- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-833-580/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35879-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- O. B.
- Kategorijos
- 2.1.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.2.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.11.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės., ir teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovei bendrai Lietuvos-Rusijos įmonei „Sanika“, S. E., L. Z., „Luminor Bank“ AB, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, D. B., antstolė B. Č., antstolė I. B., antstolis D. Š. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir turto arešto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė O. B. prašė:
1.1. pripažinti negaliojančia 1993-12-29 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“, patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. 2-1942;
1.2. pripažinti negaliojančia 1994-09-01 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovės bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“ ir atsakovo S. E., patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. ML 15-3202;
1.3. pripažinti negaliojančia 1994-11-25 buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo S. E. ir atsakovės bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“, patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. ML 15-4511;
1.4. pripažinti negaliojančia 1995-01-17 sutartį, sudarytą tarp atsakovų bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“ ir L. Z., patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. 1-ML15-273, dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo;
1.5. panaikinti turto areštus:
1.5.1. AB DNB banko („Luminor Bank“ AB) naudai (2012-01-11 turto arešto aktas Nr. 0129/09/00615 (identifikavimo kodas Nr. 0312000293), antstolė B. Č.);
1.5.2. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai (2012-10-02 turto arešto aktas Nr. 0011/12/05703 (identifikavimo kodas 2012016543), antstolė I. B.);
1.5.3. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai (2017-05-12 turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 (identifikavimo kodas 2017025223), antstolis D. Š.);
1.5.4. turto areštus kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą;
1.5.5. turto areštą nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1;
1.6. taikyti vienašalę restituciją ir ieškovės nuosavybėn grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini);
1.7. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad:
2.1. 1992-10-22 pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo (privatizavo) vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Ieškovė Butu naudojasi: gyvena, moka mokesčius, prižiūri. Ieškovė laikinai išvykusi dirbti į užsienį, gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau Butą valdo pati, turi raktus, gyvena grįžusi į Lietuvą atostogų. Butą laiko savo nuosavybe ir nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvoje;
2.2. 2014-09-25 mirė ieškovės vyras B. B.. Butas įgytas santuokoje ir yra bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė su dukra D. B. 2014-12-15 kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Notaras pranešė, kad Butas ieškovei nepriklauso, nes 1993 m. buvo parduotas. Nekilnojamojo turto registre gavo 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią Butas parduotas įmonei „Sanika“, kopiją. 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka tikrosios valios ir prieštarauja įstatymo reikalavimams, sudaryta dėl apgaulės ar suklydimo. Prisimena, kad 1990-2000 m. pas notarą buvo vieną kartą, gali būti, kad 1992-10-22 privatizuojant Butą. Buto nepardavė, pinigų negavo. Mano, kad parašas 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartyje buvo arba suklastotas arba išgautas suklaidinus. Įmonė „Sanika“ daugiau kaip 20 m. nereiškė pretenzijų į Butą, nekeldino. Ieškovė yra neįgali nuo vaikystės – kurčnebylė, jai reikalingas vertėjas į gestų kalbą. Galėjo būti suklaidinta dėl sandorio esmės ir turinio. Pirkimo-pardavimo sutartyje nedalyvavo vertėjas. Neaišku, ar sudarant sandorį dalyvavo vyras, kurio sutikimas buvo būtinas. B. B. taip pat buvo kurčnebylys. Sutartis turi būti pripažinta negaliojančia 1964 m. CK 47-59 straipsnių pagrindu;
2.3. prekyba butais, paskolų gavimas ar teikimas neatitinka įmonės „Sanika“ veiklos rūšių, todėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia 1964 m. CK 49 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti juridinio asmens tikslams;
2.4. 1994-09-01 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Butas parduotas S. E., ir 1994-11-25 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Butas atpirktas, turėtų būti panaikintos 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu, kaip sudarytos jas teisės sudaryti neturėjusio (butą įgijusio neteisėtos sutarties pagrindu) asmens, bei 1964 m. CK 49 straipsnio pagrindu;
2.5. panaikinus sutartis, restitucija neturi būti taikoma, nes: 1) įgijęs asmuo nebuvo sąžiningas įgijėjas – jis nesilankė Bute, sutartys sudarytos tik dėl akių, siekiant apriboti ieškovės galimybes atgauti Butą ir nesiekiant realių teisinių pasekmių arba siekiant „išplauti“ įmonės lėšas, nes Butas atpirktas už keturis kartus didesnę sumą, nei parduotas; 2) dviejų sutarčių pagrindu Butas sugrįžo tam pačiam atsakovui;
2.6. iš Nekilnojamojo turto registro išrašo sužinojo, kad 1995-01-17 sudaryta sutartis, kuria Butas už 4 000 Lt paskolą įkeistas L. Z.. Įkeitimo sutartis pripažintina negaliojančia 1964 m. CK 47, 49 straipsnių pagrindais. Įkeitimo sutartis sudaryta nesąžiningai, įkaito gavėjas nepasidomėjo, ar Butas priklauso įmonei „Sanika“, kas Bute gyvena; turtas įkeistas už jo kainos neatitinkančią paskolos sumą; daugiau nei 20 m. įkaito gavėjas nepareikalavo vykdyti išieškojimo. Įkeitimo sutartis sudaryta dėl akių, nesiekiant realaus sutarties vykdymo;
2.7. Turto arešto aktų registro duomenimis, Butas areštuotas vykdant išieškojimus. 2003 m. reformavus antstolių veiklą, vykdymui perduotos tik nebaigtos bylos. Kai vykdomasis dokumentas buvo išsiųstas išskaitoms tretiesiems asmenims atlikti ar išieškoti iš skolininko nebuvo įmanoma, vykdomoji byla buvo laikoma užbaigta ir perduodama į teismo archyvą. Turto areštas užbaigtose vykdomojoje byloje turi būti panaikintas. Kreditoriaus V. J. asmens duomenų nepavyko rasti archyvuose;
2.8. senaties terminas nepraleistas, nes jis skaičiuotinas nuo sužinojimo apie sandorio sudarymą. Ieškovė sužinojo iš notaro, kai kreipėsi dėl palikimo priėmimo po vyro mirties, t. y. ne anksčiau kaip 2014-12-15. Iki tol naudojosi Butu, trukdymų nebuvo. Taikytinas 3 m. ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84-86 straipsniai).
