Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 str. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. G. išteisintas dėl to, kad jis, žinodamas apie pareigą pagal 2012 m. liepos 19 d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimą mokėti lėšas – periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį dukters K. G., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jos pilnametystės, laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. sausio 15 d. ir nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2013 m. liepos 1 d. nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui, dėl to susidarė 14432 Lt įsiskolinimas.

Skunde nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog S. G. kaltinime nurodytu laikotarpiu tik keletą mėnesių dirbo, tačiau nesiregistravo Darbo biržoje, vadinasi, jis neieškojo darbo, todėl piktybiškai vengė pareigos išlaikyti savo vaiką. Be to, pažymima, kad S. G. 2013 m. gruodžio 18 d. apklausiamas teisme nurodė, jog po santuokos nutraukimo 2012 m. liepos mėn. dukters išlaikymui kas mėnesį skirdavo 400 Lt, kartais duodavo truputį daugiau, o kartais mažiau (asmeniškai perduodamas dukrai), kad tuo metu tarpininkaudavo Rusijos piliečiams perkant mašinas Norvegijoje ir jas pargabenant už simbolinę kainą, kad Norvegijoje yra išbuvęs ir tris mėnesius, todėl jam nebuvo galimybės tuomet pervesti dukters išlaikymui skirtų pinigų, kad grįždavo savaitgaliais, kuomet nedirbdavo bankai ir nebūdavo galimybės laiku sumokėti išlaikymo, t. y. pervesti pinigų į J. D. sąskaitą, tačiau, po to, prieštaraudamas sau, S. G. parodė, jog galimybė pervesti pinigus į J. D. sąskaitą jam būtų buvusi, jei jis būtų turėjęs pinigų.

Prokurorė skunde deklaruoja manymą, jog teismas neteisingai konstatavo sunkią S. G. finansinę padėtį, dėl kurios jis negalėjo pilnai mokėti išlaikymo nepilnametei dukrai, nes iš kaltinamojo apklausos matosi, kad jis kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo nelegaliai, slėpė savo pajamas, savo tikrąją finansinę padėtį. Teigia, kad iš proceso dalyvių apklausų matyti, jog S. G. duodavo tam tikras pinigų sumas savo nepilnametei dukrai K. G., daugiausia dovanų forma (padovanojo mobiliojo ryšio telefoną), pramogoms (kelionė į Angliją). Nurodo, jog J. D. neneigė, kad jos dukra iš tėvo iš viso galėjo gauti apie 1500 Lt, už kuriuos yra pirkusi striukę, batus. Pasak prokurorės, teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu nustatoma pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai be išlygų vykdyti, jis negali savavališkai pakeisti išlaikymo teikimo formos. Taip pat prokurorė pažymi, kad tik užbaigus ikiteisminį tyrimą S. G. įsiregistravo Darbo biržoje ir pradėjo pervedinėti pinigus į J. D. sąskaitą dukters išlaikymui, kas, prokurorės nuomone, taip pat rodo jo ankstesnį vengimą mokėti išlaikymą savo dukrai. Be to, atkreipia dėmesį, kad kaltinime nurodytas įsiskolinimas – 14432 Lt, yra didelė suma, tačiau ir po baudžiamosios bylos perdavimo teismui S. G. moka savo dukrai mažesnes nei teismo sprendime nurodytas sumas, todėl įsiskolinimas ir toliau didėja.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis S. G. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. G. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu aiškiai nesutinka prokurorai, prašydami pripažinti S. G. kaltu dėl vengimo išlaikyti vaiką pagal BK 164 str., nors apeliaciniu skundu prašoma tik pakeisti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, aktualios konkrečiu atveju, tik nesutinkama su jų vertinimu ir padarytomis, prokurorų nuomone, nepagrįstomis išvadomis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų pakankamumo, liečiamumo, teisėtumo, vertinimo aspektais, sprendžia, kad S. G. išteisintas visiškai pagrįstai.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. aiškiai nurodyta, jog teismo nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi remtis ne subjektyviais išmąstymais, prielaidomis, savo nuomone, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos visete įvertinęs, padarė atitinkamas išvadas. Prokurorė savo skunde nenurodė jokių kitų konkrečių įrodymų, kurių būtų netyręs apylinkės teismas, aplinkybių, kurios būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui, ir duomenų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad apylinkės teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių – priešingai, įrodymai įvertinti pagal BPK 20 str. nuostatas ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 164 str.). Dėl to skundžiamas nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisingu.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas teisinis pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad S. G. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 164 str., subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Nusikalstamas vengimas išlaikyti vaiką, dėl ko buvo pareikšti įtarimai ir kaltinimai S. G. ir dėl kurių jis savo kaltės neprisipažino viso baudžiamojo proceso metu, yra tyčinė veika, kaltininko padaroma jam žinant, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Kolegija iš esmės sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad vengimas išlaikyti vaiką gali būti konstatuojamas ir nustačius, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) vaiko išlaikymui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Toks vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-139/2011). Tačiau atsakomybėn pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas, jei pareigos išlaikyti vaiką nevykdo dėl svarbių priežasčių – pvz., priverstinė bedarbystė, nedarbas dėl ligos, sunki finansinė padėtis, įkalinimas ir pan. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą. Pirmosios instancijos teismas išteisino S. G. ne tik dėl to, kad pastarasis neturėjo pakankamai finansinių išteklių teikti visą Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu priteistą materialinį išlaikymą savo nepilnametei dukteriai K. G., bet ir dėl to, kad realiai, esant galimybei, išteisintasis visgi teikė išlaikymą savo dukrai tiek iki Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo priėmimo, tiek po to, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, tiek bylą perdavus nagrinėti teismui. Tokias išvadas patvirtina byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiosios J. D. banko sąskaitos išrašai ir jos parodymai (5–9; 104–112; 121–124; 146–157 b. l.), liudytojos K. G. parodymai ir jos bankinės sąskaitos išrašai (102–103; 127–128 b. l.), nurodymai pervesti įmokėtus grynuosius pinigus (96–101 b. l.), liudytojo K. G. parodymai (124–125 b. l.) ir paties išteisintojo parodymai (125–127 b. l.). Antai, liudytoja K. G. teisiamajame posėdyje nurodė, kad tėtis jai duodavo tiek pinigų, kiek ji paprašydavo ir kada paprašydavo – ,...būdavo po 200 Lt ir daugiau...“, dažniausia duodavo grynais, kartais pervesdamas per banką. Ši liudytoja teigė, kad kartais, prieš paprašant tėvo pinigų, ji tardavosi su mama (nukentėjusiąja J. D.), ką jai reikia nusipirkti, mama žinodavo, kad ji ketina prašyti tėvo pinigų. Pasak K. G., kai mama gaudavo iš tėvo pinigus, skirtus jos išlaikymui, tai jai tą mėnesį tėvas pinigų jau neduodavo. Taip pat liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kiek kartų ir kokią iš viso pinigų sumą S. G. jai yra davęs, kiek iš viso ir už kokią sumą daiktų yra nupirkęs. Pasak K. G., niekas tų pinigų, kuriuos ji gaudavo iš tėvo, neapskaitydavo, nors mamai pasakydavo, kokią sumą gavo, kartais tardavosi su pastarąja, kaip tuos pinigus išleisti, nors pinigus taip pat išleisdavo ir savo nuožiūra smulkioms išlaidoms. Liudytoja K. G. tvirtino žinojusi, kiek yra iš S. G. priteista pinigų jos išlaikymui – 400 Lt, ir nurodė, kad kai kada iš tėvo pasiimdavo dar daugiau, o kai kada mažiau. K. G. teigimu, jai niekada nekilo mintis perduoti pinigus, kuriuos gaudavo iš tėvo, mamai, nes vertino, kad tai pinigai, skirti jos išlaikymui, vadinasi, jai. Tokie liudytojos parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir net nukentėjusiosios J. D. parodymams. Iš nukentėjusiosios parodymų akivaizdu tai, kad dukrai K. G. S. G. duodamas pinigų sumas, perkamus įvairius daiktus, J. D. traktuoja kaip paprasčiausias dovanas, nelaikydama to išlaikymu pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą, o iš K. G. ir S. G. parodymų matyti, kad pastarieji tokius veiksmus laikė išlaikymu, kurį teismas priteisė K. G. iki jos pilnametystės iš S. G.. Apie tokį liudytojos K. G. ir išteisintojo suvokimą byloja ir tai, kad S. G. dukrai pinigų neduodavo, jei darbdavys atitinkamą sumą tą mėnesį pervesdavo tiesiai į nukentėjusiosios banko sąskaitą. Pats S. G. tvirtino, kad tokį elgesio variantą rinkosi dėl kelių priežasčių, pirmiausia, dėl to, kad ne visada turėjo galimybę mokėti pinigus bankiniais pavedimais, antra, negalėjo susirasti ir nedirbo pastovaus darbo, padėdamas rusams nusipirkti automobilius užsienyje, negaudavo pastovių pajamų, finansiškai vertėsi sunkiai, o trečia – buvo įsitikinęs, kad perdavus pinigus tiesiogiai buvusiai sutuoktinei J. D., pastaroji juos panaudos ne dukros, o savo reikmėms. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų S. G. teiginius, iš kurių būtų galima spręsti apie atitinkamo dydžio ir pakankamas S. G. finansines pajamas (tiek legalias, tiek nelegalias), apie tikslinį vengimą susirasti darbą ir įsidarbinti, apie tyčinį vengimą teikti savo dukrai teismo sprendimu priteistą materialinį išlaikymą.

