Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras patikslintą prašymą atsakovui A. J. dėl 26,48 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras patikslintu prašymu prašo priteisti iš atsakovo A. J. 26,48 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Prašyme nurodo, jog jai pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje. Nurodo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) Šilalė, kuris laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. apmokestintas 26,48 Eur vietine rinkliava, kurios atsakovas nesumokėjo, todėl susidarė įsiskolinimas. Prašymo reikalavimą grindžia tuo, jog atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Pareiškėjos teigimu, vietinė rinkliava apskaičiuota pagal valdytą, faktiškai naudotą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir kitais įrodymais.

Atsakovas atsiliepimu pareiškėjos prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jis yra atliekų turėtojas. Teigia, jog po tėvo mirties nuo 2001 metų butas nenaudojamas, elektra į butą netiekiama daugiau kaip 15 metų, jame niekas negyvena, todėl atliekos nesusidaro (b. l. 6-7).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ginčo dalykas yra pareiškėjos UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras reikalavimo priteisti iš atsakovo A. J. 26,48 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (2011 birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.).

Šilalės rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T1-41 (su pakeitimais) patvirtino Šilalės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai). Nuostatuose nurodyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai ir kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi nekilnojamojo turto savininkai ir naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys. Vietinės rinkliavos mokėtojų registre registruojami nekilnojamojo turto savininkai ar naudotojai, jų valdomas nekilnojamasis turtas, jo plotas, veiklos pobūdis. LVAT yra išaiškinęs, kad nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu) (žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriuo atskleista, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura.). Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

Pagal bendrąja taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su Savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog 2008 m. birželio 20 d. įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į ¼ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini) Šilalė, o ¾ dalys nuosavybės teise priklausė J. J. Nekilnojamojo turto registre taip pat įregistruotas juridinis faktas, jog atsakovui 2014 m. lapkričio 4 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ¾ dalis nurodyto buto po J. J. mirties (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Civilinio kodekso 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas įpėdiniui, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Po palikėjo mirties, t. y. nuo palikimo atsiradimo momento, su atitinkamu turtu susijusios prievolės pagal bendrą taisyklę tampa priėmusių asmenų (įpėdinių) prievolėmis. Iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėja reiškia reikalavimą atsakovui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos kaip ¼ dalies buto savininkui ir J. J. prievolės paveldėtojui už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. liepos 26 d. bei kaip viso minėto buto savininkui už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 26 d. Nuostatų požiūriu atsakovas pripažintinas vietinės rinkliavos mokėtoju.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog palikėjo kreditoriai (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šioje nuostatoje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 4 dalis). Pareiga įrodyti, jog ginčo atveju yra įvykdytas CK 5.63 straipsnio 1 dalies reikalavimas pirmiausia tenka kreditoriui. Šiuo aspektu administracinėje byloje yra pateikti ginčo nekilnojamojo turto adresu siųstų vietinės rinkliavos mokėjimų pranešimų ir įspėjimų nuorašai. Pranešimai ir įspėjimai buvo siųsti būtent minėtu (nekilnojamojo turto buvimo) adresu, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, reikšmingas yra 2015 m. sausio 27 d. pranešimas ir įspėjimas, t. y. J. J. pavarde išsiųsti po atsakovo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijimo. Šiuose dokumentuose yra aiškiai nurodytas nekilnojamojo turto objektas, išskirta nesumokėtos vietinės rinkliavos suma (skola). Vertinant pranešimą ir įspėjimą kontekste su viešai paskelbtais Savivaldybės tarybos sprendimais (norminiais aktais), susijusiais su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą įvedimo Savivaldybės teritorijoje, nagrinėjamu atveju sutiktina, kad 2015 m. sausio 27 d. pranešimu ir įspėjimu įpėdinis (atsakovas) buvo informuotas apie palikėjos skolines prievoles, tačiau pranešimu reikalavimas pareikštas praleidus Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus ir įrodymus, ar ji įgyvendino Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę per šioje įstatymo nuostatoje numatytą 3 mėnesių terminą, tačiau papildomų duomenų ir (ar) paaiškinimų pareiškėja teismui nepateikė, byloje nėra gautas ir pareiškėjos prašymas dėl aptariamo termino atnaujinimo (Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 4 dalis). Priešingai, pareiškėja argumentuoja, jog pats atsakovas turėjo pranešti apie pasikeitusias aplinkybes. Pareiškėjos argumentai pripažintini nepagrįstais. Pareiškėja, kuriai šiuo aspektu tenka įrodinėjimo našta, nepateikė duomenų bei paaiškinimų apie tai, kas sutrukdė anksčiau identifikuoti pasikeitusį vietinės rinkliavos mokėtoją, išsiaiškinti šio pasikeitimo priežastis. Pareiškėja turi galimybę gauti duomenis, nes iš Nuostatų matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtojų registravimo tikslais Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras teisės aktų nustatyta tvarka gali naudotis VSDFV skyrių, VĮ Registrų centro filialų, Mokesčių mokėtojų registro, Šilalės rajono savivaldybės administracijos ir kitų subjektų turimais duomenimis, reikalingais mokėtų registrui ir rinkliavai administruoti. Be to, iš Nuostatų matyti, jog duomenys apie mirusius pastatų savininkus gaunami iš savivaldybės administracijos. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia konstatuoti pareiškėjos nepagrįstą delsimą reiškiant aptariamus reikalavimus. Pažymėtina, jog tokią poziciją formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. kovo 31 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AA-2486-602/2016). Konstatuotina, jog pareiškėjos reikalavimas dėl priteisimo vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. liepos 26 d. iš atsakovo, kaip J. J. prievolės paveldėtojui, negali būti tenkinamas.

