Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. B. (anksčiau V.) skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo prašymas nustatyti kitokią jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią ir į jam paskirtą bausmę įskaityti Ispanijos Karalystėje jo atžvilgiu taikyto kalinimo laiką nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., kuomet jį pagal Lietuvos Respublikos teisėsaugos orderį leido suimti Ispanijos Karalystės teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Šiaulių apygardos teisme 2021 m. spalio 4 d. buvo gautas nuteistojo V. B. (anksčiau V.) prašymas į jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos išduotą Europos arešto orderį Ispanijos Karalystėje nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. suėmime išbūtą laiką. Nuteistasis prašo apėmimo būdu subendrinti jo atžvilgiu Ispanijos Karalystėje priimtą nuosprendį su Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu ir paskirti vieną bendrą bausmę, jos pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo Ispanijos Karalystėje momento. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistojo prašymą atmetė. Pasak teismo, baudžiamajame įstatyme nenurodyta, kad bausmė paskirta užsienio valstybės teismo priimtu nuosprendžiu turi būti bendrinama su Lietuvos Respublikos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Anot teismo, nuteistojo prašyme nurodytas Ispanijos Karalystės Valensijos Baudžiamųjų bylų teismo 2012 m. vasario 6 d. nuosprendis nėra pripažintas ir suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu, taigi bendrinti nuteistajam Ispanijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių nėra teisinio pagrindo. Dėl minėtų priežasčių, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymo bausmės atlikimo laiką skaičiuoti nuo jo sulaikymo Ispanijos Karalystėje dienos, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., juo labiau, kad nuteistojo prašyme nurodoma, jog jis Ispanijos Karalystėje iki 2014 m. sausio 15 d. buvo kalinamas už šios valstybės teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. skundas atmestinas.

5. Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nuteistojo skundo argumentus, konstatuoja, jog apygardos teismas nuteistojo prašymą išnagrinėjo laikydamasis įstatymo bei aktualių teisės principų reikalavimų, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

6. Nuteistojo V. B. teigimu, į jam Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką nebuvo įskaitytas visas realiai jo atžvilgiu taikyto laikino sulaikymo ir suėmimo laikas. Anot nuteistojo, suėmimas jo atžvilgiu Ispanijos Karalystėje buvo taikomas dar nuo 2010 m. rugsėjo 17 d., o šios priemonės taikymo pagrindas buvo Lietuvos Respublikos teisėsaugos išduotas Europos arešto orderis. Todėl, nuteistojo teigimu, nuo minėtos dienos turėtų būti skaičiuojama ir jam Lietuvoje paskirtos bausmės pradžia, o į bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 17 d.

7. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistasis siekdamas savo teisinės padėties pagerinimo neteisingai interpretuoja nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes. Pirmiausia, V. B. Ispanijos Karalystėje buvo sulaikytas ir suimtas laikomas ne dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos išduoto Europos arešto orderio. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, V. B. atžvilgiu Ispanijos Karalystėje buvo vykdomas baudžiamasis procesas ir pastarasis Valensijos baudžiamųjų bylų teismo 2012 m. vasario 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl šioje valstybėje įvykdyto turto pagrobimo panaudojant fizinį smurtą ir padarant kūno sužalojimus. Už minėto nusikaltimo padarymą V. B. Ispanijos Karalystėje buvo paskirta 6 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios pabaiga numatyta 2017 m. sausio 1 d. Taigi V. B. buvo sulaikytas ir Ispanijos Karalystėje kalinamas dėl šioje valstybėje padarytos nusikalstamos veikos. Tai pagrindžia ir byloje esantys duomenys apie tai, kad Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų 2010 m. kovo 31 d. išduotas Europos arešto orderis V. B. atžvilgiu ilgą laiką nebuvo vykdomas – nuteistojo perdavimas Lietuvai buvo atidėtas iki Ispanijos Karalystėje vykdomo proceso pabaigos. Ir tik 2013 m. gruodžio 10 d. kompetentingas Madrido miesto Nacionalinės audiencijos teismas nutartimi sutiko Lietuvos Respublikai laikinai perduoti V. B., garantuojant, jog Lietuvoje vykstančio proceso metu pastarasis bus laikomas įkalinimo įstaigoje (t. 4, b. l. 46–49), kas taipogi atskleidžia Ispanijos Karalystės siekį V. B. laikyti suimtą. Pažymėtina, jog V. B. Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų buvo laikinai sulaikytas tik po minėto sprendimo priėmimo, t. y. 2014 m. sausio 15 d. 10.00 val. (t. 4, b. l. 5).