Prokurorė skundu nekvestionuoja to, kad S. G. duodavo grynus pinigus tiesiogiai savo dukrai K. G., kad jai pirkdavo įvairius daiktus, kad pervesdavo pinigų sumas į K. G. banko sąskaitą, kad atitinkamais mėnesiais, kai S. G. dirbo, pinigų sumos buvo tiesiogiai pervedamos į nukentėjusiosios banko sąskaitą, atskaitant jas nuo išteisintojo pajamų. Prokurorė kaltinimą S. G. pagal BK 164 str. grindžia tuo, kad jis tiriamuoju laikotarpiu dirbo nelegaliai, slėpė savo pajamas ir tikrąją finansinę padėtį, todėl tyčia nemokėjo viso išlaikymo nepilnametei dukrai. Tokie prokurorės teiginiai nėra pagrįsti bylos medžiaga, kadangi byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie S. G. nelegalų darbą, atitinkamas pajamas iš tokio darbo ir nėra jokios protingos galimybės nustatyti, iš viso kokią pinigų sumą S. G. yra davęs savo dukrai per atitinkamą laikotarpį, kurį mėnesį išteisintasis davė pinigus K. G. (kokią sumą) ir kurį mėnesį pinigų nedavė. Kita vertus, liudytoja K. G. nereiškė jokių pretenzijų tėvui dėl pastarojo privalomo teikti išlaikymo jai, tvirtino, kad kiek jai pinigų reikėdavo, tiek ir gaudavo, kartais daugiau nei 400 Lt, kartais mažiau. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu nebuvo nustatytas būdas, kaip S. G. privalo teikti išlaikymą savo dukrai K. G., kitaip tariant, nebuvo nustatyta, kada konkrečiai ir į kokią banko sąskaitą S. G. privalo pervesti pinigus, kam, kada ir kaip atiduoti grynais ir pan. Vien tai, kad S. G. nevedė pinigų, skirtų dukters išlaikymui, į jo buvusios sutuoktinės banko sąskaitą, nerodo, kad jis tyčia pažeidinėjo teismo sprendimą. Akivaizdu, kad S. G. išlaikymą savo dukrai teikė kitu, jo įsitikinimu, tinkamesniu būdu – perduodamas pinigus tiesiogiai dukrai, pervesdamas pinigus į pastarosios banko sąskaitą. Bet tai dar nereiškia, kad išteisintasis sąmoningai vengė vykdyti savo pareigą, nustatytą Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar nukentėjusioji J. D. turėjo realią galimybę uzufrukto teise valdyti nepilnametės K. G. išlaikymui teikiamus pinigus, ar tokia teisė jai buvo eliminuota tiksliniais išteisintojo veiksmais. Byloje nustatytos objektyvios aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad tiriamuoju laikotarpiu nukentėjusioji visiškai negalėjo valdyti išteisintojo savo dukrai perduodamų pinigų. Liudytoja K. G. nurodė, kad kartais tardavosi su motina (J. D.), ką reikia jai nusipirkti už tėvo duotus pinigus, kartu vykdavo į parduotuves išleisti tuos pinigus. Kaip minėta, iš byloje surinktų įrodymų negalima tiksliai nustatyti, kiek pinigų ir kokiomis sumomis per tiriamąjį laikotarpį S. G. davė K. G., tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad išteisintasis sąmoningai vengė išlaikyti vaiką, tyčia ignoruodamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu nustatytus įpareigojimus. Iš tikrųjų, S. G. neužtikrino, kad visi jo dukrai perduodami pinigai pereitų nukentėjusiosios dispozicijon. Kolegijos nuomone, iki Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo susiformavusi praktika, kuomet išteisintasis savanoriškai finansiškai rėmė savo dukrą K. G. (100 b. l.), ta praktika buvo priimtina S. G. bei K. G., todėl lėmė ir tolesnę išteisintojo išlaikymo teikimo formą savo dukrai. Dėl to negalima suabsoliutinti S. G. kaltės, kad visi jo dukrai paduoti pinigai nebuvo uzufrukto teise valdomi J. D.. Tiek pastarajai, tiek liudytojai K. G. buvo žinomas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo turinys, vadinasi, ir tai, kad K. G. priteisto išlaikymo valdytoja yra J. D., tačiau nukentėjusioji nereikalavo iš savo dukters perduoti tėvo duotus pinigus jai, o K. G. buvo įsitikinusi, kad to daryti ir nereikia, nes išlaikymas priteistas jai.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tik užbaigus ikiteisminį tyrimą S. G. ėmėsi ieškotis darbo ir pervedinėti pinigus į J. D. sąskaitą dukters išlaikymui. Ir tuo labiau nepagrįstai teigiama, kad tokios aplinkybės patvirtina išteisintojo ankstesnį vengimą mokėti išlaikymą savo dukrai.

