- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-08
- Bylos Nr.
- 2A-1240/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Babilonas LT“
- Trečiasis asmuo
- Faustas Kriaučionis, akcinė bendrovė Šiaulių bankas
- Kategorijos
- 32.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Babilonas LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-978-601/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Babilonas LT“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“ dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, tretieji asmenys – Faustas Kriaučionis, akcinė bendrovė Šiaulių bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Babilonas LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1) pripažinti UAB „Babilonas LT“ atliktą vienarūšių priepriešinių reikalavimų įskaitymą (t. y. pripažinti BAB „Ūkio bankas“ mokėtiną 269 000 eurų sumą pagal 2011 m. gruodžio 4 d. tarp atsakovo BAB „Ūkio bankas“ ir trečiojo asmens Fausto Kriaučionio sudarytą kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D021_2895131 įskaitytą į UAB „Babilonas“ mokėtinas sumas pagal 2010-10-29 tarp UAB „Babilonas LT“ ir BAB „Ūkio bankas“ sudarytą paskolos sutartį Nr. KR17-AKF-278/10);
2) pripažinti UAB „Babilonas LT“ prievoles pagal tarp UAB „Babilonas LT“ ir BAB „Ūkio bankas“ sudarytą paskolos sutartį Nr. KR17-AKF-278/10 užbaigtomis;
3) įpareigoti atsakovą BAB „Ūkio bankas“ panaikinti hipoteką pagal 2012 m. liepos 31 d. sutartinį įkeitimą Nr. 4985 ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. sutartinį įkeitimą Nr. 5552.
Nurodė, kad šalys 2010 m. spalio 29 d. sudarė paskolos sutartį Nr. KR17-AKF-278/10 (toliau – paskolos sutartis). Be to, ieškovas ir trečiasis asmuo Faustas Kriaučionis 2013 m. balandžio 3 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo (pirkimo–pardavimo) sutartį (toliau – reikalavimo teisių perleidimo sutartis), pagal kurią jis perleido ieškovui savo turimas reikalavimo teises į atsakovą, sudarančias 269 000 eurų sumą pagal 2011 m. gruodžio 4 d. tarp atsakovo ir trečiojo asmens F. Kriaučionio sudarytą kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D021-2895131 (toliau – indėlio sutartis).
Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. pateikė atsakovui rašytinį pranešimą Nr. 80-04/R, kuriame informavo apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir pranešė, kad įskaito priešpriešinius vienarūšius reikalavimus pagal indėlio ir paskolos sutartis bei paprašė nedelsiant panaikinti hipoteką pagal sutartinį įkeitimą 2012 m. liepos 31 d. Nr. 4985 ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 5552 (b. l. 40). Atsakovas 2013 m. balandžio 5 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog ieškovo pareiškimas dėl įskaitymo neturi teisinės galios, nes 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas jam yra paskelbęs moratoriumą (b. l. 41).
Teigė, kad yra visos CK 6.130 straipsnyje numatytos sąlygos prievolei pasibaigti įskaitymu bei buvo laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 str.). Be to, nesutiko su atsakovo pozicija, kad negalima atlikti įskaitymo esant paskelbtam banko moratoriumui, nes CK 6.140 straipsnis leidžia nemokumo atveju, iki bankroto bylos iškėlimo, atlikti įskaitymą.
Pažymėjo, jog atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu, kadangi pastarasis, iškilus finansinėms problemoms, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas išsaugoti su juo gerus ir stabilius verslo santykius.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos bankas 2013 m. vasario 12 d. paskelbė atsakovo laikiną dalinį veiklos apribojimą (toliau - moratoriumą), 2013 m. vasario 18 d. pripažino atsakovą nemokiu ir visam laikui atšaukė jo veiklos licenciją.
Teigė, kad kartu su AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. sudarė BAB „Ūkio bankas“ turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, kurios pagrindu dalis atsakovo turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų buvo perduota AB Šiaulių bankas. Trečiasis asmuo F. Kriaučionis 2013 m. kovo 12 d. informavo atsakovą apie savo indėlių sutarčių nutraukimą. Tą pačią dieną į trečiojo asmens sąskaitą AB Šiaulių bankas buvo pervesta draudžiamo indėlio suma (100 000 EUR), kuri jam buvo išmokėta (išskyrus palūkanas). Atsakovas BAB „Ūkio bankas“ liko nesumokėjęs F. Kriaučioniui 521,52 EUR indėlių palūkanų ir 1 079 599,88 Lt (perskaičiuota ekvivalentas litais).
Pažymėjo, jog Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. iškėlė jam bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.). Nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. trečiajam asmeniui F. Kriaučioniui likusi neišmokėta indėlio suma sudarė: 1) 928 803,18 Lt ieškovo kreditorinis reikalavimas atsakovui (pagal reikalavimo perleidimo sutartį); 2) likusi dalis trečiojo asmens F. Kriaučionio kreditorinis reikalavimas atsakovui.
