- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- e2-1692-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00336-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TRANSMAR“
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TRANSMAR“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1263-253/2016, kuria patenkintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI arba pareiškėja) 2016-06-01 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TRANSMAR“ (toliau – UAB „TRANSMAR“ arba atsakovė) iškelti bankroto bylą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, atsakovė nevykdo savo prievolių, mokestinė nepriemoka 2015-10-20 buvo 11 802,07 Eur, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija 2015-10-20 priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-30604 dėl šios skolos išieškojimo. Tačiau antstolė 2016-04-14 pažymoje Nr. (23.31-08)-320A-30604-3060 5R-4216 nurodė, kad vykdomoji byla baigiama surašius aktą dėl išieškojimo negalimumo. Bylos nagrinėjimo metu ši skola sudarė jau 11 955 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutikdama su pareiškėjos reikalavimu, teigė, kad yra pažeistos bankroto bylos iškėlimo procedūros – ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 4 dalies nuostatos. Be to, įmonės veikla buvo paralyžuota teismui 2014 m. liepos 25 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (civilinė byla Nr. 2-1453-265/2014).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsakovei UAB „TRANSMAR“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi, iš įmonės bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo Nr. B-FA085, paskyrė Henriką Pupelį (toliau –arba administratorius).
Teismas, remdamasis atsakovės pateiktu 2016-05-31 balansu, nustatė, kad jos turtas sudarė 119 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 873 464 Eur, iš kurių 327 870 Eur yra mokėtina per vienerius metus, likusi dalis – po vienerių metų.
Teismas nurodė, kad pagal vadovo paaiškinimus nustatyta, jog atsakovė veiklos nevykdo nuo 2014 metų, įmonėje yra tik vienas darbuotojas (pats vadovas); pagal kreditorių sąrašą nustatyta, kad jau 2013-01-01 atsakovės pradelstos skolos sudarė 590 478,90 Eur, todėl nesutiko su jo nurodyta nemokumo atsiradimo priežastimi – teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į pareiškėjos pateiktus argumentus, konstatavo, kad įmonė yra nemoki (skolos daug kartų viršija turimą turtą) ir nutarė jai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p., 2 str. 8 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė UAB „TRANSMAR“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nevertino bylai svarbių aplinkybių – vėlavimo atsiskaityti su kreditoriais priežasčių, atsakovės finansinės būklės kitimo perspektyvų.Nebuvo įvertintas faktas, kad atsakovės veikla buvo sustabdyta dėl kitoje byloje pareikšto nepagrįsto ieškinio, tačiau esant jos naudai priimtam nors ir neįsigaliojusiam teismo sprendimui (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-338-265/2016), atsiras galimybės atkurti veiklą, gauti pelno ir atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimas
Atsakovė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad neturi jokio turto, taigi, ir galimybių padengti teismo ar bankroto administravimo išlaidas, todėl tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų palikti minėtą nutartį nepakeistą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 10 dalimi bei ĮBĮ 13¹ straipsniu, prašo priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su atsakovės UAB „TRANSMAR“ atskiruoju skundu ir prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį. Nurodo šiuos argumentus: teismas pagrįstai ir teisingai įvertino įmonės nemokumo būseną, pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolos daug kartų viršija turimą turtą) ir finansinius pajėgumus atsiskaityti su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kurioje nuspręsta atsakovei UAB „TRANSMAR“ iškelti bankroto bylą.
Minėta, kad nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi atsakovė remiasi argumentu, jog teismas netinkamai vertino jos finansinę padėtį, jog patiriami finansiniai sunkumai yra tik laikino pobūdžio, nes galutinai nėra išspręstas ginčas dėl didelės vertės reikalavimo teisės, ir todėl nepagrįstai sprendė dėl jos nemokumo.
Prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimus.
Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įmonės nemokumas – savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.).
Teismų praktikoje nagrinėjamais klausimais yra ne kartą nurodyta, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016 etc.). Taigi byloje turi būti nustatyta ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir tokios bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių, viešąjį interesą, ar, priešingai, patiriami finansiniai sunkumai yra tik laikini (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008).
Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat ne kartą yra nurodę, kad šios CPK taisyklės, rungimosi, dispozityvumo, bendradarbiavimo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 12, 8, 7, 13 str., str.), kurie tiesiogiai suformuluoti apibrėžiant šalių procesines teises bei pareigas (CPK 178 str., 42 str.), – yra taikomi taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai.
Taigi pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Tačiau bankroto bylos iškėlimo proceso ypatumai nulemia tai, kad nors pagal paminėtą bendrąją taisyklę aktualius duomenis apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus teismui privalo pateikti pareiškėjas, tuo atveju, kai tokį prašymą reiškia kreditorius, kurio galimybės pateikti naujausius duomenis apie įmonės finansinę būklę, akivaizdu, yra ribotos, – atsakovės turtinė padėtis turėtų būti vertinama pagal kitus prieinamus duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-465/2013). Be to, turint omenyje, kad bankroto bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, – tokią bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Apeliacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai teismui nepateikiami arba savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, mokumas ar nemokumas nustatomas pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1877/2011).
Taigi teismas, nagrinėdamas apeliantės UAB „TRANSMAR“ atskirajame skunde išdėstytus apelianto argumentus ir tikrindamas teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi šiomis taisyklėmis.
Teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs šią bylą ir bendrovės vadovo paaiškinimų bei 2016-05-31 balanso duomenų pagrindu nustatęs apeliantės neginčijamus faktus, jog bendrovė neveikia nuo 2014 metų, joje dirba tik vienas darbuotojas – pats vadovas, jog jos turtas sudaro 119 Eur (32 Eur pinigų likutis, 87 Eur kitas trumpalaikis turtas), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 873 464 Eur, iš kurių 327 870 Eur yra mokėtina per vienerius metus, likusi dalis – po vienerių metų, jog jau 2013-01-01 pradelstos skolos sudarė 590 478,90 Eur, – neturėjo pagrindo konstatuoti pastarosios nemokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina taip pat ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu skola vien tik VMI sudaro jau 11 955 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui – 386, 43 Eur.
Tuo tarpu pareiškėja VMI atsiliepime į nagrinėjamą skundą teisingai teigia, kad atsakovė neįvykdė įstatyme nustatytų aukščiau paminėtų pareigų ir nepagrindė savo teiginių apie tolimesnės įmonės veiklos perspektyvų realumą ir kt. (CPK 178 str.).
Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad apeliantės skunde išdėstyti teiginiai, susiję su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-338-265/2016 taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – turto areštu, su jos finansinės būklės pagerėjimo perspektyvomis, etc. – nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, todėl atmetami, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista CPK 263 str. 1 d., 185 str., ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.).
Teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl atskirajame skunde atsakovės suformuluoto prašymo vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi bei ĮBĮ 13¹ straipsniu taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, nes toks klausimas nagrinėtinas pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.