Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. R. (J. R.) ieškinį atsakovams antstolei I. B. ir „BTA Incurance Company“ SE dėl pažeistų teisių atkūrimo, antstolės veiksmų (neveikimo) atsiradusios žalos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl antstolės veiksmų neteisėtumo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

2) panaikinti atsakovės I. B. 2007 m. gegužės 28 d. patvarkymą „Dėl vykdomojo dokumento grąžinimo“ vykdomojoje byloje Nr.0011/07/00582;

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne ginčo teisenos, o ypatingosios teisenos tvarka. Procesinės normos pažeidimas, dėl kurio neteisingai išspręsta byla, yra pagrindas išspręsti ginčą iš esmės (CPK 329 str. 1 d.).

5. Teismo sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Ieškinio senaties terminas neturi sudaryti sąlygų kaltiems asmenims išvengti atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

7. Tenkinus apeliacinį skundą dėl pagrindinio sprendimo, naikintinas papildomas sprendimas, kuriuo iš apelianto priteistos bylinėjimosi išlaidos.

1. Apeliantas skundžia atsakovės veiksmus praleidęs naikinamąjį terminą jiems apskųsti. Todėl byla dalyje nutraukta pagrįstai.

2. Apeliantas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos ir priežastinio ryšio. Net ir tuo atveju, jei antrinė teisinė pagalba būtų buvusi suteikta, tai apskritai nereikštų, jog apelianto reikalavimai būtų buvę pripažinti pagrįstais.

2. Bylos dalis yra nutraukta pagrįstai, nes apeliantas praleido naikinamąjį terminą antstolio veiksmams apskųsti, o žalos atlyginimo reikalavimui teismas netaikė ieškinio senaties termino..

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad sprendimas yra be motyvų.

4. Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje atsakovė nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, joje nagrinėtas ir kitas klausimas - dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Todėl apelianto teiginiai apie tos bylos sprendimo prejudiciją nagrinėjamai bylai visiškai nepagrįsti.

1. Apelianto teiginys, kad byla išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka neatitinka faktinių aplinkybių.

2. Bylos dalis yra nutraukta pagrįstai, nes apeliantas praleido naikinamąjį terminą antstolio veiksmams apskųsti. Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas, o ne dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

3. Atsakovė nebuvo bylos, nagrinėtos Kauno apygardos administraciniame teisme, dalyviu, todėl šio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimas prejudicinės galios nagrinėjamai bylai neturi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimu buvo panaikintas trečiojo asmens nagrinėjamoje byloje Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 112 ir ši tarnyba įpareigota suteikti apeliantui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje (t. 1, b.l. 98-99). Šis sprendimas įsiteisėjo 2006 m. birželio 2 d. po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Iš sprendimo turinio matyti, kad apeliantas buvo pareiškęs prašymą trečiajam asmeniui suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl skundo baudžiamojoje byloje parengimo ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl pareigūnų vilkinimo atlikti veiksmus. 2007 m. vasario 12 d. apeliantas atsakovei pateikė toje byloje 2006 m. liepos 18 d. išduotą vykdomąjį raštą (t. 1, b.l. 13). Gavęs iš atsakovės raginimą vykdyti teismo sprendimą, trečiasis asmuo 2007 m. vasario 20 d. informavo atsakovę, kad sprendimas yra įvykdytas dar 2006 m. kovo 28 d. suteikiant antrinę teisinę pagalbą apeliantui parengti pareiškimą (peticiją) Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo baudžiamojoje byloje (būtent tokio pobūdžio pagalba buvo suteikta atsižvelgiant į tai, kad jau buvo priimtas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą Nr.10-1-803-93 (02-1-070-99), jis įsigaliojo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui 2005 m. gruodžio 29 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetus skundą dėl nutarimo baudžiamąją bylą nutraukti, dėl ko baudžiamosios bylos tolesnės procedūros Lietuvoje nebegalėjo būti vykdomos). Atsižvelgiant į gautą informaciją, atsakovė priėmė ginčijamą nagrinėjamoje byloje 2007 m. gegužės 28 d. patvarkymą grąžinti vykdomąjį raštą kaip įvykdytą (t. 1, b.l. 12). Apeliantas mano, kad šis patvarkymas neteisėtas, pateiktas vykdomasis raštas turėjo ir turi būti įvykdytas, jam dėl neteisėto patvarkymo yra padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, o pirmosios instancijos teismas, pažeidęs procesines normas ir neįvertinęs visų aplinkybių, ieškinį atmetė nepagrįstai.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl procesinių normų pažeidimo

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, t.y. kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, jog teismas skundžiamame sprendime jame išdėstytais motyvais neatsakė į esminius bylos klausimus, o pats apeliantas minėtą argumentą skunde nepagrįstai sieja su ieškinio senaties termino taikymo aspektais.

Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu dėl absoliučių teismo sprendimo pagrindų egzistavimo.

Pirmiausia pažymėtina, kad CPK 443 straipsnio 1 dalis nustato, jog ypatingosios teisenos bylas (inter alia dėl antstolio veiksmų) teismas nagrinėja pagal šio CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio CPK V dalis ir kiti įstatymai. Taigi, esminės ginčo ir ypatingosios teisenų bendrosios taisyklės yra tos pačios. Todėl net ir tuo atveju, jei byla būtų išnagrinėta ne ginčo teisenos tvarka, reikėtų vertinti, kaip tai būtų susiję su teismo priimto sprendimo neteisingumu ar dalyvaujančių byloje asmenų teisių suvaržymu, nes CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, net ir konstatavus tam tikrus procesinių normų pažeidimus, tai per se nelemia sprendimo naikinimo visais atvejais, o tik tada, kai nustatomi pažeidimai sąlygoja galimai neteisingą bylos išsprendimą. Antra, iš bylos teisminio nagrinėjimo eigos apskritai nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad ši byla buvo išnagrinėta ne ginčo teisenos tvarka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, be kita ko, rėmėsi CPK normomis, reglamentuojančiomis antstolio veiksmų apskundimo tvarką ypatingosios teisenos tvarka, ir šią dalį bylos nutraukė, nereiškia, kad byla buvo nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka – teismas, remdamasis šiomis normomis, motyvavo savo sprendimą, tuo tarpu bylos nagrinėjimo eiga niekaip nepatvirtina, kad byla nebuvo nagrinėjama pagal ginčo teisenos taisykles.

Dėl paminėto nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apelianto nurodomi CPK normų pažeidimai yra padaryti ir apeliantas, kaip jis teigia, dėl jų netekęs efektyvios teisminės gynybos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio nuostatas.

Dėl atsakovės (antstolės) veiksmų apskundimo

Teismas, spręsdamas reikalavimus panaikinti atsakovės 2007 m. gegužės 28 d. patvarkymą „Dėl vykdomojo dokumento grąžinimo“ vykdomojoje byloje Nr.0011/07/00582, įpareigoti atsakovę įvykdyti 2006 m. liepos 18 d. teismo vykdomąjį raštą Nr. I-2198-14/06 ir priimti patvarkymą, įpareigojantį Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą įvykdyti 2005 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, pagrįstai nurodė, kad šiems reikalavimams pareikšti apeliantas yra praleidęs CPK 512 straipsnyje nustatytą naikinamąjį 90 dienų terminą skundui dėl atsakovės veiksmų paduoti. Su tokia teismo išvada nesutikti nėra pagrindo. Pastebėtina, kad CPK 512 straipsnio redakcija, galiojusi skundžiamų antstolės veiksmų atlikimo metu, numatė dar trumpesnį naikinamąjį terminą - ne 90, o 30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad naikinamasis terminas antstolio veiksmų apskundimui yra praleistas net ir skaičiuojant nuo teisinės pagalbos apeliantui šioje byloje suteikimo. Iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 7 d. sprendimo „Dėl 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-T-988-P-1124 papildymo“ matyti, kad apskųsti atsakovės veiksmus teisinė pagalba apeliantui buvo suteikta dar 2010 m. balandžio 12 d., o 2010 m. liepos 7 d. sprendimu ji buvo tik papildyta reikalavimui dėl žalos, atsiradusios dėl atsakovės veiksmų, atlyginimo (t. 1, b.l. 4). Tuo tarpu ieškinys, kuriuo inter alia skundžiami antstolės veiksmai pateiktas 2010 m. liepos 23 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai šiuos reikalavimus išsprendė nutraukdamas bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, t.y. dėl to, kad byla nenagrinėtina teisme, nes bylos dėl antstolio veiksmų yra nagrinėtinos teisme, tuo tarpu naikinamojo termino praleidimas būtų pagrindu pareikštų reikalavimų atmetimui, bet ne atsisakymui priimti skundą (ieškinį) CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ar bylos nutraukimui CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad abiem atvejais (tiek atmetant aptariamus reikalavimus, tiek nutraukiant dėl jų bylą) priimamas nepalankus ieškovui procesinis sprendimas, teisėjų kolegijos nuomone, šie procesiniai netikslumai esminės reikšmės neturi.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Kaip minėta, tai, jog reikalavimų dalis dėl 2007 m. gegužės 28 d. patvarkymo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovę atlikti tam tikrus veiksmus netenkinta dėl terminų praleidimo, nereiškia, kad negali būti keliamas klausimas dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovės atsakomybei atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus antstolio veiksmus (neveikimą) vykdymo procese, žalą, priežastinį neteisėtų antstolio veiksmų (neveikimo) bei patirtos žalos ryšį, antstolio kaltę (CK 6.246 – 6.249 str., 6.263 str. 1 d.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima.