Teigė, jog ieškovas nepagrįstai prašė pripažinti 2013 m. balandžio 3 d. atliktą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą teisėtu. Atsakovui BAB „Ūkio bankas“ 2013 m. vasario 12 d. paskelbus moratoriumą jokie įskaitymai tarp atsakovo ir jo klientų yra negalimi.
Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 86-89).
Trečiasis asmuo F. Kriaučionis atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl ieškovo 2013 m. balandžio 3 d. pranešimu atliktų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo.
Nurodė, jog ieškovas įskaitymą atliko vadovaudamasi CK 6.130 straipsnio - 6.140 straipsnio normomis (CK IX skyrius II skirsnis), tačiau CK 6.134 straipsnis nustato reikalavimus, draudžiančius įskaitymą. Šis sąrašas nėra baigtinis (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktas), todėl įskaitymo draudimą gali nustatyti taip pat ir kiti įstatymai (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas).
Teismas nustatęs, jog ieškovas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atliko 2013 m. balandžio 3 d., t. y. kai atsakovui (bankui) buvo jau paskelbtas moratoriumas (paskelbtas 2013 m. vasario 12 d.) ir paskirtas laikinasis administratorius, ieškovo įskaitymo nepripažino teisėtu ir galiojančiu. Be to, pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi CK 6.140 straipsnio nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju įskaitymo draudimą numatė imperatyvios Bankų įstatymo nuostatos (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 4 p.), kurių taikymą, atliekant įskaitymą, numato CK normos, ir kurios neprieštarauja CK normoms (CK 6.134 str., 6.140 str.) bei su jomis nekonkuruoja.
Teismas, nustatęs, jog ieškovo atliktas įskaitymas negalėjo būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu, taip pat atmetė ir ieškovo išvestinius reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas UAB „Babilonas LT“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas negali būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu. Skundžiamas sprendimas iš esmės yra neargumentuotas ir nemotyvuotas.
2. Teismas ginčijame sprendime neneigia, jog apelianto atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas atitiko visas reikalingas sąlygas. Todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistavo jo atlikto įskaitymo sąlygų visetas. Be to, pažymėtina, jog įskaitymui atlikti ne tik pakanka vienos šalies pranešimo apie įskaitymą – jis galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 293/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 18/2010).
3. Teismas be pagrindo netaikė CK 1.3 straipsnio 2 dalies bei į CK 6.140 straipsnio, tai pat Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų, nustatančių, jog įskaitymas yra galimas skolininkui tapus nemokiam iki to momento, kol jam yra iškeliama bankroto byla. Be to, ĮBĮ nuostatos yra taikomos visiems juridiniams asmenimis, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Taigi, minėtas įstatymas nenustato išimties kredito įstaigoms (bankams). Be to, vadovaujantis ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalimi, tik Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme gali būti nustatytos kitokios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo taisyklės, nei numatytos Įmonių bankroto įstatyme.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo 937 343,18 Lt dydžio 4 eilės kreditorinis reikalavimas. Akivaizdu, jog sąžininga šalis netvirtintų, jog tas pats asmuo yra jos kreditorius, o iš kitos pusės teigtų, kad tas pats asmuo dėl tos pačios prievolės yra jos skolininkas.
5. Teismas visiškai nepasisakė apie nesąžiningą atsakovo elgesį ir jo nevertino.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas BAB „Ūkio bankas“ prašo skundą pripažinti nepagrįstu bei palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime teigiama:
1. Atsakovui bankroto byla buvo iškelta 2013 m. gegužės 2 d., t. y. gerokai po 2013 m. balandžio 3 d., kai apeliantas pateikė rašytinį pranešimą dėl įskaitymo, todėl iki bankroto bylos iškėlimo, kurio metu buvo pateiktas pranešimas dėl įskaitymo, taikytinas būtent Bankų įstatymas, o ne ĮBĮ.
2. Atsakovui banko veiklos apribojimas buvo paskirtas 2013 m. vasario 12 d., todėl nuo šios dienos atsakovui tapo draudžiama atlikti įskaitymus (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Vadinasi, nepaisant to, ar apelianto atliktas įskaitymas atitinka CK numatytas įskaitymą reglamentuojančias nuostatas, ar ne, įskaitymas negali būti laikomas teisėtu dėl to, kad atsakovo moratoriumo laikotarpiu įskaitymų atlikimas yra draudžiamas. Šiuo atveju, taip pat negali būti taikomas ir Įmonių bankroto įstatymas, leidžiantis įskaitymą net ir skolininko nemokumo atveju iki bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovui buvo paskelbtas banko veiklos apribojimas (moratoriumas), sukeliantis teisines pasekmes, įtvirtintas Bankų įstatyme.
