Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė R. M. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria R. M. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis 2019 m. birželio 9 d. apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), laukdamas medikų pagalbos sugadino svetimą (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą: sulaužė priėmimo – skubios pagalbos skyriaus posto registratūros stalviršį – 490 Eur vertės, sudaužė sieninį laikrodį – 9,56 Eur vertės, taip sugadino (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą bendros 499,56 Eur vertės.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Apeliacinis skundas atmestinas.

2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. pagrįstai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje, jos keisti švelnesne priemone, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

3. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, skirdamas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo R. M. klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus pateikta Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas), kuriame nustatyta, jog R. M. nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. birželio 9 d.) sirgo psichikos sutrikimu, diagnozė: Paranoidinė šizofrenija, dėl šio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; R. M. šiuo metu konstatuojamas psichikos sutrikimas, diagnozė: Paranoidinė šizofrenija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; šiuo metu su R. M. negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, jis negali dalyvauti teisiamajame posėdyje; R. M. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – prievartinį stacionarinį gydymą specializuotame psichiatrijos stacionare bendro stebėjimo sąlygomis (t. y. Rokiškio psichiatrijos stacionare) (1 t., b. l. 118-122). Teisėjų kolegija atsižvelgia ir teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės E. Zubienės paaiškinimus, kad R. M. reikalingas priverstinis gydymas, jis privalo nuosekliai ir pastoviai vartoti vaistus; R. M. nuo 2008 m. gydytas daugelyje psichiatrijos ligoninių, išrašytas iš stacionaro jis atsisako vartoti vaistus; tokie pacientai kaip R. M. gydomi stacionare ir tvirtino Ekspertizės akto išvadas (2 t., b. l. 7).

5. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino bylos medžiagą, medicininius dokumentus, R. M. būklę bei nurodė, kad jam yra reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Ekspertizės akto išvadomis, ekspertės paaiškinimais, įvertinęs liudytojų parodymus, padarytos veikos pobūdį, taip pat atsižvelgęs ir į tai, jog R. M. yra būtina reguliariai vartoti vaistus, tačiau jų vartojimą pastarasis vertina kritiškai, teigia, kad vaistai jam daro neigiamą poveikį, išleistas iš stacionaro ambulatoriniam gydymui vaistų nevartoja, padarė teisingą išvadą, kad R. M. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka R. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

6. Skunde prašoma R. M. skirti švelnesnę gydymo priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis argumentuojant tuo, kad jis kartu su savo motina gyvena Airijoje ir ten yra gydomas dėl psichikos sutrikimo, ten jam suteikiamos tinkamos gydymo ir priežiūros sąlygos, jį prižiūri motina, Lietuvoje nėra artimų žmonių, kurie galėtų jį lankyti ir globoti. Iš teismui papildomai pateiktų duomenų matyti, kad iš tiesų R. M. dėl psichikos ligos buvo gydomas ir konsultuojamas Airijoje (2 t., b. l. 30, 32). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad R. M. kitokio pobūdžio gydymas, kurį skundu prašo jam skirti gynėjas, būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, šios išvados papildomai pateikti duomenys nekeičia.

7. Visuma aptartų duomenų patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu R. M. reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui ir sveikatai. Dėl to skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – R. M., gynėjo Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą atmesti.