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimu buvo panaikintas trečiojo asmens nagrinėjamoje byloje Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 112 ir ši tarnyba įpareigota suteikti apeliantui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Tačiau po to Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2005 m. gruodžio 29 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė skundą dėl nutarimo baudžiamąją bylą nutraukti (t. 1, b.l. 118-120). Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog neteisėtų veiksmų atsakovė neatliko, nes faktiškai apeliantui antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje buvo suteikta, ir iki 2007 m. vasario 14 d. raginimo įvykdyti sprendimą pateikimo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. kovo 28 d. jau buvo suteikusi apeliantui antrinę teisinę pagalbą, kurios turinys ir buvo susijęs su ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais, vilkinant baudžiamosios bylos Nr.10-1-803-93 (02-1-070-99) tyrimą, dėl ko pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir prašė teisinės pagalbos suteikimo apeliantas, - išnaudojus teisines galimybes Lietuvoje buvo surašyta peticija Europos Žmogaus Teisių Teismui (t. 1, b.l. 122, 124 -131). Be to, apeliantui taip pat buvo suteikta teisinė pagalba 2006 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 679/06 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės dėl baudžiamosios bylos vilkinimo (t. 1, b.l. 121), 2006 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 887/06 buvo suteikta teisinė pagalba dėl 2006 m. gegužės 10 d. prokuratūros nutarimo apskundimo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų nusikalstamų veikų atliekant ikiteisminį tyrimą (t. 1, b.l. 154, 151-153). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog trečiasis asmuo iš esmės teikė antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje nepaisant to, kad 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimas formaliai buvo neįvykdytas ir įsiteisėjo tik 2006 m. birželio 2 d. Paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, kad apelianto ginčijami atsakovės atlikti veiksmai užkirto jam kelią realizuoti teisę į antrinę teisinę pagalbą ir galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas, nesant tokių veiksmų, neturėtų pagrindo reikalauti tokio pobūdžio žalos, kurią jis nagrinėjamoje byloje nurodo kilus, t.y. nėra pagrindo pripažinti, kad žala apeliantui kilo dėl atsakovės veiksmų ir jai taikytina civilinė atsakomybė. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats apeliantas savo skunde iš esmės kvestionuoja net ne atsakovės veiksmus, o nurodo, jog trečiasis asmuo savo veiksmais neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimo, nepagrįstai inicijavo ginčus dėl atsakovės patvarkymo apskundimo, teikė neteisingą informaciją atsakovei ir, anot jo, dėl to nebuvo laiku įvykdytas minėtas sprendimas pagal išduotą vykdomąjį raštą. Negalima sutikti su apelianto teiginiu dėl nepagrįsto CPK 182 straipsnio 2 dalies netaikymo nagrinėjamoje byloje -teismas pagrįstai nurodė, kad Kauno apygardos teismo administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendime (t. 1, b.l. 28-29) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartyje (t. 1, b.l. 36-38) nebuvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovės veiksmų priimant patvarkymą grąžinti vykdomąjį raštą kaip įvykdytą, atsakovė nebuvo dalyvaujančiu šiose bylose asmeniu. Kaip matyti iš minėtų teismų procesinių dokumentų, toje byloje apskritai buvo sprendžiamas visai kito pobūdžio ginčas - dėl antrinės teisinės pagalbos (ne)suteikimo apeliantui, siekusio ją gauti antstolės veiksmų apskundimui, pagrįstumo.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju iš bylos duomenų galima daryti išvadą, jog ieškinyje nurodomos aplinkybės apskritai neteikia pagrindo manyti nei kad žalos atlyginimo klausimas yra susijęs su šioje byloje aptariamos antrinės teisinės pagalbos (ne)teikimu ar jos savalaikiškumu, nei kad tiesiogiai apeliantui būtų padaryta žala.

Ieškinyje žalos atsiradimas iš esmės siejamas su pastato Žirgo 8, Vilniuje nugriovimu vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. sausio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-135-734/2007. Tačiau iš toje byloje priimto sprendimo matyti, kad apeliantas net nebuvo tos bylos dalyvis ir nebuvo pastato savininkas - pastato savininkė ir atsakovė toje byloje buvo M. P. (t. 1, b.l. 154-157), kuriai dar 1995 m. pastatą buvo padovanojęs pats apeliantas (t. 2, b.l. 73). Iš antstolio siūlymo susimokėti vykdymo (statinio nugriovimo) išlaidas matyti, kad toje byloje jau po statinio nugriovimo tik 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi, mirus M. P., buvo pakeisti skolininkai, vienu iš jų tampant apeliantui (t. 2, b.l. 39). Šiame kontekste pastebėtina, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d., 2012 m. lapkričio 12 d. nutarčių civilinėse bylose Nr. 2SA-96-115/2011, Nr. 2SA-191-661/2012 matyti (informacinėje teismų sistemoje LITEKO), jog M. P. buvo paskyrusi testamentiniu įpėdiniu kitą asmenį – V. R.. Taigi, nėra pagrindo manyti, jog tarp aptariamos nagrinėjamoje byloje teisinės pagalbos apeliantui baudžiamojoje byloje ir civilinės bylos Nr. 2-135-734/2007 apskritai egzistuoja priežastinis ryšys atsakovės civilinei atsakomybei, nes, net ir be ginčų suteikus apelianto prašytą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, civilinės bylos Nr. 2-135-734/2007, kurioje apeliantas nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, eigai ir baigčiai tai nebūtų turėję reikšmės. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2SA-191-661/2012 Vilniaus apygardos teismas yra konstatavęs, jog „nėra nurodyta aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjų poziciją, kad į bylą turėjo būti įtrauktas J. R. <...> ir teismo sprendimas nebūtų sukūręs pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, todėl jo traukti į bylą suinteresuotu asmeniu nebuvo pagrindo.“

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai išnagrinėjo bylą, sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), o dėl to nėra pagrindo naikinti ar keisti ir šioje byloje priimtą papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovės atstovė (advokatė) atsiliepime į apeliacinį skundą yra pareiškusi prašymą priteisti atsakovei iš ieškovo išlaidas už advokato pagalbą – 4 356 Lt. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas netenkintinas.

Su atsiliepimu yra pateikta 2012 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija SGKA Nr. 10222 minėtai sumai (t. 2, b.l. 176). Tačiau iš šios sąskaitos nesimato už kokių „procesinių dokumentų rengimą ir teisines konsultacijas“ bei kokioje/kokiose bylose atsakovei ji išrašyta, iš 2012 m. sausio 10 d. atstovavimo sutarties matyti, kad advokatė teikia atsakovei nuolatinio pobūdžio teisines paslaugas (t. 2, b.l. 177), grafoje „sąskaitą ir paslaugas gavau“ nėra niekas pasirašęs, duomenų apie sąskaitos apmokėjimą į bylą nepateikta, neaišku, kodėl išlaidų už faktiškai tik atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą suma tris kartus viršija išlaidas, priteistas papildomu sprendimu, už visą procesą pirmosios instancijos teisme. Todėl ne tik neįrodyta, kad atsakovė patyrė tokio dydžio išlaidas, bet ir apskritai tokio pobūdžio išlaidų patyrimo realumas šioje byloje (CPK 12, 178 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir 2011 m. lapkričio 14 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.