Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ir atsakovų O. R. ir Z. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams O. R. ir Z. R. dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinį dėl palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje N. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ginčas kilo dėl atsiskaitymo su rangovu už statybos darbus ir palūkanų pagal paskolos sutartį priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20.4. Paskola atsakovams buvo grąžinta per ilgą laiką ir iš ieškovo sutuoktinės lėšų. Patvirtinimas apie skolos sumokėjimą yra vienašalis sandoris, atsakovai jo neginčija, šis sandoris yra galiojantis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22. Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su rangovu fakto ir reikalavimo priteisti palūkanas už suteiktą paskolą. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, kad ieškovas vykdė statybos darbus ūkio būdu (gyvenamojo namo statybą) jo nurodytoje vietoje – atsakovams priklausančiame žemės sklype. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčas byloje kilo dėl to, kokia buvo faktinė ieškovo atliktų darbų apimtis, darbų kaina ir atsiskaitymo už darbus tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad šalis siejo vartojimo rangos sutarties teisiniai santykiai. Apeliaciniuose skunduose šalys iš esmės nekvestionuoja tokių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl teisinio kvalifikavimo, o nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis susijusiomis su šalių pateiktais įrodymais.

23. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tiek pagal bendrąsias, tiek pagal specialiąsias rangos sutartinius santykius reglamentuojančias normas yra numatytas atliktų darbų perdavimas ir priėmimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.662, 6.676, 6.681, 6.694 straipsniai). Pagal vartojimo rangos normas užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą; pagal statybos rangos sutartį pagrindinė rangovo pareiga yra per sutartą terminą atlikti statybos darbus pagal užsakovo užduotį, o užsakovo – sudaryti rangovui būtinas sąlygas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.676 straipsnio 2 dalis, 6.681 straipsnio 1 dalis).

24. Šiuo atveju nėra ginčo, kad ieškovas darbus atliko, o atsakovai faktiškai ieškovo darbų rezultatą naudoja, tačiau priėmimo–perdavimo aktas niekada nebuvo pasirašytas. Nors atsakovai teigia, kad ieškovo darbų rezultato niekada nepriėmė, nes jis buvo su trūkumais, kuriuos atsakovai pašalino patys, tačiau bylos duomenų visetas teisėjų kolegijai sudaro pagrindo šiuos atsakovų teiginius pripažinti deklaratyviais.

25. Nors pareiga inicijuoti statybos rangos darbų rezultato perdavimą priklauso rangovui, tačiau šiuo atveju duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie šios pareigos neatlikimą ar netinkamą atlikimą, byloje nėra. Nors pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį, pripažino ieškovą buvus verslininku, o šalys apeliaciniuose skunduose šios teismo išvados nekvestionuoja, teisėjų kolegijos vertinimu, atžvelgiant į faktinę situaciją, ieškovas negali būti laikomas profesionaliu ūkio subjektu statybos srityje: byloje nėra ginčo, kad ieškovas oficialiai neveikė kaip statytojas – santykyje su atsakovais jis veikė kaip fizinis asmuo, kuris kito fizinio asmens naudai naudojo savo įgūdžius; statybos procesas nebuvo formalizuotas – buvo vykdoma savavališka statyba, nefiksuojant nei atliktų darbų fakto, nei apimties. Tokiu atveju, vertinant prievolės atlikti darbus įvykdymo faktą, nėra tikslinga apskritai taikyti statybos darbų formalizacijos taisykles ir reikalavimus, nes šalys jų akivaizdžiai bendra valia atsisakė – ieškovas neįformino darbų perdavimo fakto, o ieškovai tokio formalizuoto perdavimo nereikalavo (bent jau byloje nėra įrodymų, kad atsakovai kada nors būtų kreipęsi į ieškovą, reikalaudami perduoti darbus pagal priėmimo – perdavimo aktą, o šis būtų atsisakęs tai padaryti). Pagal šalių paaiškinimus, įvyko faktinis darbų perdavimas: ieškovas, laikydamas, kad atliko visus šalių aptartus daiktus, savo darbą baigė (paliko objektą), o atsakovai darbų rezultatą, ta apimtimi, kurią ieškovas atliko, yra faktiškai priėmę ir juo naudojasi. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovas darbus vykdė (nors jų apimtis yra ginčo dalykas), kaip nėra ginčo ir dėl aplinkybės, kad atsakovai ieškovo darbo rezultatu faktiškai naudojasi, nors ir nurodo, kad dalį ieškovo atliktų darbų jie turėjo perdaryti, šalinti trūkumus ir pan. Atsakovai, kaip užsakovai, reikalavimų dėl darbų trūkumų byloje nėra pareiškę, taigi ieškovo atliktų statybos darbų rezultatas, kad ir kokia yra darbų apimtis bei atliktų darbų kokybė, yra ieškovo perduotas, o atsakovų priimtas, nepaisant darbų priėmimo–perdavimo akto nebuvimo.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalys paties darbų fakto neneigia, sprendžiant dėl reikalavimo atsiskaityti už darbus pagrįstumo, pirmiausia turėtų būti nustatyta šalių sutarta darbų kaina. Šiuo aspektu specialiosios vartojimo rangos teisės normos yra neaktualios, nes kaina statybos rangos teisniuose santykiuose nustatoma pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles. CK 6.653 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangos sutartyje turi būti nurodyta darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal CK 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