Atsiliepimas
3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad gavo antstolės I. B. 2017-03-06 patvarkymą bei išieškojimo negalimumo aktą, kuriame nurodyta, kad skolininkas įmonė „Sanika“ lėšų Lietuvos bankuose neturi, registruotų transporto priemonių nėra, skolininko vardu registruotas nekilnojamasis turtas areštuotas. 2012-10-02 turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0011/12/05703 nėra panaikintas, kadangi įmonė „Sanika“ nesumokėjo vykdymo išlaidų. Areštą taikiusi antstolė, pati gali jį panaikinti. Antstolis D. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 taikė turto areštą Butui, kurį gali panaikinti. Valstybinė mokesčių inspekcija negali būti atsakovu.
4. Trečiasis asmuo D. B. nurodė, jog šeima gyveno Bute, nekilo abejonių, kad Butas nepriklauso šeimai. Mama finansavo Buto renovavimą, naujų durų ir langų montavimą, komunalinių paslaugų apmokėjimą. Kai tvarkė tėvo turto paveldėjimo dokumentus, išsiaiškino, kad Butas nepriklauso šeimai.
5. Atsakovas L. Z. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog įmonei „Sanika“ skolino pinigus, skola negrąžinta. 1995 m. gegužę-birželį buvo nuvykęs į Butą, kalbėjosi su gyventojais. Laikė, kad gyventojams buvo žinoma apie sudarytą sandorį.
6. Atsakovas S. E. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad Bute nėra buvęs. Įmonės „Sanika“ atstovas V. Ž., su kuriuo gyveno viename kieme ir buvo draugai, įkalbėjo, kad būtų pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovo vardu už Butą buvo gauta paskola. Po to pareikalavo Butą grąžinti. Už Butą nemokėjo ir negavo pinigų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
7.1. pripažino 1994-09-01 Buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų įmonės „Sanika“ ir S. E., patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. ML 15-3202, negaliojančia nuo sudarymo momento;
7.2. pripažino 1994-11-25 Buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų S. E. ir įmonės „Sanika“, patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. ML 15-4511, negaliojančia nuo sudarymo momento;
7.3. panaikinus sandorius, Butą paliko bendros Lietuvos Rusijos įmonės „Sanika“ nuosavybe;
7.4. paskirstė bylinėjimosi išlaidas;
7.5. kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Nurodė, kad:
8.1. Butas nuosavybes teise priklauso įmonei „Sanika“ pagal 1994-11-25 pirkimo-pardavimo sutartį; iki 1994-11-25 turtas priklausė S. E. pagal 1994-09-01 pirkimo-pardavimo sutartį; iki 1994-09-01 turtas priklausė įmonei „Sanika“ pagal 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį; iki 1993-12-29 turtas priklausė O. B. pagal 1992-10-22 pirkimo-pardavimo sutartį;
8.2. dėl senaties pasisakė, kad ieškinys pateiktas 2017-09-27, pradinis sandoris sudarytas 1993-12-29. O. B. ir B. B. susituokė 1987-12-04, B. B. mirė 2014-09-25 (e. b. 1 t. 14 l.). Po jo mirties, 2014-12-15 išduotas liudijimas dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą. 1964 m. CK 84 straipsnis numatė 3 m. ieškinio senaties terminą. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį ir neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą. Ieškovė nebuvo kitų sandorių šalimi, todėl nepraleido ieškinio senaties termino;
8.3. ieškovė neteikė įrodymų, kad 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartyje yra ne ieškovės parašas; ieškovei 1993-12-28 išduotas Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimas pateikti valstybinei notarinei kontorai pirkimo-pardavimo sutarties įforminimui; 1993-12-29 B. B. sutiko, kad O. B. parduotų Butą; sutartis patvirtinta notaro; ieškovė pasirašė notarų knygoje, jog sudarė pirkimo-pardavimo sutartį; sandoris išviešintas nuo 1994-03-15; nuo sandorio sudarymo praėjo 23 m.;
8.4. tai, kad ieškovė yra kurčnebylė, o vertėjas nedalyvavo, nesudaro pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovė be vertėjo sudarė kitus sandorius, ji moka skaityti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-07 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-22052-600/2014 priteisė iš įmonės „Sanika“ įsiskolinimą už šilumos energiją; 2014-04-24 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-5391-808/2014 priteisė įsiskolinimą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas; 2013-02-04 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 5-5149-595/2013 priteisė įsiskolinimą už šilumos energiją UAB „Vilniaus energija“, kurie susiję su Butu. Tuo remdamasis teismas reikalavimą dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė;
8.5. 1994-09-01 pirkimo-pardavimo sutartimi įmonė „Sanika“ pardavė S. E. Butą už 2 000 Lt. 1994-11-25 sutartimi Butas perparduotas už 8 000 Lt. Atsakovas S. E. nurodė, kad nesiekė sudaryti sutarčių, todėl teismas sutartis pripažino negaliojančiomis, kaip tariamus sandorius. Panaikinus sandorius, Butas grąžintas įmonei „Sanika“;
8.6. 1995-01-17 įkeitimo sutartimi tarp įmonės „Sanika“ ir L. Z. įkaito davėjas pasiskolino iš L. Z. 4 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti iki 1995-05-17 ir, užtikrindamas į paskolos grąžinimą, įkeitė Butą. Įkeitimo sutartis atitinka tuo metu įstatymo keltus reikalavimus. Ieškovės argumentai pripažinti nepagrįstais ir reikalavimas atmestas;
8.7. turto arešto taikymo metu Butas nuosavybės teise priklausė įmonei „Sanika“, kurios turtui taikyti apribojimai. Kadangi teismas netenkino reikalavimo dėl sutarties, kuria ieškovė perleido Butą bei negrąžino Buto, nėra pagrindo areštus pripažinti negaliojančiais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai
9. Ieškovė O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – pripažinti negaliojančia 1993-12-29 Buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės įmonės „Sanika“, patvirtintą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės, registro Nr. 2-1942; panaikinti turto areštą: AB DNB banko („Luminor Bank“ AB) naudai (2012-01-11 turto arešto aktas Nr. 0129/09/00615 (identifikavimo kodas Nr. 0312000293), antstolė B. Č.); Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai (2012-10-02 turto arešto aktas Nr. 0011/12/05703 (identifikavimo kodas 2012016543), antstolė I. B.); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai (2017-05-12 turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 (identifikavimo kodas 2017025223), antstolis D. Š.); turto areštą kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą; turto areštą nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1; taikyti vienašalę restituciją ir ieškovės nuosavybėn grąžinti Butą. Prašo prijungti naujus įrodymus ir priteisti iš atsakovo įmonės „Sanika“ bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė neginčija teismo sprendimo dalyje, kurioje buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl 1995-01-17 sutarties, sudarytos tarp įmonės „Sanika“ ir atsakovo L. Z., dėl Buto įkeitimo pripažinimo negaliojančia.