3. Apeliantas neapgrįstai atsakovo elgesį laiko nesąžiningu. Pažymėtina, jog atsakovas nedelsdamas atsakė į apelianto pateiktą įskaitymo pranešimą ir pagrįstai nurodė, kad dėl moratoriumo paskelbimo negali pripažinti apelianto pateikto nurodymo apie įskaitymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip yra žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo UAB „Babilonas LT“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad priimtas sprendimas iš esmės yra neargumentuotas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais argumentais, pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti nutartį yra nustatyta CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Be to, teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, priešingai, nei teigia apeliantas UAB „Babilonas LT“, teismas, atmesdamas jo ieškinį, sprendime nurodė esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog šis sprendimas yra neargumentuotas ir nemotyvuotas (CPK 185 straipsnis).
Apelianto teigimu, nepagrįsta teismo išvada, jog atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas negali būti pripažintas teisėtu ir galiojančiu. Jo manymu, įskaitymas atitiko visas reikalingas sąlygas, buvo atliktas tinkamai ir laiku pagal įstatymuose nustatytą tvarką, be to, įskaitymas atsakovo nemokumo atveju yra galimas (CK 6.140 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), taip pat jam atlikti ne tik pakako vienos šalies pranešimo apie įskaitymą, bet įskaitymas buvo galimas nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 18/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl minimų apelianto argumentų pagrįstumo, visų pirma, pažymėtina, kad banko veiklos apribojimas (moratoriumas) – tai laikinas ir dalinis jos apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklos normų pažeidimo arba kaip prevencinė priemonė, atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 76 straipsnio 1, 2 dalys).
Antra, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties bei teisinių pasekmių, turi būti vadovaujamasi Bankų įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2013), reglamentuojančiu bankų ir užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarką (Bankų įstatymo 1 straipsnis). Taigi šiuo konkrečiu atveju, kai viena iš šalių yra bankas – atsakovas BUAB „Ūkio bankas“, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas), teisinės pasekmės kyla tik Bankų įstatymo pagrindu. Vadinasi, nei civilinio kodekso, nustatančio įskaitymo tvarką bei įskaitymo skolininko nemokumo atveju, nei Įmonių bankroto įstatymo, nedraudžiančių įskaitymą net ir skolininko nemokumo atveju iki bankroto bylos iškėlimo, nuostatos nėra taikomos ir šiuo atveju jomis nėra vadovaujamasi.
Trečia, nors apeliantas teisingai nurodo, kad jo minimoje teismų praktikoje yra suformuotos įskaitymo sąlygos, tvarka, tačiau kaip jau buvo ne kartą minėta, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius teisnių santykių specifiką, jų pobūdį, nagrinėjamu atveju ši apelianto nurodyta teismų praktika nagrinėjant jo skundą neturi jokios teisinės reikšmės ginčo baigčiai byloje, todėl teisėjų kolegija, priimdama procesinį sprendimą, ja nesivadovauja kaip teisiškai nereikšminga (CPK 185 straipsnis).
Taip pat jau buvo minėta, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, teisingai nustatė, jog ieškovas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atliko 2013 m. balandžio 3 d., t. y. po to, kai bankui buvo paskelbtas ir paskirtas laikinasis jo administratorius (moratoriumas paskelbtas 2013 m. vasario 12 d.).
Kaip yra žinoma, Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punkte aiškiai, vienareikšmiškai bei įsakmiai nustatyta, jog nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuo 2013 m. vasario 12 d., kai atsakovui buvo paskelbtas moratoriumas, tapo draudžiama įskaityti atsakovo ir jo kliento – ieškovo, reikalavimus. Tuo tarpu, kaip teisingai nustatė teismas, apeliantas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atliko jau atsakovui paskelbus moratoriumą, t. y. 2013 m. balandžio 3 d. Taigi atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į šioje nutartyje pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neturėjo teisės atlikti vienarūšių priepriešinių reikalavimų įskaitymo, todėl konstatuoja, jog ieškovas pažeidė Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo atlikto vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo nepripažino teisėtu ir galiojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Babilonas LT“ ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, apeliacinį skundą atmeta. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.), todėl nenagrinėjami kiti skunde nurodyti argumentai (nesąžiningas atsakovo elgesys, banko bankroto byloje ieškovo 937 343,18 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimas ir kt.), kaip neturintys reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Kaip žinia, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, jog apeliacinis skundas netenkintinas, teisėjų kolegija CPK 93 straipsnio pagrindu atmeta ieškovo prašymą dėl šių išlaidų priteisimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.