27. Teisės normos, reglamentuojančios kainos nustatymo kriterijus statybos rangos santykiuose, yra dispozityvaus pobūdžio. Taigi, šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), turi teisę susitarti dėl rangos darbų kainos ne tik pinigine išraiška, tačiau ir bet kokiu kitu teisei neprieštaraujančiu būdu (pvz., paslaugomis, turtu ar pan.). Svarbu, kad tokio susitarimo išraiška būtų aiškiai išreikšta suderinta abiejų sutarties šalių valia (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.159 straipsnis).

28. Nagrinėjama byla pasižymi keletu ypatumų, kurie apsunkina galimybę objektyviai nustatyti šalių teisinių santykių turinį – tiek faktiškai atliktų darbų apimtį, tiek kainą. Pirmasis ypatumas yra tai, kad šalys nepasirašė rašytinės sutarties – kilus ginčui tai savaime apsunkina įrodinėjimo procesą. Antrasis ypatumas yra tai, kad nuo teisinių santykių pradžios (2006 m. rugpjūčio 1 d.) iki kreipimosi į teismą praėjo beveik 10 metų – tai apsunkina įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą tiek pasitelkiant liudytojus, tiek ir akivaizdžiai mažina kitų, objektyvesnio turinio, įrodymų išlikimo tikimybę. Trečia, statybos darbų objektas buvo savavališka statyba (kuri įteisinta tik 2013 m.), o visi statybos darbai, kaip jau minėta, buvo vykdomi iš esmės jų niekaip neformalizuojant: be darbų dokumentacijos (statybos darbų žurnalų, darbų priėmimo–perdavimo aktų ir kt.). Ketvirta, ieškovas tuo pačiu ar panašiu metu analogiškus gyvenamuosius arba labai panašius namus statė ne tik atsakovams, bet ir netoliese sau, savo tėvui bei dar kelis kitus namus ant atsakovų ieškovui perleistos ar atsakovams tebepriklausiusios žemės, kurie buvo parduoti tretiesiems asmenims. Galiausiai, ginčo iš esmės nėra, kad iki atsakovų namo statybos ir jos metu ieškovo ir atsakovų santykiai buvo labai artimi, o tai lėmė didesnį pasitikėjimą vieniems kitais ir atitinkamai pasirinktą neformalizuotą teisinių santykių formą. Tuo tarpu šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški, o tai lemia, kad kiekviena iš ginčo šalių tuo metu buvusias aplinkybes siekia interpretuoti sau naudinga linkme.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė remtis liudytojų parodymais tiek nustatant šalių sudarytos sutarties turinį, tiek prievolių įvykdymo aplinkybes, tokiu atveju taip pat reikalauja atskiro įvertinimo. Kaip teisingai nurodo atsakovai, CK 1.73 straipsnis reglamentuoja rašytinę sandorių formą. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą tam tikros vertės fizinių asmenų sandoriai turi būti sudaryti rašytine forma, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Šalių sutartis dėl gyvenamojo namo statybos paprastai yra didesnės vertės ir neįvykdoma tuo pat metu. Taigi tokiai sutarčiai nėra pagrindo taikyti CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos išimtį, kad rašytinės formos nereikalaujama sandoriams, kurie yra įvykdomi tuo pat metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018). Kita vertus, šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Visgi šis draudimas nėra absoliutus: to paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