8. Taigi akivaizdu, kad nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. sausio 14 d. trukusį V. B. kalinimą Ispanijos Karalystėje nulėmė ne Lietuvos Respublikos teisėsaugos atlikti veiksmai (pvz., Europos arešto orderio išdavimas), bet paties nuteistojo užsienio valstybėje padaryta (ir su Lietuvos Respublika niekaip nesusijusi) nusikalstama veika ir šioje valstybėje vykdomas baudžiamasis procesas. Taigi minėtas kalinimo laikotarpis Lietuvos Respublikoje vykdytam baudžiamajam procesui nėra aktualus, kaip ir nėra pagrindo į Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką jį įskaityti.

9. Lygiai taip pat aukštesnysis teismas neįžvelgia jokio pagrindo nustatyti kitokią bausmės pradžią, nei tai padaryta Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Nagrinėjamoje situacijoje Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu teismas nusprendė skaičiuoti bausmės pradžią nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. nuo 2014 m. spalio 1 d. dienos, tačiau tuo pačiu teismas į paskirtos bausmės laiką įskaitė jau minėtą Lietuvoje laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Taigi faktiškai jo bausmės laikas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. sausio 15 d. ir jokių jo sustabdymo ar nevykdymo laikotarpių šiuo atveju nėra.

10. Nagrinėjamo skundo argumentų kontekste dėl Ispanijos Karalystėje priimtu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžiu, pažymėtina, kad tokio prašymo tenkinimas nagrinėjamoje situacijoje pagal formuojamą teismų praktiką negalimas.

10.1. Vienoje iš naujausių kasacinio teismo nutarčių, atsakant į panašaus pobūdžio prašymą ir argumentus, teismas nurodė: „Dėl kasaciniame skunde nurodyto netinkamo BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo, visų pirma pasakytina tai, kad bet kokia intervencija į užsienio valstybės teismo priimtą (šiuo atveju įvykdytą 2016 m. kovo 16 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Dorseno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. V. paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), nesant tarptautinėje ir (ar) ES teisėje nustatyto pagrindo, yra negalima (Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 3 ir 4 dalys). Nei tokio pagrindo nei Įstatymo Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatų, įpareigojančių šiuo atveju suderinti, bendrinti dviejuose ES valstybėse narėse skirtingais nuosprendžiai paskirtas bausmes, be nuorodos į BK 63 straipsnio 9 dalį, kasatorius nenurodo. Pažymėtina ir tai, byloje nėra pagal Įstatymo Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatų 5 straipsnio 1 dalį reikalaujamo ir Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos pateikto kreipimosi dėl sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ir įvykdytos V. V. šioje ES valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2K-113-489/2021).

10.2. Skundžiamoje Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartyje, teismas nurodė ir kitus nagrinėjamai bylai svarbius Lietuvos apeliacinio teismo precedentus (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį byloje Nr. 1S-132-1076/2018), be to, pagrįstai pabrėžė, kad minėtas Ispanijos Karalystėje priimtas nuosprendis įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje nėra pripažintas ir suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu, todėl nesutikti su apygardos teismo pozicija, kuri visiškai atitinka ir jau minėtą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje situacijoje nėra jokio pagrindo.

11. Atsižvelgus į visa tai, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis yra teisinga ir pagrįsta. Žemesnysis teismas tinkamai pritaikė aktualias baudžiamojo įstatymo nuostatas, nenukrypo nuo šiai bylai aktualios kasacinio teismo praktikos, laikėsi aktualių teisės principų reikalavimų ir pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo.

Teismas, atsižvelgdamas į visa tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu ir 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. B. (anksčiau V.) skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.