Atsakovui ginčijant pareigą mokėti vietinę rinkliavą, pažymėtina, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tiek galiojančias šiuo metu, tiek Nuostatų priėmimo metu, atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai atliekų gamintojas – asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto ir šio turto naudojimo paskirties. Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.

Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-93 patvirtinto Šilalės rajono savivaldybės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei registro duomenų keitimo taikymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8 punkte įtvirtinta, jog tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas visus praėjusius kalendorinius metus vietinės rinkliavos mokėtojui gali būti taikoma nulinė metinė vietinė rinkliava. Pagal Aprašo 8.1 punktą pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujantis nustatomas nekilnojamojo turto nenaudojimo faktas, yra AB LESTO pateikta informacija (turtiniam vienetui) apie sunaudotą elektros energijos kiekį už praėjusius kalendorinius metus, taip pat kiti nenaudojimo aplinkybes pagrindžiantys dokumentai (8.3 punktas).

Iš atsakovo pateiktos AB „Energijos skirstymo operatorius“ pažymos matyti, jog nurodytu adresu nėra įrengtas elektros apskaitos prietaisas, o duomenis apie suvartotą elektros energiją perduoda UAB „Šilalės butų ūkis“ (b. l. 23). Iš UAB „Šilalės butų ūkis“ 2017 m. vasario 13 d. pažymos matyti, jog šiuo metu į ginčo butą elektros energija nėra tiekiama (b. l. 15). Nors šioje pažymoje nenurodytas konkretus laikotarpis, tačiau buto nenaudojimo faktą patvirtina kiti esantys įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas dar 1992 m. vasario 7 d. deklaravo gyvenamąją vietą kitu adresu, taip pat jo mirusi motina nuo 1983 m. birželio 22 d. iki mirties buvo deklaravusi gyvenamąją vietą kitame bute, o ginčo bute asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą, nėra (b. l. 18). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nors atsakovas nesikreipė dėl nulinės rinkliavos taikymo, įvertinus tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui priklausančiame objekte paslaugos, reikalingos jį eksploatuojant, nebuvo teikiamos, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), Šilalė, ginčo laikotarpiu buvo naudojamas. Vien aplinkybė, kad atsakovas dėl lengvatos suteikimo nesikreipė, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nurodytu laikotarpiu naudojosi butu ir dėl tokio naudojimosi susidarė komunalinės atliekos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1867-556/2016). Konstatuotina, jog atsakovas negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ Nuostatų požiūriu ir negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą už ginčo objektą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, laikosi pozicijos jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jos dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris būdamas atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą (2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Pagrindžiamas turėtų būti ne tik rinkliavos dydis, bet ir pati rinkliava (2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą rinkliavą, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į teismą ir prašydama priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti ginčo nekilnojamojo turto objektą, t. y. nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kad atsakovas naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, ir neginčijo bei nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog turtas nebuvo naudojamas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjos UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras prašymą dėl 26,48 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. J..

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.