30. Nors atsakovai kvestionuoja ieškovo teisę šiuo atveju remtis liudytojų parodymais, teisėjų kolegija šiuos prieštaravimus pripažįsta nepagrįstais. Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas gali būti leista remtis liudytojų parodymais sutarties sudarymui ar vykdymui įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 177-190). Šiuo atveju draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes šalių sutartinių santykių turinys turėtų būti nustatomas remiantis tik labai abstrakčiais ir epizodiškais rašytiniais įrodymais bei pačių šalių paaiškinimais, kurie, kaip įrodinėjimo priemonė, yra dar labiau subjektyvaus pobūdžio, lyginant su liudytojų parodymais, dėl šalių suinteresuotumo ginčo baigtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad ir patys atsakovai, siekdami įrodyti susitarimo turinį, savo prievolės įvykdymo faktą, byloje taip remiasi liudytojų parodymais, todėl išimties dėl liudytojų parodymų taikymas šiuo atveju šalių lygiateisiškumo principo nepažeidžia.

31. Anksčiau aptarti ypatumai lemia tai, kad byloje, išskyrus pačių šalių paaiškinimus, nėra jokių kitų patikimų, objektyvaus turinio duomenų, kurie galėtų patvirtinti kiekvienos iš šalių nurodyto susitarimo dėl darbų apimties, kainos ir atsiskaitymo formos egzistavimą. Subjektyvus šalių paaiškinimų pobūdis ir konfliktiški šalių santykiai apsunkina galimybes nustatyti tikrąjį šalių susitarimo turinį – įrodymų patikimumą paprastai patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju be šalių paaiškinimų jokių tiesioginių (rašytinių) įrodymų apie susitarimo turinį nėra. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad pats betarpiškai, o ne iš šalių, būtų girdėjęs ką šalys tarėsi dėl atsakovų namo statybos ar atsiskaitymo už ją. Taigi, be to, kad liudytojų parodymai tėra netiesioginiai įrodymai, iš jų turinio nėra galimybės nustatyti suderintą šalių valią dėl esminių sutarties sąlygų, todėl iš esmės vertinant susitarimų turinį bei, atitinkami, prievolių įvykdymo apimtis, pirmiausia analizuojami pačių šalių paaiškinimai, jų elgesys tiek vykdant sutartį, tiek vėliau, iki kreipimosi į teismą.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant šalių susitarimo dėl rangos darbų kainos turinį tikslinga pirmiausia įvertinti atsakovų paaiškinimus. Atsakovai teigė, kad pagal šalių susitarimą ieškovas turėjo pastatyti ir pastatė atsakovams gyvenamąjį namą, o atsakovai ieškovui turėjo perleisti ir perleido žemės sklypus, ant kurių namus pasistatė pats ieškovas, jo tėvas A. M., be to, buvo sutarta, kad ant atsakovės O. R. žemės sklypų ieškovas pastatys (ir pastatė) gyvenamuosius namus kitiems asmenims, kuriuos ieškovas savo nuožiūra parduos ir gaus už juos pinigus (ieškovas juos pardavė ir pinigus gavo), be to, ieškovui buvo suteiktos ir paslaugos – Z. R. prisidėjo savo žiniomis bei darbu formuojant, atidalijant žemės sklypus, keičiant jų paskirtį, parengdamas ne tik savo, bet ir kitų ieškovo statytų namų brėžinius bei padėdamas suderinti šių namų projektus. Pagal tokius atsakovų paaiškinimus sektų išvada, kad šalis siejo ne statybos rangos teisiniai santykiai, o mišrios sutarties arba jungtinės veiklos sutarties požymių turintys teisiniai santykiai.

33. Įrodinėjant pirmiau nurodytus paaiškinimus atsakovų esminis argumentas byloje yra tai, kad šalių sudarytos žodinės sutarties negalima vertinti atskirai nuo kitų šalių sudarytų sandorių – ieškovo ir jo tėvo žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, paskolos sutarties, ieškovo sandorių su trečiaisiais asmenimis ir kt. Nors atsakovai procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstė aplinkybes, kad pastarieji sandoriai buvo sudaryti dėl visai kitokių priežasčių ir faktiškai yra kitokio turinio, tačiau tokie jų paaiškinimai visiškai nekoreliuoja su atsakovų pasirinktu teisių gynimo būdu. Pagal atsakovų pozicijos visumą, su jais sudarytos ieškovo ir jo tėvo žemės pirkimo–pardavimo sutartys turėtų būtų laikomos apsimestinėmis, nes atsakovai iš ieškovo ir jo tėvo piniginių lėšų už žemę negavo (nors pirkimo–pardavimo sutartyse patvirtino, kad gavo). Analogiškai, paskolos sutartis taip pat apsimestinė, nes patvirtinimą apie paskolos grąžinimą atsakovai, pasak jų pačių, pasirašė ieškovų prašymu ir neketino reikalauti iš ieškovo paskolos grąžinimo, nors šis jokių paskolintų pinigų nėra grąžinęs (žr. atsakovų apeliacinio skundo 100 punktą).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tokius atsakovų nurodomus faktinius duomenis adekvatus jų teisių gynimo būdas būtų priešieškinio forma reikalauti sandorius pripažinti negaliojančiais ir taikyti sandorio, kuri šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau tokių reikalavimų atsakovai byloje nepareiškė. Kita vertus, teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio (lot. pagal pareigas) patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

35. Tam, kad ex officio (lot. pagal pareigas) pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, jog, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, kad sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019)

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo atsakovų kvestionuojamas sutartis pripažinti akivaizdžiai apsimestiniais sandoriais. Liudytojų parodymai šiuo atveju nėra pakankami ir detalūs, kad galėtų būti vertinami kaip pagrindžiantys akivaizdžias niekinio sandorio aplinkybes – turi būti akivaizdūs duomenys, siejantys sandorius su ieškovo ir atsakovų sudaryta žodine statybos rangos sutartimi, šalių valios ydingumas ir kt. Šiuo atveju sandorių šalys buvo lygiavertės, o ieškovas atsakovų nurodytas aplinkybes kategoriškai neigia. Be labai abstrakčių ieškovo tėvo A. M., kuris buvo tik vieno iš atsakovų nurodomos sandorių visumos šalimi, parodymų, daugiau nėra jokių kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, kad sandoriai akivaizdžiai niekiniai (apsimestiniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sandoris buvo sudarytas notarine forma, 150 000 Lt. pervedimo iš atsakovės O. R. sąskaitos į ieškovo A. M. sąskaitą faktą patvirtina rašytiniai įrodymai (O. R. sąskaitos išrašas), o prievolės įvykdymo faktas buvo patvirtintas dalyvaujant notarui, taigi, akivaizdų paskolos sandorio apsimestinumą taip pat nėra pagrindo konstatuoti.

37. Vidinės logikos stokoja ir atsakovų paaiškinimai, susiję su paskolos sutarties sudarymo bei įvykdymo aplinkybėmis: jie nurodo, kad neketino reikalauti iš ieškovo paskolos grąžinimo, o pastarasis ne tik paskolos negražino, bet ir neturėjo galimybių grąžinti paskolą. Tokių paaiškinimų kontekste negali būti protingai paaiškinamas atsakovų sprendimas priešieškiniu (ir toliau – apeliaciniu skundu) reikalauti ne sandorio negaliojimo dėl jo apsimestinumo ir sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, pasekmių taikymo, o reikalavimas priteisti palūkanas pagal, jų teigimu, apsimestinį paskolos sandorį. Atsakovams nepareiškus reikalavimo pripažinti negaliojančia paskolos sutartį ar patvirtinimą apie prievolės pagal šią sutartį įvykdymą ir nesant akivaizdžių šių sandorių apsimestinumo įrodymų, konstatuotina, kad atsakovams pakvitavimu, patvirtintu notaro, pripažinus prievolės įvykdymą, ieškovo prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigė (CK 6.123 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovų reikalavimą atmetė ir šią teismo sprendimo dalį naikinti nėra teisinio pagrindo.

38. Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, kad ieškovas taip pat neįrodė byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo dėl toliau nurodomų priežasčių. Atsakovai pagrįstai teigia, kad pagal bylos duomenis (šalių paaiškinimus) tarp šalių niekuomet nebuvo susitarimo atsiskaityti viena su kita pinigais. Tai yra svarbi aplinkybė nustatant rangos darbų kainą ir faktą, ar už atliktus darbus buvo atsiskaityta. Kaip teisingai nurodo atsakovai, ieškovas pripažino, kad pareikšdamas ieškinį atsisakė tokios atsiskaitymo už darbus tvarkos, kokią šalys, pagal jo paties paaiškinimus, buvo numatę žodžiu sudarytoje sutartyje.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl statybos darbų kainos galima pripažinti nustatyta tik vieną aplinkybę – kad už darbus su ieškovu turėjo būti atsiskaityta perleidžiant žemės sklypą. Tačiau nė viena iš šalių nepateikė įtaigių ir konkrečių paaiškinimų, kada ir kaip žemės sklypas turėjo būti perleistas, kokio dydžio, kokios vertės jis turėjo būti.

40. Statybos darbų kaina nustatytina pagal du pagrindinius aspektus: darbų apimtį ir sutartą darbų vertę. Vertinant šiuos aspektus pagal bylos duomenis, pirmiausia turi būti atsižvelgta ir į tai, kad statybos vyko ūkio būdu ir byloje nėra patikimų duomenų, kaip šalys pasiskirstė atsakomybes už darbus, medžiagas ir kt.

41. Ieškovo byloje pateiktos tam tikrų statybinių medžiagų įsigijimo sąskaitos vertintinos tik kaip netiesioginiai įrodymai – byloje nėra ginčo, kad analogišku laikotarpiu ieškovas statė ir kitus karkasinius gyvenamuosius namus, o konkrečios apskaitos, kur ir kokiam namui buvo įsigytos medžiagos ieškovas nevedė. Galiausiai šalys nesutaria iš kur buvo gauta gyvenamajam namui reikalinga mediena, kuri sudaro didelę dalį karkasiniam gyvenamajam namui pastatyti reikalingų medžiagų vertės: ieškovas nurodo, kad mediena buvo vežama iš jo žmonos seneliams priklausiusio miško; atsakovai tuo tarpu teigia, kad jų namo statybai buvo naudojama jų pačių turėta mediena. Jokių objektyvių įrodymų dėl medienos nei viena iš šalių byloje nėra pateikusi. Taigi nė viena iš šalių negali pagrįsti konkrečios gyvenamojo namo statybos darbų apimties ir kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis CK 6.653 straipsnio 1 dalimi ir 6.198 straipsniu, protinga būtų pirmiausia prilyginti hipotetinę statybos darbų kainą statybos darbų vertei, kurią šioje byloje paskirtas teismo ekspertas įvertino (patikslinęs) 40 473,56 Eur suma. Atskirti, kuriuos darbus atliko ir medžiagas pateikė ieškovas, o kuriuos darbus atliko ir medžiagas pateikė atsakovai, įrodymų pakankamumo prasme, nėra galimybės. Šiuo atveju būtent ieškovui, be kita ko, pasirinkusiam pateikti ieškinį po aštuonerių metų nuo statybų pabaigos, teko pareiga įrodyti, kad atsakovų gyvenamajam namui pastatyti jis įsigijo medžiagas (ir kokias konkrečiai) ir atliko darbus (kokius konkrečiai ir kokios vertės). Tiesioginių įrodymų, kad ieškovas atliko visus darbus ir įsigijo visas medžiagas, įvertintus ekspertizės akte, byloje nepateikta. Ieškovo pateikti netiesiogiai įrodymai (sąskaitos ir kiti dokumentai), nustačius, kad tuo pačiu metu buvo statomi ir kiti tapatūs atsakovų namui gyvenamieji namai, nėra pakankami, nes neįmanoma atriboti kuriems statybos darbams medžiagos buvo panaudotos. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa įrodinėjimo rizika, susijusi statybos darbų apimtimi (panaudotomis medžiagomis) šiuo atveju tenka ieškovui – jis buvo rangovas ir skirtingai nuo visų kitų šalių teisinių santykių (paskolos ir pirkimo–pardavimo sutarčių) pasirinko sutartį sudaryti žodine forma, tuo pačiu prisiimdamas ir visą su tokiu pasirinkimu susijusią įrodinėjimo riziką.