Iš byloje esančių duomenų yra aišku, kad S. G. dar iki Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo buvo registruotas Darbo biržoje – nuo 2011-11-05 iki 2012-01-08 (12 b. l.), nuo 2012-01-09 iki 2013-03-27 su pertraukomis dirbo įvairiose (iš viso penkiose) darbovietėse (55 b. l.), 2013-10-14 vėl užsiregistravo Darbo biržoje (54 b. l.), tačiau iki priimant skundžiamą nuosprendį dar buvo bedarbis. Dėl to teigti, kad S. G., būdamas sveikas, darbingas asmuo, tikslingai vengia įsidarbinti, kad išvengtų prievolės išlaikyti savo vaiką, nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad būdamas bedarbis po baudžiamosios bylos perdavimo teismui S. G. moka lėšas savo dukros išlaikymui, pervesdamas į nukentėjusiosios J. D. banko sąskaitą, mažesnes nei teismo sprendime nurodytas pinigų sumas, nereiškia, kad inkriminuojamu laikotarpiu išteisintasis, žinodamas, jog turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė. Kolegijos nuomone, kaip bedarbio S. G. vaiko išlaikymui pervedamos lėšos – po 350 Lt., 333 Lt., 200 Lt ir pan., atitinka jo turtines galimybes ir toks elgesys laikytinas pateisinamu, nes byloje nenustatyta kitaip.

Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad S. G. tam tikrais laikotarpiais turėjo pajamų šaltinį, dirbdamas oficialius ir neoficialius darbus, ir gaudamas pajamas realiai mokėdavo pinigus savo vaikui, todėl teigti, kad jis sąmoningai kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė išlaikyti savo nepilnametį vaiką, nėra pakankamo pagrindo. Tai, kokiais nustatytais būdais S. G. teikė išlaikymą vaikui, nepaneigia minėtos išvados, nes teismo sprendimu išlaikymo teikimo būdas nebuvo nustatytas, o nustatyti, kiek kartų ir kiek pinigų S. G. davė savo nepilnametei dukrai, dabar nėra jokios protingos galimybės. Tai, kad nukentėjusioji J. D. neturėjo galimybės valdyti visus išteisintojo dukrai K. G. perduotus pinigus, nepatvirtina tokio S. G. veikos pavojingumo, už kurią turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė.

BK 164 str. ginama viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida – tai vaiko teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. skelbia, kad tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 str. 1 d., o atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką – BK 164 str. Šioje byloje nenustatyta, kad minėtos baudžiamuoju įstatymu ginamos vertybės buvo pažeistos – pasak liudytojos K. G., kuriai ir buvo priteistas išlaikymas iš tėvo, jai tėvas duodavo pinigų tiek, kiek reikėdavo jos poreikiams patenkinti, pretenzijų dėl išlaikymo K. G. išteisintajam S. G. nereiškė.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, taip pat iš to, kas aptarta, akivaizdu, kad S. G. veikoje nėra būtinų vengimo išlaikyti vaiką (BK 164 str.) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Tokią išvadą nagrinėjamojoje byloje apylinkės teismas padarė laikydamasis įrodymų leistinumo, pakankamumo ir kitų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. V. apeliacinį skundą atmesti.