10. Apeliantė nurodė, kad:
10.1. atsakovas L. Z. nėra 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties šalis, todėl negali reikšti reikalavimo taikyti ieškinio senatį šiam ieškinio reikalavimui. Šiam atsakovui reikštas tik reikalavimas dėl įkeitimo sutarties. Jeigu ginčo šalis (skolininkas) reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Reikalavimas dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties ir dėl 1995-01-17 įkeitimo sutarties nėra tarpusavyje susiję. L. Z. buvo sąžiningas įkeitimo sutarties dalyvis, todėl naikinti 1995-01-17 įkeitimo sutartį pagrindo nėra;
10.2. vertindamas senaties termino praleidimo priežastis teismas neatsižvelgė, kad sandoris nebuvo vykdomas – ieškovė toliau gyveno Bute ir naudojosi kaip savu. Įmonė „Sanika“, Butu naudojosi neteisėtiems sandoriams sudaryti, Buto neperėmė. Liudytojas E. K. patvirtino, kad jo motina ieškovės sesuo su ieškove nuolat padėjo spręsti sudėtingesnius klausimus, todėl būtų žinojusi apie Buto pardavimą. Įmonė „Sanika“ faktiškai neegzistuoja. Ieškovė yra senyvo amžiaus našlė, turi neįgalumą dėl įgimto kurčnebylumo, neturi kito būsto. Ieškovė Jungtinėje Karalystėje laikinai gyvena pas seserį, nuosavo būsto neturi ir negali išsinuomoti. Ieškovė dirba tik 30 valandų per dvi savaites, mėnesio pajamos 450 svarų, ją iš dalies išlaiko sesuo. Ieškinys pateiktas po 2 m. 9 mėn. 13 d. nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą. Ieškovė apie pažeidimą sužinojo 2014-12-15, todėl taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas;
10.3. kad sandoris buvo sudarytas, neketinant sukurti teisinių pasekmių, patvirtina jog ieškovė neprisiminė sandorio sudarymo aplinkybių; toliau gyveno Bute; Butas parduotas už labai mažą kainą – 1 928 Lt (558,39 Eur), kurių ieškovė teigia negavusi. Pagal UAB „Ober-Haus“ sudarytą Lietuvos butų kainų indeksą 1994 m. sausio mėn. vidutinė buto kvadratinio metro kaina Vilniuje sudarė 700 Lt, todėl Buto kaina turėjo sudaryti 10 500 Lt. Ieškovės šeima – neįgalūs sutuoktiniai ir tuo metu tik keturių metų amžiaus dukra, negalėjo turėti tikslo parduoti vienintelio gyvenamojo būsto. S. E. parodė, kad įmonė „Sanika“ buvo nusikalstama grupuotė, teikdavo paskolas, „išmušinėjo“ skolas;
10.4. teismas nebuvo nuoseklus, vertinamas analogiškas pirkimo-pardavimo sutartis. Negaliojančiomis pripažintos sutartys buvo patvirtintos notaro, pasirašytos sudariusių asmenų bei įregistruotos turto registravimo įstaigoje. Teismas pasirėmė tik vienos sandorio šalies patvirtinimu, kad sutartis sudaryta tik dėl akių, kiti įrodymai nepateikti;
10.5. ieškovė prisiminė, kad 1993 m. jos sutuoktinis B. B. sakė, kad draugo įmonei reikalinga paskola, prašė laikinai perleisti Butą draugo įmonei, o po paskolos gavimo žadėjo jį grąžinti. Sutuoktinis garantavo, kad draugas už paslaugą atsilygins. Gali būti, kad pasitikėdama sutuoktiniu, ieškovė pasirašė dokumentus, kurie galėjo būti atnešti į namus;
10.6. ieškovė yra kurčnebylė nuo gimimo, moka tik gestų kalbą, o gestų kalbos vertėjas sudarant sutartį nedalyvavo. Nors ieškovė moka skaityti ir rašyti, tačiau jos išsilavinimas ir raštingumas yra menkesni, nei girdinčių asmenų. Gestų kalbą sudaro 3 000 - 9 000 gestų, kalboje nėra mokslinių terminų. Sutartyje nėra išaiškintos pasekmės, tekstas lakoniškas. Sutarties perskaitymas nereiškia, kad ieškovė suprato sutarties pasekmes. Pasekmės kurčiam asmeniui turėjo būti išdėstytos raštu. Buvo pažeistas Notariato įstatymo 30 straipsnis. Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių 9 punkte nustatė, kad jeigu fizinis asmuo yra kurčiasis, nebylys arba kurčnebylys, tai notarinis veiksmas atliekamas dalyvaujant gestų kalbos vertėjui. Sandoris sudarytas nesuprantant savo veiksmų reikšmės;
10.7. sandoris prieštaravo prieštaraujanti juridinio asmens tikslams, kadangi prekyba butais, paskolų gavimas ar teikimas neatitinka įmonės „Sanika“ veiklos rūšių. Butas nebuvo įsigytas pateisinamais tikslais – įsteigti įmonės biurą ar sandėlį. Įmonė „Sanika“ Butą naudojo ūkinėje veikloje, prekiaudama nekilnojamuoju turtu, nekilnojamuoju turtu užtikrintų paskolų gavimu ir teikimu. Tokia veikla neatitiko šios įmonės įstatuose nurodytų veiklos tikslų;
10.8. ieškovė komunalinius mokesčius mokėjo pati. Tai patvirtina mokėjimai nuo 1994-01-31 iki 1994-12-31 ir UAB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ raštas su mokėjimų lentele. Atsiskaitymų knygelių išrašai buvo teikti tik už 1994 m., tolimesni mokėjimai dubliuojami UAB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ pateiktoje mokėjimų lentelėje ir dėl didelės apimties neteikiami. Komunalinių paslaugų teikėjai skolas prisiteisdavo iš įmonės „Sanika“, todėl ieškovė dokumentų negaudavo ir apie skolas sužinojo ruošdamasi teismo procesui. Nepaisant to, kad skolos priteistos ne iš jos, ieškovė skolas apmokėjo;
10.9. taikant restituciją Butas grąžintinas ieškovei. Grąžinus Butą, nėra pagrindo nukreipti išieškojimą į Butą, todėl turto areštas turi būti panaikintas. Kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą bei nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1 taikytas areštas turėjo būti panaikintas, užbaigus vykdomąsias bylas.
11. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti galioti. Nurodė, kad gavo antstolės I. B. 2017-03-06 patvarkymą ir išieškojimo negalimumo aktą, kuriame nurodyta, kad įmonė „Sanika“ lėšų neturi. Antstolė teigė, kad turto areštas nepanaikintas, nes bendrovė nesumokėjo vykdymo išlaidų. Tik antstolė, kuri yra taikiusi turto areštą, gali jį panaikinti. Antstolis D. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 gali panaikinti areštą. Atsakovais turėtų būti antstoliai, o ne VMI.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
14. Byloje sprendžiamas klausimas dėl prieš 26 metus sudaryto buto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip tariamo sandorio; ieškinio senaties termino praleidimo pasekmių taikymo, kai nepareikštas kitos sandorio šalies reikalavimas; turtui uždėto arešto panaikinimo, kai pripažįstami negaliojančiais sandoriai dėl nuosavybės teisės į turtą; apeliacinio skundo ribų peržengimo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
15. Byloje nustatyta bei patvirtina surinktais įrodymais, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nuosavybės teise priklauso bendrai Lietuvos-Rusijos įmonei „Sanika“, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas 1994-11-25 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ML15-4511. Butas 1994-11-25 pirkimo-pardavimo sutartimi įgytas iš S. E.. S. E. Butą pagal 1994-09-01 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ML-15-3202 pirko iš įmonės „Sanika“. Įmonė „Sanika“ Butą įsigijo iš ieškovės O. B. pagal 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-1942. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimu 1994-11-25 ir 1994-09-01 Buto pirkimo-pardavimo sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis ir Butas paliktas įmonės „Sanika“ nuosavybėje. Apeliacijos dalyką sudaro 1993-12-29 Buto pirkimo-pardavimo sutarties, kuria O. B. Butą pardavė įmonei „Sanika“, pripažinimo negaliojančia pagrindai bei Butui uždėto arešto panaikinimo pagrindai.
16. Apeliaciniame procese sprendžiamas klausimas dėl Butui taikyto turto arešto panaikinimo. Nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 6 turto arešto faktai:
16.1. kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą;
Žemesnės instancijos teismas
16.2. nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1;
16.3. 2012-01-11 Turto arešto aktas Nr. 0129/09/00615 (identifikavimo kodas Nr. 0312000293), antstolė B. Č., AB DNB banko („Luminor Bank“ AB) naudai;
16.4. 2012-10-02 Turto arešto aktas Nr. 0011/12/05703 (identifikavimo kodas 2012016543), antstolė I. B., Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai;
16.5. 2017-05-12 Turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 (identifikavimo kodas 2017025223), antstolis D. Š., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai.
17. Bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“ Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija patvirtina, kad įmonė įsteigta 1992-12-30, nuo 1992-12-30 vadovas yra S. M.. Veiklos tikslai ir rūšys: turizmas, didmeninė ir mažmeninė prekyba įvairiomis prekėmis; komiso prekyba; užsienio prekybos paslaugos; reklamos paslaugos; viešojo maitinimo organizavimas; brokerio paslaugos; prekyba medicinos preparatais ir jų gamyba.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
18. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašė prijungti prie bylos, bei nurodė, jog įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė teikė mokėjimo nurodymus, kad 2017-05-08 sumokėjo 201,19 Eur UAB „Naujininkų ūkis“, 2017-05-10 sumokėjo 396,13 Eur AB „Vilniaus šilumos tinklai“, 2017-05-11 mokėjimo nurodymu sumokėjo 613,97 Eur antstolei N. L., kuri vykdė 626,03 Eur išieškojimą UAB „Vilniaus energija“ naudai, 2017-05-12 mokėjimo nurodymu sumokėjo 360,02 Eur sumokėjo antstoliui D. Š., kuris vykdė 331,30 Eur išieškojimą UAB „Naujininkų ūkis“ naudai. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime pasirėmė teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, jog kitose civilinėse bylose skolos už Butui suteiktas komunalines paslaugas yra priteistos iš įmonės „Sanika“, o ne iš ieškovės, tai sutiktina su tuo, jog dokumentų prijungimo reikalingumas iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Dokumentai pateikti savalaikiai, kartu su apeliaciniu skundu, kiti proceso dalyviai su dokumentais susipažino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prijungia su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus CPK 314 straipsnio pagrindu.
Dėl ieškinio senaties termino 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimui
19. 1993-12-29 Buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta galiojant 1964 m. CK. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nurodo, kad 2000 m. CK ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.
20. Bendra ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis civilinio kodekso pasirinkimą sieja su ieškinio senaties termino pradžios bei pabaigos momentu, tai tam, kad būtų tinkamai pasirinktas taikytinas teisės aktas, turi būti nustatyta ieškinio senaties termino pradžia.
21. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties termino trukmė, pradžia bei pabaiga nustatytini pagal 1964 m. CK. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovei 1993-12-28 prieš pat sandorį buvo išduotas Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, jos sutuoktinis B. B. pasirašė ir notarui pateikė sutikimą parduoti Butą; ieškovė pasirašė notarinių veiksmų knygoje, jog sudarė pirkimo-pardavimo sutartį bei buvo atlikti kiti veiksmai. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, jog jos parašas 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti arba suklastotas, arba išgautas apgaule (šios aplinkybės įrodymas reikštų, jog ieškovė nežinojo apie sandorio sudarymą ir įtakotų ieškinio senaties pradžios skaičiavimą), tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokių įrodymų dėl parašų tinkamumo ieškovė neteikė. Ieškovės atstovas nurodė, jog sulyginusi parašus ieškovė sutiko, kad parašas yra panašus. Atlikusi aktyvius veiksmus, susijusius su Buto pardavimu, ieškovė negalėjo nežinoti, jog yra sudariusi sandorį.
22. Tai, kad ieškovei buvo žinoma, jog yra sudarytas sandoris dėl Buto, patvirtina atsakovas L. Z., kuris teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis 1995 m. gegužės-birželio mėn. buvo nuvykęs į Butą ir kalbėjosi su ieškove ir jos vyru, tačiau jie nebuvo nustebę, kad atsakovas turėjo Buto inventorizacinę bylą, kurią turėdavo butų savininkai.
23. Sandorio sudarymo veiksmai buvo atlikti dalyvaujant notarui. Ieškovė teigė, jog sutartį galėjo pasirašyti namuose, tačiau šio fakto neįrodė. Be to, notaras gali dalyvauti ir sudarant sandorius namuose. Notaras turi pareigą išaiškinti sandorių esmę. 1993-12-29 susitarimas yra nesudėtingas, ieškovė galėjo perskaityti ir be papildomo paaiškinimo suprasti, jog sudaromas sandoris dėl Buto. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog ieškovei buvo žinoma apie sudaromą sandorį. Nepasisakant šioje dėstymo dalyje dėl ieškovės supratimo apie sudaryto sandorio rūšį ir kitas sandorio sudarymo aplinkybes, spręstina, jog ieškovė nuo sandorio sudarymo momento (1993-12-29) turėjo pareigą sužinoti, kad sandoriu buvo pakeistas Buto statusas ir veikdama atidžiai ir rūpestingai turėjo išsiaiškinti sandorio esmę.
24. Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Sprendžiama, jog analogiškoje situacijoje apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo turėjo sužinoti apie sandorį. Tuo remiantis 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentas pripažintinas ieškinio senaties termino pradžios momentu.
25. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kuriomis ji grindžia senaties termino eigos pradžią nuo su palikimo tvarkymu susijusių veiksmų atlikimu, yra susijusios su sandorio vykdymu, o ne su jo sudarymu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sandoris realiai nebuvo vykdomas. Sandorio nevykdymas nereiškia, kad ieškovė neturėjo žinoti apie 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Nors sandoris ir nebuvo vykdomas, tačiau nebuvo atlikti jokie veiksmai, kurie patvirtintų, jog sandorio sudarymo pasekmės buvo pašalintos, pavyzdžiui pirkimo-pardavimo sutartis nutraukta, galimai pirkimo-pardavimo sutartimi pridengtas kitas sandoris pasibaigė ar buvo išregistruotas. Neatlikus jokių veiksmų, ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, jog sandorio sudarymu atsiradęs ieškovės teisių pažeidimas, buvo pašalintas. Negali būti racionaliai paaiškinta, kodėl asmuo, kuris pas notarą sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį galėtų manyti, jog tokios sutarties pasekmės išnyks savaime.
26. Ieškovė yra nurodžiusi kelis sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindus. Pagal kiekvieną iš šių pagrindų gali būti nustatomas savarankiškas sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas. Kadangi ieškovė nėra detalizavusi sužinojimo apie aplinkybes, kurios sudaro kiekvieną savarankišką sandorio negaliojimo pagrindą, momento, teismas savo iniciatyva dėl šių aplinkybių nepasisako.
27. Nustačius sužinojimo apie teisių pažeidimą momentą, ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina pagal 1964 m. CK. Turi būti remiamasi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pasibaigia 1996-12-29. Ieškovė ieškinyje nėra nurodžiusi aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui. Savo iniciatyva teismas turėtų vertinti akivaizdžią priežastį – ieškovės neįgalumą, su kuriuo ieškovė sieja sandorio esmės nesupratimą.
28. Svarbių priežasčių, kurios sudaro pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą bei atmesti ieškinį, analizė šioje byloje nėra reikšminga, kadangi ieškinio senaties termino taikymas galimas tik tokiu atveju, kai to prašo skolininkas. 1964 m. CK 85 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ieškinio senatį teismas, trečiųjų teismas (arbitražas) taiko tik esant skolininko reikalavimui. Kadangi ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tai ieškinio senaties termino taikymo taisyklės, o taip pat ir asmenų, kurie gali pareikšti reikalavimą taikyti senaties terminą, ratas taip pat nustatytinas pagal 1964 m. CK. Skolininko sąvoka nustatytina pagal 1964 m. CK 165 straipsnį, apibrėžiantį prievolę. Skolininku laikomas asmuo, kuris pagal prievolę privalo atlikti kito asmens (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, kaip antai: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus ir pan., arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Remiantis tokiu skolininko apibrėžimu, daroma išvada, jog teisę pareikšti reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo ginčijant 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį, turi kita ginčijamos sutarties šalis – įmonė „Sanika“.
29. Įmonė „Sanika“ nereiškė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Bylos duomenys rodo, jog įmonė „Sanika“ veiklos nevykdo. Teismo procesiniai dokumentai atsakovui realiai nebuvo įteikti ir jo buvimo vieta nežinoma. Juridinių asmenų registre įmonė pažymėta kaip neteikianti finansinės atskaitomybės dokumentų įmonė. Teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti juos išsiunčiant įmonės registracijos adresu. Byloje dalyvavę asmenys negalėjo nurodyti galimų kontaktų. Atsakovas S. E. aiškino, jog sandorių sudarymą organizavęs V. Ž. yra miręs. CPK 123 straipsnio 4 dalis pripažįsta tinkamu procesinių dokumentų įteikimą, kai jie išsiunčiami juridinio asmens buveinės adresu. Pripažįstant tokiu būdu informuoto asmens dalyvavimą teismo procese tinkamu, laikoma, jog asmuo turėjo galimybę atlikti reikiamus procesinius veiksmus, taip pat ir reikšti prašymą dėl senaties taikymo.
30. 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis nurodo, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso pirmosios knygos komentare yra išaiškinta, jog CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostata buvo praplėstas asmenų, kurie gali pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį ratas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei 1964 m. CK, kuris nustatė, kad teismas ieškinio senatį taiko tik skolininko reikalavimo, suteikta teisė teismui teisę taikyti bet kurios ginčo šalies reikalavimu. Teismų praktikoje pateikiamas aiškinimas iš esmės atitinka 1964 m. CK nuostatas. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos, patvirtintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39, 12 punkte nurodyta, kad teisminė gynyba galima tik priešingos ginčo materialinio teisinio santykio šalies valia.
31. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį taikė atsakovo L. Z. prašymu. L. Z. nėra 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties šalis, nėra ginčo materialinio teisinio santykio šalis, yra tik teismo proceso šalis, kuriai pareikštas reikalavimas dėl įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nebūdamas ieškovės ginčijamos sutarties šalimi, L. Z. nėra nei skolininkas, nei priešinga materialinio teisinio santykio šalis, todėl neturi teisės reikšti reikalavimo taikyti ieškinio senatį dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties. Kadangi atsakovas įmonė „Sanika“ reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo nereiškė, tai teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties ir atmesti reikalavimą dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.
Dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimo pagrindų
32. Ieškinyje ieškovė nurodė keletą sandorio negaliojimo pagrindų, kuriuos prašė vertinti pagal visus sandorių negaliojimo pagrindus (1964 m. 47-59 straipsniai). Skundžiamame teismo sprendime ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės išanalizuotos ir kvalifikuotos pagal 1964 m. CK 51-52 straipsnius (tariamas ir apsimestinis sandoris), 56 straipsnį (dėl suklydimo sudarytas sandoris). Apeliaciniame skunde ieškovė teikia argumentus dėl tariamo sandorio (1964 m. CK 51 straipsnis); dėl sandorio, sudaryto fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės (1964 m. CK 54 straipsnis); dėl sandorio, prieštaraujančio juridinio asmens tikslams (1964 m. CK 49 straipsnis).
33. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nurodo, kad 2000 m. CK 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta galiojant 1964 m. CK, todėl šios sutarties galiojimas tikrintinas pagal 1964 m. CK numatytus sandorių negaliojimo pagrindus.
34. 1964 m. CK 51 straipsnis numatė, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (tariamas sandoris). Tariamieji sandoriai negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, nes sandoryje išreikšta asmens valia sukurti tam tikras teisines pasekmes neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
35. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog neatsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai. Sudarius pirkimo-pardavimo sutartį Butas turėjo būti perduotas įmonės „Sanika“ nuosavybėn, o ieškovei turėjo būti perduoti pinigai, kurie buvo sutarti sumokėti. Bylos duomenys patvirtina, jog nei 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį sudaręs atsakovas įmonė „Sanika“, nei 1994-09-01 pirkimo-pardavimo sutartimi Butą įgijęs S. E. realiai Buto iki šiol nepriėmė. Butu iki šiol naudojasi ieškovė. Nuo 1993-12-29 sandorio sudarymo yra praėję 26 metai, tačiau nei Butą pagal 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijusi įmonė „Sanika“, nei vėlesne sutartimi Butą įgijęs S. E. nepareikalavo perduoti Buto, Butu nesinaudoja ir nevaldo, jokiu būdu nėra įgyvendinama dabartinio Buto savininko įmonės „Sanika“ nuosavybės teisė į Butą. Iki šiol Butu naudojasi ieškovė, kurios atžvilgiu niekas nėra pradėjęs priverstinio iškeldinimo veiksmų ar pareiškęs kokių nors pretenzijų. S. E. teismo posėdžio metu patvirtino, jog 1994-09-01 ir 1994-11-25 Buto pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, įmonei „Sanika“ siekiant gauti paskolą, S. E. Buto nematė, pinigų pagal pirkimo-pardavimo sutartis nemokėjo ir negavo. S. E. sudarytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis, kaip tariami sandoriai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 sprendimas šioje dalyje nėra apskųstas.
36. Tai, kad ieškovė naudojasi Butu patvirtina aplinkybė, jog ieškovė moka už Butui suteiktas komunalines paslaugas. Dėl atsiskaitymo už Butui suteiktas komunalines paslaugas pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atkreiptas dėmesys, jog įsiskolinimas už Butui suteiktas komunalines paslaugas buvo priteistas ne iš ieškovės, o iš įmonės „Sanika“. Teismas pasirėmė tuo, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-07 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-22052-600/2014 priteisė iš įmonės „Sanika“ įsiskolinimą už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2012-12-01 iki 2014-03-31? 2014-04-24 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-5391-808/2014 priteisė įsiskolinimą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas nuo 2011 m. rugsėjo iki 2013 m. spalio mėn.? 2013-02-04 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 5-5149-595/2013 priteisė įsiskolinimą už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2011-11-12 iki 2012-11-30. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė mokėjimo nurodymus, kad 2017-05-08 sumokėjo 201,19 Eur UAB „Naujininkų ūkis“, 2017-05-10 396,13 Eur sumokėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“, 2017-05-11 mokėjimo nurodymu sumokėjo 613,97 Eur antstolei N. L., kuri vykdė 626,03 Eur išieškojimą UAB „Vilniaus energija“ naudai, 2017-05-12 mokėjimo nurodymu sumokėjo 360,02 Eur sumokėjo antstoliui D. Š., kuris vykdė 331,30 Eur išieškojimą UAB „Naujininkų ūkis“ naudai. Šie įrodymai iš esmės patvirtina ieškovės poziciją, jog ji apmokėjo teismų sprendimais iš įmonės „Sanika“ priteistą įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Kadangi Butas Nekilnojamojo turto registre registruotas įmonės „Sanika“ vardu, tai pareiškiant ieškinius dėl komunalinių paslaugų teikimo pagal registruotą Buto savininką, gali būti nurodomas ne Buto, o savininko juridinio asmens registracijos adresas, dėl ko ieškovė gali nesužinoti apie nagrinėjamas civilines bylas dėl komunalinių paslaugų mokesčių priteisimo.
37. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpį (nuo 1994-01-31 iki 1994-12-31), kuriuo ieškovė atsiskaitė už komunalines paslaugas. Prie ieškinio pateikta mokėjimo už Butui suteiktas komunalines paslaugas suvestinė pagal atsiskaitymo knygelę (23 priedas) patvirtina, kad komunalinės paslaugos buvo apmokamos iki 2015-11-17. Ieškovė teigia, jog ji šiuo metu gyvena pas seserį Jungtinėje Karalystėje, tai patvirtina ir prie ieškinio pateikti darbo atlyginimo lapeliai (21 priedas), todėl ji nesinaudoja visomis komunalinėmis paslaugomis, o apmoka už šildymą, šaltą vandenį, kitas paslaugas.
38. Jau buvo minėta, kad nėra duomenų, jog įmonė „Sanika“ realiai egzistuotų. Įmonės buveinė ar galintys atstovauti asmenys teisminio proceso metu nebuvo nustatyti. Nei vienas iš dalyvaujančių asmenų nenurodė, jog įmonės atstovai atliko kokius nors veiksmus, susijusius su Buto valdymu – lankėsi Bute, jį naudojo, mokėjo už komunalines paslaugas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad Butu iki šiol naudojasi tik ieškovė.
39. Buto pardavimas neatitiko ieškovės ir jos šeimos interesų. Byloje nustatyta, jog ieškovė bei jos sutuoktinis sandorio sudarymo metu buvo neįgalūs. Darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad O. B. nuo 2003-02-25 neterminuotai nustatytas 65 proc. netektas darbingumas, invalidumas nuo vaikystės. Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2016-04-27 raštą Nr. R-14409 B. B. nuo 2001-04-01 neterminuotam laikotarpiui turėta antra invalidumo grupė prilyginta 35 procentams darbingumo lygiui. Priežastis – invalidumas nuo vaikystės. Sutuoktinių dukrai D. B. sandorio sudarymo metu buvo 4 metai (gimusi 1989 m.). Ieškovė nurodo, jog kito būsto neturėjo ir šis faktas nėra paneigtas. Sudarę Buto pirkimo-pardavimo sutartį didelės darbingumo dalies netekę sutuoktiniai su mažamete dukra būtų likę be gyvenamojo ploto.
40. Byloje nebuvo nustatyta, jog pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta dėl šeimos poreikių patenkinimo. Butas parduotas už nedidelę sumą (1 928 Lt), todėl pinigų poreikis nėra pakankamai pagrįstas. Nenustatytas kitas poreikis, dėl ko ieškovė būtų priėmusi sprendimą dėl Buto pardavimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, jog sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė galėjo šia sutartimi pridengti įkeitimo sandorį, nes ieškovė yra nurodžiusi, jog trūko pinigų, skolinosi. Kadangi nuo sandorio sudarymo yra praėję apie 30 metų, ieškovė nurodo, kad tuo metu buvusių aplinkybių neprisimena, kito sandorį sudariusio asmens nebuvo rasta, nustatyti faktines aplinkybes, ar ieškovė galėjo turėti poreikį sudaryti sandorį, nėra galimybių. Vertintina, kad galimo poreikio sudaryti įkeitimo sandorį turėjimas nėra reikšmingas sprendžiant dėl pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo.
41. Spręsdamas dėl ieškovės valios sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį pirmosios instancijos teismas pasirėmė tuo, kad ieškovė gavo pažymą sutarties sudarymui, B. B. notarui biurui pateikė sutikimą, sutartį patvirtino notarė, ieškovė pasirašė notarinių veiksmų knygoje. Neabejotina, jog atlikdama šiuos veiksmus ieškovė turėjo suprasti, kad ji sudaro sutartį, kurios pasekmė yra nuosavybės teisės į Butą praradimas ar pasikeitimas, tačiau šie įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad atlikdama pirmosios instancijos teismo nustatytus veiksmus ieškovė siekė parduoti Butą. Labai tikėtina teismo posėdžio metu nurodyta versija, jog buvo ketinta sudaryti įkeitimo sutartį. Ši versija negali būti patvirtinta pakankamais įrodymais, nes nenustatyti jokie duomenys apie pagrindinę prievolę. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, jog išklausiusi S. E. paaiškinimus, prisiminė, jog jos sutuoktinis sakė, kad draugas už atlyginimą prašė Butą parduoti, nes reikalinga gauti paskolą, po paskolos gavimo žadėjo Butą grąžinti. Duomenų, jog ieškovė realiai siekė parduoti butą įmonei „Sanika“ nebuvo nustatyta.
42. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pasirašydama 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė neturėjo valios parduoti Butą, 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis realių pasekmių nesukėlė. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį.
43. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nurodo,. jog 2000 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. CK 1.86 straipsnio 2 dalis nustato, kad tariamiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Ieškovė neigia, jog yra gavusi pinigus, duomenys apie pinigų sumokėjimą teismui nebuvo pateikti, sandoris pripažintas tariamuoju, tai reiškia, jog šalys nesiekė sandorio pasekmių, neatliko sandoriui sudaryti reikalingų veiksmų, dėl ko nebuvo reikalinga sumokti kitai šaliai. Tuo remiantis laikoma, jog pinigai nebuvo sumokėti. Taikant restituciją ieškovei grąžintinas Butas.
44. Ieškinyje nenurodyta nuo kurio momento prašoma sandorį pripažinti negaliojančiu. 1964 m. CK 59 straipsnis nustatė, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (1 dalis). Tačiau, jeigu iš sandorio turinio išplaukia, kad pripažinti jį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento negalima, tai jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik ateičiai (2 dalis). Įvertinus sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą bei tai, kad 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis nėra pradėta vykdyti, taikomas 1964 m. CK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytas sandorio negaliojimo momentas – nuo jo sudarymo momento.
45. Ieškovė sandorį ginčijo ir kitais ieškinyje nurodytais pagrindais, o apeliaciniame skunde prašė vertinti, jog sandoris sudarytas nesuprantant savo veiksmų bei kaip prieštaraujantį juridinio asmens tikslams. Kadangi teisėjų kolegija konstatuoja sandorio negaliojimo pagrindą pagal 1964 m. CK 51 straipsnį, tai dėl kitų sandorio negaliojimo pagrindų nepasisako.
Dėl turto arešto
46. Ieškovė byloje reiškė reikalavimus dėl arešto turtui panaikinimo, kurie buvo atmesti pirmosios instancijos teismo sprendimu. Byloje nustatyta, kad Butui taikomas areštas. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 5 turto arešto faktai:
46.1. kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą;
Žemesnės instancijos teismas
46.2. nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1;
46.3. 2012-01-11 Turto arešto aktas Nr. 0129/09/00615 (identifikavimo kodas Nr. 0312000293), antstolė B. Č., AB DNB banko („Luminor Bank“ AB) naudai;
46.4. 2012-10-02 Turto arešto aktas Nr. 0011/12/05703 (identifikavimo kodas 2012016543), antstolė I. B., Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai;
46.5. 2017-05-12 Turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 (identifikavimo kodas 2017025223), antstolis D. Š., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai.
47. Ieškovė prašė: 46.1 ir 46.2 punktuose nurodytą turto areštą panaikinti dėl to, kad vykdomosios bylos buvo baigtos iki 2003 m. įvykdytos antstolių reformos, nes nebuvo perduotos privačiai veikiantiems antstoliams; 46.3-46.5 punktuose nurodytą turto areštą prašė panaikinti, nes iš ieškovės turto negali būti vykdomas išieškojimas pagal atsakovo įmonės „Sanika“ prievoles. Ieškovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas, pasirėmus tuo, kad atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliaciniame skunde ieškovė papildomai nurodo, jog vykdydamas teisingumą teismas turėjo išspręsti turto arešto užbaigtose bylose klausimą.
48. Byloje pateiktame 2017-05-19 Turto arešto aktų registro išraše (ieškinio 13 priedas) nėra nurodytas 46.1 ir 46.2 punktuose minimas turto areštas. Prie ieškinio pateikti duomenys patvirtina, jog areštas kreditoriaus V. J. naudai buvo taikytas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4150/95, kurioje teismas 1995-11-20 ir 1995-12-05 priėmė nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei 1995-12-05 priėmė sprendimą, kuriuo iš įmonės „Sanika“ V. J. naudai 34 416 Lt. Kreditorius, kurio naudai Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimu Nr. 414-1 buvo taikytas areštas, nenustatytas. Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2017-07-20 rašte Nr. (8.12)V5-1816 nurodyta, jog archyve Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla nėra saugoma. Kadangi nėra išlikę ar negalima nustatyti civilinių ir vykdomųjų bylų, kuriose taikomas 46.1 ir 46.2 punktuose nurodytas turto areštas, o taip pat įvertinus, jog abiem atvejais areštas taikytas užtikrinant įmonės „Sanika“ prievoles, sprendžiama, kad pripažinus 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, minimas areštas turi būti panaikinamas nagrinėjamoje byloje, kaip taikytas su skolininku nesusijusio trečiojo asmens turtui (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Turto arešto panaikinimo klausimai negali būti išspręsti neegzistuojančioje byloje, todėl šis klausimas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje.
