėtinas, tačiau kaltininkas jų nedetalizavo, yra tiesioginė neapibrėžta tyčia. Nagrinėjamu atveju T. Š., smūgiuodamas M. M., suprato, kad savo veika gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokia išvada padaryta, įvertinus T. Š. veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus, netikėtas, T. Š. smūgiavo M. M. po žodinio konflikto, kol šis bendravo su G. K.), būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį ir vietą (nors nukentėjusiajam suduotas tik vienas smūgis, tačiau smūgis buvo stiprus, suduotas į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, smūgis suduotas neblaiviam asmeniui, kuris nuo smūgio griuvo bei trenkėsi galva į grindis, taip M. M. buvo padaryta sunki galvos trauma), taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastį (veiksmai nutrūko, nes M. M. nugriuvo ir neteko sąmonės), elgesį po smurto panaudojimo (pamatęs nugriuvusį ir galva į grindis atsitrenkusį nukentėjusįjį, kuris prarado sąmonę, T. Š., nors iš įvykio vietos nepasišalino, tačiau juo tinkamai nesirūpino (tampė už drabužių, plekšnojo per veidą), greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, tai padarė lošimo namų administratorė E. B.). Be to, T. Š. anksčiau buvo teistas už analogiško pobūdžio veiką, kurią padarė tuose pačiuose lošimo namuose, kai smurtaudamas prieš kitą asmenį sunkiai sutrikdė jam sveikatą, todėl nuteistasis turėjo vengti panašių konfliktinių situacijų, tačiau iš savo neteisėto praeities elgesio nepasimokė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad T. Š., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, nesuvokė, kad, smūgiuodamas kumščiu į galvą M. M., kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju T. Š. veikė neatsargiai ir kvalifikuoti jo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

17. Skunde bandoma perkelti atsakomybę už kilusius sunkius padarinius pačiam nukentėjusiajam M. M., teigiant, kad šis įvykio metu buvo neblaivus ir todėl po smūgio prarado pusiausvyrą ir nugriuvęs sunkiai susižalojo. Šis argumentas nepagrįstas. Įvykio metu būdamas blaivus (neblaivumas nenustatytas) T. Š. buvo pranašesnis už akivaizdžiai neblaivų nukentėjusįjį ir suprato, kad, suduodant smūgį į galvą, gali būti patiriamos įvairaus pobūdžio traumos ir sužalojimai, o smūgį suduodant neblaiviam asmeniui sunkių padarinių rizika tik didesnė, tačiau tai suvokdamas vis tiek elgėsi neteisėtai ir panaudojo smurtą. T. Š. suduotas smūgis, o ne nukentėjusiojo neblaivumas, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, kai M. M. griuvo ant grindų ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

18. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sunkius padarinius sukėlusią T. Š. veiką, t. y. smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, suduotą viešoje vietoje ir dėl menkavertės dingsties, įvertino kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį ar 137 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

19. Skunde nesutinkama su T. Š. paskirta bausme ir argumentuojama, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti T. Š. BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas bei paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta bausmė. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija.

20. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę sugriežtina ar sušvelnina, jei žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę.

22. Skirdamas bausmę nuteistajam T. Š., pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų. Nusikalstama veika baigta ir padaryta veikiant tyčia. T. Š. baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). T. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas atsižvelgė į T. Š. asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei jį charakterizuojančius duomenis – teistas, teistumas neišnykęs, administracine tvarka nebaustas, vedęs, dirba, mokosi, charakterizuojamas teigiamai. Parinkdamas bausmės rūšį už labai sunkų nusikaltimą, teismas įvertino, kad įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, todėl, vadovaudamasis įstatymu, būtent tokią bausmės rūšį ir parinko. Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į minėtas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį, T. Š. asmenybę (ankstesnį teistumą) ir už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė bausmę, kurios dydį (2 metai laisvės atėmimo) parinko lygų sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytu reguliavimu.

23. Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta, T. Š. paskyrus švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad paprastai švelnesnė bausmė, nei numatyta įstatyme, skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnės bausmės, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

24. BK 62 straipsnyje nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme. Pagal baudžiamąjį įstatymą švelnesnės bausmės, negu numatyta įstatyme, paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga.

24.1. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šioje byloje T. Š., nors dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino padarytą žalą, tačiau pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką. Todėl nėra visų BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų ir taikyti šios dalies nuostatų nėra teisinio pagrindo.

24.2. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme, gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytos dvi T. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atlyginta ir pašalinta turtinė žala, tačiau nenustatyta nė vienos iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Skunde teigiama, kad T. Š. išlaiko šeimą – du mažamečius vaikus, sutuoktinę V. Š. bei neįgalią močiutę A. I. Š., tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad šių šeimos narių nebūtų kam prižiūrėti dėl T. Š. paskirtos įstatyme numatytos bausmės. Iš byloje pateiktų T. Š. vaikų gimimo liudijimo matyti, kad mažamečiai vaikai turi motiną. Byloje nebuvo užfiksuota, kad vaikai gyventų išimtinai tik su tėvu (T. Š.) ir šis vienintelis prižiūrėtų savo vaikus. Byloje pateiktame Skuodo socialinių paslaugų šeimai centro rašte nurodyta, kad A. I. Š. yra teikiamos socialinės priežiūros (pagalbos į namus) paslaugos iki 4 val. per savaitę darbo dienomis (didesnių paslaugų iki 10 val. per savaitę paslaugų gavėja nepageidauja), kitu laiku ją prižiūri anūkas T. Š.. A. I. Š. sutrikusios kognityvinės veiklos, orientacija, dėmesys, pablogėjusi atmintis, negeba savarankiškai apsitarnauti, reikalinga kito asmens pagalba ilgesnį laiką. T. Š. kasdien prižiūri močiutę, aprūpina karštu maistu, primena išgerti vaistus ir teikia kitą reikalingą pagalbą (t. 3, b. l. 115). Teisėjų kolegijos vertinimu šeimos centro raštas leidžia daryti išvadą, kad T. Š. teikia reikšmingą pagalbą savo močiutei, tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kad T. Š. vienintelis rūpinasi savo neįgalia močiute ir be jo daugiau nėra kam ją prižiūrėti. Be to, šeimos centro rašte nurodytos A. I. Š. reikalingos nuolatinės pagalbos pobūdis neatitinka priežiūros, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte, požymio. Todėl šiuo atveju pagrįstai nebuvo nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu nuteistajam būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas ir švelninti paskirtą bausmę.

25. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Nagrinėjamu atveju nei apygardos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti laikomos išskirtinėmis ir nesudaro pagrindo T. Š. sušvelninti paskirtą bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

26. Skunde akcentuojama T. Š. teigiama asmenybė bei charakteristika, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos apygardos teismo skiriant nuteistajam minimalų sankcijoje numatytos bausmės dydį. Nuteistojo socialiniai ryšiai, taip pat tai, kad nuteistasis dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajam atlygino visą žalą bei dalį žalos Valstybinei ligonių kasai sužaloto nukentėjusiojo gydymo išlaidų, vertintini teigiamai, bet neleidžia daryti išvados, kad T. Š. asmenybės pavojingumas yra žymiai mažesnis, o BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės taikymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir būtų neproporcingas nuteistojo įvykdytam nusikaltimui, jo asmenybei, kitoms bylos aplinkybėms. Aplinkybė, kad jis yra dviejų mažamečių vaikų tėvas ir rūpinasi savo močiute, jo išskirtinai teigiamai necharakterizuoja. Tai, kad nuteistajam paskirta bausmė sukels neigiamas pasekmes ne tik jam, bet ir jo šeimai, yra tiesioginis T. Š. neteisėto elgesio rezultatas. T. Š. ar jo šeimos patiriami nepatogumai dėl jam skirtos laisvės atėmimo bausmės negali būti laikomi išimtine priežastimi švelninti paskirtą bausmę.

27. Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į ankstesnį T. Š. teistumą, kuris skiriant bausmę turėjo reikšmingos įtakos. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021 m. kovo 19 d. teismo nuosprendžiu T. Š. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, taikyta švelnesnė nei BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė ir paskirta 5 000 Eur bauda. Tačiau ši bausmė neturėjo teigiamo poveikio T. Š., nes jis padarė naują iš esmės analogišką nusikalstamą veiką, turėdamas neišnykusį teistumą. Šios nustatytos aplinkybės rodo neigiamą nuteistojo T. Š. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jo paties vertybines orientacijas, o būtent, kad jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja. Kadangi ankstesnė bausmė neturėjo T. Š. reikšmingos teigiamos įtakos, teismas, siekdamas parinkti tinkamas baudžiamosios atsakomybės priemones, pagrįstai T. Š. skyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Mažinti šios bausmės, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nėra jokio pagrindo.

28. Skunde nepagrįstai ginčijamas teismo motyvas, kad T. Š. naują nusikalstamą veiką padarė, esant neišnykusiam teistumui, nurodant, kad Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – piniginę baudą T. Š. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo atlikęs, nes bauda buvo sumokėta 2022 m. rugpjūčio 18 d. Nagrinėjamu atveju ypatingos reikšmės neturi skunde akcentuojama aplinkybė, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu T. Š. jau buvo atlikęs bausmę, nes baudžiamosios atsakomybės vertinimui įtakos turi tik tos T. Š. charakterizuojančios aplinkybės, kurios buvo veikos padarymo metu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad veikos padarymo metu – 2022 m. balandžio 9 d., T. Š. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dar nebuvo atlikęs, nes paskirtą baudą sumokėjo tik 2022 m. rugpjūčio 18 d. Šiuo atveju aktualiame (T. Š. buvo nuteistas už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkiems nusikaltimams pagal BK 11 straipsnio 5 dalį) BK 97 straipsnio 2 dalies 3 punkto b) papunktyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021 m. kovo 19 d. teismo nuosprendyje buvo nurodyta, kad paskirtą baudą T. Š. savanoriškai turi sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. T. Š. teistumas pagal Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2021 m. kovo 19 d. nuosprendį buvo skaičiuojamas bausmės atlikimo laikotarpiu (18 mėnesių baudai sumokėti) ir būtų skaičiuojamas dar 5 metus po bausmės atlikimo (baudos sumokėjimo), tačiau T. Š. padarė naują nusikalstamą veiką ir teistumo išnykimo eiga nutrūko. Taigi veikos padarymo metu – 2022 m. balandžio 9 d. T. Š. turėjo ne tik neišnykusį teistumą, bet ir būdamas neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naują nusikalstamą veiką (kadangi paskirtą baudą sumokėjo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, juo skiriant bausmę, BK 64 straipsnio nuostatos pagrįstai netaikytos).

29. Visi šie motyvai duoda pagrindą išvadai, kad T. Š. paskirta teisinga bausmė, kuri yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją mažinti ar kitaip švelninti nuteistojo teisinę padėtį nėra įstatyme numatytų sąlygų ir teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. Š. gynėjos advokatės Gražinos Mauručaitienės apeliacinį skundą atmesti.