42. Atsakovams neginčijant, kad ieškovas dalyvavo statant jų namą, taip pat šią aplinkybę patvirtinus liudytojams, laikytinas įrodytu faktas, jog ieškovas vykdė statybos darbus, bet neįrodė jų apimties, atliktų darbų vertės ir neatskaitymo už atliktus darbus fakto (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl įrodymų nepakankamumo net ir nenustačius tikslios ieškovo darbų apimties bei panaudotų medžiagų kiekio, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovai su ieškovu yra atsiskaitę. Teisėjų kolegija šiame kontekste sutinka su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų ir žemės sklypų perleidimo sandorių ir kitų šalių teisinių santykių (paskolos), kurie gali būti reikšmingi nustatant šalių teisinių santykių turinį.

43. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovei O. R. priklausė 0,2811 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas. 2006 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šis 0,2811 ha žemės sklypas buvo parduotas ieškovui už 48 000 Lt. Šį žemės sklypą ieškovas padalijo į tris žemės sklypus ir du iš jų pardavė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė O. R. kitą 0,1273 ha ploto žemės sklypą 2006 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieškovo tėvui A. M.

44. Pagal bylos duomenis atsakovė dar vieną 0,1377 ha ploto žemės sklypą 2006 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė A. V. ir J. V. už 52 500 Lt (t.y. daugiau negu dvigubai mažesnis žemės sklypas liudytojui buvo parduotas netgi už didesnę kainą negu ieškovui). Liudytojas A. V. teismo posėdyje parodė, kad jo namas buvo pastatytas pirmasis, statytojas buvo ieškovas A. M., su kuriuo ir derino pardavimo kainą, avansą sumokėjo ieškovui A. M. Sutartį pasirašė su atsakovais, nes žinojo, kad ieškovas su atsakovais sudarė kažkokią sutartį (2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas 1:38:20-1:42:48 min.).

45. Galiausiai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į 2006 m. gruodžio 5 d. paskolos sutartį, kuria atsakovai ieškovui iki 2016 m. gruodžio 5 d. paskolino 150 000 Lt (43 443 Eur). Atsakovai 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškimu patvirtino, kad pagal paskolos sutartį paskolos gavėjas A. M. yra pilnai atsiskaitęs, prievolė pagal minėtą paskolos sutartį yra pilnai įvykdyta, A. M. jokių pretenzijų nereiškia.

46. Anksčiau nurodyti sandoriai rodo, kad ieškovui ir jam artimiems asmenims buvo, nors ir atlygintinai, tačiau, kaip pagrįstai akcentuoja atsakovai, itin maža kaina, perleisti žemės sklypai. Ieškovo tėvas patvirtino, kad už savo žemės sklypą jis atsakovams pinigų nemokėjo, taip pat, kad ir ieškovas už žemę nieko nemokėjo; atsiskaitymas pinigais iš viso nevyko. Bylos duomenys taip pat rodo, kad ieškovas įsigytą žemės sklypą padalijo į tris sklypus ir du iš jų pardavė. Dar daugiau, ieškovas statė gyvenamąjį namą ant atsakovei O. R. priklausančio žemės sklypo, rūpinosi jo pardavimu, netgi gavo dalinį atlygį iš pirkėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi byloje nuoseklių ir patikimų duomenų apie konkretų šalių sulygtą atsiskaitymo būdą nėra, įvertinus bylos duomenų visumą, konstatuotina, jog kad labiau tikėtina, kad su ieškovu turėjo būti ir buvo atsiskaityta pirkimo–pardavimo sutartimis palankiomis sąlygomis perleidžiant atsakovų turimus žemės sklypus.

47. Pasisakydama dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo aplinkybių, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (išrašus iš Nekilnojamojo turto registro apie atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto kaitą, pirkimo–pardavimo sutartis) vertinant juos kartu su liudytojų (ieškovo tėvo A. M., A. V.) parodymais darytina išvada, jog, nors pagal atsakovų byloje pasirinktą teisių gynimo būdą ir nėra pagrindo pripažinti minėtus sandorius negaliojančiais dėl jų apsimestinumo, tačiau galima padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsiskaitymo su ieškovu forma buvo būtent atsakovų nurodytų pirkimo–pardavimo sandorių grandinė, o ne susitarimas perleisti neatlygintinai dar kokį nors papildomą žemės sklypą.

48. Tokią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ir kitų faktinių aplinkybių visuma. Kaip matyti iš byloje esančių ieškovo ir jo sutuoktinės deklaracijų, ieškovas 2006 metais turėjo iš viso 12 842,01 Lt deklaruotų pajamų, jo sutuoktinė – 55 048,41? Lt. Tokiame finansiniame kontekste neįtikinami ieškovo paaiškinimai, kad jis nusprendė (pagal byloje pareikštą reikalavimą) investuoti 166 844,99 Lt nuosavų lėšų į atsakovų gyvenamojo namo statybą, papildomai sumokėti atsakovams dar 48 000 Lt už įsigyjamą žemės sklypą ir praktiškai tuo pat metu paimti iš atsakovų 150 000 Lt paskolą. Dar mažiau įtikinami ieškovo aiškinimai, kad jis, jo manymu, turėdamas galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus už atliktus, tačiau pastarųjų neapmokėtus statybos darbus, pagal jo paaiškinimus, toliau devynerius metus atsakovams dalimis gražindavo paskolą iš savo uždirbtų ar sutuoktinės duotų pinigų. Tuo atveju, jeigu ieškovas, kaip jis pats teigia, turėjo reikalavimo teisę į atsakovus už rangos darbus, o šie turėjo į jį reikalavimo teisę panašiai sumai pagal paskolos sutartį, nebuvo protingai pateisinamos priežasties ne atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o kiekvienai iš šalių atskirai vykdyti savo prievolę. Tuo labiau byloje nėra pateikta jokios protingai pateisinamos priežasties paskolos sutarties įvykdymo terminą atidėti dešimčiai metų, nes jau jos sudarymo metu šalims turėjo būti akivaizdu, kad ieškovui atlikus darbus, šalių reikalavimai taps priešpriešiniai. Dar daugiau, byloje nėra jokių duomenų ir ieškovas tokių nenurodė, kad jis iki patvirtinimo apie prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą gavimo iš atsakovų, būtų kada nors reiškęs pretenzijas atsakovams dėl pastarųjų neįvykdytos prievolės atsiskaityti už statybos darbus.

49. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių teisinių santykių esmės, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir dėl šios priežasties nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovo ieškinį (CPK 185 straipsnis), todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys ir atsakovų priešieškinis atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

50. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

51. Priėmus naują sprendimą ir ieškinį bei priešieškinį atmetus ieškovui priteistinas tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už atsiliepimą į priešieškinį, o atsakovams už atsiliepimą į ieškinį ir kitus su ieškiniu susijusius procesinius veiksmus.

52. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas už atsiliepimo į priešieškinį parengimą patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovai patyrė 2 662 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir kitus procesinius veiksmus. Šalys šias išlaidas prašo priteisti. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.17 ir 8.19 papunkčiai).

53. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo, o atsakovams iš ieškovo 2 662 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

54. Analogiškai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, tačiau iki paskirto teismo posėdžio pradžios nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 straipsnis). Atsakovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašo jas priteisti iš ieškovo. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 papunktis).

55. Atsižvelgiant į tai, atsakovams iš ieškovo priteistina 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. M. ieškinį atmesti.

Atsakovų O. R. ir Z. R. priešieškinį atmesti.

Ieškovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų O. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Z. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Atsakovams O. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Z. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 2 662 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo ir 508,20 Eur (penkis šimtus aštuonis eurus ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.