49. Antstolė I. B. Vilniaus apskrities VMI 2017-03-06 patvarkymu grąžino vykdomąjį raštą kartu su 2017-03-06 Išieškojimo negalimumo aktu. Antstolės I. B. vykdomojoje byloje areštas uždėtas antstolės interesais dėl vykdymo išlaidų išieškojimo. Nei AB DNB bankas, nei antstolė B. Č. pozicijos byloje neišreiškė ir dėl reikalavimo panaikinti 2012-01-11 Turto arešto aktą nepasisakė. Įvertinusi, jog 46.3-46.5 punktuose nurodytas turto areštas uždėtas, siekiant užtikrinti įmonės „Sanika“ prievolių vykdymą, o panaikinus sandorį susiklostė padėtis, kai Buto savininke nuo jo privatizavimo yra ieškovė, kuri nėra skolinga pagal atsakovo įmonės „Sanika“ skolas, teisėjų kolegija sprendžia, jog taikytas turto areštas turi būti panaikintas.
Dėl įkeitimo sutarties
50. Nustatyta, jog 1995-01-17 įkeitimo sutartimi, sudaryta tarp įmonės „Sanika“ ir L. Z., Butas buvo įkeistas, tuo užtikrinant 4 000 Lt paskolos grąžinimą. Sutartyje nurodoma, jog Įkaito davėjas įmonė „Sanika“ įsipareigojo paskolą grąžinti iki 1995-05-17. Teismo posėdžio metu atsakovas L. Z. nurodė, kad skola iki šiol negrąžinta, priverstinio vykdymo veiksmų atsakovas nesiėmė. Ieškovė prašė įkeitimo sutartį pripažinti negaliojančia 1964 m. CK 47, 49 straipsnių pagrindais, laikė, kad sutartis sudaryta nesąžiningai, įkaito gavėjas nepasidomėjo, ar Butas priklauso įmonei „Sanika“, kas Bute gyvena; turtas įkeistas už jo kainos neatitinkančią paskolos sumą; daugiau nei 20 m. įkaito gavėjas nepareikalavo vykdyti išieškojimo. Įkeitimo sutartis sudaryta dėl akių, nesiekiant realaus sutarties vykdymo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje reikalavimą atmetė. Apeliaciniu skundu teismo sprendimo dalis dėl įkeitimo sutarties nėra skundžiama.
51. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato apeliacinės instancijos teismo teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje turi būti užtikrinamas silpnesnę padėtį turinčio asmens interesų gynimas ir apginamos jo teisės. Jau anksčiau nutartyje buvo išdėstytos aplinkybės dėl ieškovės sveikatos sutrikimų, darbingumo lygio. Pripažįstama, jog tai sudaro viešąjį interesą ir suteikia teismui teisę peržengti apeliacinio skundo ribas bei priimti procesinį sprendimą dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, neatsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas šioje dalyje nėra apskųstas.
52. Atsakovas L. Z. prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes ji nebuvo sandorio šalimi. Ši teismo išvada nebuvo apskųsta apeliacine tvarka. CPK 313 straipsnis draudžia priimti blogesnio sprendimo, tuo pačiu negalima vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių priešingai ir nenaudingai apeliantui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laikosi pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino ir iš naujo to nesvarsto. Pripažinus 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, kartu pripažįstama, jog ieškovė Buto savininkė buvo ir įkeitimo sutarties sudarymo metu. Įmonė „Sanika“ įkeitimo sutarties sudarymo metu nebuvo Buto savininkė ir neturėjo teisės įkeisti svetimo turto. 1964 m. CK 200 straipsnis nustatė, jog įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo turto savininkas arba turėti į tą turtą patikėjimo teisę. Šio draudimo pažeidimas pripažįstamas imperatyvios teisės normos pažeidimu, todėl įkeitimo sutartis pripažįstama negaliojančia 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
53. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi visiškai tenkina ieškovės apeliacinį skundą ir, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, pripažįsta negaliojančia įkeitimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendimas iš dalies pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
54. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė už pareikštą ieškinį sumokėjo 493 Eur žyminio mokesčio. Ši žyminio mokesčio suma buvo padalinta proporcingai patenkintiems reikalavimams. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą, tai keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovei turi būti kompensuojamas visas jos sumokėtas žyminis mokestis. Žyminis mokestis priteisiamas lygiomis dalimis iš įmonės „Sanika“, S. E. ir L. Z., po 164,33 Eur. Taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo patirta 55,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovės ieškinys tenkinamas pilnai, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės pajamas.
55. Apeliacinėje instancijoje ieškovė sumokėjo 114 Eur žyminio mokesčio, kuris priteisiamas iš atsakovo L. Z., kadangi apeliacinės instancijos teisme tenkinamas jo atžvilgiu pareikštas reikalavimas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės O. B. apeliacinį skundą tenkinti visiškai.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo dalį dėl 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir šioje dalyje ieškinį tenkinti – pripažinti negaliojančia 1993-12-29 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp O. B. ir bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“ nuo jos sudarymo momento. Taikyti restituciją ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti O. B. nuosavybėn.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo dalį dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir šioje dalyje ieškinį tenkinti – pripažinti negaliojančia 1995-01-17 sutartį, sudarytą tarp atsakovų bendros Lietuvos-Rusijos įmonės „Sanika“ ir L. Z., dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo nuo jos sudarymo momento.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo dalį dėl turto arešto panaikinimo ir panaikinti:
turto areštą, uždėtą AB DNB banko („Luminor Bank“ AB) naudai (2012-01-11 turto arešto aktas Nr. 0129/09/00615 (identifikavimo kodas Nr. 0312000293), antstolė B. Č.);
turto areštą, uždėtą Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai (2012-10-02 turto arešto aktas Nr. 0011/12/05703 (identifikavimo kodas 2012016543), antstolė I. B.);
turto areštą, uždėtą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai (2017-05-12 turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0178/09/01334 (identifikavimo kodas 2017025223), antstolis D. Š.);
turto areštą, uždėtą kreditoriaus V. J. naudai pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-11-20 nutartį ir Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1995-12-07 turto arešto aktą;
turto areštą, uždėtą nenurodyto kreditoriaus naudai pagal Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997-04-15 reikalavimą Nr. 414-1.
Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme ir priteisti ieškovei O. B. iš įmonės „Sanika“, L. Z. ir S. E. po 164,33 Eur (šimtą šešiasdešimt keturis eurus 33 centus) bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš įmonės „Sanika“, L. Z. ir S. E. po 18,46 Eur (aštuoniolika eurų 46 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės pajamas.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti O. B. iš L. Z. 114 Eur (šimtą keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.