Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 40 (keturiasdešimties) parų arešto.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo S. M. faktinio sulaikymo momento.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu S. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 9 (devynis) mėnesius nuo arešto bausmės atlikimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį ir S. M. išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties; arba pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį ir jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo; arba jo ginamajam skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba skirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 6 mėnesių laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo S. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad apkaltinamasis nuosprendis S. M. atžvilgiu grindžiamas iš esmės nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuri nurodė skirtingas sužalojimų datas ir aplinkybes, nebuvo nuvykusi pas medicinos ekspertus, prašo S. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinti arba, taikant BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes S. M. veiksmai nebuvo nukreipti į žalos padarymą nukentėjusiajai, jog pati nukentėjusioji prisidėjo prie situacijos ir ji nenurodė didelio patirto skausmo lygio, švelninti paskirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad S. M. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl S. M. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. M. kaltu dėl to, kad jis tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos narei – sutuoktinei R. M.. Nors gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad S. M. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusiąją R. M., jog nukentėjusioji nurodydama įvykio aplinkybes buvo nenuosekli, tačiau su šiais gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, nes juos paneigia nukentėjusiosios R. M. parodymai bei kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai.

9. Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina gynėjas, nukentėjusiosios R. M. parodymai dėl esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių, jog S. M. jai du kartus kumščiu sudavė į dešinę krūtį, laikytini nuosekliais ir neprieštaraujančiais anksčiau aptartų įrodymų visumai. Be to, pats nuteistasis S. M. pripažino, kad 2024 m. gegužės 24 d. vakare tarp jo ir R. M. miegamajame kilo konfliktas. Prisimena, kad su R. M. apsistumdė miegamojo tarpduryje. Apsistumdymo metu R. M. sudavė du smūgius į dešinę krūtinę. Iki šio konflikto pas R. M. tų mėlynių nematė. Taigi, nors nukentėjusiosios parodymai dėl tam tikrų aplinkybių (kaip nurodyta gynėjo apeliaciniame skunde dėl smūgių sudavimo skaičiaus, sužalojimo laiko ir kt.) nebuvo tikslūs, tačiau kaip jau buvo minėta, ji nurodė esmines aplinkybes, kurios sutampa ir su paties nuteistojo duotais parodymais, juos patvirtina ir kitų anksčiau aptartų įrodymų visuma. Taigi, nukentėjusiosios R. M. parodymai negali būti pripažįstami kaip visiškai nepagrįsti ar prieštaraujantys byloje esantiems duomenims ar paneigiantys faktą, kad S. M. du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajai į dešinę krūtį ir padarė poodines kraujosruvas krūtinės ląstos srityje, kurios kvalifikuotos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

10. Įvertinusi nagrinėjamą situaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. M. sąmoningai sudavė nukentėjusiajai R. M. du smūgius kumščiu į dešinę krūtį ir padarė jai specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. S. M. smūgių kumščiu sudavimas, atsižvelgiant į smūgio lokalizacijos vietą, padarinių kilimo, tai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo, buvo dėsningai numatomas, nes sąmoningai smūgiuodamas nukentėjusiajai, S. M. galimus padarinius suvokė ir to norėjo. Taigi, kolegija daro išvadą, jog S. M. nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė S. M. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina S. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, tai yra dėl S. M. kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

14. Gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotas ir alternatyvus prašymas atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tai yra taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Minėtas straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

15. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą, vienkartinį pobūdį, pačių nukentėjusiųjų požiūrį į kaltininko veiksmus jau po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

16. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvusis ir subjektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus. Tokia išvada darytina įvertinus nuteistojo atliktų veiksmų pavojingumą ir padarytą žalą – nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas sužaloti R. M., žodinio konflikto metu ranka sudavė nukentėjusiajai ne vieną smūgį į krūtinės sritį, taip nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą. Nors tokia situacija yra pakankamai standartinė BK 140 straipsnio kontekste, tačiau joks nusikaltimo požymis negali būti vertinamas kaip mažinantis veikos pavojingumą. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs, kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių S. M. veiksmų pavojingumą, nenustatyta O vien tai, kad nukentėjusioji nenurodė didelio patirto skausmo lygio, nesikreipė dėl įvykio į teisėsaugą tą pačią dieną, o tai padarė tik po dviejų parų, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas yra reikšmingos ir svarbios pasekmės, duomenų, jog šių pasekmių atsiradimą būtų lėmęs pačios nukentėjusiosios sąmoningai netinkamas elgesys, byloje nebuvo nustatyta. Pažymėtina ir tai, kad net ir esant tarp asmenų konfliktinei situacijai, kuri prasideda žodiniu konfliktu, fizinio smurto naudojimas negali būti pateisinamas.

17. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad S. M. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą šioje situacijoje yra tokio pavojingumo laipsnio, kad negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė, todėl gynėjo apeliacinio skundo prašymas jo ginamąjį S. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl paskirtos bausmės

18. Gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotas dar vienas alternatyvus prašymas nuteistajam S. M. skirti švelnesnę bausmės rūšį, laikant, kad veika, už kurią nuteistas, yra mažiau pavojinga, nei tokio pobūdžio veikos.

19. Pažymėtina, kad vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

20. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl nuteistajam S. M. skirtinos bausmės, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju S. M. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), dėl kurios padarymo, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis lengvina nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

21. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo S. M. asmenybę apibūdinančius duomenis. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį, LITEKO sistemos duomenų matyti, kad S. M. jau buvo teistas už analogiškas smurtines nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją, taip pat už smurtinius veiksmus prieš savo mamą jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu (1 t., b. l 99–107, 110–115), naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei metams po bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už vienerius metus matyti, kad S. M. darė administracinius nusižengimus, tai yra ne kartą baustas už tai, kad nesilaikė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio (1 t., b. l. 119–123). Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad S. M. vedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini), turi deklaruotą gyvenamąją vietą.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, įvertinęs anksčiau aptartas nuteistojo asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, kurio dydį nustatė artimą sankcijos vidurkiui – 60 parų arešto (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto). Be to, ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta iki 40 parų arešto, todėl daryti išvadą, kad nuteistajam S. M. paskirta bausmė aiškiai per griežta, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirti švelnesnes nei areštas bausmių rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, nuteistajam S. M. nėra tikslinga, nes ankstesniais baudžiamaisiais įsakymais jam skirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas, skirtas areštas, kurio vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, buvo atidėtas, akivaizdu, jog jokios teigiamos įtakos nepadarė, nes jis ir toliau pažeidinėja įstatymus, daro naujas nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją.

23. Vertinant aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tai, jog nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais smurtiniais nuteistojo S. M. veiksmais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo pripažinti, jog nuteistajam S. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ar paskirta pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

24. Taip pat atmestinas nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinio skundo prašymas atidėti nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą 6 mėnesių laikotarpiui.

25. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas taip pat gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

26. Taikant šias nuostatas, pirmą kartą nuteisiamu arešto bausme laikytinas asmuo, anksčiau neteistas šia bausme, t. y. apkaltinamuoju nuosprendžiu jam nebuvo paskirta arešto bausmė arba nors nuosprendžiu tokia bausmė ir buvo paskirta, tačiau iki naujo nusikaltimo padarymo teistumas jam buvo išnykęs arba nustatyta tvarka panaikintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-511/2021).

27. Kaip matyti iš byloje esančio Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį, S. M. 2023 m. sausio 13 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo nuteistas arešto bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, buvo atidėtas 6 mėnesiams. Taigi S. M. skundžiamu nuosprendžiu arešto bausme nuteistas nebe pirmą kartą. Nors Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. sausio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę S. M. yra atlikęs, tačiau teistumas (už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, už kurio padarymą jis nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 27 d. baudžiamuoju įsakymu) iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. iki 2024 m. gegužės 24 d., jam nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo svarstyti klausimo dėl nuteistajam S. M. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo.

28. Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo S. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam S. M. paskirtos bausmės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl gynėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. M. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą.